Šiandien, lapkričio 16-ąją, savo 34-ąjį gimtadienį švenčia TV3 laidų vedėja Renata Šakalytė-Jakovleva. Ši proga žinomai moteriai tapo dar viena akimirka padėkoti savo šeimai ir bičiuliams, kurie jos gyvenimą praturtino šiluma ir meile. „Ši diena yra kaip ir visos kitos“, - kalbėdama su tv3.lt nusijuokia Renata.
Renata Šakalytė pasidalijo jaudinančia nuotrauka. Sulaukiau sveikinimų nuo dukryčių, vyro, draugų. Visi nuoširdžiai mane pradžiugino savo dėmesingumu. Smagu, kad nepamiršta, tačiau žmonių dėmesys man visada yra svarbesnis nei materialūs daiktai.
Prisimindama praėjusius metus Renata įžvelgia nemažai gyvenimo pamokų, patirties, kuri jai suteikė tvirtumo ir ramybės jausmą. „Kiekvieni metai yra kažkuo ypatingi. Kiekvieną gimtadienį pabandau apgalvoti, kokie jie buvo. 34-ieji mano gyvenimo metai buvo labai kūrybingi, įvyko įvairių pokyčių mano viduje. Supratau, kad su laiku tikrai ateina branda, išmintis. Dabar į viską reaguoju daug paprasčiau, turiu daugiau kantrybės. Žinoma, prie to prisidėjo ir mano dukros.
Kalbėdama apie ateitį Renata pabrėžia, kad jai nereikia progos išsikeliant ar įgyvendinant naujus planus. „Tikslus išsikeliu tada, kuomet aš pajuntu jų poreikį. Tam laukti gimtadienio ar Naujųjų metų man nereikia. Gimtadienis yra diena, kada aš gimiau, todėl natūralu, kad susimąstau apie praeitį ir ateitį.
Renata pripažįsta, kad bėgantys metai jos nė kiek negąsdina. Tiesa, laimingą šeimą ir sėkmingą karjerą televizijoje sukūrusi moteris savo pasiekimus gyvenime vertina kukliai. Aš žinau tik tai, kas man yra vertybių skalė. Stengiuosi turėti idėjų ir jas įgyvendinti“, - atvirauja moteris.
„Nuotaika nuostabi - nuo ryto sulaukiu labai daug dėmesio. Kai kurie jau ir vakar pasveikino. Smagu, kad yra feisbukas, primenantis apie galimybę vieni kitiems palinkėti laimingų metų. - pasidžiaugė Renata ir prisipažino kol kas iš artimiausiųjų sulaukusi tik pasveikinimo telefonu. - Taip nutiko, kad šiandien visi esame išsibarstę. Aš - Vilniuje, vyras su vaikais - sodyboje, dukra - pas močiutę. Kadangi dabar turiu važiuoti į repeticiją Kaune, sulaukiau pasveikinimo skambučiu. Visi choru uždainavo „Su gimimo diena“ ir labai pradžiugino. Na, o dovanos, kaip žadėjo, laukia vėliau. Vakare visi susitiksime sodyboje ir pjaustysime tortą“.
Norvilų šeima visą karantino laikotarpį mėgavosi gamtos vaizdais - net ir dabar dienas leidžia savo sodyboje Zarasų rajone. „Mums Vilniuje nėra ką veikti, o iš sodybos irgi drąsiai galima važiuoti į koncertus bei visur kitur. Tad mes jau kaip ir apsistojome ten. Sodyboje daugiau erdvės ir veiklos“, - kalbėjo Renata.
Moteris pasakojo rytą pasitikusi su Katažinos Zvonkuvienės daina „Gyvenimas prasideda nuo keturiasdešimt“. „Mano gyvenimas irgi prasidėjo nuo keturiasdešimties. Dabar aš jau konkrečiai žinau, ko noriu ir nenoriu, žinau, kaip ir kas man patinka, žinau, ar reikia nusileisti, ar pataikauti, ar nepataikauti. Nebijau drąsiai pasakyti savo nuomonės, pasidžiaugti kitais“, - kalbėjo Renata.
