Ar jūsų mažylis staiga tapo toks keistas? Vos pamatęs kaimynę pravirksta, o nusiramina tik paimtas ant rankų? Dar prieš savaitę priėjus prie mėsos skyriaus mažylis iki ausų išsišiepdavo pardavėjai, o dabar tarsi būtų kitas vaikas: drovisi gydytojos, padavėjos ir kitų nelabai pažįstamų žmonių? Nėra ko nerimauti - vaikas tikrai netaps atsiskyrėliu, jis tik mokosi skirti tai, kas jau pažįstama, o kas - ne.
Svetimų baimė - normalus raidos etapas
Ši svetimų baimė paprastai atsiranda apie aštuntąjį mėnesį, neretai - tiesiog per naktį. Toks vaikas suka žvilgsnį į šalį, kabinasi mamos, paimtas ant rankų įsikniaubia jai į petį. Kūno kalba labai iškalbingai byloja: „Prie manęs nesiartink“. Priežastys nėra šimtu procentų aiškios.
Tačiau mokslininkai visiškai sutaria dėl to, kad svetimų baimė yra svarbus sveikos raidos etapas. Mokslininkai lygina svetimų baimę su nustojusia veikti smegenų sistema. Per pirmuosius devynis mėnesius tarp mažylio ir tėvų susiformuoja jau labai subtilus bendravimas - iš gestų, garsų, mimikos, kvapų ir prisilietimų. Tačiau ši kalba veikia tik „susigrojusioje” komandoje.
Kad ir labai koks nors nepažįstamas stengsis mėgdžioti mamos gestus ar tėčio žodžius, tačiau jo kvapas, balsas išvaizda pernelyg skiriasi nuo įprastos schemos. Kaip tik tai aštuntąjį gyvenimo mėnesį pamažėl ir ima suvokti kūdikiai. Smegenys praneša: čia kažkas nesusieina.
Paprastai tai būna netikėtai prasidėję panikos priepuoliai - jie gali tęstis kelias savaites, kartais net kelis mėnesius, tačiau individualūs skirtumai čia - labai dideli. Daugiausiai lemia temperamentas. Kai kurie mažyliai ir šiaip jau reaguoja stipresnėmis emocijomis, kiti gi būna „šaltesni“. Kiekvienas vaikas irgi reaguoja ne visuomet vienodai - reakcija labai priklauso nuo to, kiek veidas, situacija ar aplinka skiriasi nuo įprastos schemos.
Kaip padėti vaikui įveikti baimę?
Paguoskite savo mažąjį „bailiuką“. Jei svetimų baimės priepuolis iš tiesų panašus į „pakibusį” kompiuterį (žr. aukščiau), padės tik jei „įjungsime jį iš naujo“ - kai vaikas vėl atsidurs ant mamos rankų. Forsuoti bandymai suartėti, kad ir dėl geriausių ketinimų („Nagi eikš, aš juk nesikandžioju“), tik sustiprina baimę.
Kažkokios terapijos iš tiesų ir nereikia. Visi simptomai paprastai išnyksta savaime. O iki tol galima juos kiek sušvelninti. Geriausias vaistas bus žiupsnis distancijos (su nelabai pažįstamais žmonėmis) ir didelė porcija artumo (su artimaisiais).
Būkite atsargi - neperdozuokite distancijos! Savaime suprantama, ir toliau reikia kviestis svečius bei įsileisti į namus žmones - tik jie turi būti atsargūs ir nepulti su džiaugsmingais šūksniais iškart prie vaiko. Draugiško žvilgsnio pasisveikinant visiškai užtenka. O paskui belieka laukti, kol mamos nepaleidžiantis mažylis pats žengs pirmuosius suartėjimo žingsnius.
Šiaip ar taip, gamta visus vaikus apdovanojo smalsumu. Daugelis tėvų pastebi, kad jų mažylis bijo nepažįstamų žmonių - pasislepia už tėvų nugaros, vengia akių kontakto ar net pravirksta. Tai natūrali vaikų raidos dalis, ypač ankstyvame amžiuje.
