Vilkaviškio rajone 13-metis trečią kartą išvežtas į vaikų globos namus. Ir jau trečią kartą jis sugrįžta pas psichikos negalią turinčią mamą.
Pasak J. Stakaitytės žiniomis, berniukas pusantro mėnesio nėjo į mokyklą, tačiau paaiškėjo, kad vaikas padėjo mamai rūpintis namais, apsipirkti, triūsti daržuose. Į mokyklą jis nėjo ne iš piktybinių paskatų.
„Situacija nėra tokia tragiška, kad reikėtų vaiką paimti iš namų ir išvežti į globos instituciją. Jos žiniomis, kartą namuose rastas išgėręs sugyventinis, tačiau mama alkoholiu nepiktnaudžiauja, tiesiog turi specialiųjų poreikių ir negalią. Jai sunku pasirūpinti visais namų kampais.
R. Šalaševičūtė sako visą laiką laikiusis principo, kad vaikas turi augti šeimoje. Ne veltui 2007 m. pasiekta, kad kiekvienoje seniūnijoje būtų po socialinį darbuotoją, kuris dirtų su vaikų turinčiomis šeimomis.
„Jei mama nori, myli vaiką, gali ir pasikeisti. Globos namai - kraštutinė priemonė. Šiuo atveju pati nebendravau su mama, su globos namų darbuotojais, sunku vertinti, tačiau, jei vaikas trečią kartą bėga, vadinasi, ir ten jam nebuvo skirtas tinkamas ir reikiamas dėmesys, jis nesurado užuojautos ir pagalbos.
Kai jonavietei Rasai Stasiškei buvo trylika metų, ji kartu su klasės draugais pirmą kartą apsilankė tuometiniuose vaikų globos namuose. Pamatytas vaizdas ir emocija buvo stiprūs - tokie stiprūs, kad nepaleido ilgus metus.
Šiandien ji - Jonavos socialinių paslaugų centro budinti ir nuolatinė globėja. Dabar jos namuose auga šeši vaikai, o neseniai jų buvo aštuoni.
„Pati turiu dvi dukras, dabar jos jau suaugusios. Visada norėjau, kad mūsų šeimoje gyventų ir berniukas. Taip pradėjau globoti berniuką, kuris į mūsų namus atkeliavo iš vaikų globos namų.
- Laikinai globai, kuri gali tęstis iki metų, vaikai atvežami kai suklumpa jų tėveliai ir nėra galimybės vaikų prižiūrėti giminaičiams. Kiekvienam vaikui svarbūs tėvai, kad jie augtų savo šeimose. Jie jų ilgisi. Tačiau liūdna tada, kai matai, jog tėvai su savo problemomis nesusitvarko.
- Labai įvairaus. Pati mažiausia buvo naujagimė, dviejų savaičių. Ji pas mane gyveno mėnesį, paskui ją įsivaikino.
- Kartą, pamenu, buvo mergaitės, kurios iš karto prie manęs pribėgo ir apsikabino, pradėjo pasakoti savo istorijas. Kiti - pasimetę, nedrąsūs, bet kai namuose yra daugiau tokio paties likimo vaikų - jie lengviau adaptuojasi. Tada drąsiau.
- Minėjote, kad mažiausia mergaitė - kelių savaičių amžiaus. - Mama ją paliko iš karto po gimdymo Kauno klinikose.
Kartais, tiesą sakant, kyla įvairios mintys. Juk kai kurios šeimos nueina ilgą kelią, nes negali susilaukti vaikų, kai tuo tarpu kitos moterys štai taip savo vaikus palieka. Antra vertus, gerai, kad palieka, kad neįvyksta nieko baisaus.
- Globa yra ne tik jūsų gyvenimo būdas, tačiau ir darbas - dvidešimt keturias valandas per parą ir be jokių laisvadienių. - Būna, išvažiuoju kelioms dienoms. Pavyzdžiui, į sanatoriją.
