Knyga "Stiklo vaikai" yra detektyvinis romanas, kuris pasirodė baisokas ir keliantis intrigą. Istorija įtraukia ir nepaleidžia iki pat pabaigos.
Siužetas ir Pagrindinės Temos
Siužetas prasideda, kai Bilės tėtis miršta ir jie su mama persikrausto į Ohiusą. Name jau senokai niekas negyvena. Būtų viskas gerai, jei naktimis nebarbentų į langą ir nesiūbuotų svetainės lempa. Bilei jau nepatinka šis namas, o mama netiki, kad name vaidenasi. Šitam namui yra daugiau nei 100 metų. Ankščiau name buvo našlaičių namai, bet nepaprasti našlaičiai, o vaikai kurie serga tokia liga jie gali lengvai susilaužyti kaulus. Tai aš spėju, kad tai stiklo vaikai, nes stiklas lengvai dužta kaip ir vaikai.
Mistika ir Siaubas Vaikams
Būdama maža labai mėgau (ir tebemėgstu) skaityti mistikos ir siaubo kupinas istorijas. Kažkas keista vyksta name, kuriame apsigyveno Bilė su mama. Atrodo, visi žino, kas dedasi, bet slepia tiesą. Ir kuo toliau, tuo darosi baisiau.
Maarjos Kangro "Stiklo Vaikas": Skausmas ir Atjauta
"Aišku viena, ši knyga nepaliks abejingų", - pristatydamas knygą ketvirtame knygos viršelyje teigia rašytojas Jüris Kolkas netikslindamas, kokius jausmus sukels jame pasakojama istorija. Tai istorija, kurią tūkstančiai moterų ištyli, iškenčia, išverkia ar vengia kalbėti net su artimiausiais žmonėmis, nes labiausiai norėtų ją uždengti tamsaus stiklo gaubtu ir užkelti aukštai, kad nepasiektų, arba nuklysti į toli nuo gyvenimo džiaugsmo esančią proskyną ir vienai joje išbūti materialiais dydžiais neišmatuojamą savo kūdikio, vadinamo neindividu, praradimo metą. Maarja Kangro apsisprendė kitaip.
Ji minučių, valandų tikslumu aprašė savo patirtį neslėpdama, kad tai, kas nutiko, nutiko jai, ir kad šis romanas yra pasakojimas apie konkretų laiką, konkrečius žmones, buvusius su ja sunkiausiomis dienomis, nėštumo metu, po dviejų dirbtinių apvaisinimų ir neišsipildžiusių svajonių susilaukti ir auginti kūdikį. „Stiklo vaikas“ yra unikalus kūrinys, parašytas remiantis autentišku dienoraščiu... Tačiau tai ne vien terapinė literatura, autorės knyga yra sudėtingos ir savitos pasaulėjautos raiška - nuo intelektualių temų iki gilios atjautos kenčiantiems“, - sako knygos vertėja D.S. Giraitė.
Tarp įdomiųjų darbų, išvykų, skrydžių į susitikimus su įvairų šalių poetais, rašytojais, žurnalistais aktyviai literatūriniame gyvenime dalyvaujanti autorė 2014 metais Kijeve išvysta teigiamą nėštumo testą ir džiaugiasi, kaip džiaugtųsi bet kuri moteris, laukianti žinios apie gyvybę joje, kol staiga paaiškėja, kad tai ektopinis nėštumas, iš kurio teliks rožinėje dėželėje gulintis teigiamas testas, jį išsaugos sau aiškindama, kad niekada tokio daugiau gali nesulaukti. Sulauks, 2015 metais, džiaugsis, kol žodžiai akranija, anencefalija užgoš kitus žodžius. Veikėja pasiliks su jais nuo romano pradžios iki pabaigos.
„Aš nebegalėjau kaip anksčiau nuo nieko pradėti iš naujo. Tiesiog gulėjau ant apkloto. Užgesinau šviesą, nors tai buvo beprasmiška. Savo žinojimo neišjungiau“. Ar įmanoma išjungti žinojimą, kad gimdymo metu vaisiaus vandenys išplaus tavyje augančio kūdikio smegenis? Nes tai akranija, liga, kai kūdikiui nesivysto dalis kaukolės skliauto ir smegenys. Neatkeičiamas nuosprendis tam, kurį myli dar negimusį.
