„Kur čia pamirši, juk šiandien gegužės 9-oji“, - atsakė savo kūdikį trumpai priglaudusi moteris. Su naujagimiu jai išsyk teko atsisveikinti, nes pagal tuometę tvarką gimdyvė negalėjo būti vienoje palatoje su kūdikiu.
Lemtinga klaida
Po beveik pusšimčio metų moteris išsiaiškino, kad gretimoje lovoje gimdė dvejais metais jaunesnė Emilija Jasinskienė. Dėl nelemtos klaidos šios moterys augino ir sūnumis laikė medikių netyčia sukeistus vaikus.„Adele, tas vaikas ne nuo Jono, ne nuo Žičkaus“, - tokių ir dar skaudesnių replikų A.Žičkienė girdėjo ne kartą. Moteris pati matė, kad Vytautas - visiškai kitoks, nepanašus į kitus brolius. „Jis į senelį atsigimė“, - kaimo liežuvautojoms atrėždavo moteris. Kaip tyčia su šiuo sūnumi moteris daugiausia vargo, mažutėlį vos išplėšė iš mirties nagų. Būdamas vos pusės metų berniukas Betygalos ligoninės palatoje nuo sunkiai sergančios mergaitės užsikrėtė tuberkulioze.
„Kiek vargo vyras, kol Kaune rado vaistų nuo džiovos. Vaikams skirtų medikamentų ampulėmis net nebuvo, bet seselė sutiko ir tokius suleisti. Imdavo ampulę, šiek tiek vaistų ištraukdavo į švirkštą, o kitus išmesdavo, - apie patirtus vargus pasakojo A.Žičkienė. - Aš Vytuką stverdavau į glėbį ir kasdien kelis kilometrus nešdavau pas seselę, kad tik vaistų mažajam suleistų“. Moteris neslėpė - ji patylomis kartais nusistebėdavo pažvelgusi į sūnų: „Jis ir prie stalo sėdėjo, valgė kitaip, jau nekalbu apie eiseną. Kiti keturi sūnūs buvo drūti, kresni, eidavo tvirtai, o Vytukas - atkišęs alkūnes lėkdavo, greitesnis, vikresnis buvo. Ir geresnis“.
Sūnums užaugus ir sukūrus šeimas, A.Žičkienė gyveno kur kas ramiau, nes tada aptilo ir kalbos. Moters mintys vėl susidrumstė 1994-ųjų liepos pabaigoje, per Šv.Onos atlaidus.
Atsitiktinis atradimas
Po atlaidų Betygaloje sutiktas A.Žičkienės sesers žentas nusistebėjo, kad Ariogaloje dirbantis suvirintojas Antanas Jasinskas yra labai panašus į A.Žičkienę. „Po šių žodžių man širdį nusmelkė. Negalėjau nei valgyti, nei miegoti. Visos mintys sukosi apie išgirstą žinią. Supratau, kad privalau viską išsiaiškinti“, - atsiduso moteris.Ilgai nedelsdama A.Žičkienė susiruošė į Ariogalą Raseinių rajone. Namuose likusiam sūnui moteris nieko neaiškino. Kai nuvažiavo į Ariogalą ir pamatė A.Jasinską, pakirto kojas. Vyro veido bruožai buvo panašūs į A.Žičkienės lyg du vandens lašai.
Moteris atokiau pasikvietė A.Jasinską pasikalbėti ir papasakojo visą istoriją. Kalbantis paaiškėjo, kad ir jis gimęs tą pačią 1948-ųjų gegužės 9-ąją, toje pat Biliūnų dvaro ligoninėje.
Paskutinės abejonės išnyko, kai A.Jasinskas pasakė savo kraujo grupę - IV rezus minus. Tokia pat kaip A.Žičkienės. Visi kiti daugiavaikės Jasinskų šeimos vaikai buvo paveldėję tėvų kraujo grupę - I rezus plius.
