Teatro istoriją skaičiuoti pradedame nuo senovės graikų laikų. Senovės Graikijos teatro ištakos siejamos su religinėmis šventėmis, ypač Dionisijomis. Per šią šventę dalyvių choras pakaitomis su dainavedžiu giedodavo ditirambus; dainuotos ir komiškos falinės dainos (skirtos vaisingumui aukštinti).
Jos, manoma, yra komedijos pradžia, iš ditirambų dialoginio atlikimo kildinama tragedija. Pirmuoju tragiku laikomas poetas Tespidas (6 a. pr. Kr. antra pusė), kuris savo tragedijose iš choro išskyrė aktorių (protagonistas), atsakinėjantį į choro dainas.
5 a. pr. Kr. teatras tapo savarankiška meno šaka. Labiausiai teatro menas klestėjo Atikoje. 472 pr. Kr. Aischilas į tragediją įvedė antrą aktorių (deuteragonistas) paskatindamas dialogo raidą ir sumažindamas choro reikšmę. Apie 458 pr. Kr. Sofoklis įvedė trečią aktorių (tritagonistas).
Protagonistą paskirdavo dramaturgas (kartais pats juo būdavo), deuteragonistą ir tritagonistą pasirinkdavo protagonistas. Nuo 4 a. pr. Kr. protagonistas buvo renkamas burtų keliu. Aktoriai avėdavo koturnus - aukštomis pakulnėmis batus, dėvėdavo kaukes, kurios apibūdindavo personažo lytį (vaidino tik vyrai), visuomeninę padėtį, emocijas.
Ryškiai keičiantis emocijoms būdavo keičiama ir kaukė; tas pats aktorius spektaklyje vaidindavo kelis personažus. Vaidyba buvo grindžiama deklamavimu, dainomis ir šokiu. Vaidinimas vykdavo visą dieną, aktorius privalėjo būti stipraus balso, ištvermingas.
Senovės Graikijoje dramaturgas ir aktorius buvo labai gerbiami asmenys, galėjo užimti aukštas visuomenines pareigas, būdavo atleidžiami nuo mokesčių, karinės tarnybos. Senovės Graikijos teatre svarbus veikėjas buvo choras (tragedijose choristų buvo 12-15, komedijose - 24) - jis dainuodavo, šokdavo, komentuodavo personažų veiksmus, perteikdavo dramaturgo nuomonę.
Chorui vadovavo korifėjus. Chorą išlaikė turtingi piliečiai choregai (juos atleisdavo nuo mokesčių), nuo 4 a. - valstybė. Vaidinimai varžybų forma buvo rengiami kasmet per tris paskutines Dionisijų dienas. Už vaidinimų organizavimą buvo atsakingi polio aukščiausieji pareigūnai - archontai.
Varžydavosi trys dramaturgai, chorai, nuo 5 a. pr. Kr. antros pusės ir protagonistai; rezultatai buvo surašomi specialiose lentelėse didaskalijose (pirmąsias varžybas 534 pr. Kr. laimėjo Tespidas). Buvo vaidinama trys kūriniai ir satyrų drama (komiškas mitologinės tematikos spektaklis, jo chorą sudarydavo Dioniso palydovai satyrai). Vyravo Aischilo, Sofoklio, Euripido tragedijos ir Aristofano komedijos.
Senovės Graikijos teatras atliko svarbią visuomeninę ir šviečiamąją funkciją, į vaidinimus susirinkdavo beveik visi Atikos gyventojai (Atėnų Dioniso teatre, pastatytas 5 a. pr. Kr., tilpo 17 000 žiūrovų, Megalopolio teatre, pastatytas 4 a. pr. Kr.
Iš pradžių vaidinimai vykdavo kalvų apsuptoje atviroje apvalioje aikštelėje (orchestroje), aplink kurią būriuodavosi žiūrovai. 6 a. pr. Kr. atsirado vaidinimams skirti statiniai. Jie buvo be perdangos, kalvų šlaituose būdavo įrengiamos žiūrovų vietos (teatras) - mediniai (nuo 4 a. pr. Kr. akmeniniai) suolai, kurie pakopomis leidosi žemyn ir puslankiu juosė orchestrą.