Patarimai, kaip padėti vaikui įveikti baimę:
- Neskubėkite ir neverskite bendrauti. Jei vaikas bijo nepažįstamų žmonių, svarbu jo neversti iš karto apsikabinti ar kalbėti su jais. Pradėkite nuo to, kad leistumėte jam stebėti iš šono ir palaipsniui pratinkite prie naujų žmonių.
- Būkite šalia ir rodykite pavyzdį. Vaikas jausis saugiau, jei matys, kad tėvai ramiai ir draugiškai bendrauja su nepažįstamais žmonėmis. Jei jūs šypsotės ir kalbatės, jis pamažu supras, kad situacija nėra pavojinga.
- Pratinkite vaiką prie naujų žmonių palaipsniui. Pradėkite nuo trumpų susitikimų su vienu nauju žmogumi vienu metu. Pirmą kartą susitikimus organizuokite vaikui pažįstamoje aplinkoje (pvz., namuose ar žaidimų aikštelėje). Tegul nepažįstamasis neskuba artintis prie vaiko - leiskite jam pačiam prieiti, kai bus pasiruošęs.
- Kalbėkite apie žmones pozityviai. Pasakokite vaikui apie tai, kokie žmonės yra draugiški ir geri. Pavyzdžiui:„Štai teta Ona, ji labai mėgsta kates, kaip ir tu!“„Senelis turi skanų obuolių pyragą - jis labai draugiškas.“
- Suteikite vaikui kontrolės jausmą. Jei vaikas jaučia, kad jis pats gali pasirinkti, kada ir kaip bendrauti, jis mažiau bijos. Leiskite jam nuspręsti, ar nori pasakyti „labas“, duoti ranką ar tiesiog stebėti iš šalies.
- Žaiskite socialinius žaidimus. Vaikai geriausiai mokosi per žaidimus. Išbandykite šiuos būdus:
- Lėlių teatras - suvaidinkite situacijas, kuriose lėlė susipažįsta su naujais draugais.
- Vaidmenų žaidimai - leiskite vaikui įsijausti į pardavėjo ar pirkėjo vaidmenį, „bendraujant“ su tėvais.
- Knygos apie draugystę - skaitykite istorijas apie veikėjus, kurie susiranda naujų draugų.
- Suteikite vaikui daugiau socialinės patirties. Jei vaikas dažnai būna tik su šeima, jam gali būti sunku priprasti prie svetimų žmonių. Pamažu įtraukite jį į socialines veiklas:
- Lankykitės žaidimų aikštelėse ar vaikų būreliuose.
- Eikite kartu į draugiškas šeimos šventes.
- Skatinkite vaiką bendrauti su pažįstamų žmonių vaikais.
Kada reikėtų susirūpinti?
Vaiko baimė svetimiems žmonėms dažniausiai išnyksta savaime, tačiau verta pasitarti su specialistu, jei:
- Baimė tęsiasi ilgiau nei 5-6 metų amžiaus.
- Vaikas vengia net šeimos narių ar artimų draugų.
- Baimė tokia stipri, kad trukdo lankyti darželį ar mokyklą.
- Vaikas patiria didelį stresą, kai reikia bendrauti su kitais žmonėmis.
- Pastebite ir kitų nerimo požymių - miego sutrikimų, pilvo skausmų ar emocinio nestabilumo.
Tokiais atvejais gali padėti vaikų psichologas, kuris išmokys mažylį valdyti baimes ir lavinti socialinius įgūdžius.
Vaikų baimės - norma ar patologija?
Vaikų ar paauglių amžiuje neretai pasitaiko emocinių sutrikimų, kurių pagrindas yra nerimas. socialinis nerimas.Atskyrimo nerimasMaži ar ikimokyklinio amžiaus vaikai gana dažnai jaučia tam tikro laipsnio nerimą, kai išsiskiria ar gresia išsiskyrimas su žmonėmis, prie kurių jie prisirišę.
Be to, vaikai patiria daug kitų baimių: baimę būti sunaikintam, baimę netekti mamos ar tėčio, globėjo, savo impulsų baimę, baimę netekti kūno dalių. Nerealus jaudinimasis, kad koks nors nepalankus įvykis (pvz..
