Parengė kun.
Kas nėra šv. Mišios?
Iškilmingos šv. Mišios
Iškilmingos šv. Mišios vienoje iš Europos sostinių Katedroje, aukojamos Jo Eminencijos ***, pirmose eilėse sėdi vyriausybės Premjeras ir ministrai, parlamento deputatai.
Aplink pilna spaudos atstovų, visur televizijos kameros.
Dar savo laiku Richard Wagner mėgino pastatyti su savo muzikantais kažką tokio kaip “universalaus meno operą”, kurioje tarpusavyje būtų labai susipynusi muzika su poezija, dailė su šokiais, balsai su instrumentais.
Neretai tokios Mišios sutraukia meno ar muzikos mylėtojus, bet ne vien tuos, kurie tikrai dalyvauja Mišių aukoje.
Žaismingas muzikalus menas yra tik priemonė, kuri padeda labiau įsijausti ir suprasti šv. Mišių paslaptį.
Todėl kiekvienas krikščionis turėtų suprasti, kad paprastos Mišios, aukojamos kokiame nors Afrikos misijų barake ar palapinėje, be garsiųjų giesmininkų, be neįkainojamos vertės paveikslų, yra tokios pat vertės Mišios, tarsi būtų aukojamos garsioje Katedroje.
Šv. Mišios kaip magiškos praktikos
Iš tikro, kas gi yra tos magiškos praktikos?
Kai kas gali kaltinti, jog tie Mišių ženklai yra labai simboliški ir nesuprantami, ir todėl juos kartodami, tikrai atsiduriame panašioje padėtyje, kaip tie pirmykščiai žmonės.
Iš tikro, Mišių metu, mes daug matome simboliškų gestų.
Tačiau jie talpina savyje tos paslapties gelmę, kurią mes negalime tuoj pat imti ir praskleisti, taip kaip imti ir nulupti obuolį.
Reikia vidinio susitelkimo, ir taip žingsnis po žingsnelio galėsime įžengti į šią paslaptį.
Ar ne todėl tų ženklų nesuprantame, kad, galbūt, ne visada norime ar nerandame laiko įsigilinti į juos.
Dažnai mes norime viską imti ir suprasti iš karto, be jokio pasiruošimo ir gilinimosi.
Dvasinėje srityje tas yra neįmanoma.
Magijoje nėra paliekama vietos laisvei.
Darai kokį ženklą, vadinasi, turi gauti tą ar aną dalyką.
Nebent, dievai būtų pernelyg kaprizingi.
O Mišiose mes paliekame vietos Dievo veikimui: “Viešpatie, tark žodį ir mano sielą pasveiks”.
Niekada mes nesame garantuoti, kad sudalyvavę Mišiose ar “sumokėję kunigui” (palikę auką) už jas “tiek, kiek priklauso”, mes tikrai gausime tų norimų malonių.
Mes pasitikime Dievo pažadu, ir žinome, kad Jis mus myli.
O tas yra svarbiausia.
Jis tikrai ras būdų ir priemonių mums padėti.
Jei norite pamatyti tikrą skirtumą tarp magijos ir ženklo, tarp materialumo ir dvasingumo, paskaitykite 18 skyrių pirmosios Karalių knygos.
Ten yra aiškiai pasakyta.
Senajame Testamente yra pasakojama kaip dievaičio Baalo kunigai šaukė ir šoko, pjaustėsi, tuo mėgindami patraukti Baalo dėmesį, tačiau viskas veltui.
Pranciškus iš Asyžiaus yra pasakęs: “ne ašutine, bet širdimi reikia Dievą garbinti”.
Šv. Mišios kaip pareiga
Katalikams yra pareiga sekmadieniais ir per šventes išklausyti Mišias.
Tačiau savyje Mišios neturėtų būti pareiga.
Privalu yra išlaikyti egzaminą studentui, nes tai yra jo žinių bei jo ilgo darbo patikrinimas ir įvertinimas.
Privalu yra kareiviui stovėti sargyboje, kad priešas neužpultų šalies.
Tačiau Mišios neturėtų būti privaloma pareiga, nes tai savaime suprantamas dalykas, jog mes turime dalyvauti.
Nes jose mes pasisemiame jėgų ir palaimos ateinančiai savaitei, padėkojame už prabėgusią, pasiilsime ant Viešpaties krūtinės.
Susitinkame su savo geriausiu draugu.
Kas yra šv. Mišios?
Šventė
Šventė yra priešinga kasdienybei.
Šventė reiškia laisvę nuo vergovės, laisvę nuo priverstino darbo, nemylimo, vargingo.
Šventė reiškia būti pakylėtiems iš nuobodulio link aukštesnių vertybių.
