Su Neringa Čereškevičiene užaugusi ne viena vaikų karta, o jos įkurtos laidos „Tele bim-bam“ dainos skamba iki šiol. Nors jau beveik dešimtmetį šios laidos nebėra eteryje, N. Čereškevičienės darbas su vaikais nenutrūko dingus iš eterio.
Beveik prieš dešimtmetį ji įkūrė „Tele bim-bam“ darželį, o prieš trejus metus atsirado ir „Upės“ mokykla. Greta du dešimtmečius veikiančios estetinio lavinimo mokyklėlės atsirado privatus vaikų darželis, pradinė mokykla.
„Tele Bim-Bam“ estetinio lavinimo mokyklėlė ir to paties pavadinimo darželis suformavo stiprią ir brandžią šeimų bendruomenę. Tai ne vien populiarių vasarą rengiamų stovyklų, kuriose su vaikais dalyvauja ir tėvai, rezultatas.
Neringa įsitikinusi, kad viskas yra šeimos rankose, čia išugdomos vertybės. „Aš tik nusilenkti galiu tėvams ir seneliams, kad jų vaikai žino Lietuvos istoriją, netgi kunigaikščių vardus. Štai buvome edukacinėje programoje Gedimino pilyje.
„Upės mokykla vadinamės ne vien todėl, kad įsikūrėme ant upės kranto. Į pavadinimą sudėjome ir simbolinę prasmę. Ir Neringa neišklysta iš savo kelio. Nusprendusi nebegrįžti į televiziją, kuri, pasak jos, padaro priklausomą nuo pripažinimo ir maitina ego, nutarė išmėginti tai, ko nebuvo dariusi.
Išmėginusi rašymą ir įkvėpta pirmosios knygos "Tele Bim-Bam pasakos. O kas gi liko?" sėkmės įsidrąsino imtis ir naujos pasakų knygos "Namelio medyje istorijos. Visi vaikai vienodi - gimsta pasauliui širdimi.
Vertybės ir Patriotizmas
Nereikia manyti, kad vaikai yra maži ir patriotizmas jiems nerūpi. Dar ir kaip rūpi! Ar žinote, kuo užaugę nori būti mūsų berniukai? Karžygiais.
„O ką karžygiai daro?“ - jų klausiu. „Gina Tėvynę“, - nedvejodami atsako. Pulti nereikia, tačiau saugoti savo šalį nuo priešų - būtina.
Neringa sako nesanti iš tų "ty-ty-ty, lia-lia-lia" pedagogų, kurie mėgsta sakyti, kad yra vaikų draugai. N.Čereškevičienės iki šiol nepaliauja stebinti vaikų gebėjimas nuoširdžiai džiaugtis ir džiaugtis mažais dalykais. Labai norėtų savyje išsaugoti tą stebuklą bėgant metams.
Neringa ČEREŠKEVIČIENĖ teigia: „Vertybės yra išugdomos“. Kiekvieną rytą šiomis ypatingomis Lietuvai dienomis su vaikais ji kalbasi apie tai, kas turėtų išauginti tvirtas jų lietuvybės šaknis.
Atspaudėme vaikams kunigaikščių portretus, pasiūlėme kiekvienam išsirinkti po vieną. Niekas nesiginčijo, o tėvai su didžiausiu entuziazmu priėmė mūsų pasiūlymą. Juk tai jie savo vaikams pirmiausia papasakojo istoriją, paaiškino, o tik paskui padėjo parengti pristatymą.
Mokome vaikus didžiuotis savo šalimi. Mokytojas tam ir reikalingas, kad pateiktų įdomios medžiagos ir atsakytų į vaikų klausimus. Sakome savo vaikams: jūs ne klausykite, o klauskite.
Veikia pavyzdys. Patys turime gyventi taip, kad vaikams būtų aiškios mūsų vertybės. Ar šiandien degsime žvakutę ant savanorių kapų? Ar degdamas ją tėtis pasakos istoriją apie tai, kas jie buvo? Ar kelsime prie savo namų Lietuvos trispalvę ir kaip ją kelsime - pagarbiai ar žiovaudami, nes kaimynas jau išsikėlė? To niekuomet nedarėme? Tada gal verta pradėti nuo šiandien? Nes turėdami vaikų esame atsakingi, kokius piliečius išauginsime savo šaliai.