Jos viduryje stovėjo Dioniso altorius. Prieš žiūrovų vietas orchestros gale buvo statoma palapinė aktoriams persirengti ir rekvizitui - skena. Abipus skenos, tarp orchestros ir žiūrovų vietų, buvo šoniniai įėjimai chorui ir aktoriams (parodas). 5 a. pr. Kr. vietoj palapinės atsirado stacionarus medinis pastatas, kurio fasadas buvo panašus į šventyklą arba rūmų kolonadą, portiką ir atstodavo dekoraciją.
Helenizmo laikotarpiu tarp orchestros ir skenos pradėta statyti 1-3,5 m aukščio medinė (vėliau akmeninė) pakyla (proskenijas) - dabartinės scenos prototipas. Ant proskenijo iš orchestros buvo perkeltas vaidinimas. Dekoracijų nenaudodavo arba naudodavo labai mažai; su Sofoklio spektakliais siejamas tapytų dekoracijų atsiradimas.
3-2 a. pr. Kr. teatras atsiskyrė nuo kulto apeigų, vaidinimai rengti ne tik per Dionisijas. Pastatyta daug teatrų Senovės Graikijos kolonijose - Aleksandrijoje, Efese, Pergame. Atsirado aktorių profesionalų, aktorių susivienijimų (vadinamųjų Dioniso amatininkų sinodų), kurie iš archontų perėmė varžybų organizavimą; Teoso sinodas turėjo ir vaidybos mokyklą.
Vyravo Filemono, Menandro šeimyninių santykių satyrinės komedijos. Atsisakyta visuomeninės politinės tematikos tragedijų, sustiprėjo individualizacijos tendencijos, naudotos raiškių, charakteringų bruožų kaukės. Paplito nuo 5 a. pr. Kr. Graikijoje egzistavę mimai (taip buvo vadinami trumpi komiški buitinės, mitologinės tematikos vaidinimai ir jų atlikėjai).
Iš mimų atliekamų vaidinimų išsirutuliojo mitologinės tematikos šokis, kurio personažų vaidmenis atlikdavo vienas šokėjas (vyras) su kauke. Šokiui pritardavo fleita; būdinga raiški judesių plastika, erotikos elementai, puošnūs kostiumai.
Teatro statiniai
teãtras (gr. theatron, lot. theatrum - reginio vieta, reginys), pastatas teatro renginiams. Jį sudaro žiūrovų salė, scena, pagalbinės (techninės, administracinės, kitos) patalpos. Žiūrovų salė būna stačiakampio, segmentinio, ovalo, pusapskritimio ar apskritimo plano, dažniausiai įrengiama prieš sceną, turi parterį, įvairiai išdėstytus balkonus, ložes. Pirmieji teatro statiniai atsirado 6 a. pr. Kr. senovės Graikijoje.
Jie buvo be stogo, su kalvų šlaituose įrengtais mediniais (nuo 4 a. pr. Kr. akmeniniais) žiūrovų suolais, kurie pakopomis leidosi žemyn, puslankiu juosė apskritą orchestrą. Prieš ją už proskenijo buvo patalpa aktoriams persirengti ir rekvizitui laikyti - skena. Statyti ir nedideli, dengti, muzikavimui skirti teatrai - odeonai.
3 a. pr. Kr. teatrus pradėta statyti senovės Romoje. Romėnų teatras dažniausiai būdavo įrengiamas kaip atskiras statinys, turėjo pusapskritę orchestrą, puošnią daugiaaukštę skeną, dengtą proskenijų. Viduriniais amžiais vaidinta bažnyčiose ir miestų aikštėse ant paprastų laikinų paaukštinimų. Renesanso epochoje Italijoje atgaivintos antikos teatro tradicijos.
