Pastaruoju metu vis dažniau mušami pavojaus varpai, kad vaikai neskaito. Tačiau atrodo, aliarmas keliamas be reikalo, nes juk yra ir skaitančių - juk paaugliams skirtos knygos dingsta iš knygynų lentynų, juk, laukdamas pageidaujamos knygos, skaitytojas bibliotekoje užsirašo į eilę.
Rašytoja Ignė Zarambaitė ir jos kūryba
IGNĖ ZARAMBAITĖ - ne tik apdovanojimus Lietuvoje bei užsienyje pelniusi vaikų literatūros rašytoja, bet ir beribės vaizduotės savininkė, kurianti išskirtinius meno kūrinius sau ir kitiems. I. Zarambaitės knyga „Juodavandeniai“, 2020 metų knygos paaugliams rinkimų laimėtoja, į jaunų žmonių išgyvenimus žvelgia itin pagarbiai ir jautriai, kartu ir neslėpdama visų gyvenimo baisybių, net jei toks realistiškumas ir atvirumas gali užkliūti keletui tėvelių.
Vilniaus universitete studijavote vadybą ir verslo administravimą, o po to nusprendėte sugrįžti į Šilutę, į savo gimtąjį kraštą, ir tapti rašytoja. Galiu atvirai sakyti, kad tai - vienas geriausių ir drąsiausių sprendimų mano gyvenime. Buvau sėkminga, bet nelaiminga. Ten pradėjau pažintį su savimi, savo pomėgiais iš naujo. Iš lėto patekau ir į knygų pasaulį.
Anikai, Jūsų knygos „Juodavandeniai“ pagrindinei veikėjai, teko grįžti į savo gimtąjį kraštą todėl, kad ją privertė aplinkybės, susiklosčiusi situacija. Tikriausiai man reikėjo skirti daugiau laiko pažinti save, nes, grįždama namo aplankyti mamos, pajutau, kad man labai reikia tų marių, miškų, skersgatvių ir gatvelių, kurios - neatsiejama mano gyvenimo dalis.
Dažniausiai žmonės pastebi tokius faktus: kad aš mergina ir kad taip pat išvažiavau į sostinę ir grįžau. Į savo knygą „Juodavandeniai“ įpynėte ir lietuvių mitologijos. Jau rašydama, sąmoningai pradėjau ieškoti Pamario mitologijos ir nustebau, kad apie tai buvau labai mažai girdėjusi ir kad tai nėra labai plačiai paplitusios istorijos.
Literatūros cenzūros klausimas
Ką manote apie šiuo metu Lietuvoje ypač jautrų literatūros cenzūravimo klausimą? Aš pati su tokia cenzūra nesusidūriau, bet susidūriau su vyraujančiu atsargumu ir dažnai pasirenkamais saugesniais, švelnesniais variantais. Kartais autoriui reikia pakovoti, pasiginčyti ir net apsvarstyti galimybę pasirinkti kitą leidyklą. Nematomos ribos, kaip derėtų ir nederėtų rašyti, deja, bet egzistuoja, ir aš jas jaučiu.
Dėl „Juodavandenių“ teko pasiginčyti su tėveliais, kurie manęs klausė, kodėl su paaugliais reikia kalbėti viena ar kita tema ir ar aš nepropaguoju elgesio, apie kurį rašau. Žinoma, tėvai manęs klausė šių klausimų iš noro apsaugoti savo vaikus, bet kartais, net norėdami apsaugoti, jie pasielgia neprotingai. Mano pastangos išlaikyti knygą tokią, kokia ji yra, pasiteisino - ji populiari, ją skaitė ir vis dar skaito daug žmonių.
Rašydama negalvoju apie aktualias temas. Prie šios veikėjos natūraliai atvedė per visą knygą vilnijanti upės metafora, kad kartais mes netelpame į aplinkos nubrėžtas ribas. Ignės Zarambaitės knyga „Juodavandeniai“ išversta į latvių, estų ir slovėnų kalbas.
