Naujasis Druskininkų klebonas Vaidas Vaišvilas (41 m.) stengiasi griauti stereotipus, supančius bažnyčią, nes nori prie tikėjimo priartinti kuo daugiau žmonių.
Kunigas Vaidas Vaišvilas nė kiek nesutriko ir atsakė: „Nėra nei vieno žmogaus be nuodėmės“. „Ar esate nuodėmingas?“, - filmavimo metu kunigo paklausė laidos vedėjas Edvardas Žičkus.
Kai kas jį vadina maištininku, nevengiančiu griežtesnio žodžio, bet pats kunigas sako esąs toks pat, kaip ir mes visi - žmogus, turintis nuodėmių.
Garsusiam Druskininkų klebonui Vaidui Vaišvilui maištininko pravardė šiam kunigui klijuojama ne šiaip sau - jis drąsiai ir atvirai kalba apie tai, apie ką kiti kunigai nutyli.
Vaikystė ir paauglystė
Mažojo Vaido tėvai - ne milijonieriai, bet visko pakako. Išskyrus laimę ir darną šeimoje. Janina ir Stasys nesutarė, nors oficialiai dar nebuvo išsiskyrę.
Vaikystėje sunkiai išgyvenęs tėvų skyrybas, kunigas Vaidas Vaišvilas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ pasakoja paauglystėje ilgai negalėjęs susitaikyti ir su sesers netektimi.
„Iš pradžių mama mano sesę laikė darbe. Prasidėjus ilgam skyrybų procesui, mamai buvo labai sunku. Ji, kaip ir kiekviena moteris, vis tiek turėjo savų principų. Tam, kad nereikėtų kurio nors vaiko atiduoti tėvui, mane davė pagloboti seneliams. Į darželį neleido, nes jei būtų laikiusi mus abu, galimai vieno būtų netekusi. Nežinau smulkmenų. Kažkada esu pasakęs, kai tėvą sutikau, kad nenoriu savęs varginti klausimais: kodėl, kas, kaip. Niekada iki galo nežinosiu ir nesuprasiu tos priežasties, kodėl tėvai išsiskyrė. Manau, nė man, nė vienam kitam vaikui nereikėtų kištis. Tai yra dviejų žmonių santykis, konfliktai, nesugebėjimas atleisti“, - tėvų skyrybas prisimena kunigas V.
Laidos herojus dalijosi patirtimi, kaip mama draudė vaikams susitikti su tėčiu. „Kartais matėme jų nesutarimus. Kai mama išsiskyrė, mums nebuvo galima susitikti su tėvu. Mums buvo griežtai uždrausta tą daryti. Kartą Melnragėje ėjome su sese, ir aš jį pamačiau. Tada jam šaukėme „tėte!“. O jisai apsisuko ir išvažiavo, bet mus matė. [...] Tas momentas buvo labai skaudus, - atviravo pašnekovas.
Suaugusiųjų santykių audrose atsvara Vaidui tapo už jį porą metų vyresnė sesuo Vilma. „Taip, mes labai vienas kitą mylėjome. Žaisdavome, dūkdavome, galėdavau ja visiškai pasitikėti. Mes negyvenome šeimyniniame muštre. Jau tada buvo maištaujančių jaunuolių banga.
„Dar blogai vaikščiojau, bet jau mokėjau poterius. Močiutė išmokė, - prisiminė V. Vaišvilas. - Mylėjau Mariją ir Jėzų, man tai buvo brangu. Vaikas suvokia, kas yra Dievas. Aš labai mylėjau šventą Pranciškų, kurio paveikslas kabėjo pas mus. O!
Vaido mama Janina ne šiaip sau svajojo apie sūnų jūreivį, o ne sūnų kunigą. „Kai mama grįždavo pas senelius, tam, kad viskas nesibaigtų konfliktu, durų trankymu, sėdimu į autobusą ir atgal grįžimu į Klaipėdą, ji pavaidindavo ir nueidavo į bažnyčią, - mamos prisitaikymą prie konservatyvių tėvų charakterio prisimena Vaidas.
