Atrodo, kad filologės Gretos Janavičienės kelias buvo pažymėtas iš anksto. Tada, kai dar studentai, prieš 16 metų su būsimu vyru Mariumi stabtelėjo prie pakelėje stovinčio berniuko ir nusprendė jį pavėžėti.
Globos keliu Jolita žengia jau daugiau nei dešimtmetį.
Pirmosios prieglaudos
Prieš daugiau nei 100 metų paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, pradėjo kurtis prieglaudos. Visų pirma jos buvo reikalingos žmonėms, per karą praradusiems tėvus, šeimas ar namus. 1938 metais Lietuvoje jau buvo apie 57 vaikų prieglaudos, kuriose gyveno apie 3 400 vaikų.
Darželiai
Darželiai buvo naujovė šalyje. Įdomu tai, kad iki pat 4 dešimtmečio vidurio vaikų darželiai nepriklausė švietimo sistemai. Juos, kaip ir prieglaudas ar sveikatos centrus steigė įvairios visuomeninės organizacijos, kurios siekė rūpintis vaikais, pavyzdžiui, Kūdikių gelbėjimo draugija, Lietuvos vaiko draugija, Lietuvių motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjunga.
Iš pradžių šios draugijos daugiausia rūpinosi tik tais vaikais, kuriems pagalba buvo būtina, pavyzdžiui, našlaičiais, o vėliau pradėjo rūpintis ir šeimose augančiais vaikais.
1936 metais išleistas darželių veiklą reglamentuojantis įstatymas, kuriame iki smulkmenų numatyta vaikų priežiūros tvarka, o patys darželiai tampa švietimo sistemos dalimi. Į vaiko priežiūrą darželyje žiūrėta atsakingai, skatintas vaikų savarankiškumas, o auklėtojos turėjo įgyti specialų išsilavinimą, dirbti pagal griežtus nurodymus.
Institucinės globos suklestėjimas
Sovietinės okupacijos laikotarpiu dėl besiplečiančios pramonės ir ilgų tėvų darbo valandų dar labiau išaugo poreikis institucijų, kuriose ugdomi ar prižiūrimi vaikai. Institucinė priežiūra buvo skatinama, nes nuo mažų dienų šiose įstaigose vaikams buvo galima skiepyti režimui palankias idėjas.
Nors vis statyti darželiai, jų trūko, todėl tėvai imdavosi netgi tokių priemonių kaip vaiką laikinai apgyvendinti vaikų namuose, pavyzdžiui, vasaros laikotarpiui. Pamaininį darbą dirbusiems tėvams patogu buvo rinktis savaitinius darželius ar mokyklas-internatus, kur vaikai gyveno nuo pirmadienio iki penktadienio ir namo galėjo grįžti tik savaitgaliui.
Kadangi ilgainiui pastebėta, kad didelėse vaikų globos institucijose egzistuojanti tvarka yra nepalanki visapusiškam vaikų vystymusi, 2012 metais Lietuva pasuko kitu keliu - pradėjo vaiko globos sistemos pertvarką, kurios metu atsirado su didelių institucijų skaidymu susijusių pakeitimų, pavyzdžiui, atsirado globos centrai, budintys globotojai, įvairios paramos priemonės globėjams ir įvaikintojams. Šiuo metu vaiko iki 3 metų globa institucijoje gali būti nustatyta tik išskirtiniais atvejais.
Dienos centrai
2001 metais Lietuvoje atsirado pirmi vaikų dienos centrai, kuriuose užimtumo ir laisvalaikio veiklas, socialinių įgūdžių ugdymą, nemokamą maitinimą, mokymosi pagalbą gauna su įvairiais iššūkiais susiduriantys vaikai.
2003 m. Seimas patvirtino pirmąją Vaiko gerovės valstybės politikos koncepciją. Remiantis ja, o vėliau - atnaujinamais planais, ilgainiui gyvendintos įvairios veiklos, skirtos gerinti vaikų situaciją Lietuvoje - finansuoti vaikų dienos centrai, įvairios paslaugos nuo smurto nukentėjusiems vaikams, paslaugos šeimoms, auginančioms vaikus, vaikų ir visos visuomenės informavimas apie vaiko teises ir jų svarbą ir daugelis kitų svarbių priemonių.
Mokykla ir darbas
Po Pirmojo pasaulinio karo didelė dalis lietuvių buvo neraštingi, todėl nepriklausomos Lietuvos valdžios tikslas buvo mokyti ir šviesti gyventojus. Jau 1922 metais numatytas nemokamas keturmetis pradinis mokslas 7-11 metų vaikams. Tačiau panašėti į realybę tai pradėjo tik po bene dešimtmečio.