Eduardo Cinzo Metinės
Šiemet Eduardui Cinzui (tikroji pavardė - Čiužas), talentingam ir savitam išeivijos rašytojui, būtų sukakę 85-eri. 1924 m. balandžio 14 d. Rietave gimusį rašytoją Antrojo Pasaulinio karo sumaištis nubloškė į Vokietiją, o 1947 m. jis išvyko į Belgiją, kur liko gyventi iki mirties (1996 m.). Čia jis dirbo anglių kasyklose, elektrotechnikos institute studijavo inžineriją. Įvykus nelaimei, kurios metu neteko kojų, E. Cinzas ėmėsi literatūrinio darbo.
Jo lietuviškai rašomos knygos buvo leidžiamos Lietuvoje ir Amerikoje. E. Cinzas išgarsėjo romanų dilogija „ Raudonojo arklio vasara” (1975) ir „Mona (Trys liūdesio dienos)” (1981). Yra išleidęs romanus „Šventojo Petro šunynas” (1984), „Sutemose” (1996), novelių rinkinius „Brolio Mykolo gatvė” (1972) ir „Spąstai” (1981). Tokia būtų glausta E. Cinzo biografija.
Tačiau į ją neįeina daugelis dalykų, kurie, regis, irgi priklauso biografijai - kūrybos nuotaikos, ryšiai, mintys, idėjos, simpatijos, pagaliau pačių kūrinių gimimas. Bendraminčių, artimųjų ratas, sąsajos su Lietuva, lietuviškumo kaip vertybės išsaugojimas. Cinzas savo kūriniuose mažai kur minėdavo Lietuvą, lietuvius, tačiau nereikia pamiršti, kad savo knygas jis rašė lietuviškai - o kalbos išsaugojimas yra nepaprastai svarbus tautinio identiteto požymis.
O ypač - rietaviškiams, kurie su derama pagarba pagerbė savo garsaus kraštiečio gimimo metinių sukaktį. Renginiai, skirti E. Cinzo metinių sukakčiai, vyko Rietavo viešojoje bibliotekoje, Lauryno Ivinskio gimnazijoje. Balandžio 17 d. rietaviškiai kartu su E. Cinzo bičiuliais iš Vilniaus, Telšių ir kitų apylinkių aplankė rašytojo kapą Rietavo kapinėse. Vėliau Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje buvo atidaryta E. Cinzo gyvenimo ir kūrybos muziejinė ekspozicija.
Vyko konferencija, buvo transliuojami vaizdo įrašai, muzikavo Rietavo meno mokyklos auklėtiniai. Buvo galima įsigyti naujai išleistus E. Cinzo romanus „Raudonojo arklio vasara” ir „Trys liūdesio dienos”. Rašytoją prisiminė ir Lietuvos televizija: buvo parodyta 1994 m. sukurta laida „Likimai.
Pasak rašytojo S. Kašausko, kuris rūpinasi Cinzo kūrybiniu palikimu ir įamžinimu Lietuvoje, „didelio talento lietuvių rašytojas visiems laikams sugrįžo Lietuvon”. Ne tik didelio talento, bet ir tragiško likimo. Užtenka paminėti vien tai, kad jaunesnysis Eduardo brolis Antanas - vienas iš Rainių skerdynių aukų.
S. Kašauskas prisimena, kaip 1987 m. apsilankęs Lietuvoje, Telšiuose, Eduardas kraupiai pravirko, grįžęs nuo brolio kapo - nedaug trūko, kad 1940-aisiais jis būtų atgulęs šalia savo brolio. Mat abu Čiužiukai mokėsi Telšių Amatų mokykloje, kurios moksleiviai, atėjus sovietiniams okupantams, ėmė aktyviai ginkluotis ir įsitraukė į pogrindžio veiklą.
Rašytojo gyvenime buvo visko. Gyveno angliakasių barakuose, skurdo - anot jo paties, niekas nerėmė, teko gyventi pusbadžiu, verstis iš invalidumo pašalpos, už kurią galėjo nusipirkti du pakelius cigarečių per dieną. Vėliau mokėsi, tačiau buvo nepagarbus su profesoriais ir amžinai ginčijosi - už tai jį išmetė iš instituto. Dirbo atsitiktinius darbus. Vėl mokėsi - prancūzų kalbos, sociologijos, psichologijos.
Buvo profesionalus lošėjas kortomis - kaip pats prisipažįsta, tai bene geriausias amatas; kai lošė, gyveno turtingiausiai. Vėl įstojo į elektrotechnikos institutą ir jį baigė. O kai „Europos lietuvis” Londone išspausdino kelias noveles ir paragino rimčiau atsidėti kūrybai, galima sakyti, tada ir prasidėjo E.