Apstulbusi moteris grįžo namo, bet niekaip nesiryžo pranešti Vytautui, kad jis - netikras sūnus. A.Žičkienė nusprendė jį pirmiausia palepinti, o tik po to pasakyti, todėl suskubo kepti Vytauto mėgstamo torto. „Aš saldumynų nelabai mėgstu, bet valgiau tą tortą, nes buvo labai skanus, - gyvenimą pakeitusį vakarą prisiminė V.Žičkus. - Grįžau iš darbo statybose, žiūriu, mama tortą kepa“.
Nustebęs vyriškis dar bandė klausti, kam šis tortas, juk brolio gimtadienis dar negreitai. „Tau, vaikeli, tau“, - pratarė moteris. V.Žičkų tąkart išgąsdino keistas motinos veidas. Tačiau vyriškis amo neteko išgirdęs: „Tu, Vytuk, ne mūsų vaikas...“
Rūkyti susiruošusiam V.Žičkui po šių žodžių net cigaretė iš rankų iškrito. Drebulio krečiamas vyriškis išklausė visą pasakojimą ir pajuto, kad žemė slysta iš po kojų.
„Tą vakarą net nepajutau, kaip visą litrą degtinės su draugu išgėriau. Draugas krito, o aš net nesijaučiau girtas“, - galvą kraipė V.Žičkus.
Kitą rytą vyriškis nuėjo į darbovietę, papasakojo savo istoriją viršininkui ir pasiprašė laisvadienio, kad galutinai įmintų šią painią mįslę.
„Taip ir sakyk, Vytautai, kad atsipagirioti reikia“, - į neįtikėtiną istoriją pasakoti ėmusį pavaldinį mostelėjo brigadininkas, bet galiausiai leido važiuoti.
Tiesos paieškos
Iš pradžių E.Jasinskienė nenorėjo nė klausytis atvykėlių, pasidalijusių įtarimais dėl ligoninėje sukeistų kūdikių. Visas abejones išsklaidė kieme iš mašinos išlipęs V.Žičkus. „Žiūrėk, tėtė pareina“, - E.Jasinskienei šūktelėjo dukterys, negalėdamos atsistebėti, kad V.Žičkus - tikra 1983 metais jų mirusio tėvo kopija.Pamažu išsikalbėjusios moterys prisiminė 1948 m. gegužės 9-ąją, kai Biliūnų dvare pagimdė sūnus. „Viską prisiminėme. Aš pirmoji gimdžiau, Emilija - iškart po manęs“, - pasakojo A.Žičkienė, iki pat šiol nežinanti, kuri medicinos sesuo supainiojo kūdikius.
Kiek pagalvojusi moteris atmetė, kad medicinos personalas galėjo būti išgėręs sovietų pergalės prieš hitlerinę Vokietiją dienos proga. „Ne, ne, medicinos sesuo tikrai buvo ir rūpestinga, ir blaivi, - galvą kratė moteris. - Greičiausiai tai įvyko vėliau, kai mums vaikelius į palatas nešė maitinti“.
Po 46 metų tiesą sužinojusi moteris į namus grįžo nurimusi, bet dabar prisipažįsta, kad gyvenimas po šių įvykių vis dėlto pasikeitė. „Ne, myliu abu juos - ir Antaną, ir Vytautą. Vienodai raudočiau, jei kas kuriam nutiktų“, - pratarė A.Žičkienė.
Moteriai apmaudu, kad toje pačioje gatvėje už keliasdešimties metrų gyvenantis V.Žičkus jau keleri metai nebeužeina, nebesikalba. Vyriškis labai įsižeidė, kai A.Žičkienė pakartojo: „Ne mūsų, tu, Vytautai, ne mūsų“.
Neseniai akių operaciją ištvėrusi moteris labai laukė, kol orai gerokai atšils. Kad aplankytų savo sūnų A.Jasinską. „Sunku dabar, nes iš Radviliškio į Kauną nebevažiuoja autobusas. Norint pasiekti Ariogalą, reikia sugaišti gerą pusdienį, nes tenka dusyk persėsti“, - atsiduso moteris.