Tai kas priklauso amžinybės laimės kategorijai yra šventė.
Šventė gimsta ruošiant ją…
Jeigu namai nėra tvarkomi ir grąžinami, šventė neranda sau tinkamos vietos.
Jeigu niekas nėra organizuojama, rūpinamasi, perkama, ruošiama, nebus jokios šventės.
Aišku, galbūt, atsiras norinčių atšvęsti savo gimtadienį ar jubiliejų vienatvėje negyvenamoje saloje.
Taip pat, yra sakoma, jog būna ir tokių našlių, kurios švenčia savo auksines vestuves vienos pačios.
Bažnyčia nėra sudaryta tik iš vieno ar dviejų narių.
Joje kaip viena šeima gyvena ištisos tautos ir rasės.
Todėl dalyvaudami Mišiose, mes jungiamės su visais krikščionimis, ar jie būtų Afrikoje, ar jie būtų už Atlanto vandenyno.
Pas žydus, per Velykų šventes, būdavo paprotys švęsti ne mažesniame rate kaip 10 žmonių, nes būdavo prisimenamas visos Išrinktosios Tautos išvadavimas iš vergovės.
Jie juk išsivadavo iš egiptiečių vergovės tik būdami kaip tauta, o ne kaip pavieniai asmenys.
Kaip paskiri asmenys jie nebūtų sugebėję išsivaduoti, paprasčiausiai būtų pražuvę.
Kartais dar žmones skiria šv. Mišias iškilmingas ir “menkesnes”.
Iš tikro, nėra skirtingos Mišios.
Yra ta pati Kristaus Auka.
Jos tik gali skirtis tuo, kad yra giedotos, ar skaitytos, su pamokslu ir be jo, aukojant vyskupui ar paprastam kaimo klebonėliui.
Tačiau visa tai nesumažina Mišių vertės Dievo akyse.
Ir todėl būtų nesuprantama, jei šv. Mišiose organizuojami įvairių chorų ar solistų pasirodymai, ar dar kokios nors “varžybos”.
Tam yra skirta kita vieta - koncertų salė.
Choras šv. Mišiose negali likti autonomiškas.
Iš kitos pusės, šventės akcentas būtų gerokai prigesęs, jei kunigo ir skaitovų balsai, skaitantys šv. Raštą, būtų neaiškūs, tylūs.
Jei šv. Mišios yra šventė, o kaip šventė be šokio?
Žinoma, sunku būtų visuomenėje suprasti, jei bažnyčioje šoktume valsą ar Lotynų Amerikos šokius, tačiau čia suprantame šokį kaip tam tikrą apeiginį judėjimą.
Todėl būtų nesuprantamos šv. Mišios be įžengimo ir išėjimo, be savo mažų procesijėlių link Evangelijų knygų ar Aukojimo metu, Komunijos, smilkymo momentais.
Jei Mišios šventė, vadinasi reikia ir šventiško drabužio, o ne vien nutrintų džinsų ir tų pačių kasdieniškų marškinių.
Susirinkimas
Žmones renkasi draugėn įvairiomis progomis, bet susirinkimo struktūra dažniausiai išlieka tokia pati.
Vadovaujantis pradeda susibūrimą, pasveikina susirinkusius.
Perskaitomas praėjusio susirinkimo protokolas, nutarimai, pažvelgiama, kas pasiekta, kas įgyvendinta, ko trūksta.
Vadovaujantis pataria, ko reiktų kitam kartui ir paskelbia naują programą.
Prasideda diskusija ir svarstymai.
Pirmas asmuo skaito savo pranešimą ir komisijos pasiūlymus.
Prieinama išvada.
Po to svarstomas sekantis pasiūlymas.
Trečias.
Šios principinės taisyklės tinka kokios nors organizacijos ar klubo susirinkimui, komercinei asociacijai, parlamentui.
Šv. Mišios pagal savo forma yra susirinkimas, kuris švenčia Velykas.
Bažnyčia graikiškai tariasi “ekklesia”, o tai reiškia “Dievo Tautos sušaukimas”.
Todėl schema yra panaši į tradicinius susirinkimus.
Antroje šv. Mišių dalyje - Aukos liturgijoje, tarsi dalyvauja du asmenys, kurie sudaro sutartį.
Žodžio liturgijoje tarsi yra svarstomi ir diskutuojami pagrindiniai sutarties punktai.
Atnašavimo metu jau yra tarsi pasikeičiama dovanomis.
Žmogus atneša duoną ir vyną, ženklus mūsų valios sutikimo vienytis.
Dievas atsakydamas mums savo meilę, atiduoda mums brangiausią savo Dovaną - savo Sūnų.
Ir tuo būdu, “Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus” (Kol 2, 14).
