Šv. Juozapas yra vienas svarbiausių ir labiausiai garbinamų Bažnyčios šventųjų, Visuotinės Bažnyčios globėjas. Kovo 19-ąją minime Švč. Mergelės Marijos sužadėtinio šv. Juozapo dieną. Jis saugo jį gerbiančius ir lydi juos gyvenimo kelionėje - taip, kaip jis saugojo ir lydėjo auginamą Jėzų.
Kas buvo šv. Juozapas?
Šv. Juozapą galima apibūdinti pasaulietinėmis sąvokomis, kaip ir bet kurį žmogų. Pirmiausia tai buvo krikščionis - vienuolis ir dvasininkas: iš pradžių diakonas, vėliau kunigas, o gyvenimo pabaigoje ir vyskupas. Tautinės tapatybės požiūriu tai buvo rusėnas - taip buvo vadinami rusėnų (LDK rašto) kalba kalbėję Lietuvos ir Lenkijos gyventojai, daugiausia stačiatikiai. Bažnytine kalba kalbant, Juozapatas buvo šventasis, o tai reiškia - nuoširdus ir neeilinis krikščionis. Be to, jis priklauso šventųjų kankinių kategorijai - seniausiai ir gerbiamiausiai šventųjų grupei, nuo kurios kadaise Bažnyčioje ir prasidėjo šventųjų kultas. Tai žmonės, kurie ištikimybę tikėjimui patvirtindavo pačiomis dramatiškiausiomis aplinkybėmis.
Šventųjų skelbimo kriterijai
Romos katalikų Bažnyčios istorijoje reikalavimai šventiesiems bėgant metams keitėsi. Pirmajame tūkstantmetyje žmonės spontaniškai pradėdavo gerbti kai kuriuos krikščionis savo bendruomenėje kaip šventuosius, o brandžiaisiais viduramžiais šventųjų paskelbimo prerogatyva perėjo į popiežiaus rankas. Juozapato amžininkas popiežius Urbonas VIII reglamentavo skelbimo šventaisiais procedūrą, kuri didele dalimi galioja iki šiol. Pirmiausia turi būti atliekamas tyrimas, siekiant nustatyti, ar egzistuoja šventumo „garsas“ (ar žmonės kreipiasi maldomis į šį žmogų prašydami jo užtarimo), ar kandidatas į šventuosius pasižymėjo herojiškomis dorybėmis (siekė krikščioniško tobulumo) ir ar neskelbė nieko, kas prieštarautų Bažnyčios mokymui. Galiausiai reikalingi stebuklai: ekspertų konstatuoti antgamtiniai įvykiai (dažniausiai - pagijimai), nutikę prašant kandidato į šventuosius užtarimo. Tai laikoma Dievo patvirtinimo, kad kandidatas į šventuosius tikrai yra danguje, ženklu.
Pirmoji oficialaus aprobuojamo Bažnyčios gerbimo pakopa - beatifikacija, arba paskelbimas palaimintuoju. Antroji pakopa - paskelbimas šventuoju, arba kanonizacija: tokio asmens kultas išplečiamas visai Bažnyčiai. J.Kuncevičius palaimintuoju buvo paskelbtas nepraėjus nė 20 metų; jo kultas buvo patvirtintas sparčiausiai iš visų su Lietuva susijusių palaimintųjų ir šventųjų. Tiesa, kanonizacija užtruko - jos teko laukti daugiau nei du šimtmečius, iki 1867 metų.
Kankinystės sąvoka
Lietuviškas žodis „kankinystė“ truputėlį klaidina - šiuo vardu vadinamas krikščionis, paliudijęs ištikimybę tikėjimui dramatiškiausiomis aplinkybėmis: atidavęs gyvybę už tikėjimą, neišsigynęs tikėjimo net ir gresiant mirčiai. „Kankinystė“ - tai tiesiog nenatūrali, smurtinė mirtis, kuri nebūtinai reiškia rafinuotą kankinimo procesą. Graikiškas „kankinio“ įvardijimas „martyr“ yra tikslesnis, jis reiškia „liudytoją“. Kankinių kultas prasidėjo pirmaisiais amžiais, kai krikščionys spontaniškai ėmė gerbti tuos, kurie savo tikėjimą paliudijo ir patvirtino mirtimi - kaip ir jų tikėjimo mokytojas Jėzus, miręs ant kryžiaus.
