Konfliktai tarp vaikų - natūrali vaikystės dalis, tačiau svarbu mokyti vaikus juos spręsti tinkamai. Vaikai dar tik mokosi socialinių įgūdžių, todėl nesutarimai yra neišvengiami. Kaip tėvai ir auklėtojai gali padėti vaikams išmokti konstruktyvaus bendravimo ir konfliktų sprendimo įgūdžių?
Kodėl Kyla Konfliktai?
Pagrindinės konfliktų priežastys gali būti:
- Noras dalintis tuo pačiu žaislu
- Nesusikalbėjimas ar neteisingai suprasti ketinimai
- Pavydas ar konkurencija
- Dėmesio siekimas
Dažniausios Konfliktinės Situacijos ir Sprendimai
Štai dažniausios konfliktinės situacijos ir galimi sprendimo būdai:
| Konflikto Tipas | Galima Priežastis | Sprendimo Būdas |
|---|---|---|
| Ginčai dėl žaislų | Vaikai dar neišmoko dalintis | Mokyti dalijimosi ir kompromiso |
| Stumdymasis ar agresija | Emocijų valdymo trūkumas | Skatinti kalbėjimąsi, o ne smurtą |
| Užsispyrimas ir nesutarimai | Skirtingi norai ir poreikiai | Padėti rasti abiem pusėms tinkamą sprendimą |
| Pavydas ir konkurencija | Noras būti geriausiu | Skatinti bendradarbiavimą, o ne varžymąsi |
Kaip Reaguoti į Konfliktą?
Svarbu įsikišti nedelsiant ir apsaugoti vaikus nuo pavojingo elgesio, jei pastebima, kad taip gali atsitikti, pavyzdžiui - muštynių, psichologinio smurto. Neįsikišti per anksti, kai konfliktas tik prasideda. Stebėti vaikų tarpusavio bendravimą ir tai, kaip jie sprendžia nesutarimus, kokiais būdais tai daro.
- Išlikite ramūs - vaikams reikia suaugusiųjų pavyzdžio.
- Neskubėkite bausti - išsiaiškinkite, kas įvyko, prieš reaguodami.
- Suteikite galimybę pasitaisyti - leiskite vaikui pasiūlyti sprendimą.
- Skatinkite atleidimą - mokykite vaiką atsiprašyti ir atleisti.
Kaip Padėti Vaikams Spręsti Konfliktus?
- Mokykite emocijų atpažinimo. Vaikai dažnai nemoka įvardyti, kaip jaučiasi. Padėkite jiems suprasti emocijas ir jas išreikšti žodžiais, o ne veiksmais.
- Skatinkite ramų problemų sprendimą. Mokykite vaiką konfliktus spręsti kalbantis, o ne naudojant fizinį smurtą ar pyktį.
- Rodykite pavyzdį. Vaikai mokosi iš suaugusiųjų, todėl parodykite, kaip ramiai ir pagarbiu tonu spręsti nesutarimus.
- Ugdydkite dalijimosi įgūdžius. Žaidimai, kuriuose reikia bendradarbiauti, padeda vaikams suprasti dalijimosi svarbą.
- Įtraukti vaiką į sprendimo paieškas. Paklauskite vaiko: „Kaip manai, ką galėtume padaryti, kad abu jaustumėtės gerai?“
Svarbu Mokyti Suprasti Jausmus ir Ieškoti Sprendimo
Kai reikia padėti spręsti konfliktą, suaugusiems labai svarbu elgtis ir kalbėti ramiai. Tėvų ar mokytojų susitvardymas, ramus nusiteikimas ir reagavimas, moko to paties ir vaikus. Taip pat labai svarbu nedaryti skubotų išvadų, nepradėti kaltinti ar moralizuoti. „Pradžioje geriausia įvardinti, ką išgirdote ar pamatėte ir tuomet leisti pasisakyti po vieną. Pavyzdžiui: „Girdžiu riksmus, kas nutiko?“, - pataria Paramos vaikams cento psichologė. - Abiem konflikto pusėms papasakojus situaciją iš savo perspektyvos, svarbu parodyti, kad visi buvo išgirsti. Pavyzdžiui: „Sesė užmynė tavo statomą pilį ir dėl to tu labai supykai“, „Supykęs brolis tave pastūmė, dėl to tu labai nuliūdai“.