Dovanojimo momentas - Konsekracija.
Vėliau džiaugsmingas šventės tęsinys - pokylis - šv. Komunija.
Susirinkime turi dalyvauti pakankamas asmenų skaičius, kitaip susirinkimas praranda savo daugumos vertę.
Ką reiškia, jei deputatas neatlieka savo pareigų, jeigu jis nedalyvauja parlamente?
Kiekvienas pakrikštytas katalikas yra Bažnyčios deputatas, Dievo jau nuo amžių pramatytas ir išrinktas, atstovaujantis visą Bažnyčią: ir praeities, ir ateities.
Todėl, ar gali jis likti šalia, palaimingai ilsėtis, kai sprendžiasi Bažnyčios likimas?
Ar gali likti abejingas, kai susirinkimo salėje vietos tuštėja.
Jis negali dezertyruoti.
Savo forma Bažnyčia yra susirinkimas.
Atminimas
“Tai darykite mano atminimui”, skamba ausyse paskutiniai Konsekracijos žodžiai.
Praeities negalima ištrinti, jei yra žmonių, kurie ją prisimena.
Praeitis miršta, kada miršta paskutinis, kuris žinojo tą praeitį.
Mes gi nebūsime tie, kurie laidos Kristų.
Praeities prisiminimui yra statomos bažnyčios, prisimenant kokį nors šventąjį.
Kristus nenori monumento, iškalto vien tik granito luite ar gatvės iškaboje.
Kad ir koks būtų buvęs garsus paminklas, jis vis vien apsineša istorijos dulkėmis.
Todėl Kristus nori, kad Jo Aukos prisiminimas liktų nuolatos gyvas mūsų širdyse, kad mes galėtume Jį dažnai priimti į savo sielą.
Tačiau Mišios nėra vien “saldžių migdolų” prisiminimas.
Šis prisiminimas apjuosia Jėzaus paskutinius žodžius, primena tą didžiojo Ketvirtadienio vakarą su Kristumi, atgamina atmintyje išdavimo ir Petro išsižadėjimo akimirkas ir mokinių pasitraukimą.
Tačiau tai yra kur kas daugiau nei šie sentimentai.
O gal Mišios - tai toks Viešpaties prisiminimas, kokį švenčiame liturginiame kalendoriuje minėdami šventuosius?
Šie paminėjimai gi susideda iš įvairių kategorijų: minėjimo, šventės, iškilmės.
Pagal garbingumą…
Ne.
Kad galėtume suprasti šv. Mišių atminimą, turime, visų pirma, pereiti Senojo Testamento mokyklą, kurioje praeities prisiminimas turi prasmę ir šiandien.
Tada Dievas davė savo nurodymus, vesdamas Tautą iš Egipto nelaisvės.
Būdavo aukojamas avinėlis, kurio krauju pažymėti namų slenksčiai bylojo, jog čia gyvena tie, kurie klausosi Viešpaties žodžių.
Nes “ši diena tebus jums atminimas, tai švęskite kaip Viešpaties šventę: iš kartos į kartą” (Iš 12, 14).
Dešimt Dievo Įsakymų prasideda žodžiais “Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, vergystės nelaisvės” (Iš 20, 1).
Ir kas svarbiausia žydų Velykose, kad ši šventė buvo orientuota ne tiek į praeitį, kiek tai yra nuolatinis žengimas į ateitį, džiaugsmas esama laisve.
Dievas per tą praeities Išėjimą padarė mus laisvus.
Tad džiaukimės šia laisve.
Todėl Mišios nėra kokių senų protėvių relikvijų iškėlimas į dienos šviesą, kad jas galėtų pamatyti šių dienų vaikai, bet tai yra prisiminimas tos Viešpaties meilės, kuria Jis mus myli čia ir dabar, hic et nunc.
Sąjunga
Visas Senasis Testamentas yra nužymėtas pasakojimais, primenančiais Dievo ir žmonių sąjungą.
Išėjimo knygoje, 24 skyriuje randame aprašymą kaip ant Sinajaus kalno patvirtinimą šioji sąjunga.
Dievas pažada neapleisti savo Tautos, o Išrinktoji Tauta pasižada nesusitepti svetimų dievų aukų krauju.
Ant altoriaus su 12 žvaigždžių aukojamos aukos tampa kaip ženklas pasiaukojimo vien tiktai Dievui.
Mozė paima sutarties knygą ir ją skaito garsiu balsu tautai žodžius: “Viską, ką Viešpats nurodė mes padarysime” .
Šv. Mišios nėra vien tik malda, tik tylus žmogaus susitikimas su Dievu.
Jos yra sutarties atnaujinimas..
