Ilgą laiko tarpą vaiko padėtis visuomenėje nebuvo apibrėžta, vaikai neturėjo jokių teisiškai pripažintų teisių ir buvo visiškai priklausomi nuo suaugusiųjų, nuo jų valios. XX amžius, galima sakyti, yra vaiko padėties socialinėje sistemoje pasikeitimo amžius.
Vaiko Teisių Raida
Pirmą kartą apie vaiko teises prabilo moterys Didžiojoje Britanijoje. 1923 metais jos suformulavo penkis vaiko teisių teiginius, kurie po metų buvo pripažinti ir patvirtinti Tautų Lygoje.
Tarptautinis oficialus vaiko teisių pripažinimas prasideda Eglantain Džeb (Englantyne Jeeb) dėka. Jai rūpėjo ne trumparegiška politika, menkos politinės klaidos bei karai. Reikėjo pripažinti vaiko teises, o kad tai įvyktų, politikai privalėjo atsižvelgti į vaiko interesus. Taip atsirado rūpestis vaiku.
1920 metais E. Džeb Ženevoje įkūrė tarptautinę organizaciją "Gelbėkit vaikus", kuri vėliau tapo tarptautine vaiko gerovės organizacija.
1924 metais Tautų lyga priėmė Ženevos Vaiko teisių Deklaraciją. Per Antrąjį pasaulinį karą žuvo milijonai žmonių, buvo sugriauti miestai ir kaimai, siautėjo badas ir ligos. Ypač kentėjo vaikai, likę be tėvų globos ar pastogės.
1948 metais Jungtinės Tautos Generalinė Asamblėja, patvirtindama, kad žmogaus teises turi ginti įstatymas, priėmė visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją. Tai tarptautinis dokumentas, išreiškiantis kiekvienos žmogiškos būtybės prigimtines teises. 25-tame straipsnyje vaikui suteikiama teisė į specialią rūpybę ir pagalbą. Šioje Deklaracijoje teigiama, kad motinystė ir kūdikystė turi būti ypatingai globojamos ir remiamos, vienodą teisę į socialinę apsaugą turi ir santuokiniai ir ne santuokoje gimę vaikai.
1959 metais Jungtinės Tautos Generalinė Asamblėja, atsižvelgdama į tai, kad vaikas yra fiziškai ir protiškai nesubrendęs ir jam reikalinga ypatinga globa ir priežiūra, priėmė Vaiko teisių deklaraciją. Jos tikslas - užtikrinti vaikui laimingą vaikystę. Joje pripažįstamos vaiko nediskriminacijos teisė, teisė į vardą ir pilietybę. Pabrėžiamos vaiko teisės į mokslą, sveikatos apsaugą.
1979-ieji metai Jungtinės Tautos paskelbiami Tarptautiniais vaiko metais. Imta svarstyti aktualiausios vaiko teisių problemos. Daugybė valstybių įsijungė į diskusijas ir nusprendė, jog kiekvienas žmogus turi žinoti vaiko teises. Tai rodo Jungtinių Tautų susirūpinimą vaikais ir jų kritiška padėtimi pasaulyje: vaikai kentė dėl ligų, bado, stichinių nelaimių, neraštingumo. Todėl buvo siekiama gerinti vaiko padėtį.
1989 metais Jungtinės Tautos generalinė asamblėja priėmė Vaiko teisių konvenciją, kuri įsigaliojo 1990 metais. Šiame dokumente vaiku laikomas asmuo iki 18 metų, atsižvelgiama į tai, kad vaikams reikia ypatingo supratimo, meilės, moralinės bei materialinės paramos, jog jie taip pat yra pilnateisiai visuomenės nariai ir turi pareigas, siekiama užtikrinti vaiko gerovę ir jų vystimąsi. Vaiko teisių konvencijoje, be įprastų vaiko teisių į suaugusiųjų globą ir apsaugą, pabrėžiama ir vaiko teisės į asmeninę nuomonę, raiškos laisvę, ideologinį pasirinkimą ir privatumą. Tai suteikia vaikui galimybę dalyvauti bendruomenės gyvenime, laisvai reikšti savo mintis, vertinti dalykus, susijusius su paties vaiko gyvenimu. Daugelis pasaulio valstybių yra ratifikavę šią konvenciją ir įsipareigojo ginti vaiko teises ir saugoti juos nuo bet kokios diskriminacijos, žiaurumo, narkotikų, išnaudojimo. Vaiko teisių konvencijos nuostatos - tai normų minimumas, kad vaikai būtų sveiki, išsilavinę, gyventų normaliomis sąlygomis.
Vaiko Teisės Lietuvoje
Lietuvoje vaiko teisių klausimai pradėti analizuoti po keleto Valstybės nepriklausomybės atkūrimo metų. 1992 metais Lietuvoje pasirašyta ir 1995 metais ratifikuota Jungtinių tautų 1989 metų Vaiko teisių konvencija.