16 a. pradėta statyti nuolatinius teatro pastatus su gilia scenos erdve. 1576 Londone J. Burbage’as (1530-97) pastatė pirmąjį šiuolaikinio tipo teatrą. 16-18 a. susiklostė saviti teatrų tipai - itališkasis (Olimpico Vicenzoje, pradėta 1580, architektas A. Palladio, baigta 1584, architektas V. Scamozzi, La Scala Milane, 1778, architektas G. Piermarini), angliškasis (Globe Theatre, įkurtas 1599), prancūziškasis (Operos Lione, 1756, architektas J. ‑G. Soufflot, neišliko).
18 a. pabaigoje-19 a. pastatyta teatrų su amfiteatrinėmis salėmis. Lietuvoje nuo 16 a. teatro renginiai vyko karaliaus, didikų dvaruose, kolegijose, universitetuose, kitose mokyklose. 16 a. pabaigoje teatras buvo įrengtas Vilniaus Žemutinėje pilyje; 1639 jos teritorijoje buvo pastatyti mediniai teatro rūmai (architektai B. Bolconi, A. Locci). 1748 teatro salė buvo įrengta Radvilų rūmuose Nesvyžiuje.
Teatras Lietuvoje
18 a. 19 a. antroje pusėje-20 a. 1940 buvusiose draugijos Lutnia patalpose Vilniuje (perstatyta 1951, architektas V. Vorobjovas, ir 1981, architektai A. Nasvytis, V. Nasvytis) pradėjo veikti Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2005 buvusiame pirklio name Vilniuje (1900, architektas K. Korojedovas, renovuoti 1908, architektas M. Prozorovas) - Vilniaus mažasis teatras.
1945 Kauno dramos teatras (Nacionalinis Kauno dramos teatras) perkeltas į buvusius kino teatro rūmus (1928, architektas K. Dušauskas‑Duž, rekonstruoti 1956, architektas K. Bučas, 2013 rekonstruoti, architektūrinė bendrovė Kančo studija).
Teatro inovacijos
20 a. Teatro inovacijos yra nauji reiškiniai, dažniausiai prieštaraujantys tradicijai arba ją papildantys, susiję su teatro estetika, jo socialinio vaidmens kitimu ar institucinėmis naujovėmis. Tai, kas laikoma inovacija atsiradimo metu, beveik visais atvejais ilgainiui tampa tradicija arba lieka istorijos vadovėliuose kaip netikėti, nepasiteisinę praeities sprendimai. Taigi, teatro istorija dažniausiai ir yra inovacijų istorija - reiškinių, nulemiančių tolesnę jo evoliuciją, kilmės bei raidos aprašymas.
Tiesa, čia daugiausiai dėmesio skiriama estetikos pokyčiams ir juos pasiūliusiems ar išprovokavusiems žmonėms ir labai retai kalbama apie technines naujoves; nors žinome, kaip stipriai pasikeitė teatro forma bei turinys per daugiau nei 2000 šio meno gyvavimo metų, paprastai scenai pritaikytų ar sukurtų techninių sprendimų nesusiejame su estetiniais pasikeitimais.
O turėtume, nes techninės galimybės parodyti, sukurti iliuziją ar padėti geriau išgirsti atverdavo ir vis dar atveria naujų meninės raiškos galimybių. Nėra visiškai aišku, ar graikų teatre naudotos kaukės turėjo tik estetinę funkciją, t. y. prisidėjo kuriant skirtingus personažus ir stiprinant emociją.
Teko aptikti svarstymų, jog keistos jų burnų ertmės buvo skirtos sustiprinti kalbančio atlikėjo balsą taip, kad jis būtų lengvai suprantamas net ir paskutinėse žiūrovų eilėse, tačiau akustika rūpintasi jau amfiteatro įrengimo procese, tad labai tikėtina, kad kaukės negali stoti į vieną gretą su priemonėmis, graikų teatre padėdavusiomis išgauti netikėtų, realybę pralenkiančių efektų, o tokių buvo bent kelios. Pavyzdžiui, deus ex machina.
