Išsilavinimas ir Karjera
- 1991 m. baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą (miestų statybą).
- 1998 m. baigė Vilniaus universitetą (filosofiją).
- 2002-2008 m. dirbo Kultūros, filosofijos ir meno institute.
- Nuo 2004 m. dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete, Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas (2004-2017), profesorius (2011).
- 2001-2006 m. dėstė Vilniaus universitete.
- Stažavosi Freiburgo universitete (2001, 2006-2007).
Mokslinė Veikla
Svarbiausios T. Kačerausko mokslinių tyrimų sritys: filosofija, poetika, kultūros filosofija, fenomenologija.
Nuo 2004 m. taip pat dirbo mokslo žurnalo Filosofija. Sociologija atsakingu sekretoriumi, vėliau ėjo mokslo žurnalų Santalka: filosofija, komunikacija (2011-2017), Creativity Studies (nuo 2008) vyriausiojo redaktoriaus pareigas.
Skaitė paskaitas Italijos, Nyderlandų, Lenkijos, Portugalijos, Kolumbijos ir kitų šalių universitetuose.
Apdovanojimai:
- 1998 m. V. Kavolio premija už grožinę kūrybą.
- 2000 m. Münsterio premija už filosofijos darbus.
- 2008 m. P. Dovydaičio premija už mokslines publikacijas.
Kūryba
Knygoms būdinga eseistinė filosofija, jose rašoma apie veikėjų ieškojimus ir pastangas, neatsiejamas nuo jų kūrybinių siekių.
Pirmojoje eseistikos knygoje „Šnekėjimo rėvos. Pamąstymai ir pokalbiai apie kūrybingumą“ Tomas Kačerauskas ieško sąsajų su pamatinėmis filosofijos problemomis, kurios „išbandomos“ kasdienybės žaizdre. Visas knygos dalis vienija kūrybingumo tema.
Knygoje „Kūrybos komunikacija" pateikiamos Algio Mickūno paskaitos drauge su Tomo Kačerausko diskusijomis. Čia gausu pokštų ir anekdotų, dzenbudistinių patirčių, fenomenologinių svarstymų, tarpkultūrinių palyginimų, pasaulio prakalbinimų ir poetinių įvardijimų.
Bibliografija
- 2006 m. parašė romaną „Arkada”, kuriame nagrinėjami kūrybiniai siekiai, žodžio ir tikrovės, įvykio ir gyvenimo poetinės sąsajos.
- Išleido monografijas Filosofinė poetika (2006), Tikrovė ir kūryba: kultūros fenomenologijos metmenys (2008), Individas istorinėje bendrijoje: kultūrinės regionalistikos apmatai (2011), Kūrybos visuomenė (2014), Šiapusybės regionai: 50 Heideggerio filosofijos klausimų (su Tautvydu Vėželiu, 2016), esė knygą „Šnekėjimo rėvos: pamąstymai ir pokalbiai apie kūrybingumą” (2020).
- Išvertė M. Heideggerio knygą „Būtis ir laikas” (2014).
- Filosofiniai tekstai paskelbti anglų, latvių, lenkų, rusų, slovakų, vokiečių, ukrainiečių kalbomis.
Naujausias Kūrinys: „Karo Laiškai“
Ant šiemet pasirodžiusios Tomo Kačerausko knygos „Karo laiškai“ viršelio nurodyta, kad tai pirmoji dalis. Autorius tvirtina suplanavęs istorinio romano trilogiją: „Jau turiu parašęs pusę antros dalies, o trilogija apims nedidelę dalį ilgo karo su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, maždaug 1654-1655 m. laikotarpį, kai buvo paimtas Vilnius. Ir tuo turėtų užsibaigti.“
Rašytojas sako šį istorijos etapą pasirinkęs dėl sudėtingumo ir kompleksiškumo: „Iš pirmo žvilgsnio šis laikas gali atrodyti neherojiškas ir nesėkmingas Lietuvai. Nusprendžiau parinkti vieną sudėtingiausių mūsų istorijos epizodų ir parodyti, kad vis dėlto įmanoma įveikti pačias sunkiausias kliūtis. Ir susigrąžinti beveik viską, kas buvo prarasta. Romane yra keli laiko klodai. Veikia škotų kilmės pasakotojas Aleksandras Duckas. Šia prasme tai knyga knygoje - perteikiu, kaip mano pasakotojas visus tuos įvykius atpasakoja. Tiesa, jis pats yra tik kai kurių įvykių liudininkas, o apie kitus renka medžiagą, apklausia žmones ir tokiu būdu kuria istorinį naratyvą.“
Vos pasirodžiusi knyga tapo ypač aktuali ir tuo, kad joje vaizduojami karai visai naujai suskamba Rusijos karo Ukrainoje požiūriu.
