Šventasis Kazimieras gimė 1458 m. spalio 3 d. karališkoje Krokuvos pilyje. Jis buvo antrasis Kazimiero III Jogailaičio, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, sūnus, trečias vaikas karališkoje šeimoje. Jo motina Elžbieta - imperatoriaus Alberto II Habsburgo duktė. Šv. Kazimieras (1458-1484), kurio iškilmę minime kovo 4 d. Šv. Kazimiero gyvenimas buvo trumpas - 25 metai ir 5 mėnesiai.
Šeima ir jaunystė
Jogailos anūkas Kazimieras (1458-1484) buvo kilęs iš Lietuvos valdovų Gediminaičių giminės, kurios pradžia siekia XIII a. Karališkoji pora turėjo 6 sūnus ir 5 dukteris. Kazimiero seneliai - Jogaila ir Sofija Alšėniškė, o tėvas - Jogailos sūnus Kazimieras, didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius (1427-1492).
Išsilavinimas
Kazimieras gavo gerą išsilavinimą. Mokytojais buvo pakviesti Krokuvos kanauninkas, įžymus metraštininkas Janas Długoszas ir italas humanistas Kalimachas (Filippo Buonaccorsi), geras lotynų kalbos ir retorikos žinovas, poetas ir diplomatas. Iš jų Kazimieras gerai pramoko lotyniškai, lenkiškai ir vokiškai skaityti, rašyti bei kalbėti. Nuo pat mažumės karalaitį Kazimierą mokė įžymus istorikas ir pamaldus kanauninkas Jonas Dlugošas. Kai Kazimieras sulaukė paauglystės, jį politikos ir karybos meno mokė politinis pabėgėlis iš Italijos Pilypas Buonaccorsi, metraštininkų žinomas Kalimacho vardu. Kazimieras kartu su kitais karaliaus vaikais buvo mokomas daugelio dalykų.
Religingumas
Pamaldumo dvasią Kazimierui įkvėpė karaliaus rūmuose aukštinamas Švč. Mergelės Marijos kultas. Brandesniam tikėjimui Kazimierą paskatino jo pamaldi motina Elzbieta, taip pat kanauninkas J. Dlugošas. Retkarčiais būsimas šventasis buvo vežamas į Medininkus pakvėpuoti grynu oru ir atsigauti Šv. Augustino regulinių kanauninkų vienuolyne, kuriame buvo uoliai rūpinamasi pamaldumo į Švč. Mergelę Mariją puoselėjimu. Labiau pasitikėti Dievu ir Bažnyčia jaunajam Kazimierui padėjo Vilniuje 1481 m. pavasarį prieš karališkąją giminę rengto sąmokslo atskleidimo aplinkybės. Biografai, ypač popiežiaus legatas Zacharijas Ferreris, rinkęs žinias apie karalaičio gyvenimą, pabrėžė ypatingą karalaičio pamaldumą Švč. Sakramentui ir Dievo Motinai. Esą jis gyvenęs su numylėta giesme „Omni die dic Mariae“ („Ausk Marijai…“) lūpose ir širdyje.
Valstybinė veikla
Trylikametis Kazimieras buvo numatytas paveldėti Vengrijos karaliaus sostą, tačiau nesėkmingai susiklosčius 1471-1472 m. Pirmą kartą, Długoszo liudijimu, Kazimieras sakęs sveikinimo kalbą savo tėvui būdamas 10 metų. Apie karalaičio sugebėjimus bei valstybinę veiklą liudija tiek amžininkų atsiliepimai, tiek išlikę žinios apie jo rašytus laiškus, sakytas kalbas ir keli išlikę jų tekstai. 1471 m. rugsėjo 20 d. Krokuvoje Kazimieras, kaip Vengrijos sosto įpėdinis, paskelbė karą sostą užėmusiam Motiejui Korvinui ir su kariuomene išvyko į Vengriją. Tačiau karas nepavyko. Karą nutraukė popiežius Sikstas IV, pagrasinęs Lenkijos karaliui ekskomunika. Grįžęs iš karo žygio jis dar dvejus metus mokėsi pas J. Długoszą ir Kalimachą.
