Kalbant apie vaikų bei jaunimo literatūrą išeivijoje, svarbu prisiminti, kad dar Vokietijoje ir kitur Europoje išsisklaidę gyvendami, tremtiniai bandė tęsti savo kultūrinį gyvenimą. Būta daug improvizacijos ir mėgėjiško sėklumo, bet būta ir tikrai skaisčių kūrybos laimėjimų. Išsineštos iš tėvynės kultūrinės tradicijos tada dar nerodė tendencijos išsikvėpti ir blėsti, nes pati tremtis buvo pergyvenama, kaip ruošimasis grįžti po metų kitų į tėvynę.
Metai po metų nyksta pirminiai psichologiniai senųjų kartų išeivių ir naujausios kartos tremtinių skirtumai. Bendri žygiai politinėje kovoje dėl tautos laisvės, ekonominėse ir kultūrinėse organizacijose lengvina dvasinį senųjų ir naujųjų išeivių artėjimą. Tą artėjimą, dešimtmečiams bėgant, teks laikyti visišku susiliejimu.
Labai stambi vieta kiekvienos tautos kultūroje priklauso jos literatūrai. Kiekvienos tautos literatūra auga ir klesti gimtojoje padangėje, kur gyvena tautos kamienas. Mums, lietuviams, rūpi ugdyti tautinę kultūrą išeivijoje, kad jos išlaikytaisiais tautos dvasios lobyno trupiniais įstengtume ne tik tęsti tautinę gyvybę savyje ir savo vaikuose, bet ir galėtume padėti išlaisvintai tautai sparčiau atsikurti ir įžiebti barbariškųjų okupantų užgesintus tautinės kultūros židinius, pakilti naujiems sutrukdytosios dvasinės kūrybos polėkiams.
Mūsų literatūra išeivijoje palaikoma tiktai partizaniškomis kultūrinių organizacijų, net ir paskirų asmenų pastangomis. Tos literatūros kūrėjas - rašytojas tiek tejaučia gaivaus ir skatinančio kontakto su sava visuomene, kiek pastaroji domisi jo kūryba. Literatūrinis domėjimasis reiškiasi knygos paklausa, literatūrinėmis anketomis, konkursais bei premijomis ir gyvu skaitytojų kontaktu su rašytojais literatūros vakaruose.
Literatūra gyvena tik žygiuodama į ateitį iš vienos kartos rankų į kitos, jaunesnės, kartos rankas. Kitaip sakant, medžiaginį pagrindą literatūros egzistencijai teikia knygos, aplamai - spaudos, paklausa. Čia kaip tik ir susiduriame su priaugančiųjų skaitytojų problema.
Pačios pirmosios mūsų išeivių kartos savo pačių pastangomis išpruso, prasilavino ir savo kultūrinį alkį sotino visais svetimoje kultūrinėje aplinkoje įmanomais būdais. Gausios draugijos, taip pat gana gausi periodinė spauda, leistos, skaitytos ir į laisvėjančią tėvynę siųstos mokslo populiarizacijos, poezijos ir beletristikos knygelės liudija mums kartą buvusį gana intensingą JAV lietuvių kultūrinį kilimą.
Didelė dalis Amerikoje gimusios antrosios išeivių kartos ir beveik visa trečioji karta nutauto krašte vyraujančios anglosaksiškosios kultūros poveikyje. Šioms lietuvių išeivių kartoms nebesuprantami lietuvių kultūriniai uždaviniai ir pastangos jaunos ir dinamiškos JAV nacijos apsupime. Ar neatsitiks tas pats ir su tremtinių vaikais, atsidūrusiais JAV?
Bet mes su juo kovojame, stengiamės išlaikyti gyvą mūsų tautos kūno ir dvasios kapitalą - savo vaikus tautinės kultūros atmosferoje. Steigdami šeštadienines mokyklas, rūpindamiesi lietuvių kalbos ir kitų lituanistinių dalykų mokymu parapijinėse mokyklose, organizuodami savo paaugantį jaunimą ideologiškai tautiniuose sambūriuose, mes tikimės išugdyti jame pakankamai stiprią tautinę sąmonę ir savigarbą, perteikti jam tautinės kultūros vertybes, įgalinti išlaikyti ir kurti jas ateičiai.