Taigi nenuostabu, kad toks sudėtingas gyvenimas suformavo savotiškas rašytojo pažiūras, kurias galima iš dalies įvardyti kaip socialistines. Veikiausiai dėl šių pažiūrų sovietinė valdžia taip palankiai į jį žiūrėjo, kad leido lankytis Lietuvoje ir net išleido keletą jo knygų.
Tiesa, žadėtąjį romaną „Raudonojo arklio vasara” Cinzas visgi atidavė Čikagos leidyklai - šį faktą aptikau įžanginiame V. Kazakevičiaus straipsnyje, išspausdintame sovietinėje Lietuvoje išleistame Cinzo novelių rinkinyje „Spąstai”. (Šiame straipsnyje minima, kad Cinzas savo kūrinius spausdino ir „Draugo” laikraštyje).
Tačiau nevertėtų lipdyti rašytojui „socialisto” etiketės ir primesti jam siauras ideologines pažiūras - juk jis, pavyzdžiui, rašė apie darbininkų kunigą Paulių, atliekantį savo dvasines pareigas fabrikuose ir kasyklose („Brolio Mykolo gatvė”). Apie ligonius, narkomanus, pamišėlius, nelengvą medikų buitį. (Truputį juokinga, kai perskaitai, kaip viena leidykla išsigando E. Ir kai „Raudonojo arklio vasaros” veikėjas Stasys Dogenis sako, kad „nėra sielos, Mona. Yra tik biologinėje rūgštyje sumerkti neuronai”, ar mes galime veikėją už tai pasmerkti?.. O autorių?.. Ar abejonė kartais nebūna žmogiškesnė už nepalaužiamą įsitikinimą?.. Ar ateistas kartais nėra atspirtis tikinčiajam, nes taip patikrinamas pastarojo tikėjimas?.. Ar socialinė neteisybė, apie kurią skaitome Cinzo kūryboje, nesišaukia aukštesniosios, metafizinės tiesos?.. Pagaliau - ar racionalus pragmatiškumas negali susidurti su protu nepaaiškinamais dalykais?..
Galbūt E. Cinzas savo kūryboje tiesiogiai apie tai ir nekalba. Tačiau visuomet egzistuoja potekstė. Ir tikru literatūros kūriniu gali vadintis tie kūriniai, kurie tą potekstę sukuria. O E. Cinzo knygos tokios ir yra.
Antano Vaičiulaičio Literatūrinė Premija
Šių metų birželio 19-ąją Vilniuje, Rašytojų klube buvo įteikta dešimtoji, jubiliejinė Antano Vaičiulaičio literatūrinė premija. Ji atiteko rašytojui Valdui Papieviui už novelę „Jūra, arba Savižudybės prevencija“, išspausdintą „Metų“ žurnale (2014 m., Nr. 3). Tokie būtų sausi, faktą konstatuojantys žodžiai.
Į vakarą vedusio Vytauto Martinkaus klausimą, ar kas žino, kiek per porą dešimtmečių „Metuose“ buvo išspausdinta novelių, salė atsakė neramiu bruzdėjimu - bandyta spėti, bet spėjimai nebuvo tikslūs (bet štai antologijos pratarmėje V. Martinkus šią paslaptį išduoda - novelių skaičius artėja prie tūkstančio).
Kitas iškalbingas skaičius - premijos laureatai pagal feministinį diskursą pasiskirstę beveik pagal visas lygių teisių galimybes ir prioritetus: šeši vyrai, keturios moterys. Kaip pabrėžė V. Martinkus, tokios gražios sukakties, tokio gausaus būrio laureatų ir pagaliau novelių antologijos, šiais laikais itin retos viešnios leidybos laukuose, nebūtų buvę be iniciatyvos, be idėjos, kurią prieš dvidešimt metų palaimino ir įgyvendino būrelis lietuviškos novelės žanrui neabejingų žmonių - Vilniaus pedagoginio instituto (dabar - Lietuvos edukologijos universiteto) Lietuvių literatūros katedros vedėjas Albertas Zalatorius (1932-1999), Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ vyriausiasis redaktorius Juozas Aputis (1936-2010) ir Joana Abramikaitė-Vaičiulaitienė (1920-2003), rašytojo Antano Vaičiulaičio našlė.
