Švč. Mergelės Marijos Gimimo Data

Rugsėjo 8 d. Lietuvoje pažymimas Švč. Mergelės Marijos gimtadienis. Tai gana išskirtinė krikščioniška šventė, nes krikščionys labiau pabrėžia mirties dienos pažymėjimą, o ne gimtadienius, nes mirtis reiškia žengimą į amžinąjį gyvenimą. Išimtis - Jėzaus, Marijos ir šv. Jono Krikštytojo gimtadieniai.

Šilinė: Liaudiškas Švč. Mergelės Marijos Gimimo Šventės Pavadinimas

Ši šventė liaudyje dar vadinta Šiline, Sėmene, Bočine, Ažpažia ir kt. Geriausiai žinomas ir iki šiol Lietuvoje plačiai vartojamas terminas Šilinės, kilęs nuo Šiluvos atlaidų.

Šiluvos Atlaidai: Šventės Tradicijos Lietuvoje

Švč. Mergelės Marijos gimimo dienos proga jau nuo pat rugsėjo pradžios Lietuvoje buvo rengiami atlaidai (beje, daugelyje krikščioniškų šalių to nėra). Ypač išsiskyrė Raseinių rajone, Šiluvoje, rengiami atlaidai. Jie pradėti švęsti XV amžiuje Marijos garbei čia pastačius bažnyčią. Nuo pat pradžios bažnyčia garsėjo stebuklingu „Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu“ (arba tiesiog „Šiluvos Švč. Mergelės Marijos“) paveikslu.

Nuo 1748 m. skelbtoje legendos versijoje teigta, jog žmonės iš degančios bažnyčios išnešė stebuklingą paveikslą ir kartu su kitais bažnyčios daiktais bei dokumentais, sudėję į skrynią, užkasė buvusios bažnyčios vietoje. Stebuklu laikoma ir tai, kad visų pamirštą skrynios buvimo vietą parodė aklas šimtametis senelis, kuris, atvestas į buvusios bažnyčios vietą, praregėjo. Manyta, kad stebuklingas paveikslas buvo atvežtas iš Italijos ir Petro Gedgaudo padovanotas pirmajai Šiluvos katalikų bažnyčiai, tačiau tyrėjai paveikslą priskiria XVII a.

Šiluva maldininkų traukos centru (atvykdavo tikintieji iš Prūsijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos) tapo pasklidus garsui apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą. Pasakojama, kad Šiluvoje apie 1608 metus Švč. Mergelę Mariją pamatė kaimo piemenys, ganydami bandą. Šis Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas buvo pirmasis Europoje ir turbūt vienintelis atsitikimas, kai Marija prakalbėjo į kito tikėjimo žmones (kalvinistus). Vietos katalikai tai suprato kaip ženklą, kad reikia atstatyti prieš aštuoniasdešimt metų kalvinistų nugriautą katalikų bažnyčią.

Šiluvoje vykę atlaidai visada sutraukdavo daug žmonių, išskyrus tuos atvejus, kai valdžia uždrausdavo religines apeigas. Pavyzdžiui, Carinės Rusijos valdininkai 1866 m. uždraudė bažnytines procesijas, ir draudimas truko iki 1905 m. Sovietų režimas taip pat varžė Bažnyčios ir tikinčiųjų veiklą, tačiau atlaidai liko viena iš nedaugelio liaudies religingumo išraiškos formų. Valdžia stengėsi sustabdyti ar bent sumažinti žmonių vykimą į atlaidus „demaskuodama“ vietos šventumą, rengdama alternatyvius pasaulietinius renginius, drausdama naudoti valstybinį transportą žmonėms į atlaidus vežti, dėl įvairių priežasčių blokuodama kelius ir pan., tačiau žmonės į Šiluvos atlaidus vyko iš visos Lietuvos.