Lietuvybės idėja - juk ne tik Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji. Nuo kada vaikams jau galima kalbėti apie patriotizmą? Nuo tada, kai jie pradeda klausyti pasakų.
Kalbėti niekuomet ne per anksti, svarbu tinkamai savo kalbas vaikams pateikti. Lietuvos himną mes su vaikais išmokstame dar darželyje.
Vaikų Talentai ir Ugdymas
N. Čereškevičienė teigia, kad visi vaikai vienodi - gimsta pasauliui širdimi. Tik vėliau dėl vienokių ar kitokių priežasčių jie pasidaro kitokie. Ir šeimoje, ir darželyje labai svarbu nuo pirmųjų vaiko metų suvokti jo asmenybę, įžvelgti ir auginti gerąsias savybes.
Tiesa, N.Čereškevičienė neneigia vieno šiandieninių vaikų išskirtinumo - jie gimsta ir į darželius, mokyklas ateina stiprūs, su labai stipria emocijų išraiška: "Ką mes darome, kai ateina tokie stiprūs žmogeliukai? Visų pirma mokomės tvarkytis savo emocijų pasaulyje.
Vaikams labai lengva suprasti tokią paralelę: juk šiukšles mes rūšiuojame. Ir emocijas mes rūšiuojame pagal spalvas, atpažįstame ir rūšiuojame. Tarkim, pyktis yra bloga emocija, bet visi jį turime. Svarbu, kad pyktis netaptų pagieža, kerštu, agresija.
Kaip atrodo jūsų rutina? Iš ryto į darbą einu, o mintys apie darbą yra iki 21 valandos. Yra namų darbų, kuriuos turiu pasidaryti su savimi, su kolektyvu. Iš tikrųjų labai daug bendraujame su vaikais. Stebime pamokas, jas analizuojame. Rankos laikymas ant pulso - turbūt tokia yra mano funkcija.
Buvo priėmimo į „Tele bim-bam“ konkursai. Taip atsirado ir Tomas Narkevičius-Free finga, Eglė Gudeikytė, kuri dabar varžosi Eurovizijoje. Mano pačios dukra Kotryna, kuri turi savo grupę „Okata“.
Reikia leisti jiems pasireikšti. Ir turbūt nesakyti, kad tu esi talentingas vaikas. Reikia tą žinoti, gerbti savo vaike, puoselėti ir leisti tam pasireikšti. Turi klausyti, kur vaikas krypsta ir ko jis nori. Reikia paleisti tą vaikutį nuo savo ego, nuo savo projekcijų, nuo to, kuo norėtume, kad vaikas būtų.
Reikia ją skatinti ir reaguoti į tai, kai vaikas sako, kad jau nebenori. Čia išradingumas jau yra išmintis. Ne visi jauni tėveliai būna tokie išmintingi. Jeigu tėveliai su vaikais praleidžia nemažai, o ne tą vidurkį, kuris yra 7-8 minutės per dieną. Reikia klausytis ir girdėti apie ką vaikas šneka. Aš tikiu, kad mama ir tėtis gali tai išgirsti ir turi išgirsti.
„Tai nėra greitas procesas. Labai gerai, kai šeimos vertybės sutampa su ugdymo įstaigos vertybėmis, tuomet mes kartu galime bendradarbiauti to žmogeliuko labui, nes mūsų užduotis - vesti jį savo keliu“, - pasakoja laidos viešnia, ne veltui mokyklos devizu parinkusi posakį „einu savo keliu“.
Žmogiškosioms vertybėms, jautrumui ir atidumui kito jausmams Neringos darželyje ir mokykloje skiriamas didžiulis dėmesys, juk gyvenant gana agresyvioje visuomenėje šie dalykai dažnai lieka užribyje, lyg „tarp kitko“.
Versdami savo vaikus lankyti jiems nemielus užsiėmimus vėliau stebimės, kad jie ima sirgti, o tai, anot Neringos, yra pirmas signalas, kad kažkas yra ne taip. Vaikai dažnai jaučiasi atsidūrę spąstuose, kai iš jų reikalaujama būti geriems, nenuvilti tėvų, klausyti, tad be galo svarbu sustoti ir pasikalbėti kaip draugas su draugu.
