Vaikystė - tai svarbiausias laikotarpis, lemiantis kiekvieno žmogaus likimą. Tai laikotarpis, kuris įtvirtina mumyse pasitikėjimą žmonija arba atstumia nuo jos. Norėdami suprasti, kas tai yra vaiko teisės, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra vaikas, kokie požymiai išskiria vaikus kaip atskirą visuomenės grupę, kada prasideda ir baigiasi vaikystė, ir kodėl jai yra teikiamas ypatingas dėmesys.
Požiūris į vaikus yra esminis veiksnys, tiesiogiai susijęs su suaugusiųjų veiksmais vaiko atžvilgiu ir vaiko padėtimi visuomenėje. Ilgą laiką buvo manoma, kad vaikai yra labai pažeidžiami ir todėl jiems visų pirma reikalinga ypatinga tėvų ir visuomenės apsauga. Tik neseniai vaikai tapo teisės subjektais ir įgijo teises.
Vaiko Teisių Samprata
Vaiko teisės apima: vaiko kaip individo apsaugą ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis, kūrimą. Vaiko teisės rodo universalų bei ypatingą vaikystės statusą. Vaikams būtina pastogė, maistas, mokslas, gydymas, meilė bei apsauga nuo prievartos ir aplaidumo. Vaiko teisių apsaugą užtikrinti svarbu, nes vaikai yra ne tik mūsų visuomenės ateitis, bet ir dabartis.
Vaiko teisių sampratą formuoja įsivaizdavimas požymiais, pagal kuriuos vaiką galima atskirti nuo suaugusio asmens, taip pat suvokimas vaiko, kaip teisių turėtojo ir įsivaizdavimas pagrindinių vaiko teisių apsaugos principų. Šis mūsų suvokimas, tame tarpe ir vaiko teisių samprata, yra visuomenės informavimo priemonės, kurias šiame darbe vadiname tiesiog žiniasklaida. Remiantis tyrimų duomenimis Lietuvoje ilgą laiką žiniasklaidos institucija pasitikėta labiausiai. Žiniasklaidoje apstu straipsnių, kurių tema vaikai, jų teisės, bei jų įgyvendinimo problematika.
Vaikystės Apibrėžimas
Vaikystė - tai socialinė kategorija, skirianti vaikus nuo suaugusiųjų. Vaiko teisinis statusas - tai vaiko teisės ir pareigos. Norint suprasti, kas tai yra vaiko teisės, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra vaikas, kokie požymiai išskiria vaikus kaip atskirą visuomenės grupę, kada prasideda ir baigiasi vaikystė, ir kodėl jai yra teikiamas ypatingas dėmesys.
Į sąvoką "vaikas" galime pažvelgti ir iš sociologinės perspektyvos, nes dauguma sociologijos atstovų kritikavo psichologus, dėl tokio riboto vaiko raidos suvokimo. Jie pasisakė ir dėl vaiko, kaip tarpasmeninių ryšių dalyvio, neįvertinimo, nes vaikai raidos psichologijoje buvo matomi kaip negalintys turėti indėlio į vaiko-suaugusiojo santykius bei negalintys sukurti savo kultūros.
Sociologijos mokslas pirmasis ėmėsi tikslo apibrėžti vaiko bei vaikystės sąvokas, išskirti būdingus požymius, nustatyti vaiko padėtį visuomenėje. Ši sąvoka kinta kartu su visuomenės išsivystymo lygiu, kultūra, tradicijomis bei socialine struktūra. Pripažįstant, jog vaikystės samprata priklauso nuo skirtingų laiko, vietos bei socialinių dimensijų, svarbu apibrėžti požymius, pagal kuriuos galima atskirti vaiką nuo suaugusio asmens. Labiausiai mūsų požiūriu, priimtina N. Vuckovic - Sahovic suformuluota teorija, kuria remiasi ir G.
Amžiaus Kriterijus
Pirmasis, amžiaus kriterijus, atspindi laiką, kada vaikystė prasideda ir kada ji baigiasi. Šie klausimai paprastai yra reguliuojami kiekvienos valstybės įstatymuose. Šio vaiko nuo suaugusiojo nustatymas atspindi vaiko fizinės ir psichologinės brandos trūkumą bei poreikį apsaugoti vaiką nuo išnaudojimo bei žalingo aplinkos poveikio. Paprastai valstybės nustato žemutinę ir aukštutinę vaiko teisių ribas, t. y. įstatymiškai įtvirtina, koks žmogaus vystymosi momentas yra laikomas gyvybės pradžia ir iki kada valstybė pripažįsta žmogui vaiko statusą.
