Tėvai dažnai susiduria su informacijos apie vaikų ir paauglių literatūrą stoka ir suka galvas, ką pasiūlyti savo vaikams, kad šie nuo mažų dienų noriai imtų į rankas knygą. Neatidžiai ieškant informacijos, gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog kokybiškos literatūros vaikams apskritai nėra.
Anot bene žymiausio vaikų literatūros specialisto K. Urbos, tokios literatūros Lietuvoje tikrai netrūksta. Vis dėlto tai galioja ne visoms vaikų literatūros rūšims.
Poezija Vaikams
K. Urbos teigimu, Lietuva turi labai stiprias poezijos vaikams tradicijas dar nuo prieškario, Vytės Nemunėlio, sovietmečio laikų; didelį indėlį įnešė Anzelmas Matutis, Martynas Vainilaitis, Janina Degutytė ir Sigitas Geda bei kiti autoriai. Deja, šiandien ši tradicija netęsiama.
„Iš ryškiausių ir talentingiausių poetų dar šiek tiek rašo Ramutė Skučaitė. Gerų poezijos knygų vaikams jau keletą metų išleidžiama labai mažai, o kai kuriais metais visai nieko nebūna“, - apgailestauja K. Urba.
To priežastys, anot K. Urbos, visai paprastos - kiekvienas poetas yra ambicingas ir nenori kartoti to, kas jau atrasta, o sukurti savitą poetiką esą nėra lengva.
„Naujas santykis su šiuolaikiniu vaiku, be abejo, egzistuoja, bet jauni kūrėjai neranda savo balso. Norint rašyti vaikams, reikia vaiką jausti“, - tvirtina vaikų literatūros kritikas.
Vaikų Literatūros Kritika
Tėvai dažnai skundžiasi tuo, kad Lietuvoje nėra vaikų literatūros kritikos, tačiau ir šiuos skundus K. Urba atmeta - ji paprasčiausiai nuskęsta bendrame informacijos sraute.
„Tėvai galėtų suklusti išgirdę apie „Metų knygos rinkimus“. Jau ketvirtus metus šitoje akcijoje dalyvauja ir knygos vaikams bei paaugliams“, - atkreipia dėmesį K. Urba.
Vaikų literatūros specialistas taip pat primena ir balandžio 2-ąją - Hanso Christiano Anderseno gimimo dieną - jau 20 metų Lietuvoje minimą Tarptautinę vaikų knygos dieną, kurios metu vyksta geriausių leidinių vaikams rinkimai.
„Mes kruopščiai analizuojame praėjusių metų knygų derlių, skiriame premijas. Jų yra labai daug - apdovanojamas ir geriausias debiutas, ir geriausia knyga mažiausiems skaitytojams, ir apskritai geriausia metų knyga. Tai irgi skelbiama viešojoje erdvėje“, - teigia K. Urba.
Dar du labai svarbūs informacijos apie vaikų literatūrą šaltiniai, anot K. Urbos, yra savaitraštis „Literatūra ir menas“ ir interneto dienraštis bernardinai.lt, kuriuose periodiškai skelbiamos vaikų literatūros apžvalgos.
„Dabar jau rengiamas 65 žurnalo numeris, o vienas iš pirmųjų jo adresatų ir yra tėvai. Žurnale yra kiekvienų metų knygų apžvalgos, recenzijos, pokalbiai su rašytojais“, - sako vaikų literatūros kritikas.
Šis specializuotas žurnalas turi ir interneto svetainę, kurioje galima rasti žurnalo archyvą, naujienas, ten pristatomos reikšmingesnės knygos. Todėl esą lengviau susiorientuoti, kokiam amžiui skiriama knyga ir kuo ji gera.
„Vaikų literatūros kritikos tikrai yra, - tikina K. Urba.
Kaip Skatinti Vaikus Skaityti?
K. Urbos teigimu, vaiko santykį su knyga būtina ugdyti nuo pat kūdikystės. Kad tai įmanoma, antrina ir psichologė Nomeda Gutauskienė, pasak kurios, knyga turėtų būti vienu iš pirmųjų mažylio žaislų.