Knygų iliustravimas
Ar, Jūsų manymu, vaikams skirtų knygų rašymas yra toks pat svarbus, kaip ir jų iliustravimas? Labiau tekstinėse knygose tekstas - svarbesnis nei iliustracijos, tačiau visose knygose didžiulį vaidmenį atlieka viršelis, nes kartais tik dėl jo kai kurios knygos pritraukia daugiau skaitytojų nei kitos. Iliustracijose galima perteikti labai daug teksto: kartais tekstas nepasako tiek, kiek iliustracija.
Susitinka du kūrybingi žmonės: dailininkas ir teksto autorius. Bet būna ir taip, kad, pamačiusi iliustracijas, neturiu prie ko prikibti, nes tas dailininkas kartais pamato tai, ką aš galbūt praleidau ar ko galbūt nepaminėjau, ir tokie iliustratoriai mane labai nustebina.
Kitų autorių patirtys gali skirtis, bet knygos vertimas man - viena lengviausių knygos platinimo dalių, nes tuo rūpinasi literatūros agentas - Benas Bėrantas - kuris jau yra užkariavęs Lietuvos vaikų bei paauglių literatūros pasaulį. Pirmiausia atsiranda leidykla, kuri yra susidomėjusi tavo knygos leidimu užsienyje, o tada ir vertėjas, ir finansavimas.
Susitikimai su skaitytojais
Su savo knygomis aplankėte daug bibliotekų, mokyklų, Lietuvos miestų ir miestelių. Labiausiai patinka sulaukti atgalinio ryšio, idėjų naujoms knygoms ir komentarų apie esamas. Atrodo, kad, jei tik sėdėčiau namuose ir rašyčiau, tai atitrūkčiau nuo savo auditorijos, pamirščiau, kam rašau ir kodėl. Kaip kūrėjai man tokie susitikimai - labai svarbūs.
Skaitau daug knygų įvairioms amžiaus grupėms, bet mane labiausiai įkvepia vaikystėje skaitytos knygos: tuo metu tos knygos buvo mano gyvenimo kelrodės žvaigždės.
Meninė veikla
Ar vis dar lipdote, siuvate lėles, figūrėles? Viename interviu minėjote, kad kaip vienu iš būdų pasakoti istorijas naudojatės šešėlių teatru. Šešėliu teatrui pasirenku kurią nors savo knygos ištrauką, išskiriu veikėjus, juos dirbtuvėse su vaikais išsikarpome ir apšviestoje dėžėje be žodžių bandome suvaidinti tą knygos sceną.
Esu dirbusi įvairiausius darbus: vienas iš jų - bibliotekoje. Kai įsidarbinau, man nebuvo malonu matyti, kaip išveža ir išmeta senas, suplyšusias, nebepaskaitomas knygas. Tad pradėjau galvoti, kaip galėčiau jas panaudoti. Tokiomis miniatiūromis pasipuošėme bibliotekos langus, ir atėję skaitytojai jose atpažindavo skirtingas istorijas, pasakas, knygų bei filmų scenas.
Kai persikrausčiau į butą Šilutėje, ten buvo toks darbo kambarys su ryškiais fototapetais, kurie blaškydavo mano dėmesį, todėl aš juos nuplėšiau ir prisiminiau internete matytas nuotraukas, kuriose buvo pavaizduoti žmogaus daryti reljefai. Nuvažiavau į statybinių medžiagų parduotuvę, nusipirkau gipsinio tinko, su kuriuo paprastai lygina sienas, ir bandžiau kurti savo reljefus.
Aš nemanau, kad laki vaizduotė gali labai kenkti žmogui, nebent šis dažnai iš fantazijų negrįžtų į realybę. Vaizduotė yra labai svarbi, ir, manau, ji nekenkia, jei esi viena koja kitame, o kita koja šiame pasaulyje.