Ši V a. pr. m. e. pradėta naudoti priemonė dabar dažniausiai pristatoma kaip pasirinkimas netikėtu būdu išspręsti, regis, neišsprendžiamą pjesės situaciją. Kaip nurodo jau pats pavadinimas, čia svarbi dalis yra ne tik deus (t. y. turinys), bet ir machina - įgyvendinimo įrankis. Pastarasis Senovės Graikijoje buvo nesudėtingas - svertas, kuris tarsi nuo Olimpo kalno nuleisdavo siužetą atmazgyti pasirodydavusį dievą, vis tik efektas - garantuotas.
Taip pat graikų teatre naudotos pasukamos prizmės - periaktos, - kurios būdavo pasitelkiamos iliustruojant veiksmo vietą, bei platforma su ratais - ekiklema, - skirta vyksmui už scenos bei jo rezultatams pristatyti. Minėtosios priemonės taip pat veikė kartu su dramaturgija, padėjo plėsti antikinių pasakojimų veiksmo ir vietų galimybes.
Kur kas daugiau inovacijų pritaikyta Renesanso epochoje, kai ėmė gausėti uždarų teatro pastatų, atsigręžta į antikos pasaulį kaip į įkvėpimo šaltinį. Vienas iš naujųjų teatrus papuošusių ir veiksmo vietą įrėminusių elementų šiuo laikotarpiu buvo proscenijaus arka. Jos atsiradimas susijęs ne tiek su estetinėmis architektų ar dramaturgų užgaidomis, kiek su realiu poreikiu paslėpti vis gausėjančią ir tobulėjančią teatro mechanizmų sistemą.
Teatro perkėlimas į uždarą patalpą atvėrė erdvę eksperimentams, lėmusiems ir šio meno pokyčius. Kai kur, kaip ir antikos ar viduramžių laikais, daugiau dėmesio skirta dramaturgijai, spektaklio veiksmo vieta visai arba beveik nedekoruota. Kitur ėmė rastis mechanizmų tapytai scenografijai pakabinti, įstatyti, įvežti ir pakeisti, leidusių sukurti iliuziją, kad kinta veiksmo vieta.
Tikslesniam aplinkos iliustravimui pasitarnavo ne vien graikų teatre naudotų periaktų atgaivinimas ir pritaikymas scenai, įtakos padarė ir labai svarbus vizualiųjų menų pokytis, įtvirtintas XIII-XIV a. dailininkų kūryboje - linijinė perspektyva. Renesansiniai eksperimentai su teatro technologijomis, siekiant išgauti dramatizuotus tikrovės vaizdinius (dažniausiai) uždarose scenose, buvo tik pradžia - pasitelkdami žmogaus sumanumą, šioje srityje dar toliau pažengė baroko epochos meistrai.
Laikas, kai teatrališkumas ir dramatiškumas buvo privalomi visų menų elementai, teatrui atnešė galimybių scenoje sukurti iki tol neregėtų dramų. Paplito kompozitoriaus Arturo Bumšteino ir meistro Ernesto Volodzkos dėka Lietuvoje dabar jau ganėtinai gerai pažįstamos barokinės triukšmo mašinos. Jomis išgauti garso efektai baroko teatre papildyti apšvietimo naujovėmis.
Pavyzdžiui, XVII a. pradžioje kelionių po Italiją įkvėptas Inigo´as Jonesas grįžęs į Angliją ne tik pritaikė matytus scenos apipavidalinimo sprendimus, bet ir pasiūlė techninių sprendimų, leidusių sustiprinti jos apšvietimą (kuriam tuo metu naudotos žvakės bei žibintai) ir sukurti skirtingų spalvų šviesą: reflektoriai, spalvoto stiklo panaudojimas keičiant šviesos spalvą bei taukuoto popieriaus - jos intensyvumą, išplėtė ir papildė įtakingo XVI a.
