Tėvai ir vaikai - vienas nuo kito neatsiejami žmonės, kuriuos labiausiai saisto giminystės ryšiai. Tačiau šis aspektas yra tiesiog jų ryšio pagrindas, nes dažniausiai tėvų ir vaikų santykiai yra kur kas daugiau. Būti tėvais - tai labai atsakingas darbas. Tėvai, suteikę savo vaikams gyvenimą, privalo visą likusį gyvenimą tais vaikais rūpintis ir suteikti jiems tiek daug meilės, kiek tik įmanoma. Tad tėvų ir vaikų santykių pradas siejamas su pačiais tėvais.
Kai vaikai paauga, akivaizdu, kad jie pradeda geriau pažinti tėvus ir, be jų, dar svarbiau, aplinką. Taigi, besiformuojant vaikams ir vaikų asmenybėms, formuojasi ir vis kintantis tėvams bei vaikams priklausantis santykis. Tad galima sakyti, kad dėl tokios kaitos, tėvai ir vaikai visada turi nuolat kintantį, įvairialypį santykį.
Tačiau kaip šį santykį tarp tėvų ir vaikų galima įvardinti? Į šį klausimą gali padėti atsakyti lietuvių literatūriniai kūriniai bei jų siužetuose atvaizduojami tėvų ir vaikų gyvenimo kasdienybės atspindžiai, leidžiantys iš arčiau pažvelgti į visas tėvų ir vaikų santykių peripetijas, aspektus, kurie veikia vaizduojamą santykį.
Santykiai - tai psichologinis ryšys ir neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Santykiai praturtina mūsų kasdienybę, suteikia džiaugsmo, padeda mums augti ir geriau pažinti save. Žmonių tarpusavio ryšys niekada nebūna tobulas, jie gali būti tiek teigiami, tiek neigiami. Literatūroje yra nagrinėjami įvairūs santykiai su skirtingais žmonėmis, bet dažniausiai yra aptariami tėvų ir vaikų santykiai. Dažnai tėvus su vaikais jungia glaudūs, šilti santykiai. Vaikai išauga mylimi tėvų ir mamų. Lietuvių literatūros rašytojai bando perteikti tėvų ir vaikų santykius, vertybes, meilę vienas kitam bei rūpestį.
Kiekvienas rašytojas vis kitaip vaizduoja vaikų santykius su tėvais, kaip V. Mykolaičio Putino ,,Altorių šešėly” ir J. Savickis ,,Kova” pavyzdžiai, kurie atskleidžia skirtingus šeimos santykius.
Šatrijos Ragana „Sename dvare“
Ko gero, nesunku įsivaizduoti, kokią didelę įtaką vaiko asmenybei, jo vidinio pasaulio formavimuisi daro šeimoje patiriamas artumas, meile paremti santykiai su tėvais. Būtent tokius santykius tarp motinos ir dukters atskleidžia XIX a. pab. - XX a. pradž. neoromantizmo srovės atstovė Šatrijos Ragana, savo apysakoje ,,Sename dvare“. Kūrinyje vaizduojama mama (Irutės meiliai vadinama Mamate) yra rūpestinga ir besąlygiškai atsidavusi savo dukrai. Ji sugeba būti ir mažosios bičiulė, ir auklėtoja. Turėdama į ką lygiuotis mergaitė auga kaip stipri, krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujanti ir dvasiškai turtinga asmenybė. Matome, jog patiriamas motinos ir dukters artumas, meilė pakylėja, stiprina ir turtina vaiko vidinį pasaulį.
Jonas Biliūnas „Ubagas“
Lietuvių literatūroje vaizduojami vaikai ne visuomet tinkamai elgiasi su savo tėvais, yra nedėkingi jiems. Tai puikiai atskleidžia vienas jauniausių XIX a. pab. - XX a. pr. lietuvių literatūros klasikų, publicistas, lyrinio pasakojimo lietuvių literatūroje pradininkas Jonas Biliūnas savo novelėje „Ubagas“. Kūrinyje vaizduojami ir analizuojami tėvo ir sūnaus santykiai. Pagrindinis veikėjas Petras Sabaliūnas - tėvas, kurį sūnus be jokio gailesčio išvarė iš namų. Jis nežino, ką jam daryti ir kaip elgtis. Nors jam ir sunku su tuo susitaikyti, tėvas pasirenka ubago kelią.
Tačiau jis nėra paprastas, eilinis ubagas, jis neapsimetinėja, jam sunku prašyti pagalbos ir pripažinti, kad jam iš tiesų jos reikia, jis negali ramia širdimi prašyti duonos riekelės. Petras Sabaliūnas suprato, kad daug lengviau duoti, kai viską turi, nei imti, kai neturi nieko. Tėvas apie savo skriaudas kalba atvirai ir neprašo užuojatos. Jis vaizduojamas kaip be galo darbštus, rūpestingas, geros širdies senelis, mylintis vaikus ir gamtą, o ypač bites. Anksčiau turėjęs jaukius namus ir gražią šeimą, suvokia, kad viską prarado. Atidavęs meilę, rūpestį, švelnumą ir šilumą savo vaikams, jis supranta labai skaudžią tiesą, kad pasenęs ir ligotas žmogus tampa niekam nereikalingas, net ir savo vaikams, kuriems atidavė viską, ką turėjo ir dėl kurių pats būtų padaręs viską, ko būtų reikėję. Tėvas nekaltina savo sūnaus, kad ir kiek skausmo šis jam suteikė, jis vis tiek nelaiko pykčio širdyje, o atvirkščiai - savo pasamonėje bando jį pateisinti.
Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“
Pirmojo kūrinio ,,Altorių šešėly” autorius V. Mykolaitis Putinas buvo XX a. Vidurio rašytojas, kuręs filosofinę lyriką, prozininkas, parašęs pirmąjį lietuvių psichologinį intelektualinį romaną. Geriausiai žinomas vienas pirmųjų lietuvių psichologinių intelektualinių romanų ,,Altorių šešėly’’, kuriame nuosekliai gilinamasi į pagrindinio veikėjo mintis, išgyvenimus ir psichologiją. Viena iš pagrindinių temų, kuri vaizduojama kūrinyje yra Liudo Vasario ir jo tėvų santykiai.
Pagrindinis romano veikėjas Liudas Vasaris yra jaunas, bręstantis ir augantis tarp šaltų, tamsių ir geležine dienotvarke suvaržančių seminarijos sienų. Jaunuolis turėjo jautrią asmenybę, kuri visko norėdavo ir eidavo ten kur širdis vesdavo. Liudui Vasariui buvo sunku pasirinkti savo gyvenimo kelią, nes niekada neturėjo autoriteto į ką galėtų lygiuotis. Visus savo sprendimus priimdavo klausydamas tėvų nuomonės. Tėvai jam teigė, jog yra labai verta stotį į kunigų seminariją ir tapti kunigu.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Tėvų skyrybos vaikams: kaip padėti išgyventi?
- Tėvų Sveikinimai Vestuvių Proga Vaikams: Gražiausi Linkėjimai
- Neįtikėtinos Renta Iki Gyvos Galvos Sąlygos Lietuvoje: Sužinokite Visa Tiesą!
- Kaip Nudažyti Kiaušinius Natūraliai: Lengvi Ir Kūrybingi Būdai Šventėms