Vis tik mokykloje dievobaimingas Vaidas anaiptol nepriminė pamaldaus vaiko. „Portfelis buvo upėje paskendęs su visomis knygomis, o aš kažkur, bet ne ten, kur reikia. Nebuvau geras mokinys. Jei man kas neįdomu, tada būna per daug nuobodu. O kas buvo įdomu? Maištauti! Atsimenu, kai visi turėjome tapti pionieriais. Su vienu bendraklasiu nutarėme jais netapti. Mus įraše į gėdos lentą. Mano sesė irgi buvo įrašyta, nes nešiojo per trumpą sijoną. Jau tada buvo maištaujančių jaunuolių banga. Jautėsi artėjanti Nepriklausomybė“, - pasakoja V.
1990-aisiais, Lietuvoje viešint Michailui Gorbačiovui, pašnekovas prisimena, kad Klaipėdoje, prie Danės upės, jaunuoliai karinius bilietus plėšė ir degino. „Lenino aikštėje stovėjęs Lenino paminklas buvo tanketėmis apsaugotas, - prisiminė laidos herojus. - Jautėsi, kad buvo kažkoks užsidegimas. Į Melnragę buvo atvažiavę tokie rusakalbiai. Jie rusiškai kažko paklausė, o aš jiems rusiškai atsakiau, kad nieko nesuprantu.
Baigdamas mokyklą Vaidas susidūrė su neapsakomu gyvenimo siaubu. „Ji buvo jauna, beveik 20-ies. Begimdant sukilo spaudimas. Trūko kraujagyslė smegenyse, išvežė į Kauno klinikas ir ji ten mirė. Dabar suprantu, ką reiškia patirti šoką, kai to nesitiki. Vietoje sustingau, nieko negalėjau daryti visą dieną. O galiausiai, po laidotuvių supratau, kad nebėra ir mano mamos, nes ją tai palaužė. [...] Mačiau savo sesę gulinčią (karste - LRT.lt), bet negalėjau priimti to fakto. Vėliau visą gyvenimą negalėjau ir iki šiol negaliu užuosti lelijų kvapo.
Sesers netektis nepakeitė Vaido pasirinktos gyvenimo krypties. „Ten buvo labai maloni dvasia, labai atvira kunigų seminarija. Būdavo labai daug žmonių, visokių menininkų, renginių. Mus ugdė būti atvirus, - prisimena pašnekovas. - Dabar seminarija labai pasikeitusi. Ji tapo tokiu karceriu.
Kunigystės kelias
Vaidas neslepia jau nuo pat vaikystės norėjęs būti kunigu. Vis tik paauglystėje jaunuolis pagalvodavo ir apie šeimos sukūrimą. „Bet norėjo ne dėl to, kad mes gyvenome prie jūros, o todėl, jog jūreiviai galėdavo kur nors išplaukti.
Dvasios stiprybės Vaidui suteikė ir meilė aukštesnėms jėgoms. Dar blogai vaikščiojau, bet jau mokėjau poterius. Jo seneliai buvo dori katalikai, todėl ir pats apie tikėjimą rimtai mąstė nuo vaikystės. Nors augo laikais, kai garsiai prisipažinti, kad sekmadieniais lankai bažnyčią, buvo nesaugu, tačiau nuo bendraamžių ir mokytojų to niekada neslėpė.
Pasirinktas Dievo tarnystės kelias nėra lengvas, pripažįsta kunigas. Nuvargina ir mišios, ir išpažintys, visko kaupimas savyje.
2019 metų birželį iš Vilniaus Dievo Gailestingumo Bažnyčios Vaidas atvyko dirbti į Druskininkų Švč. Mergelės Škaplierinės bažnyčią.
