Esama situacija ir problemos
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vaiko aprūpinimo srityje Lietuva pasuko valstybės atsakomybės mažinimo linkme. Valstybes parama, teikiama pašalpomis, motinystės atostogomis bei vaiko dienos priežiūros paslaugomis kaip BVP dalis, 1999 m. sudare tik 62% 1991 m. lygio.
Nėra požiūrio į vaiko apsaugą kaip socialinių paslaugų vaikui ir šeimai sistemą. Valstybės veiksmai vaiko apsaugoje remiasi vaiko gelbėjimu paimant vaiką iš šeimos, nieko jai nepasiūlant. Vaiko teisė augti savo šeimoje yra pažeidžiama, nepripažįstant socialinių-ekonominių priežasčių, o apkaltinant šeimą.
Mažėja universalios paramos šeimoms dalis, valstybei orientuojantis į testuojamos pagal pajamas ir turtą paramos teikimą. Tarptautinė patirtis ir tyrimai rodo, kad tokia parama daugelio žmonių nepasiekia, o esant dideliems atrankos reikalavimams, žemina ir stigmatizuoja žmones. Lietuvoje tik 8% besikreipiančiųjų pagalbos gauna socialines pašalpas.
Nestabili socialinė ir ekonominė aplinka bei pirmosios prevencijos paslaugų šeimoms su vaikais trūkumas ar jų finansavimo mažinimas apsprendžia plačiai paplitusią vaikų nepriežiūrą, apleistumą ir smurtą prieš vaikus.
Dirbančių tėvų vaiko teisė į ikimokyklinę priežiūrą buvo žymiai apribota, uždarius didžiulį skaičių vaikų darželių bei lopšelių.
Išteklių, skiriamų vaiko rūpybai, sumažinimas padidino problemas vaiko apsaugoje. Šeimų, kurios negali pasirūpinti savo vaikais, skaičius nuo 1995m. iki 2001 m. padidėjo 93%. Vaikų skaičius valstybinėje globoje žymiai padidėjo.
Įvertinant probleminių šeimų skaičiaus didėjimo tendencijas bei šių šeimų nesugebėjimą pasinaudoti socialinės apsaugos garantijomis vaiko labui, socialinės apsaugos išlaidų struktūroje per didelė dalis tenka piniginėms išmokoms ir per maža socialinėms paslaugoms ir natūrinei paramai.
Labai dideli skirtumai tarp atskirų savivaldybių skiriamo finansavimo dydžio socialinėms paslaugoms vaikams ir šeimoms. Nemaža dalis savivaldybių paslaugų vaikams srityje orientuotos tik į stacionarias valstybines įstaigas ir nekuria savo paslaugų tinklo.
Vaiko apsaugos srityje dominuoja teisinio ir medicininio modelio paslaugos.
Vaiką nuo smurto ginančios valstybinės institucijos dirba neefektyviai, dažnai apsaugos proceso metu priverčia vaiką patirti pakartotinį smurtą. Vaikas yra apklausinėjamas daugelį kartų, dažnai dalyvaujant skriaudėjui.
Įvairių vaiko globos institucijų priklausomybė skirtingoms žinyboms, pavaldumas skirtingiems administracijos lygmenims bei finansavimas iš skirtingų šaltinių yra žalingas.
Reformos vaiko pakeičiamojoje globoje (apgyvendinimas globos namuose, globėjo šeimoje ar įvaikinimas) nesukūrė pokyčio vaiko gerovėje, nes reforma buvo nukreipta į nediferencijuotą pašalpos padidinimą, bet ne į tarnybų organizuojančių vaikų globos šeimose kūrimą bei socialinių paslaugų joms teikimą. 2002 m. pradžioje 40% tėvų globos netekusių vaikų gyveno įvairiose globos institucijose.
Lietuvoje įvaikinama labai mažai vaikų. Įvaikinimą stabdo įtėvių paieškos bei socialinių paslaugų būsimiems įtėviams ir įvaikinusiai šeimai nebuvimas.
Vaiko teisė į dalyvavimą yra pažeidžiama vaikų-suaugusiųjų santykiuose, pabrėžiant vaikų subordinacinį vaidmenį, tėvų atsakomybę įstatymiškai nusakant kaip tėvų valdžią bei toleruojant fizines bausmes.