Švietimo Inovacijos ir Metodai
Labai norėčiau, kad mūsų darbo metodai, kuriuos mes taikome, tai yra: mažos klasės po 10-12, glaudūs santykiai su mokytoju, kuris privalo augti kartu su vaikais ir tam tikrose situacijose jaustis mokiniu, pasiteisins, o ir pasiteisina.
Mūsų mokykla yra apsupta Valakupių miško, tai vaikai daug laiko praleidžia gryname ore. Tai visos dienos mokykla - užsiėmimai vyksta iki pat 18:30 val. Turime privalomą mokymąsi groti instrumentu. Pas mus yra šviesos valandos kartą per savaitę, kuomet kartu su psichologę gilinamės į vaikų pasaulį ir jų išgyvenimus. Antrokai jau puikiai šneka apie savistabą, ko tikriausiai suaugę ne kiekvienas galėtų padaryti. Šios dienos darbas atsispindės po keleto metų.
Mūsų vaikai sako, kad pasisveikinimas mokykloje yra toks svarbus, kad jo negalima sakyti sėdint suole. Maži ritualai stiprina kasdienybės stebuklą.
Nuo pirmųjų mokyklos dienų praėjo vos penki mėnesiai, tačiau pastebėjau, kaip vaikai emociškai subrendo. Mokomės įvardinti, pastebėti ir išveikti savo negatyvias emocijas: eik, pažiūrėk pro langą į upę, bėk į kiemą, apsikabink medį. Gamta yra svarbus motyvas, kai kalbame apie ateities žmogų.
„Klausyk savo širdies“, - sakau vaikams. „O kaip ji kalba - garsiai ar tyliai?“ - klausia jie manęs. „Tikriausiai tyliai, pamėgink vakare išgirsti“, - patariu ir neabejoju, kad jie mėgina tai daryti.
Dukros Kotrynos Įžvalgos
Kotryna Stasikėlė - Niekada nenorėjau būti kuo nors kitu. Man muzika nebuvo prikištas dalykas, todėl visada žinojau, kad mano darbas bus susijęs su ja. Nors ir dirbu tris darbus - dainininke, muzikos mokytoja ir pritariančiąja vokaliste - tačiau visi jie susiję su muzika. O ir mokiausi muzikinio teatro.
- O ar būdavo taip, kad pavydėdavai savo mamos kitiems? Ji juk daugelio vaikų numylėtinė! - Kitiems vaikams aš nepavydėdavau, nes jie niekada neužimdavo mano ar brolių vietos po mamos saule (juokiasi). Kartais pavydėdavau laiko, nes jo mama neturėjo labai daug - jai reikėdavo būti repeticijose, filmavimuose. Man būdavo ypatinga trauma vaikščioti su mama prekybos centre, nes norėjau džiaugtis laiku kartu, tačiau matydavau, kaip kiti mus akivaizdžiai nužiūrinėja ir garsiai komentuoja, kaip mes aprengti, jausdavausi kaip po padidinamuoju stiklu. Mano mama mokėdavo nekreipti į tai dėmesio, o man tai būdavo kančia, nes norėdavau turėti asmeninio laiko. Vaivos Abromaitytės nuotr./Kotryna Stasikėlė
- Gal visa aplinka, kuri tave supo, muzikalūs tėvai, „Tele Bim-Bam“ ir nulėmė tai, kad ir pati pasukai muzikos keliu? - Net neabejoju (šypsosi). Aš visada labai norėjau būti muzikoje, bet mane erzindavo mano pavardė. Dabar jau tos problemos nebėra, nes galbūt užaugau ir išmokau nesinervinti, nekreipti dėmesio. Kitas dalykas - dabar jau daug metų mamos laidos nebėra, jos žinomumas yra priblėsęs, tai tas jau nebeerzina. Žinoma, aš labai didžiuojuosi, kad esu gimusi tokioje šeimoje, kuri davė labai stiprius pamatus. Nežinau net kam dėkoti, gal Dievui. Juk aš jau nuo 15 metų pradėjau dirbti. Kiti žmonės dažniausiai neturi galimybių gauti tokių žinių ir praktikos ir jau stovėti ant savo kojų jauname amžiuje.