„Svarbu, kad tėvai visada džiaugtųsi su vaiku, kad knyga nebūtų kaip barškutis - „Dabar tu žaisk, o aš virsiu košytę“. Tai turėtų būti bendra veikla“, - sako N. Gutauskienė.
Norėdami sudominti atžalas, anot N. Gutauskienės, tėvai turėtų būti raiškūs skaitovai. Jiems reiktų nevengti ir išradingumo. Psichologės manymu, vaikiškos knygos turinys gali virsti ir į žaidimą ar piešinį.
„Be to, vaiką galima labai anksti nusivesti į biblioteką, - patarimų nešykšti psichologė. - Ten pilna vaikiškų knygučių, todėl galima žiūrėti, kuo mažasis domisi. Išvyka į knygyną galėtų būti visos šeimos šventė“.
Nereikėtų nuogąstauti, jei iš pradžių vaikas renkasi ne tokias rimtas knygas, kaip norėtųsi, svarbu neriboti jo pasirinkimo laisvės.
Net ir nemėgstantys skaityti tėvai gali pripratinti vaikus prie knygų, tačiau tik iki tam tikro amžiaus - 4-5 metų. Vis dėlto ikimokyklinukai dažniausiai stebi tėvus ir vėliau kartoja jų elgesį.
„Jeigu tėtis domisi tik mašinomis, berniukas taip pat labiau domėsis jomis. Kad tėvų poveikis jauniesiems skaitytojams labai didelis, pabrėžia ir K. Urba. Jo teigimu, vaikams aktualu ne tik tai, ar knyga apskritai svarbi tėvams, bet ir tai, kokią literatūrą jie vertina.
K. Urba teigia atsimenąs paauglės laišką, atsiųstą „Rubinaičiui“.
„Tėvai yra autoritetai ir knyga gali būti perduodama iš kartos į kartą“, - sako vaikų literatūros kritikas Kęstutis Urba, ragindamas šeimoje formuoti vaikų literatūros tradiciją.
Paveikslėlių Knygos
Šis leidinys atitinka geriausius klasikinės paveikslėlių knygos standartus, tuo pačiu metu yra nepaprastai šiuolaikiškas ir modernus. Ne veltui ši skambiai - ode literatūrai - tituluojama knyga 2017 metais tarptautinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje buvo apdovanota kaip geriausia grožinės literatūros knyga vaikams.
Tiesa, šio kūrinio priskyrimas grožinės literatūros kategorijai šiek tiek glumina, nes tradicinio teksto, kurį galėtume ištisai skaityti, čia nėra - sakiniai šioje knygoje dūžta bangomis, stūkso kalnais, liūliuoja debesų lopšinėms, raidės virsta medžių šakomis, nuvingiuoja lyg pelės uodega ar prasmenga giliausiuose tarpekliuose.
Taigi, tekstas čia atlieka ne tik tiesioginę - informacijos perdavimo - funkciją, bet ir tampa iliustracija, simboliu, darniai sąveikaujančiu su šalia esančiais piešiniais. Iš šios žodžio ir vaizdo simbiozės gimsta nauja, netikėta turinio prasmė.
Būtent ši savybė įvardijama kaip pagrindinis klasikinės paveikslėlių (dar kitaip - ikonotekstinės) knygos bruožas. Taip pat reikšmingi ir svarbūs ne tik jau minėti elementai - žodis ir vaizdas - bet ir paveikslėlių išdėstymo tvarka, teksto linijų kryptis ar netgi tuščio ploto kiekis puslapyje.
Taigi, akivaizdu, jog šis žanras (beje, iki šiol nesutariama, jį priskirti prie literatūrinio ar vizualiųjų menų žanro) yra kur kas sudėtingesnis, nei gali pasirodyti - paveikslėlių knygos jau ne vieną dešimtmetį tyrinėjamos moksliškai, klasifikuojamos, o ir perskaityti jas gali ne kiekvienas - norint suprasti visas šio daugiaprasmio, daugiasluoksnio kūrinio gelmes, slepiančias ne vieną prasminį klodą, tenka nemažai padirbėti, tačiau atradimo džiaugsmas išties vertas pastangų.