Bažnyčios kalendoriuje šventieji paprastai minimi jų mirties dieną, tad ir Juozapatas minimas lapkričio 12-ąją - savo kankinystės dieną. Mirtis krikščioniui - daug svarbesnis gimimas: nebe laikinajam, o amžinajam gyvenimui. Kankinystė paliudija, kad žmogus iki pat mirties išlaikė tvirtą ir herojišką tikėjimą, tad Bažnyčia tiki, jog kankinio mirtis yra jo amžinojo gyvenimo su Dievu danguje pradžia.
Šv. Juozapato dvasinis kelias ir nuopelnai
Šv. Juozapatas pasižymėjo nepaprastu visapusiškumu. Kaip maldai atsidėjęs vienuolis, jis uoliai stengėsi dvasiškai tobulėti ir laikytis drausmės, paisyti nuošalumo, tačiau visuomeniniame gyvenime pasižymėjo ypatingu gebėjimu bendrauti. Šv. Juozapatas mokėjo tvarkyti ir praktinius reikalus - išmanė teisę, turėjo puikią atmintį ir aštrų protą, todėl gebėjo bylinėtis teismuose. Ir, nors nebuvo oficialiai studijavęs, savarankiškai mokydamasis sugebėjo išsilavinti tiek, kad išmanė subtiliausius teologinius dalykus.
Be visapusiškumo, labai svarbi šv. Juozapato savybė buvo uolumas. Viską, ko ėmėsi, jis darė iš širdies, iš visų jėgų ir kliaudamasis Dievo pagalba. Šių dviejų savybių jungtį gerai atspindi Juozapato gyvenimas Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyne. Kadangi tuo metu ten beveik nebuvo vienuolių, šv. Juozapatas vienas pats atlikdavo daug funkcijų - buvo ir pamokslininkas, ir nuodėmklausys, ir choro vadovas ar giesmininkas, ir varpininkas, ir ūkvedys.
Juozapatą tikrai pastebėjo - tai buvo žmogus, kuris krisdavo į akį. Jis buvo vertinamas nevienareikšmiškai: vieni labai žavėjosi, kiti nekentė (tai liudija ir jo kankinystės faktas). Juozapatas nebuvo „drungnas“ - dėl religinio uolumo, kompromisų nepripažįstančio apaštalavimo, oponentai netgi praminė jį „sielų grobiku“, taigi, savotiškai irgi pripažino Juozapato reikšmingumą. Išpažinčių klausymas - bene ryškiausias jo sielovados bruožas: tai darydamas jis ir cerkvėje valandų valandas išsėdėdavo, ir keliaudamas tuo užsiimdavo. Kartais netgi užeigose ar smuklėse įkalbėdavo žmones atlikti išpažintį.
Šv. Juozapas šiandien
Šventųjų vertinimas laikui bėgant kinta, nes yra dalykų, kurie tampa itin aktualūs vienoje istorinėje epochoje, o vėliau gali būti vertinami truputį kitaip, tuomet gali išryškėti kitos, anksčiau neakcentuotos šventojo savybės. Jo rūpestis žemiška žmonių gerove (parama vargšams, našlėms, našlaičiams) ir sielų išganymu yra vertybės, nepavaldžios istoriniams vėjams. Esminis dalykas - tai, kad Juozapatas savojo laikmečio kontekste išsiskyrė kaip herojiškas krikščionis, rodęs amžininkams karšto tikėjimo pavyzdį.
Unitai ir bazilijonai
„Unitais“ šnekamojoje kalboje vadiname Ukrainos Graikų apeigų katalikų bažnyčią, kuri buvo įkurta sudarius Brastos uniją 1596 m. Ją sudarė Lenkijos ir Lietuvos stačiatikiai (ortodoksai), pripažinę Romos popiežiaus autoritetą, tačiau išlaikę savus liturginius papročius (pamaldų kalbą ir tradicijas), specifinį vienuolių gyvenimo būdą bei tam tikrą organizacinę autonomiją. 1617 m. ši vienuolinio gyvenimo tradicija buvo reformuota įkuriant Šv. Bazilijaus Didžiojo (bazilijonų) ordiną ir suteikiant jam dalį Vakarų Bažnyčios vienuoliams būdingų gyvensenos ir organizacijos bruožų. Vienas iš pirmųjų šio naujojo ordino narių buvo ir šv. Juozapatas.