„Gyvenimas anapus seminarijos sienų atrodo visai kitoks, nei daugelis įsivaizduoja“, - klausimui už akių užbėgo V. Vaišvilas. Tiesa, jis neslėpė ir to, kad bažnyčioje iki šių dienų galioja seniai nusistovėjusi tvarka, kuri ne visada draugiška jaunam ir naujovių siekiančiam kunigui.
Kunigui V.Vaišvilui nekart tekdavo išgirsti, kad jis yra labai jaunas. Kartą šie žodžiai taip sunervino, kad jis pasakė: „Jūs neišgyvenkite, jaunystė praeina.“Po šio akibrokšto jis daugiau negirdėjo apie savo jaunystę. Jau 17 metų jis yra kunigas, tačiau kartais atrodo - visas šis laikas prabėgo kaip vieni metai.
Penkiolika metų buvęs Gailestingumo šventovės Vilniuje rektoriumi jis įvedė madą palikti šios bažnyčios duris atviras kiaurą parą. Vėliau perkeltas į Druskininkus jis subūrė Šv.Augustino religijos studijų centrą, kuriame renkasi jauni žmonės. Su V. Vaišvilu atėjo ir daugiau naujovių į šį kurortą.
Iš Vilniaus į Druskininkus perkeltas kunigas Vaidas Vaišvilas subūrė Šv. Augustino religijos studijų centrą, kuriame renkasi jauni žmonės. Kurorto bažnyčios durys nuo ryto iki vakaro atviros kiekvienam.
Naujovės Druskininkuose
- Virtualiai transliuojamos pamaldos
- Šv. Augustino religijos studijų centras
- Atviros bažnyčios durys nuo ryto iki vakaro
Sportas ir kunigystė
Kunigas Vaidas Vaišvilas: šiandien yra širdžių šventė - pamirškime nuoskaudas, stipriau apkabinkime savo artimuosius ir švęskime gyvenimą (4)
„Sportas leidžia išsikrauti ir neapsileisti. Labai svarbu yra žmogui neapsileisti. Sporto klube aš lankausi jau 9-10 metų. „Išorinio rezultato nebus be vidinio“, - sako kunigas V. Vaišvilas. Tiesa, pripažįsta, kaip ir visus pradedančius, jį buvo aplankęs nusivylimo jausmas.
Vyras prie smilkstančios cigaretės pasakoja apie jam itin svarbų sportą, kurį laiko būdu apvalyti dvasią, bažnyčioje vyraujančias kunigų „madas“ ir keliones, kurios gyvenime užima labai didelę vietą.
„Ten buvo labai maloni dvasia, labai atvira kunigų seminarija. Būdavo labai daug žmonių, visokių menininkų, renginių. Mus ugdė būti atvirus, - prisimena pašnekovas. - Dabar seminarija labai pasikeitusi. Ji tapo tokiu karceriu.
Daugelis žmonių jus vadina kunigu maištininku, stereotipų laužytoju. Galbūt dėl to, kad dažnai lankotės sporto salėje. Ar savo pavyzdžiu norite užkrėsti kitus, pakeisti mąstymą? Man jau nebe 20 metų. Aš turiu savo požiūrį į gyvenimą, savo ritmą, troškimus, kurių neišmuši ir nepakeisi. Tai mano gyvenimo būdas. Tai ne bandymas kažką įkvėpti ar kažką įskiepyti, laužyti sterotipus. Nelaužau aš jokių stereotipų - tiesiog gyvenu savo ritmu ir mano tikslas nėra kažkam bakstelt per pasaulėžiūrą. Kad jaunimas užsikrečia eiti sportuoti yra labai šaunu, gal noras ir motyvacija nedings.