Nelengva perteikti jaunajai kartai tautinės kultūros turinį, kai svetima kultūrinė aplinka veikia tėvus ir vaikus betarpiškai ir nuolat. Organizuodami mokyklas mūsų jaunimui, mes vis dar neįstengiame parūpinti vaikams vadovėlių ir planingai rengiamų skaitymui knygų. Tiesa, turime ir čia, išeivijoje, vaikams bei jaunimui leidžiamų knygų. Tačiau vaikų bei jaunimo literatūros klausimas neišsprendžiamas vien tuo, kad suaugusiųjų perkama ir teikiama vaikams tai, kas leidėjų atsitiktinai išleidžiama. Reikia, kad tą vaikams skiriamą literatūrą patys vaikai mėgtų ir ją uoliai skaitytų.
Mėgindami nagrinėti šiuodu klausimu, turėsime neišleisti iš akių tos aplinkybės, kad mūsų išeivijos vaikai auga didmiesčių atmosferoje, kurioje lietuviškumas gyvas ir aktingas tik šeimos gyvenamo buto rėmuose, geriausiu atveju - lietuvių daugumos gyvenamoje gatvėje, gal net ištisuose blokuose (kvartaluose), tačiau iš esmės jis yra didesnė ar mažesnė salelė svetimos kultūros jūroje. Toje didmiesčio atmosferoje maža arba visai nėra dvasinių ir dalies medžiaginių Lietuvos kaimo, miestelio ar miesto gyvenimo elementų.
Net ir gamtinėje aplinkoje gyvendamas, lietuvis vaikas mažai turi progos lyginti ar sutapatinti vietos gyvenimo reiškinius su skaitomais jam skiriamoje literatūroje Lietuvos gyvenimo reiškiniais. Prisiminkime nelinksmą faktą, kad vidutinis amerikietis darbininkas visiškai neskiria dėmesio ir laiko knygai, o jei ir skaito, tai tik kriminalinius romanus ir banaliausias noveles, kad Amerikos didmiesčio vaikai, augdami gana destruktyvioje dvasinėje atmosferoje, skaito beveik tik "komikus" bei tėvų mėgiamas knygas ir tuo atžvilgiu retai kuris iškyla intelektuališkai augščiau savo tėvų lygio. Tos darbininkijos visuomenėje gyvena didžiausia mūsų išeivijos dalis, gyvename ir mes, "deklasuotieji", anot prelato M. Krupavičiaus, tremtiniai inteligentai.
Ryškiausia tokio "nukultūrėjimo" žymė yra skaitymo pomėgio nykimas. Šia proga pacituosiu ištrauką iš laiško, rašyto bene prieš porą metų. Laiško autorius, pedagogas-lituanistas, gyvenąs tame pačiame Š. "Principe aš manau, kad mes visi, senieji Lietuvos pedagogai, esame jau atitrūkę nuo vaiku. Jeigu vaikai, geriausiu atveju, jau yra persiėmę 30% amerikonizmo, tai mes dar visu 100 tebesilaikome Lietuvoje vartotų metodų Mes tebevartojame Lie'uvoje rašytus vadovėlius, teberašome vaikams taip, kaip būtume rašę Lietuvoje. "Štai, pavyzdžiui, mano dukrelė. Ji jau šeštadienio mokyklos trečiame skyriuje. Lietuviškai skaito silpnokai, o rašo dar blogiau. Ir kai jai padedi pasiskaityti "Eglutę" ir anglišką dienraštį, ji tuoj griebia pastarąjį ir skaito "komikus". O iš "Eglutės" turi kantrybės paskaityti vos kokią vieną pasaką. Tai mat, Bičiuli, mes nebegalime toliau veikti senomis formomis, nors tai mums, seniesiems mokytojams, ir labai miela. Palikę seną tautinį turinį, formą turėtume radikaliai pakeisti, kitaip mes neįeisime į vaikų dvasią ir su lietuviškuoju turiniu. Konkrečiai siūlyčiau didelę "Eglutės" dalį paversti "komiku".