Šv. Juozapato relikvijų kelionė
Šv. Juozapato palaikų (relikvijų) istorija išties nerami, ir tai rodo, kad šis asmuo neprarado savo reikšmės ir po mirties. Stačiatikiškai Maskvai šv. Juozapato relikvijos net kelis šimtmečius nedavė ramybės, dėl to Polocko unitų arkivyskupo J.Kuncevičiaus kapas Polocko katedroje nebuvo saugus, ir jo palaikai laikui bėgant turėjo trauktis vis tolyn į Vakarus. Taigi šv. Juozapato relikvijoms dėl stačiatikių-katalikų ir Maskvos bei Abiejų Tautų Respublikos konfliktų (tam tikra prasme jų tradicija galime laikyti ir dabartinį Rusijos bei Ukrainos karą) nebuvo lemta rasti vietos gimtuosiuose kraštuose. Tai, kad šv. Juozapato palaikai atsidūrė Vatikano Šv. Petro bazilikoje, galima laikyti Apvaizdos ženklu, savotiškai patvirtinančiu visos Ukrainos Graikų apeigų katalikų bendruomenės ryšį su Roma.
Šv. Juozapas apokrifuose
Apokrifai (gr. ἀπόκρυφος - tai, kas paslėpta), paprastai tariant, yra raštai, kurie nepriklauso Šventojo Rašto kanonui - nepripažįstamas jų įkvėpimas. Apie Juozapą aprašoma apokrifuose, kurie yra skirti Marijos ir Jėzaus gyvenimui. Genesis Marias - Marijos gimimo knyga (mokslininkų sutartinai vadinama kaip Jokūbo protoevangelija), vienas iš populiariausių ir įtakingiausių nekanoninių šaltinių, sukurtų II a. pirmoje pusėje. Dailidės Juozapo istorija - vienintelis apokrifas, skirtas vien Juozapui. Jis parašytas koptų kalba Egipte turbūt IV a., nes čia dar neužsimenama apie Marijos Paėmimą į dangų su kūnu ir siela (šis tikėjimas įsivyrauja V a.).
Šiandien knygų lentynose viena trokštamiausių saviugdos knygų - „Manifestavimas. 7 žingsniai į savo svajonių gyvenimą“. Vis dėlto kartais pakanka pasitelkti šventųjų pavyzdį ir jis padiktuoja laimingo gyvenimo kryptį. Štai šv. Juozapas šiomis dienomis tikriausiai nebūtų žinomas ir garsus influenceris. Jis tyliai austų iš tiesų vertingas ir ilgai išliekančias gyvenimo siūles.
Šv. Juozapo garbei skirtos bažnyčios ir paminklai Lietuvoje
- Lietuvoje šv. Juozapo garbei yra pastatyta apie dvidešimt bažnyčių, nemažai koplyčių.
- Vilniuje, Dvarčionyse (Antakalnio seniūnija) yra paminklas šiam šventajam.
- Jeruzalės mikrorajone (Kalvarijų g. 325) yra Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija.
- Vilniaus Pilaitės mikrorajone yra Šv.
Šv. Juozapo atributai
- Kadangi Juozapas buvo Jėzaus globėjas, ikonografijoje jis vaizduojamas su Kūdikėliu Jėzumi.
- Pagrindinis Juozapo atributas yra migdolo žiedais pražydusi lazda.
Knygos apie šv. Juozapą
- Lietuvių kalba dar XX a. pr. buvo išleista šventojo Jono Bosko (Giovanni Bosco), žymaus italų katalikų kunigo, pedagogo iš italų kalbos Jurgio Baltrušaičio versta knyga „Gyvenimas švento Juozapo, švenčiausios Marijos vyro ir tikėto Jėzaus Kristaus tėvo“ (Vilnius, 1906).
- Galima paskaityti XIX a. gyvenusio kunigo Stefano Dosenbacho (Dosenbach, Stephan, 1822-1894) iš vokiečių kalbos verstas ir dviejų skirtingų leidimų sulaukusias knygas-maldynus.
- 2016 m. lietuvių kalba išleista Tiberiados bendruomenės įkūrėjo brolio Morkaus (Marc) knygelė „Juozapas iš Nazareto: tikras žmogus“.
- 2011 m. lietuvių kalba išleista brolio Efraimo (Ephraïm) knyga „Juozapas: naujojo tūkstantmečio tėvas“.
- O dvasinės teologijos profesoriaus Paulo Molinario (Paolo Molinari) knygoje „Juozapas ir Marija: vienos sutuoktinių poros pašaukimas ir misija“ rašoma apie Juozapą, pašauktą ne vien būti šalia Marijos ir teikti jai realią ir efektyvią paramą, bet ir elgtis taip, lyg būtų tikrasis Jėzaus tėvas.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Juozapas Jakštas: Nežinomas Lietuvos Kultūros Didvyris, Kurio Istorija Jus Nustebins!
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Sinusito gydymas vaikams: veiksmingi būdai ir patarimai
- Neįtikėtinas Bitės Gimimo Paslapčių Atskleidimas – Sužinokite Viskas Apie Bitės Gyvenimo Pradžią!