Šilinės Kaip Valstybinė Šventė Pirmosios Lietuvos Respublikos Laikotarpiu

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Šilinės buvo susietos su valstybei svarbiais istoriniais įvykiais, laikytos valstybine švente. Kaip svarbi šventė ir oficiali nedarbo diena, rugsėjo 8 -oji buvo reglamentuota 1925 m. Švenčių ir poilsio įstatyme. Atitinkamoje 1930 m. įstatymo redakcijoje ši diena buvo paskelbta Tautos švente (remiantis istoriniu faktu, kad 1430 m. rugsėjo 8 d. turėjo įvykti LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimas Lietuvos karaliumi). 1938 metų Lietuvos Konstitucijoje ši diena laikoma valstybine švente greta Vasario 16-osios ir skirta „Senosios Lietuvos didingai praeičiai minėti“.

Šilinės Kaip Ūkio Darbų Atskaitos Taškas

Šilinės, kaip ir kitos šventės, buvo suprantamos kaip tam tikrų ūkio darbų pradžios arba pabaigos atskaitos taškas. Pavyzdžiui, suvalkiečiai geriausiu laiku rugiams sėti manė esant tris dienas prieš ir tris dienas po Šilinių. Šiaurės Lietuvoje, kur buvo auginama daug linų, Marijos gimimo šventė laikyta linarūtės pradžia. Tverečiuje per Šilines, kaip ir per Jurgines, buvo šventinami gyvuliai, piemenukams nereikdavo ganyti. Buvęs ir paprotys šiai šventei pjauti avinėlį ir jo mėsos nunešti bažnyčios tarnams - varpininkui, špitolininkui bei padalinti elgetoms.

Mergelės Marijos Gimimo Istorija Pagal Jokūbą Voraginietį

Kaip rašoma Jokūbo Voraginiečio viduramžių knygoje „Aukso legenda” („Jokūbas Voraginietis. Aukso legenda, arba Šventųjų skaitiniai“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008 m.), Mergelės Marijos gimimo istoriją lydi stebuklingų įvykių gausa. Pradžioje Joakimas iš Galilėjos miesto Nazareto vedė šventą Oną iš Betliejaus. Pragyvenę dvi dešimtis metų, vaikų nesusilaukė. Tuomet sutuoktiniai davė įžadą Dievui, kad jei susilauks palikuonio, paskirs tarnauti Viešpačiui ir nutarė aplankyti tris didžiausias Jeruzalės šventyklas.

Iš vienos jų Joakimas buvo išvarytas, nes esantis nevaisingas, palikuonimis nepagausinęs Dievo tautos. Susigėdęs Joakimas išėjo pas piemenis, ir ten jam pasirodęs angelas: „Aš esu Viešpaties angelas, atsiųstas, kad tau praneščiau, jog tavo maldos buvo išklausytos. Dievas baudžia už nuodėmes, o ne už prigimtį, todėl, kai užveria kieno nors įsčias, tai padaro dėl to, kad stebuklingai vėl atvertų, ir taptų aišku, kad gimusysis yra ne kūniškos aistros, o dieviškosios malonės vaisius.” Angelas paminėjo Sarą iš jų giminės, kuri pagimdė Izaoką devyniasdešimties metų.

Vėlyvi pastojimai ir nevaisingų moterų gimdymai esantys stebuklingi. Angelas pranešė Joakimui, kad Ona jam pagimdysianti dukrą Mariją ir iš savo motinos įsčių ji bus pilna Šventosios Dvasios. O iš jos stebuklingai gims Aukščiausiojo sūnus Jėzus.” Tą pačią žinią angelas nunešė Onai, abiems sutuoktiniams liepęs susitikti prie Jeruzalės Aukso vartų. Kai gimė mergaitė, ji, kaip liepė angelas, buvo ugdoma Viešpaties šventykloje.