Mokyklų tinklas 1922 metais kaimuose dar buvo retas (vaikams reikėdavo toli eiti), o ir tėvai ne visada sutikdavo, kad vaikas mokytųsi, o ne dirbtų ūkio darbus, kaip buvo įprasta iki tol. Nors mokslo metai kaimuose oficialiai prasidėdavo Švietimo ministerijos nustatytą dieną, vaikai mokyklą lankyti pradėdavo tik nudirbę didžiuosius darbus ūkyje.
Miestuose situacija buvo kita. Plečiantis pramonei abu tėvai dažnai dirbdavo, todėl vaikui lankant mokyklą tėvams nereikėdavo sukti galvos dėl jo priežiūros. Pabaigę pradinę mokyklą vaikai galėjo eiti mokytis į progimnaziją arba gimnaziją. Tačiau mokslas čia jau buvo mokamas. Nemokėti už jį galėjo nebent labai gabūs vaikai.
Tačiau vargingai gyvenantys kaimo gyventojai ir tokiu atveju dažnai negalėdavo leisti vaiko toliau mokytis, nes progimnazijos ir gimnazijos dažnai būdavo toli, didesniame miestelyje, kur reikėdavo nuomoti vaikui būstą. Tokia situacija lėmė, kad baigę pradinę mokyklą vaikai dažnai grįždavo toliau dirbti į ūkius. Miesto vaikai esant sudėtingesnei finansinei situacijai galėjo ir šiek tiek užsidirbti. Nors vaikų darbas pramonėje nebuvo masinis reiškinys, jo pasitaikydavo.
Vaikai nuo 14 metų dažnai įsidarbindavo pagalbiniams darbams Kauno, Šiaulių ar Panevėžio fabrikuose, kuriuose dirbo jų tėvai, ar kitiems nesudėtingiems darbams, pavyzdžiui, laikraščių išnešiojimui. 1931-aisiais Lietuva ratifikavo konvenciją dėl naktinio vaikų darbo pramonėje. Joje numatyta, kad vaikams draudžiama dirbti naktį, nebent kartu dirba jų šeimos nariai. Tačiau vyresni nei 16 metų vaikai galėjo dirbti konkrečiose pramonės šakose, kur reikalingas nepertraukiamas darbas.
Dirbti ypač skatinti vaikai, kurie nesimokydavo ir dienas leisdavo gatvėje. Tarpukariu buvo nemažai vaikų, kurie nesimokydami ir nedirbdami plėšikaudavo ar darydavo kitus smulkius nusikaltimus. Toks gyvenimo būdas juos vedė į kolonijas.
Tiesa, buvo stengiamasi vaikų iš karto į kolonijas nesiųsti - ten jie patekdavo tik po kelių nusikaltimų ir nesikeičiant situacijai. Kolonijose gyvendavo ir fizinę bei protinę negalią turintys vaikai. Gatvės vaikų problema padėjo savotiškus pamatus socialinio darbuotojo specialybei. Su šiais vaikais 4 dešimtmetyje Kaune dirbdavo policijos komisariato darbuotojai, kurie stengdavosi vaikams padėti, kalbėtis su jų tėvais, apsaugoti nuo patekimo į koloniją ar surasti iš jos pabėgusius vaikus.
Planuota šiuos darbuotojus rengti specialioje mokykloje. Sovietų Sąjungos okupacijos metu privalomasis mokslas prailgintas iki 7 metų: mokytis būtina nuo 7 iki 14 metų. Švietimo sistema nedelsiant po okupacijos buvo politizuojama ir ideologizuojama, komunizmui nepritariantys mokytojai tapo vienais pirmųjų tremtinių. Nei mokytojai, nei mokiniai neturėjo teisės reikšti kitokią nuomonę negu oficialioji, įvesta totali kontrolė.
Mažesnės kaimo mokyklos uždaromos, todėl vaikams tenka mokytis didesniuose miesteliuose esančiose mokyklose, prie kurių pradėti statyti bendrabučiai. Vaikai iš mokyklos turėjo išeiti palankiais sistemai darbininkais, todėl bendrojo lavinimo programas papildė profesinis ir gamybinis mokymas, buvo kuriami tarpmokykliniai gamybinio mokymo kombinatai, kuriuose aukštesniųjų klasių mokiniai galėjo įgyti pirminių pasirinktos profesijos darbo įgūdžių.