Kiekvienas žmogus turi savo teises, bet kartu privalo vykdyti ir savo pareigas. Tas suvokimas susieja vaiko teises su jo pareiga ir atsakomybe. Vaiko pareigos gana išsamiai pateikiamos LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme.
Teisės ir Pareigos
Teisė - tai pagarbos reikalavimas ir įsipareigojimas pagarbai, arba filosofijos kategorijomis: teisė - tai egoizmo ir altruizmo vienovė. Žmogaus teisės - tai tokios teisės, kurios turi individui garantuoti tam tikrą erdvę, kurioje jis, nepriklausydamas nuo valstybės valdžios ir kitų institucijų, galėtų pats tvarkyti savo gyvenimą.
Teisės samprata apima ne tik teisės šaltinius ir principus, bet ir jos socialinę paskirtį bei funkcijas, kuriomis teisė tiesiogiai įprasminama kaip socialinio elgesio visuomenėje reguliatorius. Teisė, kaip ir pareiga, tiesiogiai atsiranda iš žmonių bendravimo ir todėl valdo jų tarpusavio santykius, atsižvelgiant į visų žmonių lygybę.
Siekiama, kad kiekvienas galėtų laisvai plėtoti savo asmenybę, tikėtis savo teisių apsaugos ir tais atvejais, kai pats nebepajėgia pareigų vykdymu užsitikrinti jos bent minimaliu lygiu. Tai apima tiek individo, tiek valstybės institucijų elgesį. Pagrindinė žmogaus teisių problema yra tų teisių ribų klausimas, kokiu pagrindu ir kiek gali būti varžomos žmogaus teisės ir apskritai ar jos gali būti varžomos, nes dažnai kalbama apie kai kurių žmogaus teisių absoliutumą. Neaišku, kurias savo teises asmuo privalo įgyti pareigų vykdymu, o kurios jam suteikiamos be pareigų vykdymo.
Žmogus yra socialinė būtybė, todėl pirmiausia kreipiamas dėmesys į jo gebėjimą gyventi santarvėje su savo artimu. Jei jis kartu vykdo ir atitinkamas pareigas, tai yra savo elgesiui suteikia teisių ir pareigų vienovės pavidalą ir tokį asmenį visuomenė laiko socialiai vertingu. Atskirai nei teisės, nei pareigos nekuria žmogaus orumo, kuria tik jų vienovė. Būtent ji daro visas žmogaus teises racionalias, protu suvokiamas.
Kiekvienas žmogus vertina savo sveikatą, laisvę, gyvybę, turtą ir kita ir reikalauja, kad kiti taip pat gerbtų jo vertybes ir susilaikytų nuo žalingo elgesio jų atžvilgiu. Reikalaudamas pagarbos, žmogus privalo savo norus ir reikalavimus suderinti su savo paties įsipareigojimu, pasiryžimu gerbti kito žmogaus tokį patį reikalavimą. Jis turi gebėti suderinti savo naudą su kitų asmenų nauda. Anot A.Vaišvilos, "teisė - tai pagarbos reikalavimas ir įsipareigojimas pagarbai".
Žmogus negali tikėtis apsaugoti savo interesų, vertybių, negerbdamas kito žmogaus teisių į tokias pat vertybes. Siekdamas užsitikrinti savo saugumą, asmuo turi garantuoti ir savo artimo saugumą. Taip pagarbos reikalavimas suderinamas su įsipareigojimu gerbti. Atsisakymas gerbti kartu yra ir atsisakymas reikalauti sau pagarbos. Tik teisės, atskirtos nuo su jomis susijusių pareigų, virsta privilegijomis, o pareigos be teisių virsta išnaudojimu, vergove. Privilegijos įžiebia prievartą, agresiją prieš artimą, teisių ir pareigų vienovė prievartą ir agresiją mažina. Teisių ir pareigų vienovė kyla iš abipusių pastangų užtikrinti savo teises ir remiasi lygiateisiais mainais. Civilizuotoje visuomenėje nėra teisių be pareigų, ir kartu pareigos sukuria teises. Gamtoje gyvūnai teises gauna ir apgina turima jėga, o visuomenėje kiekviena teisė ginama susitarimu ir jo vykdymu. Teisių ir pareigų vienovė žmogų ir visuomenę saugo nuo vergavimo ir agresijos, ji suteikia žmonių santykiams santarvę, sujungia visuomenę. Teisių ir pareigų neatitikimas sukelia konfliktus ir nedarną. Teisių ir pareigų vienovė - tai visuomenės sutarties išraiška, kuri palaiko tos visuomenės gyvenimą santarvėje, mažina prievartos poreikį. Tai normos, kurios apibrėžia teisių ir pareigų pusiausvyrą. Teisė yra žmogaus gyvenimas, o pareiga - nekonfliktuojantis gyvenimas su kitais žmonėmis. Teisių ir pareigų pusiausvyra humanizuoja žmonių santykius ir kuria visų gerovę.