Kartų likimo pokštą pajutęs V.Žičkus, kurį kažkas įdavė svetimai moteriai į rankas, nieko nesiruošia keisti. „Taip ir gyvenu iki šiol, su senąja pavarde, tik brolių, seserų turiu daugiau“, - šypsojosi V.Žičkus, iki pat šiol nepasikeitęs pavardės.
„O kam? Mes viską išsiaiškinome, viską žinome. Reikėtų DNR tyrimų, krūvą dokumentų susitvarkyti. Laiko užtruktų ir pinigų nemažai kainuotų. Ir vaikams tą patį tektų daryti“, - numojo su antrąja žmona Marijona aštuonerių metų dukterį Korneliją auginantis vyriškis.
V.Žičkus neslėpė, kad jau 14 metų motinomis vadina abi - ir užauginusią A.Žičkienę, ir pagimdžiusią E.Jasinskienę.
Tačiau kodėl vyras nesišneka su jį užauginusia ir greta gyvenančia A.Žičkiene?
Matyt, jaučiasi labai įsižeidęs: „Dabar jau niekas nuomonės nepakeis. Kaip kirviu nukirsta“.
V.Žičkus ir su kitais Žičkais nebepalaiko santykių. Kelis kartus iš buvusių brolių išgirdęs, kad jau nebetikras šeimos narys, vyriškis nusigręžė ir nuo jų.
Dėl netikėtai atsiradusių biologinių brolių ir seserų viskas kitaip. Su jais V.Žičkus susitinka, pakalba, į šeimos šventes važiuoja. „Man ir Antanas - kaip brolis. Žinau, kad jis netikras, bet mudu pats likimas broliais padarė“, - šyptelėjo vyriškis.
V.Žičkus neslėpė, kad A.Jasinskas išgirstą tiesą išgyveno dar skaudžiau. Žinios priblokštas vyriškis ėmė kilnoti taurelę, palaidojo žmoną, pasiligojo. „Seniai Antano nemačiau. Jis gal tik porą kartų čia buvo atvažiavęs“, - pasakojo vyriškis.
V.Žičkus dabar pats pripažįsta, kad skyrėsi nuo kitų Žičkų: „Oi, kiek jie su manimi vargo, nes pieniško maisto iki pat šiol nemėgstu. Pieno retkarčiais dar paragauju, o vos pamačius kefyrą ima pykinti“.
Maistui išrankiam vyriškiui dažnai neįtinka ir maisto technologijos mokslus baigusios sutuoktinės valgiai. „Negaliu pieniško pakęsti, negaliu“, - raukėsi vyras.
Pastarosiomis dienomis V.Žičkus dažnokai žvilgčioja ir į kalendorių - gegužės 9-ąją jam sukaks 60 metų.
Su sutuoktine Marijona vyriškis ketina jubiliejų atšvęsti kaip reikiant: pjaus kiaulę, lauks didžiulio būrio svečių. Į šeimos narių gimtadienius V.Žičkaus surastieji broliai ir seserys visada suvažiuoja net nekviesti - naujasis brolis jiems savas.
Šeimos reakcijos
Gegužės 9-ąją abu atskirai užaugusius savo brolius ketina sveikinti ir Kėdainių rajone, Pernaravoje, gyvenanti 45 metų Vilija Preikšienė. „Jie abu man - broliai. Abu - savi. Žinoma, artimesnis Antanas. Juk mes kartu augome ir vaikystėje aš jį labai mylėjau.Apie tai, kad per gimdymą buvo sukeisti vaikai ir mano tikrasis brolis yra Vytas, sužinojau maždaug prieš 13-14 metų“, - „Ekstrai“ pasakojo V.Preikšienė.