Nuolatinis nenoras ar atsisakymas eiti į mokykla dėl to, kad ten nebus mylimų žmonių (ne dėl kitų priežasčių. pvz. Perdėtas pasikartojantis nusiminimas (nerimas, verkimas, įniršis, liūdesys, apatija ar socialinis atsiribojimas) nujaučiant atsiskyrimą, skiriantis ar tuoj po išsiskyrimo su mylimu žmogumi.
Atskyrimo nerimas
Vakare, pradėjus temti, tokie vaikai pradeda rūpintis, kad reiks atsiskirti, blogai užmiega. Jų sąmonėje, įsijungia stebuklinis mąstymas - ima bijoti šmėklų, pabaisų. Ryte atsiskyrimo nerimas pasireiškia dar stipriau. Vaikai suranda daugybę priežasčių, kaip nutolinti atsiskyrimą: ima skaudėti pilvą, galvą, pykina.
Vos atėjus į mokyklą išsiskyrimo baimė išsisklaido. Stebuklinis mąstymas baigiasi. Vaikai jaučiasi gerai. Kai reikia grįžti namo, vėl atsiranda nerimas, kuris parėjus namo praeina. Stipriausias nerimas būna po savaitgalio, atostogų, ligos.
Mokyklos fobija nėra apsimetinėjimas, kaip mano daugelis tėvų. Mokyklos fobiją reikėtų skirti nuo sąmoningo mokyklos vengimo. Vengiantys mokyklos vaikai nenori, tingi eiti į mokyklą, blogai mokosi. Mokyklos baimę jaučiantys vaikai mokosi gerai, yra pareigingi.
Dauguma vaikų kuriems pasireiškia atskyrimo nerimas, reikalauja nuolatinio dėmesio, būna liūdni, verkia, skundžiasi, kad tėvai jų nemyli, daugiau myli brolį ar seserį, nori numirti.
Vaikai, kuriuos kamuoja mokyklos fobija, pernelyg prisirišę prie mamos. Normaliai besivystantis vaikas 3 metų amžiuje atsiskiria nuo pagrindinio globėjo, jis jau turi savo nuomonę, tampa nepriklausomas. Vaikų, kuriems pasireiškia mokyklos baimė, vystymasis sustoja, jie būna labai priklausomi nuo globėjo.
Daugumos tokių vaikų globėjai patys yra nerimastingi, jaučia stiprią baimę, kad reikės palikti vaiką, baiminasi galimu pavoju. Dažnai vaikų, kuriuos vargina mokyklos fobija, globėjams pasireiškia agorafobijos (atvirų erdvių baimė).
Išoriniai gyvenimo stresoriai dažnai sutampa su atskyrimo nerimo atsiradimu. Dažnai tokių vaikų gyvenime būna išsiskyrimo epizodų (liga, hospitalizavimas, tėvų liga, išvykimas, netektis), gyvenamosios vietos pakeitimas.Negydant tokiems vaikams ilgainiui gali prasidėti kitos fobijos (pvz., agorafobija), depresija.
Sutrikimo eiga
Paprastai paūmėjimo ir remisijos periodai kartojasi. Šio sutrikimo eiga priklauso nuo motinos ar kito patikimo asmens buvimo. Jei mamos nėra keletą mėnesiu, atskyrimo nerimas gali likti ilgus metus. Kai kuriais atvejais tokie vaikai negali lankyti mokyklos, veikti savarankiškai.
Kai baimė ir fiziniai simptomai pereina į somatoforminius sutrikimus, depresiją ar agorafobiją, negydomi atvejai tampa lėtiniai.
Fobinio nerimo sutrikimas (specifinės fobijos)
Šios baimės (fobijos) būdingos apibrėžtoms situacijoms, pvz., tam tikrų gyvūnų baimė, aukščio, tamsos, uždaros erdvės (klaustrofobija), šlapinimosi ar tuštinimosi viešuose tualetuose, dantų gydymo, tam tikro maisto valgymo, kraujo ar žaizdos, užsikrėtimo tam tikra liga, paaugliams - egzaminu baimė.