Vis dėlto kūrinį filosofijos profesorius pradėjo rašyti gerokai anksčiau, nei jame perteikiamų įvykių galimybė priartėjo prie dabartinės Lietuvos sienų: „Pats romanas iš tiesų buvo sumanytas prieš Ukrainos ir Rusijos karo pirmąjį etapą, dar prieš 2014 metus. Karo tematika išplaukė iš kitos knygos, tiesa, filosofinės „Tikrovė ir kūryba“ (2008). Joje gana daug kalbėjau apie karą, bet metaforine prasme. Čia nagrinėjau ir karo teoretiko Carlo Schmitto darbus. Tačiau ši tematika išaugo į kitą etapą.“
Pašnekovas praskleidžia savo kūrybos virtuvę: „Dirbdamas prie šio romano susidūriau su daugybe problemų. Pirmiausia reikėjo spręsti, ką daryti su visa surinkta medžiaga. Jos netrūko, nes XVII a. viduriui nušviesti istorinių šaltinių yra gana daug. Tačiau kol neturėjau rakto į šią medžiagą, tol negalėjau pasistūmėti. Taigi faktas, kad romanas pasirodė tik dabar, nėra susijęs tinkamo momento laukimu, o veikiau su užsitęsusiomis rakto paieškomis. Pradėjau 2013 m., bet parašęs du lankus, t. y. du skyrius, labai nusivyliau savo darbu ir padėjau jį į šalį. Jaučiausi nepatenkintas, privalėjau sugalvoti ką nors kito, kad galėčiau toliau tęsti. Per tą laiką parašiau kitas knygas. Viena jų - „Kūrybos visuomenė“ - tapo bene žinomiausia mano knyga, yra išversta į kelias užsienio kalbas. Taip pat parašiau net 3 knygas su profesoriumi Algiu Mickūnu.“
Tomas neslepia, kad rasti tinkamą prieigą padėjo giminės istorija: „Tuo metu pradėjau įrašinėti pokalbius su tėvu ir kaupti kitą medžiagą, susijusią su šeimos ištakomis. Taip pat pradėjau domėtis mitologija - pasakomis, padavimais, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su karo tematika. Visa tai dėjau į aplanką. Kitaip tariant, pradėjau ieškoti prieigos nuo kito galo. Rinkau įvairius fragmentus, kuriuos tikėjausi įpinti į kuriamą naratyvą. Vėliau ta pagalbinė medžiaga - mano šeimos, giminės, tautos istorija - tapo romano dalimi. Galima sakyti, asmeninė medžiaga padėjo išjudėti iš sustingimo ir pasistūmėti rašant istorinį romaną. Knygoje mano herojus ieško tapatumo, o tą darydamas padeda ir man jį atrasti.“
Postūmį suteikė ir pasivažinėjimai dviračiu po Vilniaus apylinkes: „Vieną vasarą turėjau reikalų Vilniuje, tad, šeimą palikęs Palangoje, kartą važinėjausi dviračiu kairiojo Neries kranto trasa. Ten mačiau įvairius pilkapius, stenduose skaičiau pasakojimus, taip kilo mintis apie Upės dvarą. Viename iš susitikimų su skaitytojais buvau paklaustas, ar buvo toks Upės dvaras. Ir taip, ir ne. Viena vertus, galėjo būti. Nes toks pat, kaip ir visi kiti, kita vertus, jis - vaizduotės vaisius.“