Nors ši žinia sukėlė šoką visai šeimai, tiek Vilija, tiek kiti šeimos nariai biologinį savo brolį Vytą iškart priėmė kaip savą.
Skaudžiausiai į šią žinią reagavo V.Preikšienės motina. Emilijai Jasinskienei sunku buvo suvokti, kad visus tuos metus augino ne savo, o kitos moters pagimdytą kūdikį.
Aštuoniasdešimtmetį perkopusi E.Jasinskienė iki šiol skaudžiai išgyvena apmaudų likimo smūgį. Pas dukterį Druskininkuose gyvenanti moteris susijaudina vos užsiminus apie seną medikių klaidą. Ji nebenori to prisiminti, apie tai kalbėti. Bet kokie prisiminimai tik paaitrina prieš keliolika metų patirtą ir laiko neištrintą sukrėtimą. Tuomet skausmingai šią žinią priėmė ir Antanas. „Jis labai išgyveno, buvo nusivylęs. Kas šiandien pasakys, kodėl taip nutiko. Juk mūsų šeima daugiavaikė - mama augino trylika vaikų. Tuo tarpu biologinėje Antano šeimoje jų buvo mažiau. Kas žino, gal ir augęs jis būtų kitokiomis sąlygomis, ir gyvenimas jam būtų buvęs lengvesnis“, - kalbėjo A.Jasinsko sesuo V.Preikšienė.
Tačiau moteris tikino, kad brolis dėl tokio likimo nejautė pykčio - juk pykti nėra dėl ko. „Dabar Antanas turi dvi motinas - tą, kuri augino, ir tą, kuri pagimdė. Abi jas vadina motinomis. Abi jos jam rūpi“, - kalbėjo V.Preikšienė.
Detalės, kaip sužinojo šeimą pribloškusią naujieną, dar neišdilo V.Preikšienei iš atminties.
„Atsimenu, kaip pas mus atvažiavo Antanas ir atsivežė kažkokio vyro nuotrauką. Parodė man ir paklausė, ar aš šio žmogaus nepažįstu. Pažiūrėjusi pamaniau, kad tai galbūt tėvo brolis - panašus kaip du vandens lašai“, - prisiminė moteris, tuomet pirmą kartą pamačiusi savo tikrojo brolio Vytauto atvaizdą.
Spėlionėmis ji pasidalijo su broliu. O Antanas, nieko daug neaiškinęs, tik prasitarė, kad ji greitai viską sužinosianti. Netrukus šeimą užgriuvo naujiena - Antanas nėra jų tikrasis brolis. Jį pagimdė kita moteris, o ką tik gimę kūdikiai netyčia buvo sukeisti.
„Kaip visa tai pavyko išsiaiškinti, tiksliai ir nežinau. Žinau tiek, kad ši informacija pasklido iš anos šeimos“, - aiškino V.Preikšienė.
Daugiavaikė šeima netikėtai atsiradusį dar vieną brolį ir sūnų priėmė lengvai.
„Dabar man atrodo, kad taip ir turėjo būti. Antanui dabar rūpi ne tik mūsų motinos sveikata, jis domisi, kaip gyvena jo tikroji motina. Tiesa, su Vytu jis bendrauja nedažnai.
Dar anksčiau, kai buvo gyva Antano žmona, jie nuvažiuodavo iki Radviliškio, aplankydavo aną šeimą. Tačiau dabar Antano žmona mirusi, o jis pats po insulto gydosi ligoninėje“, - kalbėjo V.Preikšienė.
Su tikruoju savo broliu Vytautu V.Preikšienė buvo susitikusi keletą kartų. Pastarąjį sykį jie sėdėjo prie bendro stalo per sesers gimtadienį.
Su Antanu matosi kur kas dažniau. Mat jis gyvena vos už 15 kilometrų esančioje Ariogaloje.
„Myliu juos abu. Abu jie - tikri mano broliai“, - kalbėjo V.Preikšienė.