Pamenu, kai išėjau iš abiejų darbų - buvo sunku, nes man visą gyvenimą atrodė, kad taip reikia. Atrodė, kad likau bedarbė, nors tos veiklos čia tiek, kad tik spėk suktis. Taip ir yra - reisuoju visą dieną.
- Žinoma, nes esi tarsi po padidinamuoju stiklu. Paimi vaiką, nuvedi į mokyklą ir kartais sulauki pretenzijų, kad jis nemoka vieno ar kito. Tačiau kaip per naktį ar savaitę tu jį gali išmokyti?
- Taip. Kai kurie vaikai tiek įpratę prie tokio gyvenimo, kad tai, kas mus atrodo nenormalu, jiems yra normalu.
- Kai kelioms dienoms išvažiuoju į sanatoriją - visuomet skambinu paklausti, kaip sekasi vaikams, ką jie veikia. Pasiilgstu.
- Kaip ir taip, nors kartais būna, kad prapuola. Su vienais ryšys didesnis, su kitais - mažesnis. Pastebėjau, kad kai kurioms mamoms tokia situacija yra patogi.
Žmonės piktinasi, kad vaikas iš šeimos paimamas. Bet niekas taip paprastai neateina ir vaikų nepaima. Yra priešistorė, tėvai būna stebimi socialinių darbuotojų.
Apie Sandrį su meile pasakojo jo globėja, krikšto mama Aurelija ir globos namų, kuriuose jis auga, darbuotojos. Šioje įstaigoje berniukas atsidūrė 2015 m., būdamas 1,5 m. amžiaus, jau turintis daugybę sveikatos problemų.
Aurelija Sandrį pirmą kartą sutiko, savanoriaudama ligoninėje Vilniuje. Ji atsiminė: „Tuo metu berniukas dar nevaikščiojo, bet labai domėjosi aplinka.
Po tokios pirmosios pažinties mergina visada stengdavosi berniuką lankyti, kai jis atsidurdavo ligoninėje. Aurelija padėdavo jam pavalgyti, lydėdavo į procedūras, migdydavo, išnešdavo arba vežimėliu išveždavo į lauką.
Aurelija ne tik globojo Sandrį, jam gulint ligoninėje Vilniuje, bet ir lankė jį globos namuose Biržuose. Tada netikėtai buvo pakviesta tapti jo krikšto mama.
Tai įgimta diskeratozė - tai labai reta paveldima genetinė liga. Jos dažnis Europoje - 1 iš milijono. Ši liga pažeidžia daug organų sistemų, o gydymo nėra.
Aurelija liūdnai pasakojo: „Mąsčiau pasiimti jį globoti, bet man yra per daug psichologiškai sunku, nes leidžiama suprasti, jog vaikui liko gyventi apie 1 - 2 metus.
Globos namų atstovės teigė: „Sandriukui labai pasisekė su krikšto mama. Nors ji gyvena Vilniuje, nuolat džiugina berniuką siuntinukais.
Rugpjūtį Aurelija buvo pasiėmusį berniuką ilgesniam laikui atostogų. Buvo labai geras oras, todėl daug laiko praleisdavo lauke.
Dažnai prašydavo nueiti prie upės. Apskritai, vanduo Sandriui teikia labai daug džiaugsmo - ne tik lauke, bet ir namuose, pilstant vandenį kriauklėje.
Pasak globėjos, Sandriukas stebina savo išmone ir išradingumu, labai mėgsta juokauti. Jo kalba nėra lengvai suprantama. Į Aureliją jis kreipiasi „mama“, nors ji visada pataiso, jog yra jo krikšto mama.
Globėja pastebėjo, kad labiau negu žaislus Sandris mėgsta rinktis naujus drabužėlius. Ir būtinai jie turi būti su kokiais nors super herojais.
„Net nepagalvojau, jog tos judančios ir riaumojančios dinozaurų figūros gali berniukui įvaryti tiek baimės. Įžengęs į tą parką jis įsikniaubė į mane ir drebėjo iš baimės, jokie raminimai ir aiškinimai neveikė, kol nuėjome į mažylių zoną.