Kai Marija sulaukė keturiolikos metų, aukštasis kunigas paskelbė, kad brandos amžiaus sulaukusios mergaitės turi būti teisėtai ištekintos. Marija atsakė, kad negalinti to daryti, nes tėvai ją paskyrė tarnauti Viešpačiui, ir ji prisiekė likti skaisti. Kunigai sunerimo, nenorėdami laužyti įžado, meldėsi, prašydami Viešpaties patarimo. Tuomet pasigirdo balsas, kad nevedęs vyras iš Dovydo namų turi atnešti ant altoriaus šakelę, kuriam toji šakelė sužydės, ant jos nusileis Šventoji Dvasia, tas ir bus Marijos sužadėtinis.

Juozapas buvo tarp atnešusiųjų šakeles, tačiau jam pasirodė netinkama, kad gerokai vyresnis vyras turi imti į žmonas tokią jauną merginą, todėl vienintelis pasiliko savo šakelę. Nė viena atneštųjų nepražydo, ir vėl pasirodė angelas. Kai Juozapas ryžosi atnešti šakelę, toji pražydo ir ant jos nutūpė balandė. Tuomet visiems tapo aišku, kad Mergelę reikia išleisti už šio vyro.

Anksčiau Švenčiausiosios Marijos Gimimo aštuondienis nebuvo švenčiamas, tačiau Popiežius Inocentas IV, kilęs iš Genujos, įvedė šią šventę. Bažnyčia švenčia tris gimimus: Kristaus, Marijos ir Jono Krikštytojo.

Mergelės Marijos Gimimo Šventės Reikšmė

Ši šventė, kaip ir kitos senosios Dievo Gimdytojos šventės, gimė Rytų Bažnyčioje. Ji jau buvo švenčiama Konstantinopolyje 530 metais, tad atsiradusi daug anksčiau. Kadangi Rytų Bažnyčioje liturginiai metai prasideda rugsėjo 1 d., tad Marijos Gimimas yra pati pirmoji šventė, - išganymo Aušra ir visos kūrinijos atnaujinimo pradžia. Vakarų Bažnyčią Marijos Gimimo šventė pasiekė VIII a.

Turbūt ne visi žino, kad Bažnyčia paprastai nemini savo šventųjų žemiškųjų gimtadienių, bet pagerbia juos jų gimimo Dangui dieną (lotyniškai dies natalis), taip tarsi pabrėždama, jog tikrasis šventojo gyvenimas prasideda po jo mirties, kai jisai būdamas Dievo akivaizdoje gali užtarti visus žmones. Mergelės Marijos gimimas ypatingai švenčiamas dėl to, kad gimė toji, iš kurios gims Dievo Sūnus - tai yra Dievo Išganymas jau visai priartėja. Marijos gimimas yra tarsi Aušra, skelbianti, jog nuodėmės naktis baigiasi ir ateina Išganymo rytas.

„Ji yra ryto žvaigždė, nes skelbia didžios dienos atėjimą. Jai pasirodžius, Atpirkimas prisiartino. Ryto žvaigžde, visokios šviesos žvaigžde, tu švieti prieš patekant saulei, nes tavo gimimas ėjo pirma gimimo Jėzaus Kristaus, tavo palaiminto Sūnaus, kuris yra dienos šviesa.“ (Šv. Raimundas Jordanas).

Mergelės Marijos Gimimo aprašymas mus pasiekia iš apie 120 metus atsiradusio apokrifo „Genesis Mariae“ („Marijos Gimimas“), jame rašoma apie pamaldžią porą: Joakimą bei Oną, kurie buvo nevaisingi. Pagal to meto sampratą, nevaisingumas buvo laikomas Dievo bausme, todėl Joakimas ir Ona nuolat patirdavo patyčių ir pažeminimų. Apokrifas pasakoja, kad vieną dieną, kai Ona sielvartavo, jai pasirodė angelas ir tarė: „Ona, Ona, VIEŠPATS Dievas išgirdo tavo maldą, štai tu pastosi ir pagimdysi, o tavo palikuonis bus garsus visame pasaulyje.“ Tai išgirdusi Ona pradžiugo: „Šlovė Viešpačiui, mano Dievui. Jei aš pagimdysiu, ar berniuką ar mergaitę, paaukosiu savo vaiką kaip atnašą Viešpačiui, savo Dievui.