Kiti atvejai
Lietuvoje žinoma ir daugiau atvejų, kai dėl medikų klaidos kūdikiai patekdavo ne juos pagimdžiusioms motinoms. Palangoje gyvenanti Rima Balsienė savo motinomis irgi vadina dvi moteris - vieną, kuri ją pagimdė, ir kitą, kuri užaugino.Palangiškė švenčia savo gimtadienį tą pačią dieną kaip ir šiuo metu Albukerkio mieste, Naujosios Meksikos valstijoje JAV, gyvenanti Vaclava Daniuvienė. 1959 metų balandžio 3-iąją Salantų (Kretingos r.) ligoninėje gimusios Rima ir Vaclava buvo per klaidą sukeistos. Jas užaugino netikros motinos.
Dukteris pagimdžiusios Stanislava Brazdeikienė ir Stefanija Petrauskienė susipažino palatoje, nors jų kaimus teskyrė 10 kilometrų.
Rimą užauginusiam Gediminui Petrauskui tekdavo dažnai klausytis kaimynų pašaipų, esą duktė ne jo, nes ši išvaizda ir būdu skyrėsi nuo kitų šeimos vaikų.
Jų dukterys, tik sulaukusios 26 metų, sužinojo tikrąją tiesą. Ją padėjo atskleisti ne vieną dešimtmetį lydėjusi nuojauta.
Nežinia, kiek pasaulyje gyvena vaikų, kurie buvo netyčia sukeisti gimdymo namuose. Tačiau tokie atvejai dabar retenybė. O tiesa paaiškėja greitai.
2006-ųjų gruodžio 9-ąją Tršebyčiuje, Čekijoje, gimusios Nikola ir Veronika buvo atiduotos ne savo tėvams. Ligoninės klaida paaiškėjo po devynių mėnesių, kai vienos mergaitės tėvas - tamsių plaukų ir tamsių akių - nusprendė, kad šviesiaplaukė mėlynakė mergaitė nėra panaši į jį.
Vaikai buvo susigrąžinti, kai medikų įtarimus patvirtino DNR tyrimai. Atsiimti vaikus poros nusprendė po psichologų perspėjimo, kad delsimas gali neigiamai atsiliepti mergaitėms.
Ligoninė, kurioje buvo sukeisti vaikai, atleido dvi medicinos seseris ir nubaudė dar penkis darbuotojus.
Šiuolaikinės šeimos nuogąstavimai
Čekų istorija sukrėtė ir kai kurias jaunas Lietuvos šeimas. Čekiją sukrėtusi istorija, kai gimdymo namuose per klaidą buvo sukeistos naujagimės, pasėjo nerimą ir lietuvių šeimose. Pastarosiomis dienomis interneto portalo supermama.lt dvynukų mamų forume verda diskusijos. „Man gyvenime visada kėlė nerimą mintis, kad vaikus gali sukeisti. Manau, tai įmanoma ir net labai realu. Mano dvynukės gimė po aštuntos cezario operacijos toje gydytojų pamainoje ir tai buvo dvidešimt antras gimdymas tą parą. Veiksmas vyko 3 val. nakties, todėl labai bijojau, kad anesteziologė neužmigtų. Vaikus išėmė, girdėjau, kaip jie pravirko. Ir tik po kelių minučių gydytojai atsikvošėjo. Sako, oi, mamai vaikų neparodėme. Laimė, už operacinės durų laukė vyras. Iš diskusijų paaiškėjo, kad dėl galimo kūdikių sukeitimo dažniausiai nuogąstauja mamos, kurioms buvo atlikta cezario operacija.„Man buvo atidavę ne mano vaiką! Žiūriu, kateteris ne toje vietoje kaip mano mažylei įstatytas. Be to, ji buvo suvyniota ne mano antklodėle. Įlipu į liftą ir galvoju, kad mergytė kažkokia kitokia. Gydytojams sakau: „Tai ne mano vaikas.“ Reanimacijoje manęs klausia, ar tikrai? Paaiškėjo, kad iš tikrųjų mažylius supainiojo. Taigi visko gali nutikti. Kita forumo dalyvė pasakojo gimdžiusi kartu su moterimi tokia pačia kaip ir jos pavarde. Po tokių „supermamų“ įspūdžių vaikelių dar tik laukiančios moterys prisipažino ne juokais sunerimusios.