Eidamas 17 metus šv. Kazimieras tapo nuolatiniu tėvo palydovu kelionėse ir pagalbininku darbuose. 1474 m. jis pirmą kartą atvyko į Lietuvą. Pirmojoje šv. Kazimiero biografijoje pasakojama, kad „Kazimieras kasdien ragino tėvą laikytis teisingumo valdant karalystę ir pavaldžias tautas. 1481 m. atskleidus kai kurių kunigaikščių rengiamą sąmokslą, karalius ilgesnį laiką pasiliko Lietuvoje, o sosto įpėdinį Kazimierą išsiuntė į Lenkiją. 1481-1483 m. jis gyveno Radomo mieste ir pavadavo tėvą, svarbesniais klausimais teiraudamasis jo nuomonės. 1483 m. pavasarį jis iš Radomo poilsio atvyko į Lietuvą. Čia pavadavo tėvą, bet didesnių darbų nesiėmė. Valstybės raštinės dokumentų knygose yra išlikusių jo ranka darytų įrašų.
Asketizmas ir skaistumas
Karalaitis, nepaisydamas savo luomo, rinkosi asketišką gyvenimo būdą: pasakojama jį slapta vilkėjus ašutinę, miegojus ant grindų, melstis ėjus net naktį prie uždarytų bažnyčios durų, dažnai pasninkavus, niekad neištarus nereikalingo žodžio. Jis laikėsi griežtos dienotvarkės: ryte - šv. Augdamas karališkoje prabangoje Kazimieras išliko tvirtas ir ištvermingas. Nors Krokuvos rūmuose nestigo pramogų, tačiau jam visa tai buvo svetima. Čia, o vėliau ir Vilniuje, buvo pratęs vidurnakčio tyloje slapta lankyti šventoves bei bažnyčias.
Geriausiai jaunąjį karalaitį charakterizuojanti dorybė - skaistumas, kurio jis nenorėjo išsižadėti raginamas artimųjų ir net mirties akivaizdoje. Mat to meto gydytojai laikė nusižengimą skaistybei veiksminga priemone gintis nuo džiovos, kuri kamavo gležną Kazimiero kūną. Kai gydytojai ir net artimieji kaip vaistą nuo sunkios lėtinės ligos siūlė gyvenimą su moterimi, Kazimieras atsakė, kad „norėtų verčiau prarasti šį laikiną ir praeinantį gyvenimą, negu netekti amžinojo bei nenykstančio danguje, ir visiems priekaištavo, kad nesigėdi siūlyti neleistino dalyko“.
Mirtis ir palaidojimas
Po dvejų metų Kazimiero sveikata pradėjo silpnėti, atsirado pirmieji džiovos požymiai. 1484 m. pradžioje, po Kalėdų, karalienė Elžbieta su sūnumi išvyko į Krokuvą. Rogių keliu per Merkinę jie pasiekė Gardiną ir ten sustojo, nes Kazimiero sveikata labai pablogėjo. Karalaitis mirė jaunas, vos dvidešimt penkerių metų, 1484 m. kovo 4 d. švintant Gardino pilyje. Iškeliavo pas Dievą išklausęs šv. Mišias ir priėmęs Švč. Sakramentą.
Jo palaikai atlydėti į Vilnių ir palaidoti Katedros Karališkojoje koplyčioje, 1604 m. perkelti į Goštautų koplyčią, o 1636 m. Šv.
Kanonizacija ir kultas
Šventumu bei stebuklais išsyk po mirties ėmusio garsėti karalaičio Kazimiero kanonizacijos procesas vyko komplikuotai bei ilgai. Pirmoji komisija nedaug tenuveikė. Dėl šios priežasties bei kitų, diplomatinių, reikalų į Lenkiją bei Lietuvą popiežius nusprendė pasiųsti specialų legatą - italų vyskupą Zachariją Ferrerį. Šis dignitorius 1520 m. per trumpą laiką - penkis Lietuvoje praleistus mėnesius - atliko didelį darbą, surinkęs ir paruošęs tolesnei proceso eigai būtiną medžiagą bei parašęs šv. Kazimiero biografiją.