Globos namų atstovės negailėjo Sandriui gražių žodžių: „Jis labai linksmas, bendraujantis, žingeidus ir gyvenimo džiaugsmu trykštantis vaikas.
Nuo šių metų rudens išleido Sandriuką į vaikų darželį Biržuose, į neįgalių vaikų grupę. Jis ten būna tris dienas, nes kitas dvi praleidžia Panevėžio ligoninėje, intensyvios terapijos skyriuje, kur jam lašinami reikalingi kraujo komponentai.
Vaikutis, kuriam daugiau nei 1 metukai, atrodė tarsi 4-5 mėnesių kūdikis. Pradžioje tarsi į nieką nereagavo, nebuvo aišku, ar iš viso ką nors mato, maitinamas per gastrostomą.
Savanorėms pavyko jį šiek tiek atpratinti ir rasti būdų kitaip nusiraminti. Berniukas užmigdavo laikydamas savanorės ranką ar įsikibęs į jos pirštus.
Savanoriai prie berniuko budėjo dvi savaites, keisdamiesi pamainomis kas 5 valandas, tad pavyko užtikrinti, kad vaikas nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro nė minutei neliktų vienas.
„Naktį juo rūpinosi ligoninės personalas, kurie, beje, savo darbą puikiai atliko ir dienos metu. Tačiau realybė yra tokia, kad personalo darbuotojai ligoninėje neturi ir neturėjo galimybių būti prie vaikų nuolat ir atliepti į visus jų emocinius poreikius, tad patys be galo džiaugėsi savanorių pagalba ir savo akimis matė vaikučio pokyčius.
Kalbama apie tai, kad nereikia turėti tikslo per savaitę ar dvi buvimo su vaikučiu padaryti stebuklus: kad vaikas jaustųsi visiškai saugus, kad padarytų pažangą savo raidoje, kad išmoktų ir įvaldytų tam tikrus įgūdžius.
Susirgusieji hospitalizavimo atveju neretai buvo paliekami ligoninėje vieni. Kaip rodo globos institucijų globotinių gydymo ligoninės statistika, 2017 metais ligoninėse gydėsi 52 vaikai iš Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų (vidutinė hospitalizacijos trukmė - 20,8 dienos), 4 vaikai iš Vilniaus Antakalnio vaikų socialinės globos namų (vidutinė hospitalizacijos trukmė - 9,2 dienos), 25 vaikai iš „Vilniaus SOS vaikų kaimo“ (vidutinė hospitalizacijos trukmė - 6 dienos).
„Mes juos vadiname niekieno vaikais, todėl taip pavadinome projektą, kurio tikslas būtų užtikrinti reguliarų buvimą bei emocinį palaikymą kūdikiams ir vaikams, kai jie vieni atsiduria ligoninėse.
Vaikai verčiami vogti Vienišas vaikas buvo šantažuojamas, nuolat skriaudžiamas ir gyveno jausdamas vyresnėlių baimę. Vedinas jos, berniukas pildė didesnių vaikų užgaidas.
Vaikinas tikina, kad vaikų namuose dirbančios auklėtojos nepasitiki ir netiki vaikų pasakojamomis istorijos.
Gyventi įstaigoje - klaiku „Gyventi didžiulėje institucijoje, žinoti, kad tai yra įstaiga, ir tas visuomenės požiūris, kad čia gyvenantys - vagys, yra klaiku.
Aukojamų daiktų vaikai nė nemato. „Prisimenu, iki pedofilijos skandalo Viešvilės vaikų namų direktorius bendraudavo su vokiečiais.
Vaikų namų turėtų nebelikti„Nemanau, kad vaikų namuose augti saugu. Labai gerai, kad jie naikinami.
Sulaukę pilnametystės, jaunuoliai iš globos namų turi išvykti. Tačiau - kur, privalo susirasti patys.
Alytaus rajone gyvenanti moteris šiuo metu yra nuolatinė globėja, taip pat moteris vykdo ir budinčio globotojo veiklą, suteikdama namus laikinai tėvų globos netekusiems vaikams.