Kaip nustatyti teisių ir pareigų pusiausvyrą? Tai daroma diskusijomis, kompromisais ir įtvirtinamos sutartimis. Kova dėl teisių - tai kova dėl teisių ir pareigų vienovės. Teisių ir pareigų vienovė socialiniu požiūriu reikšminga tuo, kad ji yra viešas atsisakymas bet kokios agresijos, pradedant kasdieniais buitiniais, darbiniais ir baigiant politiniais, tarptautiniais santykiais. Tai reiškia, jog naudojantis savo teisėmis, nuolat galvoti apie savo artimo teises ir apie padarinius savo teisėms, pažeidus artimo teises.
Vaiko Teisės kaip Ypatinga Sritis
Ypač mažo žmogaus teisės. Tai ir vaiko apsauga, ir aplinkos, kur gali augti ir vystytis pilnavertis vaikas, sukūrimas. Vaiko teisės rodo ypatingą vaikystės statusą. Vaikai auga ir vystosi, taip pat patiria įvairias nuoskaudas bei neigiamą suaugusiųjų poveikį ar nesupratimą. Tas teigiamas ar neigiamas poveikis palieka ryškų pėdsaką vaiko sąmonėje, įtakoja jo vystimąsi bei asmenybės formavimąsi. Būdami fiziškai silpni, nesubrendę, nepatyrę vaikai yra visiškai arba dalinai priklausomi nuo suaugusiųjų. Todėl reikalingas ypatingas rūpestis ir pastangos. Vaikams būtina pastogė, maistas, mokslas, gydymas, meilė bei apsauga nuo prievartos ir aplaidumo. Vaikams taip pat turi būti suteikta galimybė pagal jų amžių naudotis savo civilinėmis bei politinėmis teisėmis šeimoje, bendruomenėje, valstybėje. Vaikai yra bene vienintelė visuomenės amžiaus grupė, kurios teisės, jų apimtis bei realus įgyvendinimas visiškai priklauso nuo suaugusiųjų.
Nors žmogaus teisės galioja visiems žmonėms, vaiko teisėms turi būti kreipiamas ypatingas dėmesys. Tai nereiškia, kad vaikams nereikalingos jokios teisės. Ilgą laiką vaikai buvo traktuojami kaip suaugusiųjų turimų teisių objektai, o ne kaip savarankiški individai, turintys savo teises. Dažnokai buvo pripažįstamos gyvūnų teisės, bet ne vaiko. Vaiko teisėms reikia išskirtinio dėmesio, pabrėžiant, kad vaikai - atskira žmonių grupė, turinti savo teises. Vaikai - ypatingi žmonės, turintys įvairius poreikius, bet nesugebantys jų patenkinti ir savęs apginti. Suaugusiųjų teisės kartais skiriasi nuo vaiko teisių ir vaikai gali turėti kitokias teises negu suaugusieji. Vaiko teisės tampa svarbia žmogaus teisių instituto dalimi, visuomenės interesai, susiję su vaikais, virsta pareiga išskirti vaiko teises iš kitų grupių teisių.
Atsižvelgiant į tai, kad vaikas dėl savo asmenybės ypatumų (fizinio ir socialinio nesubrendimo) nesugeba savo teisėmis pasinaudoti bei apginti savo interesų, visuomenėje turi būti socialiniai institutai, garantuojantys efektyvų vaiko teisių gynimą ir atliekantys vaiko teisių įgyvendinimo pagrindinį vaidmenį. Taigi vaikai turi visas bendrąsias žmogaus teises ir laisves, kurios, atsižvelgiant į jo interesus, nulemtus fizinio, emocinio, protinio nesubrendimo, gali būti praplėstos arba apribotos, todėl vaikai gali turėti tokias teises, kurios nebūdingos suaugusiems - teisę, kad juo būtų pasirūpinta, teisę žaisti, teisę sveikai vystytis ir panašiai.
žymės: #Vaiko
Panašus:
- Vaiko kortelė Swedbank: kaip užsakyti ir naudotis?
- Išsipūtęs vaiko pilvas: priežastys, simptomai ir ką daryti
- Vaiko kedute automobilyje taisykles: ką svarbu žinoti?
- Geriausias Vaikų Akių Gydytojas Panevėžyje – Atsiliepimai ir Patikimos Paslaugos
- Neįtikėtini 3–5 metų vaikų raidos etapai darželyje, kuriuos turite žinoti!