Tad nors paveikslėlių knygos tradiciškai rikiuojamos vaikų literatūros lentynose, jas rekomenduojama skaityti suaugusiajam drauge vaiku. Maža to, jas skaityti patartina sąmoningai - tai yra išsamiai ir įvairiapusiškai aptarti tai, kas buvo perskaityta ar pamatyta, sieti detales ir situacijas, daryti išvadas, kelti hipotezes.
Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad sąmoningas skaitymas turi didžiulės įtakos sėkmingai vaiko raidai - jo vaizduotei, gebėjimui sklandžiai reikšti mintis, turtingesnio žodyno formavimui.
Įdomiausia ir, be abejo, smagiausia paveikslėlių knygos skaitymo dalis yra ta, kad nesvarbu, kokį pasakojimą iliustracijomis ir žodžiais perteikė autoriai - tikrąjį, vienintelį ir unikalų siužetą, pastebėdamas (ar praleisdamas) detales, savaip interpretuodamas simbolius, dėliodamas juos tam tikra tvarka, kuria pats skaitytojas.
Tokiu būdu knygos skaitymas, be kita ko, tampa ir intriguojančiu, kūrybingumą ir saviraišką skatinančiu žaidimu, o pats mažasis kūrėjas - teisėtu knygos bendraautoriumi.
Knygų Vaiko Apžvalga
Tačiau grįžkime prie „Knygų vaiko“. Šio nuostabaus darbo autoriai O. Jeffers‘as ir S. Winston‘as sako, kad nuo pat pradžių norėjo sukurti šiuolaikiškai papasakotą pasaką, šlovinančią vaikų literatūros klasiką ir atskleisti ją taip, kaip skaitytojai dar nėra jos patyrę.
Taigi, į knygą sugulė personažai, žodžiai, sakiniai, simboliai iš beveik 50 pačių garsiausių ir žinomiausių pasaulio literatūros tekstų vaikams, tokių kaip „Pasaka apie triušelį Petriuką“ (Beatričės Potter knygelių ciklas apie triušelį Petriuką (1902 m.) - sutartinai laikomas geriausiu klasikiniu paveikslėlių knygos pavyzdžiu), „Alisa Stebuklų šalyje“, „Piteris Penas ir Vendė“, „Vėjas gluosniuose“, „Snieguolė“, „Sultenė“, netgi „Grafas Montekristas“, „Mobis Dikas“ ar „Trys muškietininkai“.
Beje, lietuviškojo knygos varianto leidėjams pavyko gauti autorių sutikimą vietoje originale naudotų lopšinių, ant debesėlių suguldyti lietuvių liaudies lopšines.
Originalios, neįtikėtinai daug detalių ir prasmių slepiančios „Knygų vaiko“ iliustracijos veda į iš pirmo žvilgsnio paprastą, tačiau išties užburiančią ir nepamirštamą kelionę per žodžių jūras, nuotykių kalnus, kosmoso tyrus, pasakų girias - į ten, kur vaizduotės ir išmonės namai svetingai atberia duris visiems pasaulio nuotykiams.
Menininkas O. Jeffersas, už savo kūrybą pelnęs daugybę apdovanojimų, išgarsėjo dėl unikalių, savitų iliustracijų bei sukurto rankraštinio šrifto, kuris, beje, panaudotas ir šioje knygoje. Jis taip pat bendradarbiauja su garsiąja U2 grupe, o pagal jo paveikslėlių knygas sukurtas filmukas pelnė „Bafta“ apdovanojimą.
Jo kolega S. Winstonas - tai pat žymus menininkas, kurio darbai eksponuojami viso pasaulio muziejuose ir privačiose galerijose, vertinami privačių kolekcininkų. Iš kitų menininkų jį išskiria gebėjimas jungiant tipografiją, dailę, grafiką ir literatūrą žodį paversti vizualiojo meno forma.