„Pagalvojau, kad štai ir atėjo laikas tapti globėja. Ji buvo mūsų pirmoji globotinė, kuri gyveno su mumis septynerius metus, o po to pradėjo savarankišką gyvenimą“, - pasakoja globėja.
Globojant mergaitę Jolitai norėjosi namuose dar daugiau šurmulio, tad nusprendė į šeimą priimti ir dar vieną tėvų globos netekusį vaiką. Šįkart berniuką.
Globėja prisimena, kad po svečiavimosi savaitgalio, ji berniukui padovanojo balioną, kurį jis išsivežė į vaikų namus. „Po savaitės susitikome, berniukas rankose laikė jau subliuškusį balioną, kuris jam priminė mane. Jis taip nuoširdžiai saugojo tą dovaną - tai mane labai sugraudino“, - prisimena moteris.
Pirmosios dienos, savaitės, mėnesiai globotiniui buvo pilni iššūkių ir atradimų. Į pradinę mokyklą tuomet einančiam berniukui trūko savarankiškumo, gyvenimo supratimo.
Ūkininkaujantiems Jolitai su vyru reikėjo daug įdirbio ir kantrybės supažindinant globotinį su supančiu pasauliu. „Atrodė lyg berniukas nieko nematęs, užaugęs nuo kasdienio pasaulio izoliuotoje aplinkoje.
Dabar globotiniui penkiolika, jam patinka bokso treniruotės, vaikščioti į sporto salę, baseiną, lanko šaulių būrelį, savanoriauja Maltos ordino pagalbos tarnyboje.
Šiuo metu šeimoje prižiūrimi 1,5 m. berniukas ir jo 7 m. sesė. Pasak moters, vaikams lengviau adaptuotis padeda ir įvairių veislių šuniukai - globėjai ne tik ūkininkauja, bet ir yra įkūrę šunų veislyną.
Nereta globėjų šeimą su lauktuvėmis aplanko ir suaugę Jolitos vaikai. Globotinis stengiasi sekti įvairių apdovanojimų laimėjusio sportuojančio sūnaus pėdomis.
Pasak Jolitos, tapti globėju labiausiai stabdo baimė, nes nežinai, ar tau pavyks, kaip reikės elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.
Kartu su vyru įvairius mokymus baigusi globėja tikina, kad gavo neįkainojamos patirties, žinių, kurios padėjo ir padeda augti kaip žmogui ir kaip globėjui. Be to, ji savarankiškai domisi saviugda, psichologija, sveika gyvensena.
Globos ekspertė Rugilė Ladauskienė sako jog „Vaikai yra vaikai ir kiekvienas vaikas netinkamai pasielgia kaip ir kiekvienas suaugęs žmogus.
Vaikų globos namuose gyvenantys vyresni vaikai dažnai vertinami kaip agresyvūs, triukšmingi, nebendradarbiaujantys, nepareigingi. Tačiau aštri išorinė pusė dažnai slepia nesaugumo, baimės, sumišimo jausmą.
1 mitas: Globojami paaugliai yra netinkamo elgesio žmonės Egzistuoja mitas, kad globos namuose augantys paaugliai, yra nuolat netinkamai besielgiantys žmonės, kurie buvo apgyvendinti vaikų globos institucijoje, nes jų tėvai negali valdyti savo elgesio.
2 mitas: Paaugliai yra visiškai susiformavusios asmenybės Iš tikrųjų globos namuose augantys paaugliai yra tokio amžiaus, kai jiems vis dar labai reikalinga pagalba, rūpestis ir parama.
3 mitas: globėjas turi būti vyresnio amžiaus Globėjas neprivalo būti vyresnio amžiaus ir sukaupęs vaikų ir jaunuolių auginimo patirtį. Globoje ne amžius, o energija ir motyvacija turi didesnę reikšmę.
4 mitas: norint globoti reikia turėti nuosavus namus Tikrai ne maža visuomenės dalis mano, jog norint globoti reikia turėti nuosavus namus.