Vaikai, kuriems pasireiškia klaustrofobija, bijo uždaru durų, negali važiuoti liftu, esant tamsos baimei - užmiega tik prie šviesos, tam tikro maisto valgymo baimė atsiranda paspringus, medikų baimė atsiranda po ligoninės, skausmingų procedūrų.
Fobinisobjektas ar situacija sukelia nerimą iki panikos, vaikas kiek įmanoma vengia fobinės situacijos.Kai kurie tėvai nesąmoningai sukelia vaiko fobinį nerimą, pvz.. patys bijo griaustinio ar kokių gyvūnų, perduoda šią fobiją vaikui.
Specifinės fobijos paprastai prasideda vaikystėje ir negydomos gali tęstis dešimtmečius.
Socialinio nerimo sutrikimas
Svetimų asmenų saugojimasis ir tam tikras socialinio būgštavimo ar nerimo laipsnis yra normalus ankstyvoje vaikystėje, kai vaikai susiduria su naujomis, svetimomis ar socialiai gąsdinančiomis situacijomis.
Priešingai, vaikus, kuriems pasireiškia socialinis nerimas, kamuoja nuolatinė ar besikartojanti svetimų asmenų baimė arba jie šių asmenų vengia; gali bijoti tik suaugusiųjų arba tik bendraamžių.
Šiam sutrikimui atsirasti gali „padėti” vaiko įgimtos temperamento savybės (pvz.. uždarumas, nedrąsumas), netektys ankstyvoje vaikystėje, seksualinės, fizinės traumos, fiziniai vaiko defektai, dėl kurių jis negali įgyti reikiamos socialinės patirties.
Tokie vaikai kalba tyliai, nedrąsiai, greitai parausta, atsisako dalyvauti socialiniuoserenginiuose. Kartais nedrąsumas, slopinimas trukdo vaikui mokytis. Socialinės fobijos dažnai prasideda paauglystėje ir koncentruojasi ties baime atsidurti žmonių grupės dėmesio centre, todėl tokių situacijų vengiama.
Socialinės fobijos gali būti apibrėžtos (pvz.. selektyvus mutizmas - nekalbėjimas mokykloje ar kitose socialinėse situacijose, susijusios tik su valgymu viešoje vietoje, kalbėjimu viešai) ar difuzinės, kai fobija sukelia beveik visos situacijos už šeimos rato. Socialinės fobijos paprastai susijusios su maža saviverte ir kritikos baime.
Jos gali pasireikšti tokiais simptomais: paraudimu, rankų virpėjimu, pykinimu, širdies plakimu, staigiu poreikiu šlapintis. Tokie žmonės kartais vengia bendrauti, o kraštutiniais atvejais jis gali pasireikšti beveik visiška socialine izoliacija.
Gydymas
Vaiku nerimo sutrikimo, fobijų gydymas yra kompleksinis. Į vaiko gydymą įtraukiami tėvai ar globėjai, vaiko bendraamžiai, mokykla. Skiriama individuali terapija, vaikas mokomas savarankiškumo, bendravimo su bendraamžiais, taikomi baimių „nujautrinimo” metodai, palaikomoji terapija, grupinė terapija.
Šeimos terapijos metu tėvai mokomi suprasti vaiko poreikius, nuraminti ir padrąsinti savo vaikus. Tėvai turi savęs paklausti, ar jiems kelia nerimą tai, kad vaikas tampa savarankiškas, jam norisi patirti nuotykių, rizikuoti?
Neparodykite, kad patys jaudinatės, kai vaikas bijo ar verkia. Kai vaikas kalba apie sapnu pabaisas, nesustiprinkite vaiko baimės savo susirūpinimu. Pakalbėkite su vaiku apie sapnų turinį ar paprašykite nupiešti įsivaizduojamas pabaisas.
Vaikui išaiškinkite, kad nemalonumai, sunkumai mokykloje neišvengiami, leiskite pajusti jam, kad tikite, jog jis gali susidoroti su sunkumais.