Poezijos svarba vaikams
Sunkūs laikai tarsi kviečia kalbėti tyliai. Vaikų patirtis, kasdienybę, mėginimą suvokti didelį, įdomų ir keistą pasaulį savo eilėraščių knygelėje 3-8 metų vaikams „Paslapčiausia paslaptis“ aprašiusi E. Daciūtė yra tikra: poezijos žanras neriboja temų. Temas riboja žmonės. Poezija vaikui taip pat yra erdvė, kurioje jis gali jaustis saugus, suprastas, rasti jį dominančias temas, situacijas, atsakymus į klausimus, išeitis.
Daug vaikams rašanti E. Daciūtė teigia, kad lietuvių poezijoje vaikams galėtų būti daugiau niekų, žaidimų kalbos, kaip, pavyzdžiui, Edwardo Learo arba Roaldo Dahlo eilėraščiuose. Juk vaikai kaip tik tai ir daro - mokosi kalbos. O kaip geriausiai mokosi? Per žaidimą. „Žodžiai tampa tarsi kamuoliukai, kuriais žongliruojame, įvairiaspalvėmis detalėmis, iš kurių vaikai išdėlioja siužetus, personažus, iš to gimsta istorijos“, - sako rašytoja ir prisimena labiausiai įstrigusį savo vaikystės rimą „mama pasakė ačiū / ir pakūrė pečių“.
Ryškiaspalvių knygelių vaikams „Kapt kapt kapt mieste“ autorė ir iliustruotoja I. Zalieckienė, rašydama eilėraščius, stengiasi šiuolaikinį turinį įvilkti į klasikinę formą. Pirmiausia, turinys, eilėdara ateina intuityviai. E. Daciūtė įsitikinusi, kad poezija lavina vaikų atmintį, plečia žodyną, padeda skleistis kūrybiškumui. Vaikams ypač patinka kūriniai, turintys ritmą: juos lengviau įsiminti, dažnai jie ir vaiką įkvepia ieškoti žodžiams rimo, dėlioti eiliuotus pasakojimus, žaisti kalba.
Vaikams ypač patinka kūriniai, turintys ritmą: juos lengviau įsiminti, dažnai jie ir vaiką įkvepia ieškoti žodžiams rimo, dėlioti eiliuotus pasakojimus, žaisti kalba. Humoras yra stiprus eilėraščių ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams prieskonis. Ji įsitikinusi, kad išmokytas juokauti vaikas turi gerą ginklą ateičiai.
Dviem kalbomis laisvai šnekantys vaikai daugiau poezijos knygų randa anglų kalba, o jose - didesnė formų, temų ir nuotaikų įvairovė. Tai, kad vaikams patinka jos sukurti eilėraščiai, Indrė gali spėti iš atsiliepimų ir vaizdo įrašų, kuriuos kartais jai siunčia tėvai. Jų dėka ir pati pažvelgiau į vaikų poeziją naujai.
Kaip teigia leidyklos „Alma littera“ vaikų literatūros leidinių vadovė Audronė Macijauskienė, poetų klasikų eilėraščiai - labai populiarūs. Būtent todėl leidykla nusprendė išleisti rinktinę „Gražiausi eilėraščiai vaikams“, kurioje sugulė vaikų poezijos klasikų eilėraščiai.
Vaikų literatūros premija
Vaikų literatūros premija skiriama už nuopelnus vaikų literatūros srityje ir už nuopelnus vaikų literatūros ir skaitymo populiarinimo srityje. Premijos dydis - 100 MGL (šiemet tai 4000 eurų).
Komisija vertino du I. Zarambaitės kūrinius. Knygos „Stebuklingi senelio batai“ siužetas pasakoja apie berniuką Enriką, kuris netenka senelio. Kitu kūriniu - apysaka „Juodavandeniai“ - autorė debiutuoja paauglių literatūroje. Knygoje išlaikoma intriga, esama detektyvo, mistinių elementų, stilius pasižymi skaidrumu, pagavumu, siužete, kurio centre - šešiolikmetė Ana, susipina paaugliškos intrigos, meilė, neapykanta, draugystė, patyčios.