Atslūgus konflikto įkarščiui, vyresnius vaikus reikėtų mokyti suprasti vienas kito jausmus ir ieškoti galimų sprendimo būdų. Galima paklausti: „Kaip manai, kaip jautėsi brolis, kai užmynei jo pilį?, „Kaip manai, kaip jautėsi sesė, kai ją pastūmei?“. Tai padeda kiekvienam vaikui jaustis išgirstam, suprasti, kad abiejų veiksmai privedė prie esamos situacijos, o išgirdus kito pusę, stiprėja empatijos jausmas.
Tada vertėtų vaikų klausti, ką kiekvienas galėjo padaryti kitaip, kad konfliktas nebūtų kilęs. O paskui paprašyti, kad išvardintų sprendimo būdus, kurie padės susitarti ateityje. Ir pasiūlyti išbandyti tą, kuris atrodo saugiausias bei padės visiems jaustis gerai.
Ko Nedaryti Suaugusiems?
Norint, kad vaikai mokytųsi tinkamo konfliktų sprendimo, atpažinti ir įvardinti jausmus, labai svarbu konfliktinėje situacijoje suaugusiems neprimesti savo sprendimo ir nestoti į vieno iš vaikų pusę. „Primesdami vaikams savo sprendimą, mes vaikų nieko nemokome, jie praranda galimybę bandyti išsakyti savo jausmus, poreikius, įsigilinti į kito poziciją. O tėvų ar mokytojų buvimas kurioje nors vienoje pusėje gali turėti neigiamos įtakos vaikų santykiams ir požiūriui vienas į kitą, sustiprinti konkurenciją, norą keršyti, pamokyti brolį, sesę ar darželio draugą“, - atkreipia dėmesį I. Dulinskaitė.
Ir priduria, kad nereikėtų vaikų versti iš karto po konflikto vienas kito atsiprašyti. Dažnai jiems reikia laiko, kad nurimtų jausmai ir jie galėtų apmąstyti situaciją. Atsiprašymas bus tikresnis ir nuoširdesnis, jei bus išsakomas ne verčiant suaugusiems, mechaniškai, o pasakytas apgalvotai ir tuomet, kai pats vaikas jaučiasi pasiruošęs atsiprašyti.
Konfliktų Su Vaikais Priežastys
Konfliktas, pasak psichologės, normali žmogaus santykio su aplinka dalis: „Tai, kad kilo konfliktas, rodo, jog dalykai, dėl kurių nesutariame, mums labai svarbūs ir esame pasirengę juos ginti, būna, kad ir labai aršiai. Tėvų ir vaikų konfliktai šeimose skirtingi, jie priklauso nuo tėvų ir vaikų amžiaus, įsitikinimų, pažiūrų. N. Jūrelienė kaip dažniausią konfliktų šaltinį išskiria tėvų kontrolės ir vaikų autonomijos susidūrimą, kai kyla nesutarimų dėl ribų, taisyklių, draugų, įvairių veiklų, net draugų pasirinkimo.
Kitos priežastys, pasak psichologės, buities darbai, lūkesčiai akademiniams pasiekimams, pastaruoju metu ir ekranų laikas. „Nesutarimų taip pat kyla dėl kultūrinių skirtumų, kai tėvai siekia perduoti vaikams tradicinius požiūrius, tuo metu pastariesiems aktualus ir priimtinas jų laikmečio modernumas, kalbos maniera, aprangos stilius ar pati elgsena“, - pastebi psichologė.
Ar konfliktas įvyks, priklauso nuo tėvų ir vaikų gebėjimo save reguliuoti. „Neretai skirtybių susidūrimas perauga į tikrą galios kovą, kai emocinė atmosfera užkaista, kiekviena pusė įsiaudrina. Čia iškyla rizika ne tik sužeisti tarpusavio ryšį, bet ir užgauti vienas kitą emociškai ar net fiziškai“, - sako psichologė.
Netinkami Sprendimo Modeliai
Šeimos narių sąveikose tenka derinti daugybę dalykų, akivaizdu, tai ne visada pavyksta. Svarbu, kad konfliktas netaptų galios gabaritų matavimosi vieta. „Tai, kad tėvai vyresni, labiau patyrę ir žinantys, nereiškia, kad jie visada teisūs. Vaikai gali išgyventi stiprius apmaudo ir pykčio jausmus, kai tėvai nesugeba prisipažinti klydę“, - pabrėžia N. Jūrelienė.
Pasak jos, apakinti pykčio, frustracijos, žmonės praranda gebėjimą aiškiai komunikuoti savo mintis, vertinti situaciją, ima reaguoti į nesutarimą riksmais, keiksmais, grasinimais ar net fiziniu smurtu. Stiprių emocijų apimtiems tėvams tampa sunku (o gal net visai neįmanoma) atpažinti prieš juos esančio vaiko emocinius poreikius ar juos atliepti.