5 mitas: globėjai globoja vaikus dėl pinigų Globėjai gauna finansinę paramą vaikų poreikiams tenkinti, tačiau ne visada ši suma yra pakankama, jei vaiko poreikiai yra didesni.
6 mitas: jūs turite turėti patirties, kaip pasirūpinti vaiku Jeigu niekada neturėjote vaikų ar niekada nedirbote su vaikais, gali būti, jog esate patikėję šiuo mitu, kad neverta svarstyti apie vaiko globą, jeigu neturi vaikų auginimo patirties.
7 mitas: globodamas paauglius negali turėti darbo Vaiko ir jaunuolio globa kaip ir tėvystė yra visos paros darbas. Tačiau didžiąją laiko dalį esate tik budintis, nes vaikai leidžia laiką mokykloje, būreliuose, su draugais, yra užsiėmę pasaulio tyrinėjimu.
8 mitas: negalėsite mylėti globojamo vaiko kaip šeimos nario Tyrimai rodo, jog pirmieji treji vaiko gyvenimo metai yra geriausias laikas vaikams ir tėvams megzti tvirtą ryšį.
9 mitas: globoti gali tik poros Šis mitas yra vienas seniausių ir labiausiai paplitęs. Vaiko ar jaunuolio globai visiškai nesvarbi jūsų šeimyninė padėtis.
10 mitas: paauglių globa neigiamai paveiks mano esamus vaikus Aptardami paauglių globos perspektyvą, daugelis žmonių nerimauja dėl galimos neigiamos įtakos esamiems vaikams.
Globojančios šeimos pasakoja, kaip vyresni vaikai mokė savo globotinius brolius ir (arba) seseris, kaip padėti namuose, bendrauti su suaugusiaisiais, kaip skaityti ir panašiai.
Po vestuvių Lidija su vyru Raimundu norėjo susilaukti vaikų. Kai kurį laiką nepavyko, lankėsi pas medikus, bet vis tiek atžalų turėti porai nebuvo lemta.
„Ilgą laiką svarstėme, ar verta įsivaikinti, kol pagaliau ryžomės. Nusprendę įsivaikinti ir pateikę reikiamus dokumentus, Lidija su vyru lankė įtėviams skirtus mokymus.
„Aš iš pradžių to nenorėjau, nes galvojome apie mažesnį vaikutį - atrodė, trimečio charakteris jau susiformavęs ir bus nelengva jį auklėti. Visgi vyras pasiūlė, kad prieš vaiko atsisakydami galėtume nuvažiuoti ir su juo susipažinti, ir aš sutikau.
Iš karto Nojaus į namus parsivežti negalėjo - jis liko vaikų namuose, kol bus sutvarkyti dokumentai. Procedūros užtruko - tai baigdavosi seniau pristatytos pažymos galiojimo laikas ir prireikdavo naujos, tai dar kas nors nutikdavo.
Vėliau prasidėjo nelengvas etapas, kai reikėjo vieniems prie kitų priprasti, o berniukas kartais ir ožiukus parodydavo. „Sudėtinga buvo ir dėl to, kad mes su vyru lėti, o Nojus - aktyvus.
Keletą metų Nojus augo šeimoje vienas, o šią vasarą prie jo prisijungė sesutė Luknė. Taip, ji yra tikrų tikriausia jo sesė.
Lidija žinojo, kad Nojus turi sesutę, su kuria kartu nė negyveno, ir vis pasidomėdavo jos likimu. Ir netikėtai sužinojo, kad motina žuvo. Taigi Lidija su Raimundu ryžosi įsivaikinti ir mergaitę.
Pridūrė, kad per šv. Išsikalbėjus pasirodo, kad keblumai, kylantys, norint aplankyti Kalėdų Senelį - tai tik menki šeimos rūpesčiai, o būta ir gerokai didesnių. Lidija pasakojo: „Jis yra aktyvus berniukas, bet tokių vaikų daug.
Mamos įsitikinimu, nuolat girdėdamas, koks jis yra blogas - juk paimtas iš vaikų namų - Nojus išties pradėjo blogai elgtis, muštis su bendraklasiais. Lidija nuolat buvo kviečiama į mokyklą aiškintis.