XVI a. pradžioje skelbimo šventaisiais (kanonizacijos) procesas susidėjo iš trijų pagrindinių dalių. Pirmojoje vietiniai Bažnyčios hierarchai rinko bendras žinias apie sklindančią šventojo šlovę (fama sanctitatis), apie jo užtarimu vykstančius stebuklus. Antrajame etape speciali komisija atlikdavo kruopštų tyrimą (inquisitio in partibus - tyrimas už Romos ribų, kraštuose, kur gyveno ir mirė norimas kanonizuoti asmuo).
Joje pateikiamas trumpas, bet šiandien mums brangus šventojo išvaizdos apibūdinimas, padedantis gyviau įsivaizduoti gražios išvaizdos bei sielos jaunuolį. Legatas išsamiai pasakojo apie „retą ir ankstesniaisiais amžiais, o mūsų laikais negirdėtą“ karo įvykį - Kazimiero užtarimu lietuvių laimėtą pergalę prieš kur kas didesnę Maskvos kariuomenę. Nėra išlikę patikimų duomenų apie popiežiaus sprendimus, priimtus po Ferrerio misijos, tačiau 1583 m. išėjusioje pirmojoje Romos martirologijos laidoje karalaitis Kazimieras figūruoja kaip popiežiaus Leono X įrašytas „į šventųjų skaičių“. Žinoma, kad tiek Lenkijos karalius, Vilniaus vyskupas ir kapitula, tiek Romos kurija XVI a. pabaigoje neabejojo, jog Kazimieras jau paskelbtas šventuoju. 1602 m. lapkričio 7 d. popiežius Klemensas VIII breve Quae ad sanctorum pakėlė šv. Kazimiero šventę į aukštesnį laipsnį, patvirtino šventojo Mišioms skirtas maldas ir brevijoriaus skaitinius.
Nuo 1636 m. šv. Kazimieras gerbiamas kaip Lietuvos ir Lenkijos globėjas, o 1948 m. Šv. Jau pačioje XVI a. pradžioje prie Kazimiero kapo Vilniaus katedroje buvo gausu vaškinių votų, liudijančių pagijimus, įvykusius meldžiant šventojo karalaičio užtarimo - apie tai byloja 1513 m. Andriaus Krzyckio sukurta odė. Maldininkų ypač pagausėjo, kai 1501 m. Praėjus šimtmečiui šv. Kazimiero kultas įsitvirtino ir 1604 m. gegužę jo garbei Vilniuje surengtos pirmosios didžiosios iškilmės. Jų metu į Vilnių iškilmingai įnešta „labarum“ - iš Romos atvežta ir popiežiaus pašventinta šv. Kazimiero vėliava.
To paties kan. Sviencickio rūpesčiu 1603 m. 1604 m. Vilniuje didžiųjų iškilmių trečiąją dieną buvo padėtas kertinis akmuo didelei ir įspūdingai šv. Kazimierui dedikuotai jėzuitų bažnyčiai. 1609 m. karaliui Zigmantui Vazai atvykus į Vilnių, karališkajai šeimai dalyvaujant Akademijos auklėtiniai suvaidino pjesę apie šv. Kazimierą. 1616 m. kovo 4 d. į šventę Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje iš visos Lietuvos susirinko tiek daug žmonių, kad nesutilpo naujojoje didelėje šventovėje. 1636 m. šv. Kazimiero diena jau buvo švenčiama su iškilmėmis, skirtomis išskirtinai pagrindiniams tautų globėjams. Dangiškasis Globėjas lydi Lietuvą visose istorijos išmėginimuose.
Panašus:
- Kazimieras Jakutis: Įkvepianti Biografija, Neįtikėtina Veikla ir Kūrybos Paslaptys
- Šv. Kazimieras: Išskirtinė Gyvenimo istorija, Gimimo Data ir Jo Reikšmė Lietuvai
- Kazimiero Sakalausko Gimimo Data ir Vieta: Sužinokite Visą Faktų Tiesą!
- Kunigo Kazimiero Skučo Neįtikėtina Gyvenimo Istorija: Atraskite Jo Biografiją!
- Skuodo vaikų darželiai: išsamus adresų, kontaktų ir veiklų gidų sąrašas
- Sužinokite, kada ir kodėl keičiasi kūdikio akių spalva – stebinantys faktai!