Pasak autoriaus, galutinis knygos variantas beveik neprimena pirminio: „Svarbu pabrėžti, kad neliko nė sakinio iš pirmųjų dviejų anksčiau parašytų skyrių. Išskyrus vieną epizodą - įžangą, ją palikau originalią, tik šiek tiek papildžiau. Tai neva vertėjo laiškas, kuriame pasakojama, kaip mudu su tėvuku savo Biržų sodyboje bergždžiai ieškojome vienos labai senos knygos. Taip buvo iš tikrųjų. Tėvukas sakė, kad palėpėj Stalino laikais buvo paslėpta dar XVIII a. lietuviškai parašyta knyga.“
Tomas žinomas ir kaip vokiečių filosofo Martino Heideggerio veikalo „Būtis ir laikas“ vertėjas. Teiraujuosi jo, kiek kūrybos teoretikas jame padeda kūrybos praktikui ir kiek trukdo. Nevyniodamas į vatą, jis pripažįsta: „Filosofija ir grožinė kūryba yra du skirtingi registrai. Viena vertus, išprusę skaitytojai vertina filosofines nuorodas grožinėje literatūroje, kitą vertus, jei grožinėje literatūroje pradėčiau filosofuoti, ją išduočiau. Todėl tenka nuo to atsiriboti. Kaip kūrybingumo teoretikas, tiek sau, tiek kitiems įsipareigoju ką nors parašyti, nes moksliniai ir filosofiniai tekstai nėra tas grynuolis, o labiau teoretizavimas ir kitokio pobūdžio kūryba. Vilniaus Gedimino technikos universitete Kūrybinių industrijų fakultete dėstau kūrybinį rašymą, o tai įpareigoja ir pačiam būti šį tą sukūrus. Kaip galiu mokyti rašyti, jeigu nesu perpratęs šio amato? Visi šie įsipareigojai slegia ir daugiau trukdo, negu padeda. Turbūt todėl pradėjus teko mesti, nes nebuvau patenkintas tuo, ką darau. Turim daug pavyzdžių, iš kurių galima mokytis. Paminėjai J.L.Borgesą, jis - vienas mano mėgstamiausių rašytojų. Čia dar būtų galima pridurti ir Hermanną Hessę bei Umberto Eco. Kai Tomas Venclova skaitė mano romaną, pirmiausiai paklausė: „Turbūt labai patinka U.Eco?“ Nepasakyčiau, kad jis patinka labiau negu kiti minėti, tačiau, žinoma, mokiausi iš visų jų. Reikia pabrėžti, kad ne bandžiau kaip nors atkartoti, o mokiausi. Ir studentus raginu surasti savo kelią. Kol jo nesurandam, bet koks mėgdžiojimas ar bandymas prilygti kam nors nebus vainikuotas sėkme.“
Viso pokalbio „Knygoje mano herojus ieško tapatumo, o tą darydamas padeda ir man jį atrasti“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Su Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriumi, rašytoju, filosofu, vertėju Tomu Kačerausku kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Neįtikėtina Šventojo Pranciškaus gimimo vieta ir jo įkvepiantis gyvenimo kelias
- Tomas Dapkus: Įkvepianti Biografija ir Neįtikėtini Pasiekimai
- Neįtikėtina Tomo Ališausko kelionė: nuo pradžios iki šlovės – sužinok viską čia!
- Neįtikėtina Tomo Ališausko Kelionė: Karjera, Šeima ir Slaptas Asmeninis Gyvenimas
- Atviri Tėvų Atsiliepimai apie Lopšelį-Darželį „Čiauškutis“ – Sužinokite Tikrąją Patirtį!
- Viskas, ko reikia kūdikiui: Išsamiausias sąrašas būsimiems tėvams – pasiruoškite be streso!