Tačiau „Vilniaus dienos“ kalbintas Vilniaus gimdymo namų direktorius Rimantas Kvilius atkreipė dėmesį, kad medikais vertėtų pasikliauti labiau nei sutuoktiniais - ne visi vyrai gimdymą didvyriškai atlaiko. „Esu girdėjęs keletą istorijų, kai naujagimiai buvo sukeisti. Tačiau tai įvyko dar tarybiniais laikais, kai motinai pagimdžius vaikas būdavo iškart nuo jos atskiriamas. Mamos mažylius išvysdavo tik juos maitindamos. Čekijos istorija, kai dėl medikų aplaidumo buvo sukeistos dvi naujagimės, R.Kvilius pribloškė. Nors čekių seselių klaida virto dviejų šeimų tragedija, R.Kvilius ragina gydytojų neteisti. „Lazda, ir ta vieną kartą gyvenime iššauna“, - tarstelėjo medikas ir dar kartą patikino, kad Lietuvoje naujagimiais labai atidžiai rūpinamasi. Be to, jei gimdymas baigiasi sklandžiai ir tiek vaikas, tiek mama jaučiasi gerai, abu lieka vienoje palatoje tol, kol išrašomi namo. „Vaikas nuo motinos neatitraukiamas nė minutei.
Tą patį „Vilniaus dienai“ sakė ir Vilniaus universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikos vedėja Gražina Drąsutienė. „Tėčiams leidžiama stebėti visas procedūras: kaip naujagimis sveriamas, matuojamas, kaip duomenys užrašomi ant specialios ženklinimo apyrankės, kuri iškart prisegama mažyliui ant rankutės.
Rusijos atvejis
Rugpjūčio šeštą dieną Naberežnyje Čelnai ligoninėje vienu metu gimė dvi mergaitės. Jų mamoms cezario pjūvio operacijos buvo atliktos kone vienu metu, ir mergaičių gimimo laikas skyrėsi vos viena minute. Atrodytų, čia istorija galėtų ir baigtis. Vienai iš dviejų gimdyvių, 27 metų moteriai, iš karto po operacijos buvo pasakyta, kad dukrytė sveria 2,8 kg. Kitos mamos naujagimė buvo sunkesnė, gydytojai informavo mamą, kad ji sveria apie 3,3 kg. Kai atsigavusioms po operacijos moterims kitą dieną atnešė mažyles maitinti, jos iš karto pastebėjo, kad kažkas čia ne taip. Mergaitė, kuri sakė sverianti du su puse kilogramo, atrodė pasunkėjusi, o toji, kuri svėrė pusketvirto kilogramo, po paros laiko atrodė gerokai sulysusi. Mergaitės mamoms pasirodė iš išvaizdos kitokios, negu joms buvo parodytos iš karto po operacijos, todėl viena iš mamų pasiteiravo personalo, ar tai tikrai jos duktė, gal kažkas supainiojo ir atnešė kitą vaiką? Medicinos personalas atmetė bet kokią mergaičių sukeitimo tikimybę ir sakė, kad tai tikrai tų moterų naujagimiai. Tačiau gimdyvės Liudmila Trofimova bei Liudmila Dubajeva nenurimo ir su „pagimdytomis dukrytėmis” grįžusios namo.Viena iš mergaičių buvo pavadinta Ana, kita - Aišat. Tam, kad išaiškėtų tiesa, prireikė net trijų mėnesių. Būtent Anos mama pirmoji įkalbėjo vyrą pasidaryti DNR testą, kad įsitikintų, ar juos su vaiku sieja kraujo ryšys. Savo iniciatyva šeimos atliko DNR testus kaimyniniame Ufos