Be to, berniukas labai norėjo, kad mama mokykloje nuolat būtų šalia jo - tada elgdavosi gražiai. Namie Nojus mamos vis klausinėjo: „Ar tu mane myli? Bet kodėl, juk aš - iš vaikų namų.“
Tėvai ryžosi permainoms dar kartą ir nuo šio rugsėjo leido berniuką į kito miestelio mokyklą, kur kasdien jį vežioja. Situacija pastebimai pagerėjo.
Į mokyklos, kurią lanko Nojus, priešmokyklinę grupę keliauja ir jo sesutė Luknė. Lidija sakė: „Manau, kad labai daug priklauso nuo mokytojo.
Berniukas ir seniau vis prašydavo: „Noriu sesutės, noriu sesutės“, bet kai ji atsirado namie, pradžioje buvo nepatenkintas - juk pajuto, kad jai tenka daug suaugusiųjų dėmesio, kad reikia dalytis žaislais.
Lidija įsitikinusi, kad žmonės, kurie galvoja apie globą ar įvaikinimą, turi jausti meilę visiems vaikams. Nors neretai baiminamasi globoti mokyklinio amžiaus vaikus, Lina ir Antanas nepabūgo - pradėjo globoti, o vėliau ir įsivaikino aštuonerių metų Jonuką.
- Kaip sugalvojote tapti globėjais? Nuo ko viskas prasidėjo? Lina: Suvokimas, kad norime globoti vaikelį, atėjo palengva, jis brendo keletą metų.
Pati visada dirbau su vaikais, jau keliolika metų esu pradinių klasių mokytoja. Mintis, kad mes su vyru galėtume pasirūpinti bent vienu vaiku, darėsi vis ryškesnė.
Kai atėjo laikas atsakyti į klausimą, kam esame pasiruošę atverti namų ir širdžių duris, supratome, kad vaiko lytis mums nesvarbi, o dėl vaiko amžiaus apsisprendėme, kad jis būtų mokyklinukas.
- Ar pamenate pirmas dienas, mėnesius su globojamu vaiku? Su kokiais iššūkiais, emocijomis, problemomis susidūrėte? Antanas: Pirmiausia maloniai nustebino globos įstaigos, kurioje susipažinome su Jonuku, vadovė, darbuotojai, jauki aplinka.
Per pirmuosius pasimatymus labiau tyrinėjome vienas kitą, noras likti drauge atsirado ne iškart. Pajutęs, kad susitikimas greitai baigsis, Jonukas net neatsisveikinęs nubėgdavo žaisti su kitais vaikais.
Kai parsivežėme jį į savo namus pasisvečiuoti, didžiausias įspūdis vaikui buvo vonia (tokio daikto jis nebuvo matęs), net į tuščią norėjo lipti. Iškart prileidome vandens ir vaikas krykštaudamas iš laimės vonioje žaidė.
Vieną vakarą Jonukas susirietė ant sofos skųsdamasis, kad skauda pilvą. Tik gerokai vėliau Jonukas pasisakė, kad tada labai nenorėjo važiuoti atgal į globos įstaigą.
Pradžioje vaikas mus vadino vardais (taip jam prisistatėme), bet dar per pirmąjį susitikimą Linutė išgirdo tiesų klausimą: ar jūs būsite mano mama?
- Kaip sekasi dabar su globojamu vaiku? Su kokiu visuomenės požiūriu susiduriate globodami vaiką? Lina: Su Jonuku sekasi kaip ir su visais vaikais, o tai reiškia, kad būna visko.
Būna dienų, kai vyrauja ramybė, saugi rutina, džiaugsmai ir atradimai. Džiaugiamės vienas kito artumu, augimu.
Kalbant apie visuomenės požiūrį, iš tikro patyrėme tik teigiamus dalykus. Mus labai palaiko, skatina ir drąsina klasės, visos mokyklos bendruomenė.