Tačiau faktų konstatavimas, kad "esame gyvi liudininkai, kaip tauta žūsta per didelėje laisvėje" (žodžiai iš kitos to paties laiško vietos), nėra pakankamas ginklas kovoje už tautybės išlaikymą. Kad mūsų iš tėvynės atsivežtieji ir Vokietijoje išleistieji vadovėliai, taip pat ir visa kita vaikų literatūra dabar, atsidūrus mums išeivijoje, nebepatraukia mūsų vaikų dėmesio, nereikia daug stebėtis. Tremties stovyklose, Vokietijoje, vyresniojo amžiaus vaikų sąmonėje buvo gyvi tėvynės vaizdai; jos netekimo momentai jaudino tuos pačius vaikus nemažiau, kaip jų tėvus ir kitus suaugusiuosius.
Jaunieji skaitytojai, gimę tremtyje ir emigracijoje, visiškai išskirti iš savaimingai susidarančios tautinės atmosferos, kurioje augo ir savo dvasia brendo jų tėvai gimtojoje žemėje, arba vyresnieji broliai-sesutės, bent kiek prisimeną gimtąją žemę. Dabartinė mūsų vaikų gyvenamoji aplinka jiems yra sava, visu vaikišku rimtumu pasisavinta, gimusiems ir gimsiantiems toje aplinkoje vaikams ji bus dar savesnė, nes ji bus gimtoji. Tuo atžvilgiu šie vaikai jau niekuo nebesiskirs nuo visų mūsų išeivių vaikų, gimusių ir augusių emigracijoje.
Skirtumas yra ir bus tik pačių tėvų laikysenoje tautinio auklėjimo problemos atžvilgiu: senoji mūsų išeivijos karta kovojo už savo pačios lietuviškumą ir jį išlaikė gyvą ir stiprų, tačiau kiek reikiant nepadarė jaunųjų kartų lietuviškumui ugdyti ir išlaikyti; naujausieji ateiviai - tremtiniai kovoja dėl savo vaikų tautinės sąmonės, bando ją ugdyti ir išlaikyti, bet kovos būdų ir priemonių reikiamai mobilizuoti vis dar neįstengia.
Tačiau jokia tautinio auklėjimo veikla nėra įmanoma be tinkamos vaikų bei jaunimo literatūros, juo labiau, suprantama, ir vadovėlių. Šioje srityje žodis ir darbas priklauso tėvams, mokytojams, rašytojams ir leidėjams.
Niekas, šalčiau į klausimą žvelgdamas, nesutiktų "komikinių" paveikslėlių būdu perteikti vaikams ir jaunimui tokių brangių mūsų literatūros perlų, kaip V. Krėvės "Dainavos šalies senų žmonių padavimų" ar mūsų tautosakos lobio dalykų - pasakų ir liaudies dainų. Tokia literatūra ir turi būti pateikiama kaip literatūra, o ne sužaloti rašytojų kūrinių griaučiai.
Tačiau, kad mūsų klasikinė literatūra būtų jaunimo skaitoma, reikia mūsų vaikus ir jaunimą pribrandinti skaitymui. O pribrandinti jį galime, gerai išmokydami gimtosios kalbos (čia šeimų ir mokyklų reikalas) ir įpratindami skaityti specialiai vaikams ir jaunimui skiriamą literatūrą. Bet įpratinti skaityti reiškia ne ką kita, kaip duoti progų pamėgti skaitymą tiek gimtąja kalba, tiek ir svetimomis kalbomis. Šis uždavinys priklauso taip pat šeimos ir mokyklos rūpesčių sričiai.