Žmonių, kuriuos V. Turint omeny, kad tais nelengvais laikais, Lietuvai tik atkūrus nepriklausomybę, premijų, juolab literatūrinių, nebuvo gausu, toks J. Vaičiulaitienės ryžtas kėlė didelę nuostabą.
Turbūt ne vienam laureatui, kuriam teko garbė ir laimė priimti premiją iš ponios Joanos rankų (šių eilučių autorei - taip pat), tai reiškė kur kas daugiau nei jo kuklios kūrybos įvertinimą. Man tai buvo atsikuriančio ryšio su nežinoma išeivijos literatūros žeme paliudijimas, patvirtinantis mūsų visų bendrą kalbos giminystę. (1989-1994 m. studijuodama Vilniaus universitete, jau laisvai skaičiau grįžtančią į programas lietuvių išeivijos kūrybą: vieną kursinį darbą rašiau iš Mariaus Katiliškio kūrinių, o diplominį - iš Antano Škėmos.)
Vėliau, poniai Joanai iškeliavus į anapilį, novelės prestižą įkūnijančią premijos tradiciją sėkmingai perėmė trys Vaičiulaičių dukros - Joana, Aldona ir Danutė, kurios kasmet atvyksta į Lietuvą, kad pagerbtų ir įprasmintų savo Tėvelio atminimą, o birželis - tam tinkamiausias metas. Birželio 23-ioji - A. Vaičiulaičio gimimo diena, diena prieš pat Jonines, prieš vasaros saulėgrįžą.
Simboliška, kad šiais metais, šalia novelių antologijos ir dešimtosios A. Vaičiulaičio premijos, pasirodė ir solidžios apimties (958 puslapių) tomas - Antano Vaičiulaičio „Laiškai“ (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), vertingas epistolinis rašytojo palikimas, suteiksiantis daug įsimintinų akimirkų ne tik A. Vaičiulaičio kūrybos tyrinėtojams ir biografams, tačiau ir tūlam literatui, panūdusiam geriau pažinti išeivijos gyvenimo aktualijas.
Svariais „Laiškų“ egzemplioriais buvo apdovanoti šiemetinės A. Vaičiulaičio premijos komisijos nariai Jūratė Sprindytė, Danutė Kalinauskaitė, Vytautas Martinkus, Danielius Mušinskas ir Vanda Juknaitė, kuriems teko nelengva užduotis iš nemažo būrio kandidatų išrinkti verčiausią, labiausiai atitinkantį A. Pusė šios premijos laureatų - pripažinti lietuviškos novelės klasikai Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Rimantas Šavelis, Bitė Vilimaitė, Petras Dirgėla.
Darniai su jais vienoje antologijoje ir laureatų sąraše susigyvena ir viduriniosios bei jaunesniosios kartos prozininkai Danutė Kalinauskaitė, Vidas Morkūnas, Valdas Papievis, Renata Šerelytė, Laura Sintija Černiauskaitė. Pasak komisijos narių, vertinant „Metuose“ spausdinamus kūrinius, gal liko šiek tiek nuskriausta modernistinė novelė, tačiau žanro kanono ir taisyklių paisyti vis dėlto reikia.
Ir pernai, ir šiemet būta gražių ir svarių novelių - visiems komisijos nariams labai patiko R. V. Papievis, prisiminęs ankstesniųjų laureatų kalbas, kuriose skambėjo frazės „paglostyti žodį“, „įsipareigoti žodžiui“, priminė ir dar vieną rašytojo priedermę - apginti žodį. „Aš galvoju apie žodžius, jų galią ir bejėgystę: juos įsivaizduoju žodynuose, savo reikšmių lizduose ramiai snaudžiančius nelyg kūdikiai lopšiuose ir laukiančius, kol mes juos pabudinsime <…>.“
Manyčiau, šie žodžiai nelyginant savotiškas giminystės ryšys sieja visus premijos laureatus vieną su kitu ir su pačiu A. Ne veltui ir skaitymui buvo pasirinkta klasikine tapusi A. Vaičiulaičio novelė „Popiežiaus paukštė“, kurią išraiškingai perskaitė skaitovas Juozas Šalkauskas.
Novelės įvaizdžiai - paukštė, jos giesmė, šventoji ramybės dvasia - nereti rašytojo kūryboje: juk A. Vaičiulaitis buvo ne tik diplomatas, eseistas, darbštus spaudos darbuotojas, puikus novelistas, tačiau ir poetas.