Kai sveikiname mums brangų žmogų su gimimo diena, o ypač jei šis žmogus yra mūsų mama, mes minime ne vien faktą, kad tas žmogus egzistuoja, bet pirmiausia dėkojame už jo gyvenimo dovaną ir už tai, ką šis žmogus suteikė mūsų gyvenimui, be kurio jis būtų kitoks. Mergelė Marija yra visų mūsų Dangiškoji Motina, tad, minėdami jos gimtadienį, mes kartu minime ir tai, ką gavome ir gauname per Dievo Motinos užtarimą bei pagalbą.

Šventųjų Dienos Pagal Mėnesius

• Sausis:
  • 6 Kristaus Apreiškimas (Trys Karaliai); Šv. Kasparas, Šv. Merkelis
  • 15 Šv. Paulius, atsiskyrėlis
  • 31 Šv. Jonas Boskas, kun.
• Vasaris:
  • 2 Kristaus Paaukojimas (Grabnyčios).
  • 11 Lurdo Švč. M. Marija (Apsireiškimas 1858);
• Kovas:
  • 19 Šv. Juozapas, Švč. M.
  • 25 Viešpaties Apreiškimas Švč. M.
• Balandis:
  • 9 Šv. Marija Kleopienė;
  • 25 Šv. Morkus, evangelistas.
• Gegužė:
  • 1 Šv. Juozapas Darbininkas, Švč. M. Sužadėtinis;
  • 31 Švč. M. Marijos Apsilankymas.
• Birželis:
  • 2 Švč. M.
• Liepa:
  • 2 Švč. M.
  • 16 Karmelio kalno Švč. M. Marija (Švč. M.
  • 26 Šv. Joakimas ir Šv. Ona, Švč. M.
• Rugpjūtis:
  • 5 Švč. M. pašventinimas (Švč. M. Marija Snieginė), 435.
  • 15 Švč. M. Marijos Ėmimas į Dangų (Žolinė).
  • 22 Švč. M.
• Rugsėjis:
  • 8 Švč. M. Marijos Gimimas (Šilinė).
  • 12 Švč. M. Marijos Vardas;
  • 15 Švč. M. Marija Sopulingoji.
• Spalis:
  • 7 Rožinio Švč. M. Marija (nuo 1572).
• Lapkritis:
  • 16 Švč. Aušros Vartų Marija, Gailestingumo Motina.
  • 21 Švč. M.
• Gruodis:
  • 8 Švč. M.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltas Prasidėjimas

Gruodžio 8 d. bažnyčia mini Švč. Mergelės Marijos Nekaltą Prasidėjimą. Dievo pasiuntinys arkangelas Gabrielius, apsireiškęs Švč. Mergelei Marijai ir sveikindamas ją, pasakė, kad ji yra pilna Dievo malonės: „Angelas, atėjęs pas ją, tarė: Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi; tu pagirta tarp moterų“ (Lk 1, 28). Todėl nenuostabu, kad Švč. Mergelė Marija yra lyginama su Ieva, kol pirmoji moteris buvo dar mergelė ir nenupuolus. Taip aiškina juodviejų panašumą malonėje šv. Justinas kankinys (U167), šv. Irenėjus vyskupas kankinys (U202) ir rašytojas Tertulijonas, miręs apie 200 m.

Kaip pirmoji Ieva prieš nuopuolį buvo visa šventa ir malonės pilna, taip Dievo Sūnaus Motina, Švenčiausioji Mergelė Marija buvo visada malonės pilna ir maloni Dievui. Šv. Bažnyčia nuo pat pirmųjų amžių tikėjo į Švč. Marijos malonės pilnybę. Švč. Mergelės Marijos Nekaltas Prasidėjimas buvo gerbiamas Bažnyčios provincijose nuo senų laikų. Buvo švenčiama ši šventė, kūrėsi draugijos tuo vardu, o 1673 m. įsisteigė Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo vienuolija su iškilmingais įžadais. Tai marijonų vienuolija.