Pamėginkime stabtelėti mintimis ties nelabai maloniu reiškiniu, kad "Eglutė", "Tėviškėlė" ar bet kuri vaikų knyga geriau jų klausoma, kai tėvai ar vyresnieji skaito, negu pačių skaitoma. Ar šis reiškinys tik menkos vaikų skaitymo technikos padarinys? Nebūtinai taip. Yra pastebėta, kad, suaugusiems skaitant, vaikai turi progų sustabdyti skaitytoją ir klausti kai kurių žodžių prasmės. Aiškinimosi ir kartais platoko pasikalbėjimo metu vaikas bent kiek geriau įsigilina ir pradeda suprasti Lietuvos buities tikrovę, kuri dažniausiai yra apsakymėlių, poezijos ir tautosakos dalykų tematikoje. Paliktas pats sau vienas skaityti, vaikas dažnai knygelę ar žurnalėlį atideda į šalį.
Pasekdami vaikus to amžiaus, kurs geriausiai tinka skaitytojui ugdyti, būtent, tarp 8 ir 12 metų, pastebėsime, kad uoliausiai jie skaito pasakas ir visus tuos vaikų literatūros kūrinius, kuriuose vyrauja veiksmas, įvykių dinamika. Priežastis aiški: to amžiaus vaikai patys yra veiklūs, dinamiški; jie savo pačių judesiais ir veiksmais tiria gyvenamąją aplinką, jų dėmesys visą laiką aktingas, tik jis krypsta į kupiną įvairiausių jaudų išorinį pasaulį. Pasakose vaikas atranda tų jaudų visą virtinę, jis seka įvykį po įvykio iki visa intryga išsinarplioja vienu ar kitu būdu. Dėl tų pačių intryguojančio pasakojimo savybių vaikai mėgsta skaityti ir tokius verstinius jų literatūros kūrinius, kaip Čukovskio "Daktaras Aiskauda".
Šią literatūros rūšį vaikai skaito po kelis kartus, tuo tarpu jiems skirtoji lyrika ar veikalai, kurių turinys per tolimas laiko ir vietos atžvilgiu ar keliąs liūdnas nuotaikas (Lazdynų Pelėdos "Motulė paviliojo"), retai kada imami į rankas. To paties 8-12 metų amžiaus vaikas greičiau ims skaityti Haufo pasakų vertimus, negu A. Giedriaus "Lekučio atsiminimus". Mano išmanymu, mums labai svarbu susilaukti planingai parengtos literatūros išmokusiems lietuviškai skaityti vaikams.
Knygos "Sibiro haiku" apžvalga
Knygoje „Sibiro haiku“ galbūt ir vaikiškai, bet toli gražu ne tik vaikams yra pasakojama tremties istorija. „Mes visi, tremtiniai, mylėjom Lietuvą. Tiotia Margarita mylėjo visus. Aš mylėjau mokytoją Žibutę ir Verutę. Verutė mylėjo mane. Teta Petronėlė mylėjo Japoniją. Rapolas mylėjo Dalią. Dalia Rapolą“, - pasakoja Algiukas. Meilė tėvynei prasideda nuo meilės žmonėms.
Negalime išduoti teisingumo, tačiau užtikrinti, kad teisingumo siekis neišvirstų savo karikatūra ir netaptų neteisingumu. Algiuko pasakojimas nėra primityvus naratyvas „mes prieš juos“. Jis mato niekšus savųjų gretose ir gerus žmones tarp jų, rusų. Vaikas nepasiduoda kolektyvinėms klišėms.
Algiuko kvietimas minėtai trijulei prisijungti prie lietuviško choro nėra kokia nors vaikiška kvailystė. Tai kilnus žingsnis suprantant, kad neapykantos persunktą širdį pakeisti gali ne neapykanta, o žmogiškas dėmesys, jautrumas, kad kerštas nėra geriausias atsakas į patirtą skriaudą.
Žavinga vaikiška pastanga ne piktintis aplinkiniais, o tiesiog pačiam nusipurtyti tas varnalėšas, kad galėtum būti kūrėjas, atveriantis kelią į rytojų, o ne kritikas, brutaliai atimantis iš kitų geresnio rytojaus viltį.
2018 m. Nacionalinėje bibliotekoje vyko Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knygos „Sibiro haiku“ pristatymas, knygos iliustracijų paroda ir kūrybinės komiksų piešimo dirbtuvės.