Dailininkė Z. Vainilaitienė yra ne tik žinoma ir aktyvi Martyno Vainilaičio kūrybos puoselėtoja, bet ir vaikų literatūros populiarintoja, skaitymo ir kūrybos skatintoja. Z. Vainilaitienės inicijuoti vaikų meninės kūrybos festivaliai, žygiai į Mergežerį, gimtąjį poeto M. Vainilaičio kaimą, yra tapę Varėnos rajono kultūrinio gyvenimo tradicija.
Skaitymo skatinimas
Mokiniai neskaito. Vargu ar yra prasmės versti juos tai daryti. Rekomendaciniai literatūros sąrašai nepadeda sudominti literatūra. Jie sudaryti pagal suaugusiųjų skonį ir vertybes, o mokinių skonis kitoks. Galų gale bet kokios rekomendacijos iškart nuteikia mokinius priešiškai. Literatūros vadovėliai, juose spausdinamos ištraukos mokinių nesudomina. Jie tai sieja su prievarta, o ne su malonumu.
Vienintelė įtakinga institucija galėtų būti šeima, o ne biblioteka ar mokytojas. Universalių būdų, skatinančių mokinius skaityti, nėra. Mokytojas nedaug ką gali.
Tai tik mūsų, skaitančių ir skaitančiais vaikais besidominčių, apriorinės išvados, paremtos subjektyviais stebėjimais. Tik begalinis skeptikas gali tvirtinti, kad vaikai nebeskaito, tik naivus optimistas gali teigti, kad vaikai skaito. Iš tos patirties visi žinome, kad neskaitančiųjų visais laikais buvo daugiau negu skaitančiųjų.
Kodėl dabar neskaitymas kelia didesnį nei kada nors nerimą? Pirmiausia todėl, kad nėra atlikta jokių tyrimų. Vėl tenka remtis subjektyviomis prielaidomis, kad tai lemia socialiniai visuomenės pokyčiai. Matome akivaizdžiai agresyvėjančius paauglius, žiaurėja jų nusikaltimai, nors statistika, regis, skelbia, kad nusikaltimų nėra padaroma daugiau.
Į virtualybės sūkurį patekęs vaikas nelabai susivokia, kad knyga - ir inkaras, ir gelbėjimosi ratas nuo menkaverčių geros literatūros pakaitalų. Tad visiems, kuriems rūpi knyga, o vaikas, laikantis rankose knygą, - bene mieliausias širdžiai vaizdas, tenka ieškoti būdų, kad toks reginys taptų įprastinis, o ne išimtinis, kaip dažnokai pasitaiko dabar.
Štai po Kalėdų atostogų penkių klasių, kuriose dėstau, mokiniai, kalbėdami apie dovanas, vardijo įvairiausius daiktus, bet nė vienam iš jų nebuvo padovanota knygos. Kodėl? Juk per tėvų susirinkimus tikrai apie knygos svarbą kalbama, diskutuojama ir tarsi prieinama prie bendros išvados - knyga reikalinga. Tėvai teisinasi tuo, kad knygos brangios, kad tam yra bibliotekos, galų gale - tuo, kad vaikas vis tiek neskaitys.
Regis, tik mokytojui rūpi išugdyti skaitytoją. Šiuolaikiniams vaikams greit viskas nusibosta, niekas jų nebestebina, tad, norint sudominti knyga, reikia kurti nuolatinę intrigą. Tai įmanoma tik pačiam visąlaik sekant naujausią literatūrą, skirtą paaugliams. Ji tikrai įvairi, juk ne viena leidykla leidžia knygas mokiniams.
Populiariausias būdas - paskaityti įdomią ištrauką ir šitaip sudominti. Taip visi skaitėme Siuntėją, kurio ištrauka „užkabino“. Praeityje tie laikai, kai gausybė naujų leidyklų rūpinosi tik pelnu, o ne knygos kokybe ir kai mokytojui pirmiausia, prieš paduodant knygą vaikams, reikėdavo ištaisyti įvairiausias klaidas. Dabar klaidų sumažėjo, bet neretai pasigendama vertimo ar redagavimo kokybės.