Ne kiekvieną dieną šią knygą galėjau skaityti. Ji persmelkia ir atšaldo, jauti moters neišsakytą skausmą, sutilpusį į datas, į nemetaforišką, neromantišką stilių. Tai tarsi vidinė kalba, kuria kasdien kalbame su savimi. Kalba, kurioje žodžiai tvirtai susiję su kūnu, ir autorės vartojamas šiknop tiesiog neturėtų švelnesnio tikslaus pakaitalo. Skaitant kartais atrodydavo, kad kažkas nematomas nori trinktelėti į galvą, todėl turėdavau atidėti knygą į šalį bent trumpam. Padėdavau ir laukdavau tinkamo laiko - kai rūpesčiai išseks, protas pervargs nuo mąstymo, jausmai pritils.
Tokia būsena buvo tinkamiausia „Stiklo vaiko“ skaitymui, lyg žvelgčiau per stiklą jo nepriliečiant, kad nesudaužyčiau, kad tvarus pasiliktų knygoje. Romano veikėja kantriai sieks atsakyti į sudėtingus mirties ir gyvybės klausimus, naršys internete ieškodama atvejų, kurie būtų analogiški jos atvejui, ar bent panašūs. Stebėsis tėvais, kurie ryžosi susilaukti akranija sergančių kūdikių, kad leistų jiems pagyventi nors kelias valandas, dienas, o gal net vienerius metus. Svarstys, o kaip gi jai pasielgti? Nutraukti nėštumą ar laukti? Ko laukti? Medicina negailestinga, tokius kūdikius vadindama neindividais.
Ar taip mano ir knygos veikėja? Ne, jai visa tai regisi neteisinga, nes toks pasaulis, kančios pasaulis, neturi prasmės. Ji myli savo kūdikį, pamačiusi gimusią penkiolikos savaičių dukrelę netgi aiškiai įsivaizduoja, kokio būdo ji galėjo būti užaugusi. Buitiškai klinikos palatoje pavaizduotoje gimdymo scenoje pakeri knygos pagrindinės veikėjos stiprus motinystės jausmas, šiluma, gili meilė savo vaikui, koks jis bebūtų.
Stiklas sukurtas stipriu ir trapiu, jis turi dvi puses: vienoje gyvena stiklo vaikas, kitoje mama, žvelgianti į stiklą ir matanti savo kūdikį. Tikrą žmogų su rankytėm, kojytėm, dailių veido bruožų, nesuspėjusį užaugti ir neužaugsiantį, pasiliksiantį stikle, kol kažkas turės jį sudaužyti. Reikia netipiškos drąsos, kad galėtumei viešam svarstymui pateikti savo dienoraščius, ką savo romanu nutarė ir įkūnijo rašytoja M. Kangro. Drąsi autorė, sugebėjusi aprašyti intymiausius išgyvenimus tikroviškai, nuoširdžiai, kartais ironiškai, kartais priekaištingai, netgi kietai, sugebėjusi neslėpti skausmo, kraujo, fiziologinio rezginio, kurį vadiname kūnu, nesvarstydama, ar tai skaitytojui bus malonu, ar jis raukysis, nes tai pernelyg drastiška.
Knygos įvadą parašiusi menotyrininkė Laima Kreivytė pastebi, kad „rašytoja nebando išsisukinėti, palengvinti knygos herojės ar skaitytojų situacijos. Kartu su ja išgyvename skausmą, pyktį, neviltį, stengiamės rasti racionalius paaiškinimus tam, kam net mokslas dar neturi atsakymų“. Atviras laukas su jame želiančiais varpučiais, kurie stipriai įsikibę žemės, romane yra nuolat kylančios, kamuojančios, slegiančios, piktinančios mintys apie nevykėlį Dievą ir jo kūrinį - pasaulį, esantį tikra nesėkme.