Aš pats sportuoti pradėjau jau būdamas 30-ies ir tada patyriau daug psichologinio smurto, streso gyvenime. Pasižiūrėjau į save iš šono ir nusprendžiau, kad reikia viską keisti arba bus pabaiga. Pasižiūrėjau į kai kurias savo kolegas, kurie yra nusiritę, nusigėrę iš nuolatinio streso, pervargimo. Susiradau trenerį, kuris mane pamokė, paskui pats viską perėmiau. Su laiku atėjo drąsa nebekreipti į žmones dėmesio, nes, pamenu, iš pradžių ateidavau į sporto salę ir nepatogiai jausdavausi galvodamas, kad į mane žiūri „kaip į durnelį“, nes esu kunigas. Visus šitus dalykus reikėjo praeiti. Šiandien labai džiaugiuosi ir net nenoriu, kad būtų kitaip. Džiaugiuosi radęs ir sportininkų draugų, su kuriais gali eiti sportuoti net ir naktį. Negaliu namuose sėdėti ant sofutės ir žiūrėti televizorių. Sporto salėje savo mintis praskaidrinu ir viduje jaučiuosi švaresnis nuo visos rutinos ir purvo, kurį tenka sugerti. Visus išguosti, išbučiuoti ir visiems gražių dalykų palinkėti. O sportas duoda tvirtumo, vyriškumo, kas yra ir kunigystėje labai svarbu. Būtina jo neprarasti. Net tavo malda tampa visai kitokia, kai skiri laiko savo vidui apvalyti. Kai susitvarkai, jautiesi pilnavertis žmogus ir tada gali su kitais bendrauti pilnavertiškai, o ne jaustis, kad esi visų apdaužytas ir išjuoktas kunigas.
Kunigo apranga ir stilius
Kunigus mes dažniausiai esame pripratę matyti su kunigų drabužiais, todėl net kartais keista pamatyti juos kitaips apsirengusius.
Iš tiesų kai eini apeigas, reikia apsirengti liturginiais, kunigo rūbais. Yra aiškiai nurodyta, kada juos turi rengtis. Skirtingomis progomis reikia rengtis sutaną, kunigo marškinius, albą, kamžą, stulą, arnotą, kapą. Bet čia jau viskas priklauso nuo kokybės. Vieni rūbai turi būti griežtai naudojami apeigų metu, kiti - kai eini pas parapijiečius. Tačiau kiekvieną dieną vaikščioti ar miegoti su kunigo rūbais tikrai nereikia. (šypteli)
Jei kalbame apie pasauliečius kunigus, tai sutana yra sutana. Ji turi būti juoda, su sagom ir balta kolorate. Ar patys galite pasirinkti tas detales? Liturginių rūbų parduotuvių yra daug - Lenkijoje, Romoje, kur nori. Ten nuvažiuoji, išsirenki ir viskas. Tik pinigus sumokėk. Kunigo reikalas, kaip rengtis. Ar rengtis kokia nors „piguške“, ar rengtis truputį kokybiškesniu drabužiu ir nedaryti gėdos žmonėms. Drabužiai tikrai rodo lygį, skarmalai Bažnyčios įvaizdžio negerina. Bažnytinių rūbų dizainerių tikrai daug ir tie rūbai tikrai nepigūs. Dažnai ir Jūs į mišias apsirengiate dizainerio drabužius?
Man patinka gražūs rūbai. Mane erzina, kai yra kažkas netvarkoj. Pavyzdžiui, prie altoriaus netvarkingai sudėtos gėlės. Yra tokių detalių, kurios man iškart kliūva už akių - altorius turi būti tvarkingas, indai turi būti kokybiški ir švarūs, rūbai taip pat turi būti tinkami. Jei puoši Bažnyčią gėlėmis, jos turi būti puokštėje, o ne tiesiog sumerktos kaip šarvojimo salėje. Tai maldos vieta, todėl ir papuošimai turi būti atitinkami. Kai netvarka, aš imu ir susitvarkau pagal save.