- Esi pritariančioji vokalistė, dainuoji grupėje OKATA. O nesvarstai apie solinę karjerą? - Iš tikrųjų, šiais metais pasirodys mano pirmosios solinės dainos. Muzika man yra tiesiog platforma, atmosfera ar energetinis laukas, kuriame galiu pasakyti kažką, ką išmąsčiau. Aš norėsiu pasisakyti ir pasakyti savo mintis, bet ar norėsiu būti koncertuojanti atlikėja - kol kas ne. Aš labai atskiriu šiuos dalykus, todėl tiesiog paleisiu savo dainas, gal kuriam nors žmogui įstrigs ir dėl to jau būsiu laiminga. Visa tai yra toks kaip ir savanaudiškas reikalas, kai norisi išsisakyti ir paleisti dainą gyventi savo keliu. Nėra taip, kad dabar norėčiau būti solo dainininke ir leisčiau bilietukus į savo koncertą (juokiasi). Man labai patinka būti pritariančiąja vokaliste.
- Ar muzika tave suvedė ir su vyru Jurgiu? Papasakok, kaip susipažinote? - O, taip, mes su Jurgiu susipažinome Žagarės vyšnių festivalyje. Susipažinome scenoje, nes mano tėtis buvo muzikinės dalies koordinatorius. Taip išėjo, kad vienas atlikėjas neatvažiavo. Kadangi nuo gimnazijos laikų su broliu abu muzikuodavome, turėjome dainuojamosios poezijos grupę, tėtis mūsų paprašė, kad išgelbėtume ir užpildytume tą laiką scenoje pagrodami ką nors iš savo repertuaro. Ten buvo laikas nuo ryto iki pietų, kai grodavo ne žvaigždės, o vietiniai atlikėjai, tai žmonių nebuvo daug. Mes sutikome, nors ir buvome nerepetavę. Tada Jurgis mus įgarsino (juokiasi). O vėliau mūsų visas gyvenimas buvo kaip festivalis. Vestuvės irgi buvo festivalio tematika. Mes ilgai sukome galvą, kaip jas suorganizuoti, kadangi nenorėjome bažnyčioje, o Santuokų rūmuose irgi kažkaip nefainiai atrodė. Tada sakom: „Pala pala, o nuo ko viskas prasidėjo. Juk nuo festivalio. Mes per savo draugystę n tų festivalių pravažinėjom.“ Tai ir pasidarėme festivalį su „Colours Of Bubbles“, „Golden Parazyth“ grupėmis, žmonės irgi dovanojo mums sveikinimus muzikine forma - mūsų abiejų labai muzikalios šeimos. Taip muzikaliai mes iki šiol ir gyvename. Muzika yra pirmoje vietoje, o tada - jau visi kiti dalykai. Vaivos Abromaitytės nuotr./Kotryna Stasikėlė
- Ar muzika dažnai skamba namuose? O gal nuo jos pavargstate darbe ir namie klausotės tik tylos? - Namuose mes muzikos neklausome, norim fiziškai pailsinti savo ausis, nes žinome, kad tai yra labai svarbu. Juk tai mūsų pagrindinis instrumentas. O automobilyje muzikos klausomės visada. Visokios. Net Britney Spears ar Nicole Scherzinger. Tik mes klausome kitaip, nes turime lavinti savo ausis, įsiklausyti į įvairias instrumentų partijas, priprasti prie įvairių žanrų. Negalime vien tik mėgautis muzika, mums tai yra savotiškas darbas. J.Stacevičiaus nuotr./Kotryna Stasikėlė
- Ar būna, kad dar paniūniuoji „Tele Bim-Bam“ dainas? - Būna, kad ne tik paniūniuoju, bet ir padainuoju. Aš jau 13 metų dirbu „Tele Bim-Bam“ darželyje, vedu individualias pamokas ir dar dėstau muzikos pamokas „Upės“ pradinėje mokykloje, tai žinoma, kad tai neatsiejama nuo šių dainų. Ir ne dėl to, kad nėra ką dainuoti, juk aš pati irgi kuriu dainas vaikams, o todėl, kad jos yra labai geros energetikos, kas man yra labai svarbu. Jos yra nesenstančios, nes net ir šiuolaikiniams vaikams, nemačiusiems „Tele Bim-Bam“ laidų labai patinka.