Ankstyvą 1941 metų birželio rytą pulkas kareivių išverčia Algiuką, jo sesę Dalią, tėtį Romą ir mamą Uršulę iš lovų ir liepia ruoštis kelionėn - taip lietuviai būriais ne savo noru iškeliauja į Sibirą. Kuo jie prasikalto? Kur tas Sibiras?
Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knygoje „Sibiro haiku“ pasakojama istorija atskleidžia ne vieno Algiuko likimą - tokių skaudžių šeimos istorijų apie gyvenimą tremtyje slepia širdyje kiekvienas lietuvis, tačiau neužrašytos ar nenupieštos jos grimzta užmarštin...
Parodoje pristatomos „Sibiro haiku“ knygai sukurtos iliustracijos. Šią 240-ies puslapių knygą autorės kūrė beveik metus laiko. Iliustruotoja Lina Itagaki viską piešė ir rašė ant popieriaus, skenavo ir iliustracijas užbaigė Photoshopo programa. Parodoje galite pamatyti ir palyginti pradinį ir galutinį vaizdą.
Ši knyga nėra tradicinė komiksų knyga - nemažai vietos joje užima tiesiog tekstai su iliustracijomis, nors visi dialogai pavaizduoti komiksų stiliumi.
Kitos apžvelgiamos knygos
Stanislovas Abromavičius pristato įdomią ir tikrai naudingą knygą "Tremties vaikai, pirma knyga", kurią įsigyti internetu greita ir paprasta. Online knygyne pirkėjų visada laukia išsami ledinio informacijos santrauka, kurioje pateikiame knygos "Tremties vaikai, pirma knyga" aprašymą, nurodome autorių, kūrinio vertėją, puslapių skaičių ar literatūrinį žanrą.
Vasario gale žiemai rodant dantis ir pirmosiomis kovo dienomis dar nesimatant Kanapinio kviestos pavasario šilumos, gera jaukiuose namuose skaityti vaikų literatūrą ir rašyti apie ją.
Sibiro haiku žymi visai naują lietuvių vaikų literatūros kokybę: puikiai dera sudėtinga istorinė Sibiro tremties tema, originali komikso forma, įtaigiai supintas verbalinis ir vizualusis pasakojimas, autorės gerai jaučia adresatą, pagaliau sužavi ir nepriekaištinga poligrafinė kokybė - knyga turi visus vaikų literatūros teksto privalumus.
Sinkretinis pasakojimas konstruojamas kaip Algiuko prisiminimų srautas našlaičių traukinyje, pargabenančiame vaikus iš Sibiro tremties į Lietuvą. Patraukia sumani literatūrinė aliuzija į Selmos Lagerlöf kūrinį Stebuklingosios Nilso kelionės: Algiukas irgi turi žąsiną Martyną, berniukui, kaip ir Nilsui, irgi tenka patirti tolimą kelionę, deja, kitokią - skaudžių išbandymų kelionę į tremties vietą Sibire ir atgal į Tėvynę.
Knyga patraukia įsimenamais vaizdiniais, ryškiomis metaforinėmis detalėmis. Pavyzdžiui, vien ko vertas obuolių motyvas. Jau pačioje pasakojimo pradžioje skaitytoją suklusti verčia Algiuko klausimas: „Žinot, kad Sibire neauga obuoliai? O aš nežinojau…“
Netikėtas knygos motyvas - vaizduojama Sibire buvusi japonų belaisvių stovykla. Tautų kalėjime vietos atsirado visiems… Algiuko teta Petronėlė, „pamišusi dėl Japonijos“, į Sibirą pasiėmė haiku knygą. Vėliau lietuviukai iš tos knygos nurašo haiku ir mėto juos per tvorą japonų kaliniams. Užsimezga šiltas nebylus ryšys.
Knygoje matome ir nedrąsų pirmosios meilės (Algiuko ir Verutės) vaizdą, ir paprastų rusų žmonių gerumą (tiotia Margarita), ir mišrios šeimos tragizmą (mokytoja Žibutė ir Igoris). Pavykę sargybinių Chliebniko ir Kartoškino paveikslai.