Kiekvieną kartą, kai jos vyksta, yra tarsi iš naujo tiesiamas tiltas tarp Dievo ir žmogaus.
Ir kas dalyvauja Mišiose, nėra žmogus vienišas, prarastas žmogus, bet jis yra suradęs Dievą ir Viešpats yra su juo.
Šv. Mišios yra kažkas panašaus kaip santuoka: du tampa vienu kūnu.
Santuokoje kuriama nauja žmogiška šeima, o Mišiose kuriama dieviškoji šeima.
Negalime užmiršti Pradžios knygoje minimos Dievo sutarties su Nojumi: “Aš sudarau mano sąjungą su tavim ir tavo palikuonimis, su kiekviena gyva būtybe, kuri yra su jumis, su visais gyvuliais, kurie išėjo iš arkos.
Aš sudarau mano sąjungą su jumis: daugiau nebus sunaikinta nė viena gyvybė potvynio vandeniu, nė potvynis daugiau nebenaikins žemės”.
Ką reiškia toji vaivorykštė kaip sąjungos ženklas?
Paprastai ji pasirodo, kai praeina perkūnijos, lietaus ir audros debesis.
Todėl tai ir yra ženklas, kad audringieji vandenys baigėsi, kad Viešpats yra su mumis.
Vaivorykštė reiškia, kad baigėsi katastrofos ir pavojaus nebėra.
Šiame kontekste būtų gerai prisiminti Apreiškimo knygos žodžius: “Ir štai danguje stovėjo sostas, o soste buvo Sėdintysis.
Ženklas dieviškos sąjungos - vaivorykštė, yra ne kas kita, kaip Dievo garbė, kuri nušviečia visą kūriniją.
Mišių metu mes atnešame Dievui Jo kūrinijos dovanas.
Taip pat negalime užmiršti Dievo sąjungos su Abraomu.
Todėl ši triguba Senojo Testamento sąjunga yra esama Kristaus aukoje.
Didįjį Ketvirtadienį kalbama apie “sąjungos kraują”.
Senasis Testamentas užsibaigia Eucharistijoje.
Auka
Puikią teologinę aukos prasmę yra atskleidęs pop.
Pijus 12 savo enciklikoje Mediator Dei (1947 m.).
Kai kurie jos puslapiai yra įtraukti ir Vatikano II Susirinkimo liturginę Konstituciją.
Auka, savęs pačių paaukojimas Dievui ar žmonėms turi du lygmenis: norą aukotis ir patį atlikimą.
Tie du lygmenys yra tarpusavyje panašiai kaip siela ir kūnas.
Pažvelkime į kankinystę.
Priešingai, kas yra pasiruošęs ryžtingu apsisprendimu pasiaukojimui, dar neatėjus kančios minutei, jau turi savyje dvasinį įnašą aukai.
Pranciškus ir Teresėlė buvo kankiniai šia dvasine prasme iki aukščiausio taško.
Tuo tarpu nacistų laikais, daug aukų būdavo sunaikinamos fiziškai, dvasiškai jiems to nenorint.
Pritaikant Kristui visa tai , reikštų, jog visas mūsų viešpaties gyvenimas buvo viena vienintelė, visada nauja oblatio.
Jo įžengimas į šį pasaulį buvo palydėtas pasiaukojimo maldos: “Štai, aš ateinu… įvykdyti Tavo, o Dieve, valios” (Žyd.
10, 7; plg. Ps 40, 8-9).
Jis trokšta būti pakrikštytas kančios krikštu, ir laukia kada tai įvyks.
(plg. Lk 12, 50).
Kaip ir visas Jo gyvenimas, pats Eucharistijos įsteigimas jau yra oblatio, nes Ji yra už pasaulio išganymą.
Immolatio yra kiekvienu atveju istorinis dinamiškas vienintelis vyksmas.
Jis gali vykti keliais etapais, tačiau visą laiką išlieka nepakartojamas ir užbaigtas.
Kristaus aukoje yra abu šie elementai.
Jėzus “vienintele atnaša jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius” (Žyd 10, 14).
Užteko vienos vienintelės aukos už visus nusidėjėlius, kad jie g...
žymės: #Gime
Panašus:
- Šventasis Sebastianas: Paslaptinga Gyvenimo Istorija Ir Mirtis, Kuri Keičia Viską
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Neįtikėtinas Dvynių, Gimusių Gegužės 2 Dieną, Astrologinis Portretas – Sužinokite Savo Likimą!
- Nepraleiskite! Geriausios apsaugos rozetėms nuo vaikų – tipai ir efektyvus naudojimas
- Neįtikėtinos Dailininkų Paslaptys Iš Kybartų: Atraskite Talentus, Kurie Pakeitė Meną!