- Prieš kurį laiką tavo mama paskelbė, kad „Tele Bim-Bam“ koncertų daugiau nebebus. Nekilo minčių perimti iš jos tą vairą? - Ne, ši mintis nekilo. Nors ir dažnai šio klausimo sulaukiu. Viskas turi pradžią ir pabaigą. Mama labai oriai priėmė šį sprendimą. Aš gyvenime neprilygsiu savo mamai, o to ir nereikia. Ten per daug mano mamos energijos, man nepavyktų to taip tobulai atkartoti. Nors ir einu mamos pėdomis, tačiau noriu turėti ir savo gyvenimą, ne viską perimti. „Tele Bim-Bam“ studijoje direktoriauju jau šeštus metus, ten dirbome dviese, su mama. Šiemet mama su manimi jau nebedirba. Nuo rudens pas mus studijoje bus naujovių. Buvau kryžkelėje - vesti savo individualias pamokas ar tęsti „Tele Bim-Bam“ vardą. Pagalvojau, kad „Tele Bim-Bam“ jau 30 metų, ne visi vardai taip ilgai išsilaiko, todėl nusprendžiau perimti ne pačią grupę, o edukaciją - šviesti ir išlaisvinti vaikus iš rėmų, jų neformuoti. Kad jie augtų taip, kaip augome mes. Mus visus mama taip mokė, o gal teisingiau pasakyti, kad kaip tik nemokė. Tiesiog liepė nesiformuoti, nesiforminti ir nelįsti į rėmus, visada mąstyti už ribų. To mokau ir savo mokinius ir noriu tai toliau daryti. Neslėpsiu, kad dabar, formuojant naują komandą, sunku rasti mokytojų, kurie turėtų tą Bim-Bamo cinkelį.
- O kaip apskritai prasidėjo tavo mokytojavimo kelias? Kada supratai, kad gali būti ir mokytoja? - Mokytojauti pradėjau prieš 13 metų. Pas mus yra trys įmonės: „Tele Bim-Bam“ darželis, „Upės“ pradinė mokykla ir „Tele Bim-Bam“ studija. Studija gyvuoja jau 25 metus, aš esu pirmosios laidos abiturientė, o dabar jau ir direktorė bei muzikos mokytoja. Pradėjau dirbti mamai paklausus, ar nenorėčiau pabandyti. Iki tol buvau šokėja, dirbau šokių mokytoja. Buvau choreografės iš Latvijos asistentė ir miuziklo repeticijų metu aš to, ko išmokdavau iš choreografės, mokydavau kitus aktorius ir vaikus. Stebėdavau mamos pamokas. Supratau, kad ne judesių parodymas yra svarbiausias dalykas, o sukuriama mokytojo atmosfera, kaip pamatyti vaiką, kaip jį išgirsti. Ir būtent mano mama yra pati geriausia šio dalyko mokytoja, ji kartais ateidavo į mano vedamas pamokas, jas stebėdavo, duodavo patarimų. Vėliau mama pasakė, kad daugiau studijoje nebemokytojaus. Tada pasakiau, kad aš norėčiau būti muzikos mokytoja. Mama sutiko, jai patiko ir tiko, kaip aš dirbu, kartais ji net sako, kad esu ją praaugusi. 13 metų nėra mažai, aš jau atskiriu, ko vaikui reikia, o ko jam geriau nekišti. Yra daug vaikų, kurie nekenčia muzikos pamokų. Mano tikslas - kad jie nustotų jų nekęsti. Suprantu, kad apie 50 procentų mokinių nebus nei muzikai, nei dainininkai, bet aš noriu, kad jiems muzika taptų saugia vieta po darbų, po mokslų, kur galima atsipūsti ir pasijusti gerai. Man nereikia, kad jie kaltų natas, noriu, kad jie jaustų malonumą. Vėliau mama paprašė, kad mokytojaučiau ir darželyje, tai ten dirbu jau 10 metų, o „Upės“ mokykloje - 4 metus. Mes turime unikalų ryšį su vaikais ir vedame unikalias pamokas. Tokių pamokų Lietuvoje daugiau nėra. Dėl to esu labai dėkinga savo mamai. Mantas Repečka nuotr./Kotryna Stasikėlė
- Kaip randi kantrybės dirbti su mažaisiais muzikuotojais? - Kantrybės reikia, bet čia toks dalykas - arba turi, arba neturi. O svarbiausia - ne kantrybė, o noras dirbti su jais. Kantrybės reikia, kai bandai juos suformuoti, bet jeigu imsi klausytis vaikų, suprasi, ką jie šneka. Negali eiti pasiruošęs į pamoką su programa. Turi įsiklausyti ir suprasti, ko jie šiandien nori, tada nereikės ir kantrybės. Man nepatinka dirbti sausais metodais. Kartais vaikams nesvarbu, ką šiandien pasiruošei, nes jų nuotaika „nusiraunam stogus“. Turi būti gabus, lankstus ir prisitaikyti. Bet čia man lengva kalbėti, nes aš tiesiog turiu savybių, tinkančių dirbti su vaikais, dėl to mane mama ir pasikvietė. Nebūtinai visiems taip. Ir nereikia prievartauti savęs. Tu nesi blogas mokytojas ar žmogus, jei neišeina dirbti su vaikais. Gal tau geriau dirbti su paaugliais ar suaugusiais. Pavyzdžiui, aš n...