Kūdikio baimės
Iki šiol visus mėgęs kūdikis staiga tampa atsargus ir nenori eiti ant rankų net seneliams, o pamatęs svetimą žmogų nusisuka ir stipriai apsiveja mamai apie kaklą. Kodėl vieni 8-9 mėn. kūdikiai bijo svetimųjų, o kiti, atrodo, kad ne?
Kūdikio gyvenime nuo pirmųjų dienų vyksta didžiuliai pokyčiai. Pirmiausia formuojasi prieraišumas prie mamos, tėčio ir kitų žmonių, su kuriais kūdikis gyvena.
Iki pusės metų jis turėtų aiškiai skirti, kur yra savi, o kur svetimi žmonės. Baimė, nerimas neretai pasirodo staiga, kartais kūdikis reaguoja labai audringai, net išgąsdina tėvus, nuliūdina senelius, kai jiems staiga atsisako eiti ant rankų.
Iki pusės metų kūdikiui praktiškai tas pats, kas jį nešioja, svarbu, kad žmogus suprastų jo norus ir patenkintų poreikius. Tuo metu kūdikiui labai svarbu, kad kas nors jį imtų ant rankų.
Mažylio, jei vien tik gulėtų lovelėje ir nebūtų aktyvinamas, sutriktų raida, nes neturėtų galimybių pažinti aplinkos: niekas neprineštų prie lango, neparodytų daiktų ir jis turėtų vienintelę galimybę žiūrėti į lubas.
Vėliau, dažniausiai apie 8-9 gyvenimo mėnesį (kai kurie šiek tiek anksčiau, kiti - vėliau), atsiranda baimė, kuri vadinama universalia, nes ji būdinga visų tautų, įvairių rasių mažyliams, nors jie vienturčiai ar auga daugiavaikėje šeimoje.
Ši baimė atsiranda tada, kai mažylis pradeda ropoti ir gali pats nukeliauti iš tos vietos, kurioje jį mama paliko, į kitą. Jis pats gali paimti įdomų daiktą, apžiūrėti, kas yra aplink. Jeigu tuo metu kūdikis nebūtų atsargus, jis galėtų nupulti, nuropoti per toli, įsidėti į burnytę pavojingą daiktą.
Šiame amžiuje atsiradusi baimė, nepasitikėjimas ir nerimas reikalingi, kad kūdikis jaustųsi saugus. Baimė reikalinga tam, kad kūdikis išmoktų būti atsargus. O pasitiki jis labiausiai mama arba tuo žmogumi, su kuriuo daugiausiai būna, kuris patenkina poreikius.
Kai kurie tėvai tvirtina nepastebėję, kad kūdikis atsisakytų eiti svetimam žmogui ant rankų ar ko nors išsigąstų. Išties yra tėvų, kurie nelabai pastebi šį kūdikiams būdingą nerimo periodą. Tai priklauso nuo kiekvieno kūdikio asmeninių savybių ir kitų veiksnių.
Mažylio, kuris patenka į visiškai nepažįstamą aplinką, baimė sustiprėja. Pavyzdžiui, poliklinikoje staiga nesileidžia apžiūrimas gydytojos, kuriai dar prieš mėnesį mielai ėjo ant rankų, tačiau jeigu ji ateina į namus, kūdikis elgiasi visiškai kitaip ir neklykia, kai nepažįstamoji prie jo pasilenkia.
Savo namuose tarp savų, pažįstamų daiktų jis jaučiasi saugiau. Gali atidžiau stebėti gydytoją, tačiau nebūtinai jį ištiks verksmo ar panikos priepuolis.
Labai išsigąsti kūdikis gali ir namuose, jeigu staiga pasirodo koks nors žmogus, visiškai nepanašus į namiškius: vyras su akiniais (jeigu namuose niekas nenešioja akinių), tamsiaplaukė moteris (jeigu namuose visi šviesūs), vyresnio amžiaus žmogus.
Tačiau reakcija labai priklauso nuo paties kūdikio, nes vienas gali labai verkti, kai išvysta barzdotą vyrą, o kitas kaip tik gali susidomėjęs į jį žiūrėti. Sunku pasakyti, kas konkrečiai kūdikiams kelia nerimą, galbūt balso tembras, gal judesiai ar kvapas, tačiau praktiškai visiems šiuo gyvenimo tarpsniu nepatinka, jeigu svetimas žmogus arba retai matomi giminaičiai, tik atėję į svečius, nori paimti ant rankų.