Baroko epochai baigiantis ir po jos daugiausiai ne tiek tobulėjo teatro technologijos, kiek plėtėsi scenografijos išnaudojimo galimybės, iki kol XIX a. pradžioje teatruose pagaliau įdiegta viena didžiausių to meto naujovių - dujinis apšvietimas. Jis pakeitė brangų ir sunkiai kontroliuojamą, tad spektaklio reikmėms prasčiau pritaikomą apšvietimą žvakėmis bei žibintais ir suteikė galimybę kur kas ryškiau apšviesti vaidybos bei žiūrovų erdves.
Taip pirmą kartą teatro istorijoje tapo įmanoma pritemdyti šviesą tik žiūrovų salėje. Šis efektas ypatingą reikšmę įgavo vėliau - natūralistiniame teatre, kuriame scenoje atkuriamas realistiškas gyvenimo epizodas būdavo rodomas apsimetant, kad publikos tiesiog nėra. Kita vertus, dujinis apšvietimas turėjo ir trūkumų. Šiluma bei nemalonus kvapas nedžiugino, bet kur kas blogiau buvo nuolatinis gaisro pavojus. Antroje XIX a. pusėje teatrų gaisruose Europoje žuvo daugiau nei 3000 žmonių.
XIX a. Europoje įsitvirtinant realistinei ir natūralistinei estetikai, teatras taip pat ėmė trauktis nuo iki tol nemenką populiarumą pasiekusių melodramų bei didelių, puošnių, vizualių pastatymų. Vizualiai efektingam teatrui kurti XIX a. ir toliau buvo tobulinamos jau įtvirtintos scenografijos keitimo, judančių grindų platformų bei kitos virvėmis ir skriemuliais valdomos scenos bei šviesos sistemos.
Spektakliuose, kuriuose vaizduoti vandens mūšiai, naudotiems baseinams, dažniausiai užimdavusiems visą scenos plotą, užpildyti pritaikytas Archimedo sraigtas. Tačiau natūralistiniam ir realistiniam teatrui viso to nereikėjo. Kur kas svarbesnės buvo apšvietimo naujovės. Pavyzdžiui, taškinio žibinto prototipo, o vėliau - jo paties išradimas.
Čia reikšmingą vaidmenį atliko pačioje XIX a. Galimybė ryškiau apšviesti sceną ir, pasitelkiant tamsą žiūrovų salėje, šias dvi erdves atskirti vieną nuo kitos atvėrė kelią kurti intymesnį teatrą, pabrėžiantį aktorių vaidybą, veikėjų santykius.
Pavyzdžiui, André Antoine´as greičiausiai nebūtų net pagalvojęs, kad žvakių apšviestas aktorius turėtų apsimesti, jog nemato panašaus ryškumo šviesoje sėdinčios publikos. Elektrinis apšvietimas teatre ėmė keisti ir scenografiją. Dabar dalį efektų jau buvo galima išgauti vien prožektoriais, tad nebereikėjo visko atvaizduoti tapyba, o ir pati tapyta scenografija pamažu traukėsi, užleisdama vietą vis realistiškesniems arba priešingai - abstraktesniems scenovaizdžiams.
Šie buvo aktualūs panašiu metu kaip natūralistai ir realistai teatre suklestėjusiems simbolistams. Bene ryškiausiai abstraktesnio, vizualesnio teatro idėjas aprašė Adolphe´as Appia ir Edwardas Gordonas Craigas, kurių scenografijos bei šviesų dailės pasiūlymai, nors nebūtinai įgyvendinti jų gyvenimo laiku, padarė įtakos ne vienam XX a.
XX a. apskritai į teatrą atnešė daugiausiai ir sparčiausių technologinių bei estetinių pokyčių. Prie to ženkliai prisidėjo iki tol nematyti mokslo pažangos tempai. Tai, kas XIX a. ar XX a. pradžioje dar buvo neįmanoma, sudėtingai įgyvendinama arba beprotiškai brangu, XX a. Viena didžiausių XX a. naujovių, pakeitusių teatrą - garso įrašymo ir stiprinimo įranga.