"Tele Bim-Bam" Darželis: Vaikystės Svajonė
Po mokyklėlės vaikų darželis - kokybiškai naujas etapas. Valakampiuose, pušyne, nuomojamės namelį dvidešimt penkių arų žemės sklype, turėsime gražų kiemą, aikštyną, lysvelių. Žiemą galėsime statyti ėdžias ir šerti žvėrelius, vasarą - klausytis paukščių ir mokytis skirti jų balsus. Galėsime būti atsipūtę menininkai sodininkai ir dieną praleisti taip, kaip daugelis namuose negalėtų, nes neturi tokio didelio kiemo. Ši idėja atėjo iš vaikystės - tai daugiabučių vaiko, neturėjusio savo kiemo, svajonė.
Neringa savo kailiu patyrė, kad posakis „Kai uždarai vienas duris, atsidaro kitos“, yra visiškai teisingas, tik reikia tai daryti sąžiningai: jeigu tik vaidini, kad uždarai, ir palieki tarpelį dėl atsargos, būna visai kitaip.
„Prieštarauju nuomonei, kad jei tavęs nėra televizijoje, tai nėra ir gyvenime. Išėjus iš televizijos ir pusmetį pailsėjus, atsirado erdvės mano senai svajonei - vaikų darželiui su meniniu ir sustiprintu emociniu ugdymu.
Devinti metai sėkmingai vadovauju „Tele bim-bam“ vaikų darželiui, antrus metus vadovauju savo įsteigtai „Upės“ pradinei mokyklai, vis dar koncertuoju, šiemet 23-ią kartą rengiu „Tele bim-bam“ šeimų stovyklą - iš jos gyvenimo laidoje rodydavome daug reportažų. Niekas nenutrūkę. Kaip sakau, visos arenos užkariautos, dabar norisi nerti ne į plotį, o į gylį. Gyvenu visavertį gyvenimą ir labai tuo džiaugiuosi“, - pakeliui į savo pradinės mokyklos mokslo metų baigimo šventę „Baltas debesėlis“ žvaliai pasakojo N.Čereškevičienė.
N.Čereškevičienės darželis ir mokykla - sustiprinto vaikų kūrybinio meninio ugdymo įstaigos. „Kuriu naujo tipo mokyklą Lietuvai, - didžiavosi moteris. - Mūsų šūkis skelbia: „Einu savuoju keliu!“ Kuriame įstaigą, kurioje vaikas galėtų praleisti visą dieną ir rasti patinkančios veiklos, kurioje suaugę žmonės jam būtų vyresni draugai.“
Vis dar konceruojanti, kurianti ir įstaigoms vadovaujanti N.Čereškevičienė viena koja yra menininkė, kita - verslininkė. Paklausta, kuria tvirčiau stovi, nusijuokė: „Visada tokia buvau. Dirbdama televizijoje turėjau ir verslą. Jau 22 metus veikia mano estetinio lavinimo mokyklėlė, dideli koncertai arenose - taip pat dalis kūrybos, dalis verslo. Žmonės turi kairįjį ir dešinįjį smegenų pusrutulius, o mano viena koja ten, kita - ten.“
Atsisveikinimas su Scena ir Nauji Projektai
Prieš 11 metų dainuojančių vaikų kolektyvas „Tele bim-bam“ aštuonioliktojo gimtadienio proga atšoko „Voro vestuves“ - pastatė roko operą pagal Justino Marcinkevičiaus eiles ir Alfredo Čereškevičiaus muziką. Pakartoti tokio projekto Neringa nebeplanuoja, bet sausio 1 dieną bus „Tele bim-bam“ trisdešimtasis gimtadienis ir galbūt paskutinį kartą ką nors surengs.