Žiniasklaida viešina vaikų ir jų šeimų subtilias gyvenimo detales, pateikia nuotraukas ir identifikacijos duomenis, pažeisdama orumo apsaugos ir Vaiko teisių konvencijos reikalavimus šiuo aspektu.
Siūloma vaiko gerovės politikos koncepcija
Šeimos gyvenimo modeliai yra labai įvairūs, ir valstybė vienodai rūpinasi vaikų priežiūra šeimose, nediskriminuodama vaikų dėl jų tėvų gyvenimo būdo.
Būti tėvais reiškia didžiulę atsakomybę. Stengiantis patenkinti vaikų poreikius visose jų raidos pakopose, dažnai tėvų prioritetai balansuoja tarp darbo ir gyvenimo namuose. Todėl valstybė teikia paramą tėvams viena ar kita forma.
Už pagalbą atliekant tėvystės ir motinystės pareigas atsakinga valstybė, kuri pasitelkia ir skatina visas kitas visuomenės institucijas: teisines, socialines, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros ir religines bendruomenes ar kitas nevyriausybines organizacijas.
Vyriausybės institucijos bei nevyriausybinės organizacijos reaguoja į šeimų ir vaikų prašymus, analizuoja situaciją ir kuria socialines paslaugas, labiausiai atitinkančias vaikų ir šeimų poreikius.
Skurdo, kuris labiausiai pažeidžia vaikus, mažinimui valstybė pirmiausiai pripažįsta realią absoliutinio skurdo ribą mūsų visuomenėje, kuri indeksuojama, ir ja remiantis, garantuojamos kiekvieno vaiko minimalus mėnesinis aprūpinimas.
Šeimos su vaikais dėl skurdo negali prarasti gyvenamojo būsto.
Sprendžiant daugialypes problemas, su kuriomis susiduria vaikai ir jų šeimos, plėtojamos įvairių sričių paslaugos. Sudarant sprendimų planus, pasitelkiamos įvairių sričių specialistų komandos.
Plėtojamos paslaugos vaikams, turintiems raidos problemų.
Ypatingas dėmesys skiriamas ikimokyklinių ir vaikų dienos priežiūros institucijų organizavimui.
Neatidėliotinai sprendžiama kūdikių, augančių rizikos grupės šeimose, maitinimo ir priežiūros problemos.
Dabartinės negausios šalies vaikams ir šeimoms paslaugas teikiančių specialistų pajėgos perorientuojamos, plėtojamos ir nukreipiamos ne tiek į biurokratinę kontrolę, kiek į tiesioginį socialinį darbą su problemas patiriančia šeima ir vaiku.
Perkant paslaugas visuose vaiko priežiūros sektoriuose vadovaujamasi vaiko interesų atstovavimo principu. Tai reiškia, kad paslaugos privalo būti plataus pobūdžio, orientuotos į vaikų ir paauglių poreikius, nuomones, kultūras ir galimybes.
Problemoms spręsti specialistai ieško individualių sprendimų. Įstatymai apibrėžia bendras nuostatas, tačiau kiekvienam asmeniui individualiai parenkami tinkami sprendimai.
Teismuose vaiko apsaugos specialistai privalo dalyvauti, kaip vaiko gerovės ir teisių apsaugos atstovai.
Vaiko patirtos skriaudą įvertina socialiniai darbuotojai, medikai ar psichologai, turintys specialų pasirengimą.
Smurto prieš vaiką atveju iš šeimos iškeliamas ne vaikas, bet smurtautojas.
Vaikui, patyrusiam smurtą sudaromas vaiko apsaugos planas ir suteikiama pilnavertė pagalba, apimanti socialines, medicinines, reabilitacines ir juridines paslaugas.
Į apsaugos sistemą patekusiam vaikui priskiriamas socialinis darbuotojas, į kurį vaikas galėtų bet kada kreiptis, gauti moralinę ir socialinę pagalbą.
Skurdas negali būti vaiko paėmimo iš šeimos priežastis, todėl kenčiantiems nuo skurdo vaikams panaudojami visi įmanomi visuomenės ištekliai.