Unikalų O. Jeffers‘ ir S. Winston‘ kūrinį „Knygų vaikas“ lietuviškai adaptavo ir išleido leidykla „Muzikija“. Iš anglų kalbos vertė Lora Tamošiūnienė ir Indrė Šeputienė.
Gendručio Morkūno "Traškančios Žvaigždės"
Pasirodo, traškėti gali ne tik seni kaulai, laužoma duonos pluta, sušalusios tvoros, bet ir... žvaigždės. Du Gendručio Morkūno apsakymai − „Traškančios žvaigždės“ ir „Gydomųjų žuvų blizgė“, sugulė į nedidelę, bet prasmingą knygą, kuri dalyvauja „Metų knygos rinkimuose“ ir pelnytai pretenduoja tapti geriausia 2016 metų knyga vaikams (ir ne tik).
Gendrutis Morkūnas - fizinių mokslų daktaras, radioekologijos ir radiacinės saugos specialistas, mokslo populiarinimo knygų autorius, eseistas, vaikų rašytojas. Būtent kaip vaikų rašytojas G. Morkūnas Lietuvos padangėje apsireiškė 2005-aisiais su romanu „Vasara su Katšuniu“, kuris iškart pelnė reikšmingiausio vaikų literatūros debiuto vardą.
Vėliau į skaitytojų rankas ir širdis pakliuvo Gendručio „Grįžimo istorija“, „Blusyno pasakojimai“, „Velniškai karštos atostogos“, „Iš nuomšiko gyvenimo“ ir galiausiai, jau po rašytojo mirties − „Traškančios žvaigždės“.
Nors ir rašytos vaikams, tačiau G. Morkūno knygos visai nevaikiškos: nevaikiškai brandžios ir gilios. Jose gvildenami žodžiais sunkiai apibūdinami, tačiau nujaučiami dalykai: meilė, pagarba, užsispyrimas, pyktis.
Autoriui labai svarbi orios vaikystės tema (taip taip, egzistuoja ne tik ori senatvė). „Rubinaityje“ skelbtame interviu, atsakinėdamas į Kęstučio Urbos klausimus apie vaikystę, rašytojas prasitarė, kad jam kraujas užverda, kai suaugę klausia vaiko, ką jis labiausiai myli, liepia bučiuotis ir daryti visokius ten utiutiu.
Apsakymas "Traškančios žvaigždės"
Pirmasis knygos apsakymas „Traškančios žvaigždės“ - tai istorija apie darbščius, bet į destrukciją linkusius suaugusiuosius ir ne pagal amžių narsius bei išmintingus jų vaikus. Rašytojas pasakoja, kaip atlikę įprastus darbus suaugusieji negali ramiai nustygti vietoje - visus apima pyktis ir noras naikinti.
Taip iš niekur nieko prasideda karas. Prisikariavę iki soties suaugusieji vėl puola prie darbų: atstato griuvėsius, gydo sužeistuosius, laidoja žuvusiuosius. Užburtas ratas tikriausiai dar būtų apsisukęs tūkstančius kartų, jei ne vaikai. Vaikams karas nepatiko.
Po vieno tokio eilinio kariūkščio įvyko blaiviu protu nesuvokiamas dalykas − sužeistas berniukas atsisakė sveikti. Negana to, jis užsimanė žiūrėti į traškančias žvaigždes. Ilgainiui tokių užsispyrusių, neklaužadų, žvaigždžių išsiilgusių mažųjų ligonių, kaip kokių grybų po lietaus, pradėjo rastis vis daugiau.
Apsakymas "Gydomųjų žuvų blizgė"
Antrasis, kiek ilgesnis, knygos apsakymas „Gydomųjų žuvų blizgė“ pasakoja apie berniuką, kuris savo noru nusprendžia susirgti. Susirgęs atsiduria ligoninėje ir užmezga paslaptingus santykius su palatos kaimynu - berniuku, kuris nuolatos slepiasi po antklode ir tarytum didžiausią lobį saugo nuo senatvės parūdijusią blizgę.