„Stiprios emocijos „atjungia“ mūsų prefrontalines (mąstančias) smegenis, tad mažėja empatija, supratimas, problemos sprendimo galimybės. Įsijungusi autonominė nervų sistema „pamiršta“, kad tai tik buitinis konfliktas, kad priešais - tik mylimas, galimai priešgyniaujantis vaikas, ir priima konflikto priešininką kaip grėsmę keliantį priešą, kurį mažų mažiausiai reikia „nukenksminti“, - aiškina psichologė.
Kritikavimas, pravardžiavimas, nuvertinimas, grasinimai, panieka - tai ne tie ginklai, kuriuos derėtų pasitelkti ieškant konstruktyvumo konflikte. Deja, tėvai, o vėliau ir vaikai gana dažnai jų griebiasi, kai pasijaučia konflikte bejėgiai.
„Akivaizdu, iš tėvų tikėtumės aukštos savireguliacijos ir brandumo. Vaikai, ypač paauglystėje, labai jautriai priima iš tėvų įvairiausias pastabas. Kai kurie įžeidimai, išsprūdę konfliktų metu, įauga ir pasilieka ilgam. Tad posakiams „dar pienas nuo lūpų nenudžiuvo“ ar „pirma užauk“ neturėtų likti vietos“, - pabrėžia psichologė.
Empatija ir Supratimas Sprendžiant Konfliktą
Pasak N. Jūrelienės, viena iš didžiausių dovanų, kurią gauna tėvai susilaukę vaikų - tai galimybė susikurti su jais ypatingai praturtinantį tarpusavio ryšį. Sėkmingai išspręstas konfliktas ne tik pagerina santykius, bet ir padeda geriau vieniems kitus pažinti, suprasti, įneša į ryšį daugiau pagarbos ir pasitikėjimo, be to, moko vaikus spręsti konfliktą konstruktyviai.
Psichologė akcentuoja, kad tėvams apsimoka sudalyvauti konfliktuose kuo „efektyviau“, t. y. iš nesutarimo erdvės vaikai turėtų išsinešti žinutę, kad konfliktavimas nėra pasaulio ar santykio su tėvais pabaiga, o tik abiem pusėms priimtino sprendimo ieškojimas. Jie turi būti tikri, kad konfliktavimas niekaip nepanaikina tėvų meilės ir nekelia jai grėsmės.
Tėvai yra pagrindiniai modeliai ir mokytojai to, kaip derėtų konfliktuoti - su pagarba kitai pusei, reguliuojant viduje kylančias emocijas, išsakant savo nuomonę, argumentus ir nekaltinant/ nekritikuojant kitos pusės. Net ir konflikto metu vaikas gali išgirsti, kad yra mylimas, kai tėvų argumentas skamba ne kaip grasinimas, ne kaip savo galios manifestacija, o kaip rūpestis, bandymas geriau suprasti.
„Pasakyti lengviau negu padaryti“, - pripažįsta psichologė, bet pabrėžia, kad yra dėl ko stengtis. Ji rekomenduoja Marshallo Rosenbergo išplėtotą praktiką, kuri akcentuoja empatiją, supratimą bei bendradarbiavimą konflikto ir paprasto bendravimo metu.
Konflikto situacijoje tėvai pirmiausia turėtų atidėti į šalį kritikavimą, etikečių klijavimą ir tiesiog aiškiai įvardinti, ką girdi, mato. Psichologė pateikia keletą pavyzdžių. Užuot pasakę „tu toks tinginys/ netvarkingas/ neatsakingas“ tėvai galėtų ištarti „matau, kad nesutvarkyti indai/ išmėtyti daiktai“. Užuot kaltinę vaiką tėvai turėtų tiesiog jam pasakyti, kaip jaučiasi (pavyzdžiui, vietoj „tu mane supykdei“ derėtų sakyti, kad „liūdna, jog šitaip įvyko, net ir pykstu“).
Konflikto erdvė turėtų tapti vieta, kur galima išsakyti savo poreikius („nespėju visko, tad tikiuosi pagalbos“). Galiausiai, tėvai turėtų gebėti paprašyti ko nors konkretaus, o ne reikalauti iš vaiko tiesiog paklusnumo („prašau, išplauk tuos indus“ vietoj „jau geriau dabar pat eini ir plauni!“).
Tarpusavyje Konfliktuojančių Tėvų Poveikis
Pasak N. Jūrelienės, atlikta daugybė tyrimų, bandant atskleisti pasekmes, su kuriomis susiduria konfliktuojančių tėvų vaikai. Nustatyta, kad dažni tėvų tarpusavio konfliktai susiję su žema vaikų saviverte, padidėjusiu nerimu, emociniu nesaugumu, polinkiu izoliuotis, patirti depresinę būseną.