Tik po 180 metų popiežius Pijus IX 1854 metais gruodžio 8 d. paskelbė Nekalto Prasidėjimo tiesą, dalyvaujant daugiau kaip dviem šimtams vyskupų. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo (lot. Immaculata) dogma kartais suvokiama klaidingai. Ši viduramžių idėja XII-XIII a. buvo karštai diskutuota. Vienuoliai dominikonai, taip pat ir šv. Tomas Akvinietis, neigė Nekaltojo Prasidėjimo koncepciją, tuo tarpu pranciškonai, išskyrus šv. Bonaventūrą, ją pripažino.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą paskelbė popiežius Pijus IX 1854 m. gruodžio 8 d., tačiau jau XVII a. Ispanijai buvo suteiktas nekaltai Pradėtosios Švč. Vėlyvas, maždaug nuo 1400 m., šios temos pasirodymas dailėje labiau susijęs ne su daug debatų sukėlusia sudėtinga idėja, bet su jos vizualine išraiška.

Pirmą kartą Nekaltojo Prasidėjimo Marija pavaizduota stovinti priešais Dievo Tėvo atvaizdą danguje, apsupta Bažnyčios Tėvų su knygomis rankose, simbolizuojančiais ilgai trukusius šios ginčytinos idėjos debatus. Tarp jų būna šventieji Augustinas, Ambraziejus, Jeronimas ir Bonaventūra. Rašantis vienuolis - pranciškonas Dunsas Škotas, karštai gynęs Nekaltąjį Prasidėjimą. Soste sėdi popiežius Sikstas IV arba Klemensas XI, 1708 m. Mergelės paveikslas XVI a. atspindėjo tą vaidmenį, kurį jai suteikė Bažnyčia: Marijos gimimas aiškinamas kaip išankstinė Dievo idėjos realizacija, jos nekaltybė - kaip „nuo pasaulio pradžios“ parengta Ievos nuodėmės išpirka ne tik nekaltu Jėzaus pradėjimu, bet ir pačios Marijos, vienintelės iš žmonių, gimimu be gimtosios nuodėmės. Iš čia kilęs ir jos pavadinimas - naujoji Ieva.

Kartais ji simboliškai stovi ant drakono ar žalčio kaip aliuzija į Dievo žodžius, pasakytus žalčiui Edeno sode: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių, ji trupins tau galvą“ (Pr 3,15), ir atspindi viduramžių teologijos sampratą apie naująją Ievą, kuriai skirta nugalėti šėtoną. Todėl fone kartais vaizduojamas Adomas ir Ieva, gero bei pikto pažinimo medis. Idėjai patvirtinti dažnai būna užrašas: Dominus Possedit me in initio viarum suarum („Viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje“; Pat 8,22). Tai tipiška lemties idėjos nuoroda, pritaikyta tai, kuri buvo sukurta seniai, pradžioje, daug anksčiau negu pati Žemė.

XVI a. Giesmių giesmė buvo mėgstamiausias kūrinys, todėl iš jos daug kas paimta Nekaltojo Prasidėjimo idėjai perteikti. Be to, Giesmių giesmės nuotakos tapatinimas su Švč. Šalia jos kartais vaizduojama palmė, veidrodis, dažnas vėlesniuose paveiksluose, nes Išminties knygoje pasakyta: „Ji - amžinosios šviesos atspindys, nesuteptas Dievo veiklos veidrodis ir jo gerumo paveikslas“ (Išm 7, 26). Alyvmedis, Libano kedras, Jesės medis - tai Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo simboliai, būdingi ir kitiems jos atvaizdams.