Tokia prasminga sąsaja buvo pereita prie antrosios vakaro dalies - knygos „Debesis ant žolės“ (paantraštė - „Lietuvių novelės antologija, 1994-2014“). Pavadinimo, pasak V. Martinkaus, ieškota ilgai - tikėtasi rasti premijos laureatų tekstuose, tačiau jį suteikė paties A. Vaičiulaičio kūryba: eilutės iš eilėraščio „Pieva“ („Kai mano kūnas bus žolė, aš miegosiu savo gimtųjų lygumų krašte“) ir eilėraštyje „Debesėlis“ vaizduojama debesėliu virtusi siela.
Bandyta prisiminti, kada gi paskutinį kartą leista novelių antologija - ko gero, paskutinioji buvo „Žalias laiko vingis“ (1981). Kaip matome, laiko tarpas iš tiesų įspūdingas. Ši knyga ypatinga - kiekvieno autoriaus novelę lydi esė - laureato kalba, pasakyta atsiimant premiją. Esė liudija to laiko pulsą ir aktualijas - pavyzdžiui, R. Antologijos sudarytoja ir redaktorė D. Kalinauskaitė pajuokavo, kad visi autoriai - labai rimti ir pokštauti nelinkę, išskyrus nebent R. Šavelį.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas tarė trumpai drūtai: lietuvių literatūra visais laikais turėjo du žanrus, kuriais galėjo didžiuotis. Tai eilėraštis ir novelė.
Sunku jam nepritarti - šie žanrai nedaugiažodžiai savo forma ir struktūra, reikalaujantys disciplinos ir intelekto, galbūt todėl nepasiduoda laiko madai, lieka savaip vieniši, izoliuoti; leidyklų nenoras leisti novelių knygas liudija ne smukusį jų prestižą, o veikiau išdidų šio žanro aristokratiškumą.
Ne veltui ir V. Papievis sako, kad „kiekviename mūsų slypi dvasinis kamertonas, kuris suskamba peržengus neleistiną ribą“ („Šį mūsų nerimo pavasarį“ - „Metai“, 2014, Nr. 5-6). Ir ne veltui žodis „žurnalistinis“, prie kurio vargšo TV žiūrovo ausis jau įpratusi kaip prie natūralaus dalyko, susijusio su kažkuo lyg ir svarbiu, aktualiu, bet tuoj pat pamirštamu, banaliu ir nešvankiu, iš J. Sprindytės lūpų nuskambėjo it aiškus papeikimas.
V. Martinkaus įžanginiame knygos žodyje „Metų“ novelė: dešimt ir Vaičiulaitis“ yra toks sakinys: „Bet geriausias noveles ir šiandien verta skaityti balsu, anot Jūratės Sprindytės, deklamuoti lyg eilėraštį“ (p. 11). Tai sietina ir su V. Sventicko žodžiais apie novelę ir eilėraštį. Ir su V.
Renatos Valiūnienės netektis
2024 m. rugsėjo 21 d. mirė garsi gydytoja akušerė-ginekologė Renata Valiūnienė. 59 moteris jau kurį laiką sirgo onkologine liga. R. Valiūnienė nuo 1990 iki 2020 m. dirbo Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Nuo 2020 moteris dirbo privačioje Baltijos-Amerikos terapijos ir chirurgijos klinikoje.
Šia skaudžia žinia socialiniuose tinkluose pasidalino sutuoktinis Rolandas Valiūnas: „Renata išėjo... Protingiausia ir gražiausia moteris pasaulyje, mūsų mylima žmona, mama, dukra, sesė, draugė, pati ryškiausia asmenybė, kurią kada nors sutikau. Be jos pasaulis nebus toks pat. Ilgiuosi Tavęs šiandien, rytoj ir kiekvieną dieną.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Sveikinimai vaikams gimimo dienos proga: originalios idėjos
- Sužinokite savo Mėnulio ženklą – paprastas žingsnis po žingsnio vadovas!
- Neįtikėtinos žaidimų palapinės vaikų kambariui: geriausios idėjos ir ekspertų patarimai
- Unikalios idėjos ir patarimai dekoruotam vaikiškam plaukų šepetėliui – sužinokite, kaip jį paversti žaismingu ir patraukliu!