Tėvai yra pirmieji vaiko mokytojai ir pavyzdžiai to, kaip pora gali tarpusavyje sutarti. Didelė tikimybė, kad stebėtą tėvų ryšio modelį vaikai realizuos ir savo santykiuose su antra puse. Tėvai turėtų gebėti paprašyti ko nors konkretaus, o ne reikalauti iš vaiko tiesiog paklusnumo („prašau, išplauk tuos indus“ vietoj „jau geriau dabar pat eini ir plauni!“). N. Jūrelienė „Maža to, matydami tėvų pavyzdį, vaikai mokosi ir konfliktų sprendimo būdų. Destruktyvūs, smurtiniai, nepagarbūs tėvų tarpusavio konfliktų sprendimo būdai tampa pirmuoju automatiniu vaiko pasirinkimu, jam patekus į panašią situaciją“, - teigia N. Jūrelienė.
Be to, vaikas gauna žinutę, kad bet kokį nesutarimą reikia spręsti per konfliktą - taip nukenčia jo socialinių įgūdžių ugdymas.
Psichologė pastebi, kad vis dėlto tyrimų rezultatai rodo, jog tėvų konfliktai nėra absoliutus nuosprendis vaikams. Daugumai vaikų, augančių konfliktiškose šeimose, neišsivysto emocinių ar elgesio problemų. Mokslininkų aiškinimu, taip yra dėl to, kad egzistuoja ir kiti kartu veikiantys veiksniai, kurie akumuliuodamiesi sumažina arba padidina minėtų problemų atsiradimo riziką.
N. Jūrelienė pabrėžia, kad, prognozuojant galimas pasekmes, svarbu tai, ar tėvų tarpusavio konfliktai yra dažni, intensyvūs, ar jie sprendžiami konstruktyviai, ar jie apskritai išsprendžiami ir ar į juos įtraukiamas pats vaikas. Blogiausia, jei būdamas tėvų nesutarimų liudininku, vaikas patenka į lojalumo konfliktą, kai yra verčiamas rinktis, kurią pusę konflikte palaiko.
Be to, intensyvus tėvų įsitraukimas į tarpusavio konfliktus nepalieka erdvės vaiko poreikiams patenkinti. „Ar neatsitinka taip, kad vaikas, nukreipdamas pastangas įveikti patiriamą įtampą, nerimą dėl tėvų nesantaikos, o gal net imdamasis iniciatyvos tėvus taikyti, praleidžia galimybę spręsti savo asmeninius raidos uždavinius?“ - pastebi psichologė.
Konfliktų Sprendimo Įtaka Vaiko Raidai
Emocinė vaiko raida yra procesas, kurio metu vaikas išmoksta atpažinti, suprasti, išreikšti bei reguliuoti savo emocijas. Bręsdamas emociškai jis taip pat įgyja gebėjimų kurti ir palaikyti santykius, suprasti kito jausmus, naviguoti socialiniuose ir emociniuose iššūkiuose.
Psichologė teigia, kad, spręsdami konfliktus konstruktyviai, tėvai modeliuoja emociškai brandaus žmogaus pavyzdį. Toks žmogus stengiasi suprasti savo oponentą, aktyviai klausosi, pagarbiai kalba, siekia ne sutriuškinti/ apkaltinti/ įžeisti kitą, bet tiesiog išspręsti iškilusią problemą.
„Ką iš konflikto proceso gali išsinešti vaikas? Kad susidurti su konfliktu nėra baisu, kad jis negrasina nei meilei, nei draugystei; kad galima išsakyti savo nuomonę/ jausmus/ poreikius ir nebūti už tai nubaustam/ nuvertintam; kad konflikto metu įmanoma save reguliuoti - išsakyti, kaip jautiesi, padaryti pauzę, įkvėpti; kad svarbu pamatyti ir kito perspektyvą (būti empatiškam)“, - sako N. Jūrelienė.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Tėvų skyrybos vaikams: kaip padėti išgyventi?
- Tėvų Sveikinimai Vestuvių Proga Vaikams: Gražiausi Linkėjimai
- Kaip Teisėtai Susigrąžinti Užsienyje Uždirbtus Pinigus: Pilnas Vadovas
- „Mes rūšiuojam“: Kaip vaikų darželiai ugdo ekologinį sąmoningumą nuo mažens!
- Vaikiškas vandens aparatas: ar tai gera idėja?