Save įvardijanti ateiste, autorė kalba ir mąsto apie Dievą, kas jis yra ar galėtų būti, aiškindama, kad, jeigu būtų tikinti, sukurtų užuojautos nevykėliui Dievui sektą. Skaitydama Dievui skirtus knygoje sakinius, prisiminiau filosofo, profesoriaus Naglio Kardelio paskaitą, kurioje kartą jis kalbėjo apie tikinčius žmones, negalvojančius apie Dievą, ir apie netikinčius, nuolat kalbančius ir mąstančius apie Jį. Pastarieji kartais yra arčiau Kūrėjo. Nesinori diskutuoti, kas yra „Stiklo vaikas“ - dokumentinis romanas, publicistikos ar grožinės literatūros kūrinys. Nes tema per stipri šioms smulkmenoms.
Moteris, žinanti, kad negalės pagimdyti kūdikio gyvenimui, nes jis ne ten ir ne taip prasidėjo, nes jis pasmerktas negyvenimui, mažiausiai galvotų apie literatūrinio kūrinio formą. Knygos pabaigoje autorė taip ir parašys: „Kai pagalvoji apie mirtį, visa tėra juoko verta. Kai pagalvoji apie mirtį, ypač tada“.
Estų rašytoja M. Kangro (g.1973 m.) yra šešių poezijos rinkinių, keturių prozos knygų, septynių operos libretų autorė, jos kūryba išversta į 20 kalbų. Ji taip verčia poeziją, šiuolaikinės filosofijos kūrinius. Romanas „Stiklo vaikas“ išleistas vokiečių ir latvių kalbomis, rengiamas anglų kalba.
Interviu su Autore
Skaitę jos pirmąją knygą „Stiklo vaikai“ (leidykla „Nieko rimto“, 2015 m.) žino, kaip sunku nuo šios paslaptingos istorijos atsitraukti.
- Rašiau istorijas nuo septynerių. Pati pirmoji buvo apie stebuklingą deimantą. Man tiesiog patiko rašyti, išgalvoti istorijas.
- „Stiklo vaikų“ istorija tiesiog gimė mano galvoje, kaip gimsta kitos istorijos, kurios jau parašytos ir išleistos. Daug įkvėpimo gaunu iš skaitytų knygų ir žiūrėtų filmų, bet visos mano rašytos knygos - gryna kūryba, mano vaizduotės produktai.
- Ar legendos ir istorijos knygose „Stiklo vaikai“, „Sidabrinis vaikas“ paremtos žiniomis, kurias girdėjote ar perskaitėte?
- Ar sąmoningai nusprendėte rašyti mistines, siaubo istorijas vaikams?
- Tai buvo ganėtinai sąmoningas sprendimas.
- Pagrindiniai jūsų knygų veikėjai labai drąsūs ir smalsūs. Ar jūs irgi tokia buvote?
- Vaikystėje buvau labai drovi, visai ne drąsuolė. Buvau panašiausia į Bilę - mėgdavau likti namuose ir skaityti.
- Kokie kiti kūrėjai jus įkvėpė?
- Mane labai įkvepia Stephenas Kingas. Jis - mano mokytojas, skaitydama jo knygas tiek daug supratau.
Skaitytojų Atsiliepimai
Viršelis knygos tikrai labai akį patraukiantis, o ir siužetas ganėtinai įdomus ir netradicinis. Mistikos ir detektyvo elementų kupina knyga.
Dvylikametė Bilė kartu su mama persikrausto į mažesnį miestelį. Tik registruoti vartotojai gali rašyti atsiliepimus. Mėgstu skaityti ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų bei jaunimo literatūrą. Skaitydama suaugusiųjų knygas visada aplenkdavau vaikams skirtą literatūrą. Tad šį kartą knygyne mano akį patraukė vaikams skirta knyga "Stiklo vaikai". Knygą perskaičiau per dvi dienas. Šiaip būčiau perskaičiusi daug greičiau, bet skaitymą teko įterpti tarp mokslų ir kitų būtinesnių darbų.
Panašus:
- Kristinos Ohlsson „Stiklo vaikai“: Įtraukianti Knygos Apžvalga, Kurią Privalote Perskaityti!
- Hipiai: gėlių vaikai - laisvės ir meilės filosofija
- Bembis ir jo vaikai: jautri istorija apie gamtą ir šeimą
- Sapnuoti nėštumą: paslaptingos svajonių interpretacijos ir jų reikšmė
- Idealus Kūdikio Pieno Mišinys: Optimali Temperatūra, Normos ir Neprilygstamos Taisyklės