Valstybė garantuoja vaiko teisę augti savo šeimoje planuodama ir teikdama paslaugas šeimoms, kurios patiria sunkumus prižiūrėdamos vaikus.
Vaikai iš šeimų gali būti paimami tik tuo atveju, jeigu išnaudotos visos galimybės padėti tiek šeimai, tiek pačiam vaikui.
Vaiko teisinis globėjas yra tėvai ir išplėstinės šeimos nariai, arba valstybė.
Esant vaikui bet kurios formos globoje, jo įstatyminis atstovas yra valstybės įgaliota institucija, kuri kontroliuoja vaiko globos kokybę ir tęstinumą. Socialinės paslaugos globojamo vaiko šeimai apima: vaiko globos planavimą, atsižvelgiant į jo poreikius, jo interesų atstovavimą bei pagalbos tėvams teikimą, siekiant pašalinti globos steigimo priežastis.
Vaikams esant globoje, nustatomi terminai peržiūrėti globos planus, sprendžiant ar vaikus grąžinti į šeimą, ar juos įvaikinti, ar pratęsti globą.
Bet kokios formos globa organizuojama taip, kad vaikas augtų aplinkoje, artimiausioje natūraliai šeimai.
Vaiko globos organizavime laikomasi vaiko globos pastovumo principo, suprantant jį, kaip pastovios vaiko saugios gyvenamosios aplinkos, susietos su vaiko identitetu, sukūrimą.
Valstybė pripažįsta vaikų ir suaugusiųjų lygias teises į apsaugą nuo smurto. Visuomenė yra skatinama netaikyti fizinių bausmių vaikui. Tėvai yra mokomi kaip disciplinuoti vaikus nenaudojant smurto. Įstatymu uždraudžiama naudoti fizines bausmes kaip disciplinos priemonę.
Vaikai, smurto aukos ar pažeidę įstatymus yra apsaugomi nuo žiniasklaidos. Žurnalistai jo neklausinėja, nepateikia filmuotos ar fotografuotos medžiagos, kuri leistų vaiką identifikuoti.
Vaikai, kurie auga šeimose, patiriančioje sunkumus prižiūrint vaikus yra apsaugomi nuo viešinimo žiniasklaidoje, kuri orientuojasi į šių šeimų smerkimą ir atstūmimą. Viešai rodoma nepagarba vaiko tėvams psichologiškai žaloja vaiką.
Specialistai, dirbantys su vaikais mokomi kaip atpažinti smurtą patyrusį vaiką ir yra įstatymu įpareigoti pranešti apie smurtą patiriančius vaikus. Jie turi administracinę ir baudžiamąją atsakomybę dėl nepranešimo apie smurto atvejus.
Šeimos teisėje atsisakoma sąvokos tėvų valdžia.
Įgyvendinimo kryptys
Įgyvendinant vaiko gerovės politiką, būtina veikti:
- tarpžinybinėje veikloje (įvairios institucijos ir žinybos koordinuoja savo veiklą kurdamos ir vykdydamos vieningą vaikų gerovės politikos strategiją);
- paslaugų srityje;
- valstybinėje statistikoje;
- vaiko gerovės institucijų sistemoje;
- vaiko gerovės tyrimų srityje;
- žmogiškųjų išteklių planavime (analizuojamas vaiko gerovės specialistų poreikis, kompetencijų lygis ir rengimas, bei kvalifikacijos kėlimas);
- finansinių išteklių planavime (skirstant išteklius valstybės politiniuose sprendimuose ir programų finansavime atsižvelgiama tolygiai į tris vaiko gerovės politikos sritis, ypatingą dėmesį skiriant vaiko aprūpinimui).
žymės: #Vaiko
Panašus:
- 37 Vaiko Gerovės Valstybės Politikos Koncepcijos Esminiai Principai, Kuriuos Privalote Žinoti!
- Vaiko kortelė Swedbank: kaip užsakyti ir naudotis?
- Išsipūtęs vaiko pilvas: priežastys, simptomai ir ką daryti
- Kūdikių miego paslaptys: kaip užtikrinti ramų ir sveiką miegą jūsų mažyliui
- Kaip Tinkamai Perduoti ir Priimti Materialųjį Turtą Vaikų Darželyje – Išsamus Vadovas