1998 metais Lietuvoje nustatomas privalomasis dešimtmetis mokslas nuo 7 iki 16 metų. 2004 metais įteisintas metus trunkantis priešmokyklinis ugdymas, o 2016 m. jis tampa privalomas, todėl dabar vaikai turi mokytis nuo 6-7 iki 16 metų. 2020 metais, pasaulį apėmus koronaviruso pandemijai, vaikų švietimas pirmą kartą istorijoje tokiu mastu vyko nuotoliniu būdu.
Dirbti dabar vaikai gali nuo 14 metų, bet yra daug apribojimų. 14-16 metų vaikai gali dirbti tik lengvus darbus, kurie nekenkia vaikų saugai, sveikatai, vystymuisi, netrukdo mokytis. 16-18 metų asmenims Vyriausybė yra nustačiusi sąrašą darbų, kuriuos dirbti draudžiama. Jeigu vaikas nori įsidarbinti, turi pateikti tėvų sutikimą, medicininę pažymą su patvirtinimu, kad konkretų darbą jam dirbti galima, o jei darbinamasi per mokslo metus - mokyklos raštišką sutikimą.
Vaiko padėtis
Pirmieji įstatymai, susiję su geresne vaiko padėtimi ir teisėmis, atsirado tarpukariu. Tai - Mažamečių vaikų teisių įstatymas, Motinos ir vaiko globos įstatymas, Prieglaudų laikymo įstatymas, Ligonių kasų įstatymas. Remiantis pastaruoju, jau 1926 metais kriterijus atitinkančioms motinoms buvo suteikiamos motinystės atostogos ir piniginė išmoka gimus naujagimiui.
Taip pat iki 13 kūdikio savaitės buvo mokama kūdikio maitinimo pašalpa, bet tik tuo atveju, jei motina pati maitindavo naujagimį. Tarpukariu taip pat egzistavo ir vaiko pinigai. Tiesa, palyginti su šiandiena, juos gavo labai nedaug vaikų - išmoka mokėta tik savivaldybių įstaigų darbuotojų vaikams iki 14 metų. Ji siekė 20 litų per mėnesį.
Pirmasis tarptautinis dokumentas apie vaiko teises - Ženevos vaiko teisių deklaracija - pasirodė 1924 metais. Jame skelbta apie tai, kad vaikui reikia duoti tai, kad geriausia. Tiesa, Lietuva šios deklaracijos neratifikavo. 1989 metais Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimtas pagrindinis šiuolaikinis dokumentas, kuriame aptariamos vaiko politinės, pilietinės, socialinės ir kultūrinės teisės - Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija. Šią konvenciją Lietuva ratifikavo 1995 metais.
2000 metais Lietuvoje atsirado Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga - nepriklausoma žmogaus teisių institucija, kuri stebi vaiko teisių situaciją šalyje ir ją vertina. Taip pat institucija nagrinėja individualius skundus dėl vaiko teisių pažeidimų. Nuo 2003 metų užtikrintos priemonės vaikų situacijai Lietuvoje gerinti - nenutrūkstamas vaikų dienos centrų finansavimas, įvairios paslaugos smurtą patyrusiems vaikams, paslaugos šeimoms, auginančioms vaikus, vaikų ir visuomenės informavimas apie vaiko teises ir jų svarbą ir daugelis kitų priemonių.
Visa tai tapo įmanoma patvirtinus Vaiko gerovės valstybės politikos koncepciją, kurią ilgainiui keitė tvirtinami planai. Visgi nuo pirmųjų deklaracijų turėjo praeiti dar labai daug laiko, kol būtų įgyvendinta tokia vaiko teisė kaip gyvenimas be smurto. Smurtas kaip auklėjimo priemonė ypač okupacijos metais buvo pasitelkiamas tiek šeimose, tiek įvairiose institucijose.
Mokytojo pliaukštelėjimas liniuote per mokinio pirštus ar statymas į kampą buvo laikoma įprastu elgesiu. 2017 metais Lietuva prisijungė prie šalių, kurios uždraudė fizinių bausmių vaikams taikymą visose aplinkose - švietimo sistemoje, nepilnamečių justicijos sistemoje, globos sistemoje ir šeimoje. Lietuva yra viena iš 74 valstybių, kuri uždraudė visų formų smurtą prieš vaikus.
2018 metais visi Lietuvos vaikai pradėjo gauti vaiko pinigus. Tai - piniginė išmoka, mokama iki kol vaikui sukaks 18 metų. 2020 metais ji siekia 60 eurų, o jeigu šeima gausi ar nepasiturinti arba augina neįgalų vaiką - vaiko pinigai iš viso siekia 100 eurų vaikui.