Požiūris į gyvenimą ir kelionės
Dažnai sakoma, kad kunigo profesija - ribojanti. Ar sutinkate su tuo? Žmonėms labai patinka klausti apie ribojimus, tačiau aš dažnai nesuprantu, apie ką eina kalba. Kai ateini tarnauti į bendruomenę, turi turėti santykį su žmonėmis, juos mylėti ir jiems tarnauti. Jie turi tapti tavo gyvenimo dalimi - kitaip nieko neišeis, nes kentės ir parapijiečiai, ir pats tu. Žmonėms atrodo, kad mes turime labai daug ribojimų... Iš tiesų tai yra celibatas. Tačiau yra pilna žmonių, kurie gyvena celibate. Manau, kad tie dalykai ir pasirinkimai labai priklauso nuo žmogaus vidinės brandos.
Minėjote, kad mėgstate keliauti. Kaip dažnai gaunate atostogas ir kur mėgstate keliauti? Kiekvienas kunigas turi gauti mėnesį atostogų per metus pakeisti aplinką. Kaip tą mėnesį susidėlios - jo reikalas. Mano gyvenime kelionės labai svarbios. Labai dažnai pagalvoju, kad mes pasaulyje gyvename vieną kartą, nes niekada nežinome, kada viskas baigsis - gali net rytoj. Ir per visą savo gyvenimą žmogus net nespėja pažinti pasaulio, kuriame gyvena. Nemato to apvalaus, gražaus pasaulio, kuriame esame vieną kartą. Kitos tautos, rasės, kultūros ir žemynai praturtina žmogų. Jei niekur nekeliauji - tavo pasaulėžiūra labai siaura. Turi pamatyti ir suprasti, kad pasaulyje yra žmonių įvairovė ir kad čia gyvena daugybė skirtingų žmonių, kurie nėra niekuo prastesni už mus. Jie taip pat yra laimingi, turi savo istorijas, svajones. Kas labiausiai įsiminė iš aplankytų vietų? Aplankiau Aziją, Amerikas, Europą. Tačiau noriu pamatyti viską. Prieš keletą metų mane vežė mintis būti pasaulio piliečiu, gyventi pasaulyje be sienų. Tačiau pagalvojau, kad tai tik iliuzija - nėra pasaulio be sienų. Dabar pasaulyje labai daug jų. Kai pasakai tai, juokingai skamba. Nes to pasaulio, kuris buvo prieš keletą metų, jau nebėra. Jis vėl tapo su sienomis ir be tiltų.
Linkėčiau kiekvienam žmogui turėti savo svajonių ir gyvenimą kurti tokį, kad būtum laimingas ir laisvas savo viduje. Reikia kuo labiau stengtis išnaudoti kiekvieną galimybę pažinti pasaulį.
Vaidas sau linki toliau pasitikėti Dievu ir eiti tik į priekį. „Lietuva labai maža šalis, mūsų yra labai mažai. Labai norėčiau palinkėti išmokti gerbti save, savo tautą, ją mylėti. Negi mums reikės suprasti savo klaidas, kai nebeturėsime savo šalies ir žmonių? Kai jų bus tiek mažai, kad jau žingsnio atgal nepadarysi. Tad labai norėčiau mums visiems palinkėti jautriame santykyje kurti savo šalį. Linkiu, kad būtume meilesni vieni kitiems, mažiau vieni kitus muštume ir bartume“, - tautiečiams linki maištautoju vadinamas Druskininkų Švč.
žymės: #Gime
Panašus:
- Kunigo Vaido Vaišvilos Įkvepianti Biografija: Nuo Tikėjimo Pradžios Iki Gyvenimo Tarnystės
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Neįtikėtinas Dvynių, Gimusių Gegužės 2 Dieną, Astrologinis Portretas – Sužinokite Savo Likimą!
- Elektrėnų Gimdymo Namai: Paslaptys, Atsiliepimai ir Nežinoma Istorija
- Kaip Lengvai Prisiteisti Globą Lietuvoje: Išsamus Žingsnis po Žingsnio Vadovas