mieste, ir rezultatai patvirtino tai, apie ką įtarė jų motiniškos širdys - jos nėra tikrosios mamos tų vaikų, kuriuos parsivežė iš gimdymo namų. Jos kasdien prie širdies glaudė ir maitino ne savo vaikus. Tačiau net ir turint DNR rezultatus, atsikeisti vaikais nebuvo lengva - tam reikėjo kreiptis į teismą - juk mažylės jau buvo užregistruotos ir turėjo asmens dokumentą. Jos buvo pilnateisės nebiologinių šeimų dukterys. Tiesa lyg ir aiški, tačiau viską reikia daryti pagal įstatymą. Šis laikas abiems šeimoms buvo itin sunkus. Šeimos kreipėsi į teisėsaugą, ir buvo pradėtas tyrimas, kuris įrodė, jog ligoninėje naujagimės buvo netyčia sukeistos. Ligoninei po ilgų atsikalbinėjimų teko pripažinti šį faktą. Jos buvo paguldytos viena šalia kitos po gimdymo ir po to netyčia sukeistos. Ligoninėje per dieną gimsta apie 18 naujagimių, taigi, medikų darbo intensyvumas didelis, aiškinosi aplaidžiai dirbę medikai. Po šio įvykio iš darbo buvo atleisti akušerijos ir ginekologijos skyriaus vedėjas bei vyriausioji akušerė, po kelių dienų iš darbo buvo atleistas visos ligoninės direktorius ir regiono sveikatos apsaugos skyriaus vedėjas. Aukščiausi šalies sveikatos sistemos valdininkai atsiprašė abiejų šeimų ir prižadėjo atlikti gimdymo skyrių patikrinimą visame Tatarstane. Prieš atsikeitimo kūdikiais procedūrą šeimos su kūdikiais buvo paguldytos į ligoninę, kur abiems mažosioms mergaitėms buvo atlikta kruopšti sveikatos patikra. Medikai sakė, kad su mamomis dirba psichologai, mat šis įvykis abi mamas Liudmilas labai stipriai paveikė. Duodamos interviu televizijai abi mamos sakė esančios sukrėstos įvykio ir džiaugiasi, kad tiesa išaiškėjo po trijų mėnesių, o ne po trejų ar trisdešimt metų. Beje, abi moterys jau turėjo pirmagimius vaikus, ir augindamos svetimas naujagimes matė, kad jos visiškai nepanašios į vyresniuosius brolius. Tuo tarpu atsikeitus vaikais, panašumas į brolius buvo akivaizdus. Ši istorija į viešumą iškilo praėjusią savaitę, praėjus lygiai trims mėnesiams nuo Anos ir Aišat gimimo.
Tarp kitko, tai ne pirmas kartas Tatarstane, kai gimdymo namuose sukeičiami vaikai. Praėjusių metų gruodžio mėnesį Rusijos žiniasklaida rašė apie dvi tenykštes šeimas, kurios taip pat augino svetimus vaikus, sukeistus dar gimdymo namuose.
žymės:
Panašus:
- Artėjančio gimdymo požymiai: svarbiausi ženklai, kuriuos privalote atpažinti!
- Ar Spenelių Dirginimas Iš Tikrųjų Skatina Gimdymą? Sužinokite Tiesą Apie Šį Populiarų Metodą!
- Kaip Greitai Atsigauti Po Tarpvietės Įpjovimo: Efektyvūs Priežiūros Patarimai Po Gimdymo Su Epiziotomija
- Kaip įveikti krizę po motinystės Vokietijoje: efektyvi socialinė parama šeimoms ir vaikams
- Ar tarpas tarp kūdikio kojų yra normalus? Sužinokite, kada verta sunerimti!