XVII a. kontrreformacija, teikdama didelę svarbą Marijos kultui, suformavo naują Nekaltojo Prasidėjimo ikonografinį tipą. Jį pagrindė ispanų tapytojas, rašytojas, inkvizicijos dailės cenzorius Pranciškus Pacheco veikale „Tapybos menas“ (1649). Esminiai bruožai paimti iš Apokalipsės: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius“ (Apr 12, 1-2).

Jau XIII a. šv. Bonaventūra šią Apokalipsės moterį lygino su Mergele, o P. Pacheco šitą koncepciją išplėtojo, nurodydamas, kad Marija turi būti vaizduojama jauna, maždaug 12-13 metų, vilkinti balta suknele ir mėlynu apsiaustu. Jos rankos sudėtos ant krūtinės arba maldai, mėnulis - jaunaties pjautuvas, ant galvos - dvylikos žvaigždžių vainikas. Mergelės liemuo perjuostas pranciškoniška virve su trimis mazgais. Toks ar truputį paįvairintas Marijos atvaizdas ir plito nuo XVII a. Kartais viršuje įkomponuojamas Dievas Tėvas, žiūrintis žemyn, ir užrašas: Tota pulchra es, amica mea, et macula non est in te („Visa tu graži, mano drauge, nėra tavyje dėmės“; Gg 4,7). Būna taip pat įkomponuoti įvairūs simboliai ir emblemos, perteikiantys skaistumo idėją.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventė švenčiama nuo 1854 m. gruodžio 8 d., kai popiežius Pijus IX paskelbė privaloma katalikiško tikėjimo tiesa Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Anot jo, Mergelė Marija, kurią Dievas pasirinko savo vienatinio Dievo Sūnaus, Išganytojo motina, turėjo būti išvaduota nuo pirmųjų žmonijos tėvų padarytos nuodėmės, kuri yra paveldima ir vadinama gimtąja nuodėme. Šis teiginys įrodomas, remiantis Šventuoju Raštu. Jame rašoma, kad Dievo siųstas arkangelas Gabrielius kreipėsi į Mariją: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi“. Šią dieną krikščionys džiaugiasi Marijai suteikta dovana ir garbina ją kaip Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus motiną, kuri sujungė žmones su Dangaus Tėvu. Tokiu būdu Marija tarsi atitaisė pirmosios moters Ievos nuodėmę.

Žolinė: Švč. Mergelės Marijos Ėmimo Į Dangų Diena

Rugpjūčio viduryje lietuviai nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi lauko darbai jau buvo nudirbti. Žolinė (Dzūkijoje - Kopūstinė) - tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros.

Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima - kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas. Romėnai šią dieną garbindavo deivę Dianą, graikai - Artemidę. Šios deivės buvo laikomos augalų ir gyvūnų globėjomis. Aptinkama žinių, kad 500 m. Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena.

Pasakojama, kad Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado - karste buvo tik daugybė gražių gėlių. „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr. 12, 1). Taip apaštalas Jonas aprašo regėjimuose matytą Saulėtąją moterį - bažnyčios, kovojančios prieš žemės blogį, biblinį slibiną, simbolį.

Kiekvienais metais Lietuvos bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai. Bažnyčiose šventinamos vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės. Dzūkės nuo seno į gėlių puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą.

žymės: #Gimimo

Panašus:

• Dievo Motinos Gimimo Cerkvė Trakuose: Neįtikėtina Istorija ir Įspūdinga Architektūra
• Šventosios globos namai – viskas, ką turite žinoti: paslaugos, atsiliepimai ir svarbi informacija
• Šv. Klaros Senelių Globos Namai Kaune – Išsami Apžvalga ir Gyventojų Atsiliepimai
• Priemonės nuo strijų nėštumo metu: kaip išvengti strijų atsiradimo?
• Neįtikėtini Kiaušinių Virimo Vandenyje Patarimai, Kurių Dar Nebandėte!