Knyga universali humanistinėmis vertybėmis, skvarbiu požiūriu į sudėtingą istorinę tikrovę ir gali būti įdomi ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Sibiro haiku turėtų būti kiekvienoje bibliotekoje, į ją turėtų atkreipti dėmesį mokyklinių literatūros programų ir vadovėlių kūrėjai. Pagaliau lietuvių vaikų literatūra turi tikrai vertingą ir meniškai brandų kūrinį apie Sibiro tremtį.
Knygos "Knygų mugė" apžvalga
Kazys Saja parašė nedidelės apimties detektyvą Knygų mugė, tinkantį pradinukams ir vyresniesiems darželinukams. Įdomu, kad kūrinyje pasitelkiama metalepsė - specialiai supainiojami teksto lygmenys: istorijoje veikia kūrinio autorius, knygos dailininko Gedimino Leonavičius dukra ir net knygos leidėja.
O pati detektyvinė istorija - gana paprasta, tokia, kad ją galėtų sekti ir mažasis skaitytojas. Knygų mugės rūbinėje Liutauras netikėtai patenka į tikrą kebeknę - dingsta jo striukė su namų raktais ir kitais daiktais. Pasirodo, kažkas klastoja rūbinės žetonėlius, tad reikia surasti nusikaltėlius.
Knygos "Kiemo seklys Tomas ir Valius (kartais)" apžvalga
Rebeka Una parašė Tomo istorijos tęsinį Kiemo seklys Tomas ir Valius (kartais). Autorė leidžiasi vaiko kasdienybės takais. Tomas jaučiasi esąs seklys („reikės sekliauti kieme“). Sekliavimas - vienas iš mėgstamų jo žaidimų, geras būdas paįvairinti laiką kieme kartu su draugais.
Vyresniuosius skaitytojus šioje knygoje sudomins gerai atpažįstamos sovietmečio realijos. Tai ne tik „Žiguliukas“, kuriuo Tomas su šeima po vasaros atostogų kaime grįžta į Kauną, ne tik dviratukas „Školnik“ ar „Paršiuko Čiuko“ kramtomoji guma… Ir ne tik ritualas, kai nešiesi trilitrį stiklainį susipilti girai, kurią anuomet pirkdavai iš tam tikrų mašinų.
Apie tai ir ši knyga: „Su draugais kiauras dienas leidžiame kieme, nes ten smagiausia. Parėję iš mokyklos, paruošiam pamokas, - stengiamės kuo greičiau, o tada lekiam į lauką. Lauke visada yra ką veikti! Namo grįžtam tik tada, kai kviečia valgyti“.
Ši knyga neabejotinai turi ir kitą adresatą - ji patiks brandiems žmonėms, nes jie čia ras daug vaikystės sentimentų, laiko upėn benugrimztančių detalių.
Kita Rebekos Unos knyga Labas, aš Tadas, vaizduojanti vaiko kasdienybę ir žaidimus, yra silpnesnė. Tai toks pradinukų popsas. Rašytinį tekstą papildo piešinukai.
Knygos "Kakė Makė ir supertėčio diena" apžvalga
Vaiko kasdienybę perteikia ir Lina Žutautė knygoje Kakė Makė ir supertėčio diena. Siužetas elementarus, nusakytas jau pavadinimu. Vaizduojama Kakės Makės diena su labai teigiamu, žaismingu tėčiu.
Knygos "Balta skrybėlaitė" apžvalga
Onos Jautakės knygos Balta skrybėlaitė paantraštė - „Pasakos ir istorijos“. O tos „istorijos“ - tai trumpi apsakymai ir vaizdeliai. Tai lektūra, labai tinkama pradinukams: nesudėtingos problematikos, sklandžiai parašyta, šviesi ir aiški, labai mašiotiška.
Kai lyja, o į lango stiklą beldžia obels šaka, Pranukui darosi baugu. Ir net menka užduotėlė - išsitraukti po lova pariedėjusį sviedinuką - gali tapti tikru išbandymu. Padeda berniukui senelis, pasipasakojantis apie savo baimes - ir jam taip yra buvę, o pabaisų esą nėra ko bijoti, jos vienišos, tad „rudenį paslapčia įsikrausto į žmonių būstus - kaip voriukai ar kiti vabalai“.