- Ar bendraujate su vaiko biologine šeima? Lina: Mes nuo pat pradžių buvome nusiteikę bendrauti su biologine Jonuko šeima.
Skatiname išlaikyti vaiko prisiminimus, kurie padeda ir padės atrasti save tiek istorijoje, tiek geografinėje erdvėje, padės suprasti save.
Dalijantis šia mūsų istorija įvyko šis tas svarbaus ne tik mums, bet ir visiems mūsų artimiesiems - Jonukas teisiškai tapo mūsų įsūniu. Šiandien viskas dar šviežia, savotiškai nauja, mes - tarsi nauja šeima.
Jis sako: „Manau, kad mano mama turėtų džiaugtis, sužinojusi, kad mane įvaikinot“. Kiek nustembu ir klausiu kodėl. Biologinei Jonuko šeimai nuoširdžiai linkime išsikapstyti iš savo bėdų, išsigydyti skaudulius.
- Kuo galėtumėte pasidžiaugti globodami vaiką? Kur kreipiatės prireikus pagalbos? Ar bendraujate su kitomis globėjų šeimomis? Antanas: Džiaugsmo šaltinių yra daug, būna sunku, kai juos pamiršti.
Džiugu, kad Jonukas tampa vis dėmesingesnis žmonėms ir aplinkai, nes pradžioje jautėme ryškų jo norą įsiteikti bet kuriam sutiktajam, paskui staiga virstantį abejingumu, nepasitikėjimu visu tuo, ką jam aiškina, pataria suaugusieji.
Bendravimui su kitomis globėjų šeimomis taip pat tarpininkauja globos centras, esame vienos iš savigalbos grupių nariai. Joje dalydamiesi patirtimi daug ką permąstome, situacijas pamatome kitu kampu, taip neretai net patys randame sprendimus.
- Ką galėtumėte patarti, palinkėti asmenims, svarstantiems apie globą ir jau globojantiems? Antanas: Šias eilutes skaitantiems linkiu patirti laiko prasmę.
Lina: Tiems, kas svarsto apie globą, ir jau globojantiems vaikus žmonėms linkiu drąsos. Globa yra reikalinga ir labai prasminga, o jei yra tikrų kliūčių, dėl kurių kol kas negalite globoti vaiko, nereikėtų jų ignoruoti, o pirmiausia - jas pašalinti.
Lyg suprasdama apie ką AŠ mąstau, mano draugė vardu Ieva prabyla:„Vieną vakarą, kai ruošiausi miegui, mano mobiliajame telefone nušvito ekranas su žodžiu „MAMYTĖ“.
Nesuprantu, kodėl JI nori nusižudyti, juk JOS MAN dar reikia, AŠ dar noriu, kad JI būtų GYVA. Puolu panikuoti, prašau JOS, kad to nedarytų, kad paaiškintų, kas darosi, tačiau JI ir toliau apkvaitusi nuo alkoholio tvirtina savo ir MANĘS visiškai nesiklauso.
Nespėjus su JA išsiaiškinti, kodėl JI nori nusižudyti, mano telefone pasigirsta signalas „Pypt, pypt, pypt“. Nebežinau, ką daryti, puolu į isteriją, išbėgu iš savo kambario verkdama, klykdama, kad mano MAMA žudosi.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Ar Vaikai Turi Sėdėti Kartu Klasėje? Naujausi Tyrimai ir Ekspertų Patarimai
- Gimė Berniukas: Atraskite Idealiausias Drabužėlių Spalvas Jūsų Mažyliui!
- Sužinokite, kaip suplanuoti berniuką ar mergaitę pagal tėvų gimimo datą – paprasti ir veiksmingi būdai!
- Vaiko Gimimo Liudijimas: Viskas, Ką Tėvai Turi Žinoti Dabar!
- Padidėjęs Leukocitų Skaičius Kraujyje Vaikams – Sužinokite Priežastis, Simptomus ir Efektyviausius Gydymo Būdus!
- Gimdyvės krepšelis: Pilnas daiktų į gimdymo namus sąrašas, kurio nepraleisite!