Neringa puikiai žino, kaip atrasti talentą ir kaip motyvuoti vaiką siekti savo svajonių, tad šią laidą itin atidžiai turėtų stebėti tėvai, kuriems įdomus vaikų ugdymas, jų gabumų puoselėjimas, juk neretai tėvai nėra tikri, ar teisingu keliu nukreipė savo atžalą, o kartais, ne paslaptis, ir persistengia, siekdami, kad jų palikuonys būtų tobuli visose srityse.
Nerti gilyn Per 30 veiklos metų Neringa užkariavo didžiausias Lietuvos scenas, tad dabar nusiteikusi, kaip pati sako, nerti gilyn: įkurtas darželis, „Upės“ pradinė mokykla atima visą moters laiką.
Neringa atvirai prisipažįsta, kad yra gana griežta mama, nors trečiasis vaikas, pagrandukas, tai pakeitė. „Nors labai mylėjau ir myliu savo vaikus, buvau griežtesnė nei tėtis. O jis, kaip išaiškėjo, pavyzdžiui, vaikus nuveždavo į greito maisto kavines, nors sakydavo tada, kad tikrai neveš, nes aš drausdavau tai daryti. Auklėjome vaikus taip, kaip tada supratome.
Žinoma moteris turi savo nuomonę ir apie ateinančią naują kartą, kuri gali kažką pakeisti Lietuvoje. „Turi pasikeisti trys kartos, kad Lietuvoje būtų geriau. Turi keistis mūsų požiūris į valstybę: turi būti garbė tarnauti jai, o ne prašyti tik iš jos pagalbos.
Tobulas Vaikų Darželis Pagal Neringą
Tobulumo šioje žemėje nėra. Iš tiesų jau būdama suaugusi bandau suklijuoti vaikystės mozaiką, įsivaizduodama, kas vaikams yra geriausia. Mūsų darželis yra gamtoje, į darželio programą integruota estetinio lavinimo mokyklėlė: teikiami muzikos, teatro, dailės, keramikos, jogos, anglų kalbos, ikimokyklinio ugdymo pradmenys.
Pamokėles veda atvykstantys specialistai, savo sričių profesionalai, pavyzdžiui, aktoriai Kristina Savickytė, Julius Žalakevičius, aš pati vedu muzikos pamokas. Man smagiausia matyti, kai vaikai laisvai jaučiasi ir laimingi.
Kuo toliau bėgame nuo „atsiskaitomųjų“ švenčių. Svarbiausia - prie vaiko turi liestis mylintis žmogus, o ne programų vykdytojas. Jei aš matau, kad mano darbuotojos atėjo į darželį prastai nusiteikusios, blogos nuotaikos, siūlau geriau pasiimti tris dienas nemokamų atostogų, nes pro darželio vartus turi įeiti tik mylintis ir linksmas žmogus.
Atidaryti kuo daugiau durelių vaiko sieloje, leisti išbandyti kuo daugiau sferų ir zonų, kur vaikas gali reikštis, kelti jo savivertę, galų gale ruoštis tolesnei kovai už save mokykloje. Darželis - tai šimtaprocentinė socializacija. Čia matyti visas socialinis visuomenės pjūvis su savais prezidentais ir ministrais pirmininkais, menininkais ir darbininkais. Ir didžiulis džiaugsmas - vaiką pastūmėti į aukštesnį lygmenį.
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Sužinokite, kada kūdikiui reikalinga pirmoji pagalvė – svarbūs patarimai tėvams!
- Sužinokite viską apie nesivystantį nėštumą: požymiai, priežastys ir svarbūs patarimai