Personažų lūpomis rašytojas kalba apie ligoninės kasdienybę, vaikų-tėvų santykius, drovumą ir baimes, atsidūrus neįprastoje aplinkoje ir sutikus naujus žmones. Šalia pilkų palatos sienų ir prėsko ligoninės maisto veriasi ir kitoks, stebuklingas, suaugusiojo akiai ne visada pastebimas pasaulis - rentgeno aparatu apšvitinti žmonės, patys šviečiantys nelyginat jonvabaliai, slapta, tiesiog rankomis valgomi varškėčiai ir senelio blizgė, kuria pagautos gydomosios žuvys padėjo išsimaitinti visai, Sibiran ištremtai šeimai.
Ir vėl be patoso ir meilikavimo gvildenamos nevaikiškai rimtos ir sunkios temos: gyvenimas, mirtis, pasiaukojimas ir draugystė.
„Traškančiose žvaigždėse“ G. Morkūnas išaukština vaikystę: idealizuoja mažuosius pasaulio gyventojus, negaili jų charakteriams nuovokos ir sumanumo, geraširdiškumo bei atjautimo. Keistokus jų norus, poelgius ir pokalbius vaizduoja kaip normą, o tarsi savaime suprantamus suaugusių samprotavimus ir tėvišką rūpestį (dažnai lydymą ir tėviškų priekaištų) pateikia kaip didžiausią kvailystę.
Siųsdamas tokią žinutę autorius stengiasi padėti vaikams išsivaduoti iš suaugusiųjų vergijos. Skamba nemaloniai, tačiau tiesa ta, kad vaikai iki šiol patiria be galo daug diktato ir prievartos, yra žeminami ir menkinami.
Netinkamą suaugusiųjų požiūrį į vaikus iliustruoja trumpas, bet taiklus sakinys, iš apsakymo „Gydomųjų žuvų blizgė“: „O man turi patikti tai, kas patinka mamai.“ Bet juk tai ne tiesa, taip neturėtų būti. Mažas žmogus vis vien yra žmogus. Mažųjų reikia paisyti, klausytis ir stengtis suprasti. Bendrauti kaip lygus su lygiu, o ne kaip su dresuota cirko beždžionėle.
Kitų Knygų Apžvalgos
- "Braškių diena" Knyga „Braškių diena“ savo pavadinimu tarsi nuteikia būsimą skaitytoją „saldžiam“ K.Kasperavičiaus knygos skaitymui, kurioje pateiktos, kaip pats rašytojas teigia - paslaptingos dvidešimt trys istorijos, iliustruotos paties autoriaus.
- Almos Karosaitės eilėraščių rinktinė „Kaip išnešti uodegytę“ Poezijos rinkinys pirmiausiai atkreipia skaitytojų dėmesį savo ryškiu ir spalvotu viršeliu (iliustravo Erika Tumienė) ir pavadinimu - „Kaip išnešti uodegytę“, skambančiu tarsi retoriniu klausimu, ar patarimu, kurį galima bus rasti poetės eilėraščių rinktinėje.
- Aurelijos Čeredaitės knygos „Eželio Kalėdos“ Knygelė „Eželio Kalėdos“ pradedama penkerių metų berniuko Algirdo pažintimi su Eželiu, kuris nieko nežinojo apie Kalėdas bei Kalėdų senelį.
žymės:
Panašus:
- Vaikiškų rūbų nuoma Lietuvoje: tikri atsiliepimai ir geriausios galimybės!
- Clarks Vaikiškų Batų Dydžių Lentelė – Atraskite Tobulą Dydį Vaikams!
- Geriausi 12V Akumuliatoriai Vaikiškiems Elektromobiliams – Patarimai ir Priežiūra
- Neįtikėtini nėštumo metu atsirandančio saldumynų potraukio paaiškinimai ir efektyvios kovos strategijos
- „Taip gimė žvaigždė“: Emocijų audra ir nepamirštama kino patirtis