Iki ketvirtojo XX a. dešimtmečio teatre visus garsus tekdavo kurti gyvai: muzika, triukšmai, tekstai, deklamuojami aktorių, nuo kurių meistriškumo priklausė, kiek išgirsdavo publika, - viskas rasdavosi čia ir dabar. XX a. pradžioje gyvai atliekamą muziką pamažu imta papildyti iš anksto įrašytais garsais.
Iš pradžių kiek negrabiai - dėl netobulos technikos ir jos priklausomybės nuo žmogaus miklumo - išnaudoti garso efektai, tobulėjant technologijoms, leidusioms daryti vis ilgesnius įrašus ir vis tiksliau juos atkurti reikiamoje vietoje tinkamu laiku, tapo viena iš bet kokią norimą iliuziją teatre sukurti įgalinančių priemonių. XX a. antroje pusėje tapo įmanoma pagelbėti atlikėjams, ypač muzikinio teatro, turintiems dirbti su gyvai grojančiu orkestru, nuo lubų pakabinus arba ant grindų pastačius mikrofonus.
Vis dėlto pirmieji teatre panaudoti mikrofonai, nors ir sustiprindavo garsą, aktorius įkalindavo vienoje vietoje, mat ankstyva technologija buvo toli gražu netobula. Ir tik XX a. Teatro technologinė raida prisidėjo prie jo estetikos kismo, suteikdama vis daugiau galimybių įgyvendinti teatralų idėjas, kol galiausiai XX a. Pirmoje teksto dalyje pristačiau dalį technologinių naujovių, padariusių įtaką teatro raidai iki šių dienų.
Vis plačiau naudojamos LED šviesos, leidžiančios ne tik mažinti energijos sąnaudas, bet ir iliuminuoti scenoje tokius objektus ir padaryti tai taip, kaip negalėjo įprasti teatriniai prožektoriai. Naujausios garso inovacijos leidžia kalbėti ne tik apie muzikos bei specialiųjų efektų įrašų grojimą, bet ir apie garso dizainą, žiūrovą apsupant muzika ir panardinant garse ar sukuriant už scenos ribų išsiplečiančios erdvės įspūdį.
Vaizdo įrašymo bei projektavimo įranga šiuolaikiniame teatre jau kasdienybė, tačiau tobulėjančios technologijos gerina jo raišką ir atveria galimybes iškart kokybiškai manipuliuoti tiesiogiai transliuojamu vaizdu. Pandemijos ir karantinų patirtis, kuomet dalis teatrų, norėdami palaikyti visuomenės susidomėjimą kultūra, ėmėsi rodyti anksčiau sukurtų spektaklių įrašus, o kai kurie atviresni ir labiau eksperimentams nusiteikę autoriai išbandė įvairias virtualias platformas naujų darbų kūrimui ir rodymui, priminė, kokią svarbią funkciją technologijos atlieka teatro kūrimo ir žiūrėjimo procese.
Namų ekranų bei garso sistemų siūloma patirtis nė iš tolo neprilygo tai, kuri išgyvenama spektaklį stebint gyvai, juo labiau kad atkurti trimatį dramos kūrinio vaizdinį plokščiame ekrane vis dar kliudo ir faktas, jog scenai, o ne ekranui pritaikyta vaidyba fiksuojama nelyginant filme.
Teatralų bandymai virtualiose platformose, nutrūkę beveik iškart atšaukus karantino metu galiojusius suvaržymus, priminė, kad ne visos technologinės naujovės pasiteisina, o kartais net ir pasiteisinusios gali tapti kliūtimi jas išbandžiusiems, nes yra per siaurai paplitusios.
Kai 2015 m. pabaigoje po rekonstrukcijos atidarytas Klaipėdos dramos teatras (KDT), be sutvarkytų fasadų, fojė ir kitų žiūrovų akį patraukusių erdvių, bene įspūdingiausios buvo techninės naujovės. Kad ir kokios įspūdingos, šios priemonės teatre retai išnaudojamos.