Vadovaujantis principu „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“, visos klaidos gali būti naudingos. Smagumėlis pulti skaityti knygą, patvirtinti, papildyti ar paneigti klaidelių sąrašą ir būtinai padiskutuoti apie knygą, jos veikėjus, vertybes. Kita vertus, pamažu užduotys sunkinamos. Prašau kokį nelabai vykusiai išverstą knygos gabaliuką paredaguoti ir už tokias pastangas taip pat skatinu.
Ne visi pastabūs, ne visiems skyrybos taisyklės ar raiškesnė kalba rūpi skaitant knygą. Jiems - kitokios užduotys: išrašyti labiausiai patikusias vietas, epizodus, kurie buvo netikėti, gražūs, privertė susimąstyti, galų gale užrašyti įdomesnį, retesnį žodį. Jei knygą skaito tik vienas kitas, leidžiu palyginti su savo išrašais.
Tačiau manau, kad tai bus diskusijos apie laiko tėkmę pradžia. Vienas vasaros pradžioje pasiskolino tą knygą ir grąžindamas parodė, kad pirmasis jo išrašas. Vaikai, kaip ir visi skaitytojai, knygose ieško savęs. Tai tik mokytojai nori vienu šūviu kelis zuikius nušauti. Kartais juos panaudoju kokiai kūrybinei užduočiai kurti, kartais iš jų galima sudurstyti skyrybos ar rašybos pratimą.
Džiugu, kai koks nelabai linkęs mokytis vaikas ateina perskaitęs susirastą knygą ir sako: „Čia įdomi, siūlau paskaityti.“ Imuosi, o paskui, kai jau perskaitau, abu drauge aptariame. Po pamokų. Regis, vaikams labiausiai ir trūksta to neįpareigojančio pakalbėjimo apie knygos sukeltas mintis.
Mokiniams patinka reguliariai rengiami skaitymai, kai kiekvienas atsinešame savo tuo metu skaitomą knygą ir turime ją įdomiai pristatyti kitiems. Labiausiai visiems patikusio pristatymo autorius gali savo skaitomos knygos ištrauką paskaityti visiems, o jo knyga reklamuojama kabinete įrengtoje „skaitykloje“.
Jei kuris tuose sambūriuose reklamuota knyga nusivylė, būtinai gaus žodį per kitą susibūrimą, nes skepticizmas niekam nepakenkė. Jaunieji skaitytojai nori ir geba knygas vertinti, jiems reikia tokių knygų, kurios su jais kalbėtųsi jiems svarbiomis temomis. Kažkaip atrodo, kad knygų autoriai nelabai nori matyti vaikų problemų.
F. Kafka tvirtino: „Knyga turi būti kirvis, tinkamas iškirsti jūrai, kuri mumyse užšalo.“ Nelengva atšildyti sužvarbusias šiuolaikinių paauglių sielas. Bet bandyti verta. Tik norėtųsi, kad mokytojas nebūtų vienintelis, donkichotiškai tirpdantis tą įšalą.
Laikraštis turi interneto puslapį, galėtų skelbti pageidaujamų knygų sąrašo kūrimą, būtinai motyvuojant pasirinkimą kokia trumpa recenzija, rašinėliu ir t. t. Patys skaitytojai išsirinktų knygas. Reikia, kad jis vaikui parodytų, kaip rimtai leidėjai (ir autoriai) su juo tariasi, kokia svarbi jo nuomonė.
Panašus:
- 3 Metų Vaiko Raida: Kaip Išmokyti Skaityti ir Skaičiuoti Iki 100 Lengvai ir Greitai!
- Stalo žaidimai vaikams nuo 4 metų: geriausi pasirinkimai ir patarimai
- Linksmiausi pažintiniai žaidimai vaikams: idėjos ir patarimai
- Neįtikėtina! Kaip Pasidaryti Žavingą Zuikutį Iš Kojinės Žingsnis po Žingsnio
- Sužinokite, kaip atpažinti vaikų nerimo požymius ir efektyviai juos gydyti!