2014 metais pradėta institucinės globos pertvarka. Buvo viliamasi, kad iki 2020 metų didelėse globos įstaigose vaikų nebeliks, o sausio pirmą dieną įsigaliojo įstatymas, kad didelėse globos institucijose gali būti teikiama tik trumpalaikė globa - iki trijų mėnesių, o vaikai turi būti perkelti į bendruomeninius globos namus.
Kaip LRT.lt informuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM), šiuo metu Lietuvoje yra 6 416 globojamų vaikų. Iš jų 4 478 vaikai globojami fizinių asmenų šeimose, 296 - šeimynose, 174 - globos centruose (pas budinčius globotojus).
Globos centrų įveiklinimo projekto vadovė Rugilė Ladauskienė teigia, kad Telšių ir Kelmės rajonų savivaldybės itin stipriai skatina nuolatinę globą šeimoje. „Šios savivaldybės per pusmetį nė vienam vaikui nenustatė globos institucijoje ar bendruomeniniuose globos namuose - visiems rado šeimas“, - LRT.lt komentuoja R. Ladauskienė.
Telšiuose jau kurį laiką nė vienas vaikas, praradęs tėvų globą, nepateko į instituciją - vaikai buvo apgyvendinti pas budinčius globotojus, vėliau - globėjų šeimose ar bendruomeniniuose globos namuose.
Anot L. Bukauskienės, labai svarbi ir prevencija, kad vaikai galėtų gyventi savo šeimose. Viena iš prevencinių priemonių, veikiančių Telšių rajone, - laikinieji šeimos namai. Kaip sako L. Bukauskienė, „Vaikai turi kur po pamokų užsiimti, pavalgyti, vykdomas darbas su vaikų dienos centrus lankančių vaikų tėvais“.
Iš viso Elektrėnuose globojami 65 vaikai. 16 jų gyvena trijuose bendruomeniniuose vaikų globos namuose, du vaikus budintys globotojai prižiūri šeimose, 47 vaikai gyvena šeimose, o 14 jų gyvena ne giminaičių šeimose.
Anot jos, Elektrėnai antrus metus gyvena be didelių institucinių globos namų. V. Šimkūnienė sako: „Globos išmokos iš valstybės nėra didelės, o vaikui išlaikyti lėšų reikia nemažai. Juk žinome visus fiziologinius, psichologinius poreikius, o kai vaiką paima iš šeimos, būna ir kitų problemų, tikrai reikia specialistų pagalbos.
Nuo 1988 m. LVF inicijavo, metodiškai ir materialiai rėmė alternatyvios vaikų globos formos institucinei globai atsiradimą Lietuvoje ir kartu su 12 tuometinių rajonų (dabar savivaldybių) administracijų įkūrė 14 šeimyninių vaikų globos namų (šeimynų).
Lietuvoje žinomi aktorės Stanislavos Jakševičiūtės - Venclauskienės ir jos vyro Kazimiero Venclausko vardai ir jų nuopelnai. Jie per 50 bendro gyvenimo metų išauklėjo ir išleido į gyvenimą per 100 vaikų. Savus turėjo tik du. Kiti - našlaičiai, beglobiai, pamestinukai.
Nuo 1996 m., siekdami sumažinti tėvų, netenkančių vaikų globos, mastą, inicijavome pirmųjų vaikų dienos centrų atidarymą Lietuvoje.
2017 m. „Gelbėkit vaikus“ - tarptautinio tinklo „Save the Children“ dalis Prieš šimtmetį, pasibaigus pirmam pasauliniam karui, kuriame žuvo iki tol neregėtas skaičius žmonių, daugybė Europoje gyvenančių vaikų tapo našlaičiais ir atsidūrė didžiuliame skurde, kentė badą.
1919 m. gegužės 19 d. Eglantyne Jebb įkūrė organizaciją „Save the Children“, kurios tikslas - padėti ypatingus sunkumus patiriantiems vaikams. Netrukus pavyko suburti daugybę žmonių, kurie teikė visokeriopą paramą vaikams. Organizacijos „Save the Children“ veikla ėmė plisti ir kitose šalyse.
Vaikų globos statistika
| Metai | Globos įstaigose globojamų vaikų dalis |
|---|---|
| 2016 | 35% |
| 2017 | 32% |
Panašus:
- Vaiko kortelė Swedbank: kaip užsakyti ir naudotis?
- Išsipūtęs vaiko pilvas: priežastys, simptomai ir ką daryti
- Vaiko kedute automobilyje taisykles: ką svarbu žinoti?
- Vaikiško baseino nauda: sveikata, vystymasis ir linksmybės nuo kūdikystės iki paauglystės
- Gimdymo skatinimas: efektyviausi metodai ir svarbiausi aspektai, kuriuos privalote žinoti!