Dažnas režisierius nesiryžta jų įtraukti į spektaklio audinį, nes gal dar nėra matęs pakankamai įdomių pavyzdžių arba bijo, kad darbas taptų stacionarus - negalintis palikti šios, Lietuvoje unikalios, scenos. O mobilumas dabar labai svarbus, nes priešingai nei, pavyzdžiui, daugumoje Renesanso epochoje įsteigtų teatrų, trupė ir pastatas nebėra neatskiriami.
Nutiesus geležinkelius ir atsiradus galimybei patogiai keliauti, XIX a. spektaklius rodyti svetimose scenose bei šalyse pradėjo jau ne vien klajojančios trupės, bet ir didesni teatrai.
Didžiosios KDT scenos technines galimybes išnaudotas įdomiai teko matyti Šeiko šokio teatro spektaklyje „Who the F**k is Alice?“ (rež. Monika Klimaitė, chor. Agnija Šeiko, 2019). Tokie eksperimentai su techninėmis galimybėmis arba apskritai naujausiomis technologijomis teatre gali būti itin naudingi kūrėjams, įdomūs žiūrovams, pranašauti naujas estetines kryptis, tačiau, kaip rodo „Who the F**k is Alice?“ pavyzdys, kartu gali ir paversti kūrinį (ar atrastą naują priemonę) įkaitu, neatsiejamu nuo konkrečios reikiamas technines galimybes turinčios erdvės.
O tokių vietų kaip KDT Didžioji scena Lietuvoje net ir po ne vieno teatro rekonstrukcijos daugiau neatsiranda. Prožektorius, mikrofonus, kolonėles ar pultus dar galima pervežti, tačiau pačios scenos - neperkelsi, kad ir kokią sumanią komandą besuburtum. O sumani komanda, kaip ir visada teatro istorijoje, taip ir šiais laikais, yra būtina jo atsinaujinimui.
Įsivaizduokime. Ateiname į naują „Hamleto“ pastatymą, o jame šmėklos vaidmenį atlieka Boriso Dauguviečio holograma. Dokumentiniame spektaklyje apie partizanus pasitelkę virtualios realybės įrankius persikeliame į bunkerį. Visa tai įsivaizduoti nesudėtinga. Šios technikos naujovės bei originalūs jų pritaikymo bandymai jau egzistuoja. Tik kol kas dar ne teatre.
Viena įdomiausių erdvių ieškoti, kokios technologijos gali atkeliauti į teatrų scenas, yra didieji muzikos festivaliai bei populiariausių atlikėjų koncertai. Pavyzdžiui, JAV vykstančiame Koačelos slėnio muzikos ir menų festivalyje 2012-aisiais pasirodė Tupaco Shakuro holograma. Tame pačiame muzikos festivalyje 2019 m. plačiu mastu pritaikyta ir virtualios realybės technologija.
Šioji teatro kūrėjams net ir Lietuvoje jau nebe svetima, tik dar ganėtinai mažai išbandyta. Planuojami arba jau egzistuojantys, bet masiškai dar neprieinami technologijų atnaujinimai žada atnešti ir naujų galimybių perduodant, apdorojant bei keičiant informaciją. Galbūt jie net leis gyvai manipuliuoti čia pat filmuojamais ir projektuojamais vaizdais ar nuskaityti žiūrovų emocijas ir pagal gautus rezultatus koreguoti veiksmą scenoje.
Vis dėlto, teatre svarbu ne tiek parodyti įmantriausias technines inovacijas, kiek tinkamai apsispręsti, kokių ir kodėl priemonių reikia. Nes, galbūt, net ir tada, kai visos naujovės - ranka pasiekiamos, spektakliui užteks vieno aktoriaus ir vieno prožektoriaus.
žymės: #Gime
Panašus:
- Kino teatras vaikams: geriausi filmai, seansai ir patarimai, kaip pasiruošti
- Dramos teatras vaikams: spektakliai, kurie įkvepia ir lavina
- Pradžia teatras vaikams: nuostabūs spektakliai visai šeimai
- Vaikiškas Dviratukas 12 Colių: Tinkamas Pirmasis Dviratis Mažyliams
- Neįtikėtini gimtadienio sveikinimai kūdikiui – sužavėkite visus savo žodžiais!