Kaip matyti, teoriniame lygmenyje visuotinio susitarimo dėl to, ką laikyti gyvybės pradžia, o kartu ir žemutine vaiko teisių riba, nėra. Nustatant aukštutinę vaiko teisių ribą vėlgi susiduriame su skirtingais jos vertinimais, nors šiuo atveju daugelis valstybių sutaria, kad vaiku laikomas asmuo iki 18 metų. Įžvelgiant tarptautiniu mastu, pirmą kartą vaiko sąvoka ir amžiaus kriterijus, atribojantys vaiką nuo suaugusiojo buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje. Šiuo bet kuriuo atveju prie Konvencijos prisijungusios valstybės turi garantuoti joje įtvirtintas teises visiems asmenims bent iki 18 metų.
Vaiko amžiaus kriterijus apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių pagrindų įstatyme. Šioje vaikystėje, kuomet vaikystė skirstoma į atskiras kategorijas. Taigi vaikystės skirstymas į stadijas yra išlikęs iki šios dienos ir būdingas daugeliui nacionalinės teisės aktų, ir yra pagrįstas asmens veiksnumu, t. y. galėjimu savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas. Šiuo jie skirstomi į dvi grupes: iki 14 metų (neturintys veiksnumo) ir nuo 14 iki 18 metų (turintys dalinį veiksnumą). Šiuo CK yra numatytos ir kelios išimtys, kada asmuo gali tapti visiškai veiksniu dar nebūdamas reikiamo amžiaus.
Štai, nei sueis aštuoniolika metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs ašis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento teigiama CK 2.5 straipsnio 2 dalyje. Kitas būdas tapti visiškai veiksniu iki pilnametystės - emancipacija. Šiame įstatyme dažniausiai yra nurodomas konkretus vaiko amžius. Kitais atvejais vaiko amžius nurodomas įstatymo komentaruose arba yra remiamasi nusistovėjusiomis teismų praktikos normomis.
Vaikystės Turinys ir Socialinė Branda
Antrasis kriterijus apibrėžiantis vaikystę - vaikystės turinys. Jis apibrėžia požymius, kurie vaiką atskiria nuo suaugusiojo. Pagrindiniu skiriamuoju požymiu dažniausiai yra nurodoma asmens branda. Suaugęs asmuo savaime yra brandus, tuo tarpu vaikas toks dar nėra arba yra tik iš dalies. Socialinės brandos sąvoka minima ir BK 81 ir 91 straipsniuose. Šis straipsnis komentare, socialinė branda aiškinama fizinio, psichinio asmens brandumo pakopa, kurią skirtingi asmenys pasiekia skirtingo amžiaus.
Remiantis analizuotų autorių teorijomis, galime teigti, jog vaiko samprata negali būti radikaliai atskirta nuo bendrosios žmogaus sampratos. Nors tarp jų egzistuoja akivaizdūs skirtumai, susiję su psichologinėmis, socialinėmis, biologinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, vaikystę reikėtų suvokti kaip tam tikrą žmogaus vystymosi stadiją.
Ilgai visuomenė į vaikus žiūrėjo, kaip į mažus suaugėlius, kuriam svarbiausia fiziškai subręsti. Visuomenei prireikė ilgo istorinio tarpsnio, kad pakeistų požiūrį ir elgesį vaiko atžvilgiu. Tik XX a. devintajame dešimtmetyje vaikui įgavus teisių turėtojo statusą, vaiko padėtis visuomenėje pradėjo keistis. Vaiko teisės yra žmogaus teisės. Vaiko teisės apima: vaiko kaip individo apsaugą ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis kūrimą. Vaiko teisės rodo universalų bei ypatingą vaikystės statusą. Specifinė vaiko padėtis visuomenėje lemia būtinybę aiškiai nustatyti jo teisių turinį bei sukurti teisines prielaidas vaiko teisių įgyvendinimui.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Šalys, kuriose draudžiami abortai: šokiruojanti patirtis ir neįtikėtinos pasekmės
- Šalys, kuriose uždrausti abortai: šokiruojanti statistika ir istorinės perspektyvos atskleistos
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Neįtikėtinos Kalėdinės Dovanos, Kurios Sužavės Kiekvieną Vaiką! Atraskite Tobulą Dovaną Šventėms
- Vienavaisio gimdymo komplikacijos: ką privalote žinoti kiekviena būsima mama?