Kūdikiui reikia duoti laiko apsiprasti. Jis pats parodys, kada aprims, ir panorės bendrauti. Vidutiniškai nurimsta per 10-15 min., tačiau tai ir vėl priklauso nuo paties kūdikio temperamento, ir nuo jo mamos.
Jeigu mama jaučia nerimą, pavyzdžiui, atėjusi į polikliniką, kūdikis irgi jaus, kad kažkas negerai, ir nenurims taip greitai. Jis jaučia ir tai, kaip mama jį laiko, ar ramiai ir lengvai - kaip visada, ar neramiai glaudžia prie savęs.
Jeigu mama arba kitas jam artimas žmogus neramus, ir kūdikis bus toks, nes neturės, kur pasisemti ramybės. Kartais kūdikis pradeda verkti, jeigu mama susibarė, apsižodžiavo su kitais žmonėmis.
Kaip elgtis, jeigu kūdikis labai bijo?
Manau, tėvams svarbu žinoti, kad nerimo periodas būdingas visiems kūdikiams, ir patiems neišsigąsti. Nereikia kūdikio raminti ar guosti, tiesiog svarbu patiems būti ramiems ir mažylis, jausdamas patikimus žmones šalia, netrukus pats nurims.
Negalima bandyti kovoti su kūdikio baime ir, pavyzdžiui, palikti jį vieną su svetimu žmogumi, kad greičiau prie jo apsiprastų. Šis baimės periodas paprastai baigiasi iki pirmojo gimtadienio. Jeigu vaikui jau daugiau kaip metai, o jis ir toliau visko bijo, reikėtų aiškintis, kodėl.
Galbūt jis nebus labai draugiškas svetimam žmogui, tačiau jau neturėtų stovėti prisispaudęs prie mamos arba verkti iš baimės. Gali drovėtis, nenorėti bendrauti, tačiau neturėtų bijoti.
Kaip elgtis tėvams, jeigu kūdikis bijo senelių?
Jokiu būdu. Reikia gyventi taip, kaip gyvenote visada. Juk dažniausiai kūdikis apsižiūri, nurimsta ir bendrauja su seneliais. Tačiau negerai jį papirkinėti žaislais arba daiktais.
Jeigu gaus naują žaisliuką, kūdikis nukreips į jį dėmesį ir galbūt pamirš, kad bijojo močiutės, tačiau vėliau norint vaiką įkalbėti kur nors nueiti, ką nors padaryti teks duoti „pakišą”: žaisliuką, saldainį ir pan. Antraip jis ožiuosis ir nenorės daryti to, ko yra prašomas.
Paprašykite, kad seneliai, kurių kūdikis bijo, vos įėję pro duris, neliestų jo ir neimtų ant rankų. Ši baimė paprastai praeina gana greitai. Ji gali užsitęsti, jeigu mamai reikia išeiti į darbą arba jeigu labai anksti gimsta broliukas ar sesutė ir vyresnėliui nelieka tiek laiko, kiek jam reikėtų skirti.
Tokios aplinkybės gali sustiprinti kūdikio nerimą. Antra vertus, ypač anksčiau daugybė šeimų taip gyveno. Stenkitės tokio amžiaus kūdikio nepalikti nepažįstamoje aplinkoje su žmonėmis, kurių jis nelabai pažįsta.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Vaikas karščiuoja ir viduriuoja: ką daryti? Patarimai tėvams
- Nuo kokio amžiaus vaikas gali sėdėti automobilio priekyje? Saugos patarimai
- Vaikas auga": geriausios knygos apie vaikų auginimą ir vystymąsi
- Geriausi Sveikinimai Gimimo Dienos Proga Vadovui – Nuoširdūs Ir Prasmingi Linkėjimai
- Kaip Tinkamai Dozuoti Augalinę Anglį Kūdikiams: Svarbiausia Informacija Tėvams