Apsakyme „Močiutė išvažiuoja“ aprašoma ne kartą lietuvių literatūroje gvildenta tema: kaimo žmogus palieka gimtus namus visam laikui, išsikrausto gyventi į miestą. Paskutinė močiutės diena kaime, skaudus išsikraustymas jautriai aprašytas jau rudenį į mokyklą eisiančio Almanto akimis.
Knygos "Su boružėle ant kaktos" apžvalga
Kazys Saja parašė ir dvi apsakymų knygas - Su boružėle ant kaktos ir Noras, kuris dar išsipildys. Sajos knygos visada džiugina turtinga kalba, autoriaus vaizduote. Jo apsakymai, ypač antroji knyga, skirti tiems, „kurie jau mokosi mąstyti“.
Vienas įdomesnių pirmosios knygos apsakymų - „Čia ne kokie nors faktai, o iš tiesų taip buvo“. Vidmantas Žvirblis gyvena vaikų namuose, savo tėvų neatsimena. Berniukas susapnuoja drauge su juo linksmai žvejojantį senelį. Į sapną sumaniai įpinamas „Eglės žalčių karalienės“ motyvas.
Knygos "Noras, kuris dar išsipildys" apžvalga
Apsakymuose kalbama ir sunkiomis temomis - mirties („Stirna“, „Siela“), depresijos („Trikampis“) ir kt. Vienas meniškiausių šios knygos kūrinių - „Stirna“.
Visatos paslapčių, Didžiojo Meistro tema čia labai svarbi - grįžtant atgal ant kelio pasimaišo stirna, ligoninėje Joginto tėtis miršta. Tėčio mirties naktį berniukas susapnuoja stirną, kuri nuveda jį pas Dievą. Jėzaus Kristaus ir mirusio tėvelio vaizdinys sapne susilieja.
Sajai sekasi rašyti ir linksmai, ironiškai. Geriausias tokio pobūdžio kūrinys - apsakymas „Apsiramink“. Jogilė su draugais vienuoliktokais ir istorijos mokytoja leidžiasi tvarkyti apleistų tremtinių kapų - „tokios jaunų patriotų išvykos būtų ne mažiau reikšmingos negu žiniasklaidos išgarsintos kelionės „Misija - Sibiras“.
Knygos "Neišduosiu tavęs" apžvalga
Neringa Vaitkutė parašė realistinę apysaką Neišduosiu tavęs, skirtą mažesniems skaitytojams - maždaug nuo pirmokų iki septintokų. Knyga aiškiai struktūruota, pasakojimas įtikinamas, siužetas gana dinamiškas.
Kelionės motyvas - tradicinis tokių vaiko ar žaislo odisėjų elementas. Keliaujant patiriama įvairių išbandymų, susipažįstama su visokiais žmonėmis (įdomi pažinties su pardavėja Reda istorija). Taip veikėjas mokosi ir bręsta, pažįsta pasaulį. Apysaka baigiama džiaugsmo gaida.
Knygos "Verksnių klubas" apžvalga
Vyresniesiems skaitytojams skirta Ilonos Ežerinytės apysaka Verksnių klubas. Autorei gerai sekasi kurti dinamišką pasakojimą apie sudėtingą paauglių pasaulį. Jaunas žmogus, susiduriantis su gyvenimo sunkumais, - ir vėl rašytojos dėmesio centre.
Panašus:
- Hipiai: gėlių vaikai - laisvės ir meilės filosofija
- Bembis ir jo vaikai: jautri istorija apie gamtą ir šeimą
- Inga Jankauskaitė: viskas apie vaikus, šeimą ir karjerą
- Šokiruojantys Šiuolaikinių Vaikų Psichologijos Pasaulio Atraskimai – Kas Slepiasi Už Jų Elgesio?
- Leonardo da Vinčio gimimas ir neįtikėtinas gyvenimas: atraskite genijaus paslaptis!