Kodėl viena moteris pagimdo natūraliai ir lengvai, o kita kankinasi gimdymo metu? Ar mūsų protas gali atsakyti į šį klausimą? Tai, ką gali pasiekti kiekviena moteris, neturi ribų. Knygoje pateikiamas kitas požiūris į gimdymo procesą, supažindinama su Mentalinio gimdymo metodika (MGM). Kalbama ne apie gimdymo skausmo pašalinimo metodus, o apie skausmo išvengimą. Naudojama Neurolingvistinio programavimo, efektyvaus gimdymo modeliavimo pagal savo norą, metodika.
Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle.
Asmeninė gimdymo istorija: Justinos patirtis Anglijoje
Esu Justina, man 21 -eri, o mano partneriui - 30 metų. Gimdžiau dar 20 -ies, o po penkerių dienų suėjo 21 -eri. Galima sakyti, pasidovanojau nuostabiausią dovaną - dukrytę. Ji gimė vasario 1 - ąją. Mano nėštumas buvo planuotas ir labai ilgai lauktas. Pastojusi jau nuo kelių nėštumo savaičių supratau, kad nešioju naują gyvybę po širdele, mes abu be galo džiaugėmės, kad tapsime tėvais. Visas mano nėštumas buvo lengvas, jaučiausi labai gerai, lakstydavau laiptais aukštyn - žemyn, daug keliavome po Angliją. Norėjau, kad per mano akis vaikas pajustų šio pasaulio grožį. Gimdymas prasidėjo 41 savaitę.
Naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį pajutau skausmelius, kurie tai stiprėjo, tai sumažėjo. Nepaisant to, ryte vyrą išsiunčiau į darbą ir apsimečiau didvyre, sakydama, kad gimdyti dar ne laikas, ir jis gali ramia sąžine važiuoti į darbą dėl manęs nesikrimsdamas. Per daug nepergyvenau, nes vyro darbas nuo namų tik 3 minutės kelio su automobiliu. Vyras į darbą išvažiavo apie 8 valandą ryto, o jau 10 aš jam liepiau grįžti, nes supratau, kad jau vienai kentėti tuos skausmus per sunku. Vandenys man dar nebuvo nubėgę, apie 11 valandą nuvažiavome į ligoninę. Po apžiūros pasakė, kad dar ne laikas, negimdau, liepė važiuoti namo. Su vyru apsisukome ir išvažiavome namo. Atsiguliau į karštą vonią, manydama, kad tai mane atpalaiduos, sumažins skausmus. Tačiau skausmai nedingo, tik intensyvėjo. Netrukus paprašiau, kad vyras paskambintų į ligoninę ir vėl pasakytų, kad atvažiuojam. Apie 12 valandą sėdome ir vėl išvažiavome į ligoninę. Teko palaukti valandą ir tada mane paguldė į vienvietę palatą. Čia mane vis tikrindavo, maloniai bendravo, viskas vyko sklandžiai.
17 valandą jau perkėlė į gimdyklą, kuri priminė paprastą palatą, joje buvo labai jauku ir patogu. Joje abu su vyru jautėmės tikrai labai patogiai ir gerai. Atėjo anesteziologas, kurio tautybė, beje, vengras, ir suleido vaistų - epidūrinę nejautrą. Labai profesionaliai dirbo, iš karto dingos skausmai, o ir po gimdymo nejaučiau jokių padarinių, kaip kartais moterys kalba. Deja, mano gimdymas užtruko labai ilgai, itin lėtai vėrėsi gimdos kaklelis. Kas 15 minučių mus lankydavo medicinos seselė ir vis stebėdavo mano dukrytės širdelę. Taip pat atnešdavo kavos mano vyrui. Iš tiesų, mums labai pasisekė - per visą laiką pasikeitė dvi pamainos, ir visi skirtingi medikai mumis labai rūpinosi. Visi stebėjosi mano nuotaika, nes aš buvau pakylėta to laukimo jausmo, o dar kai neskauda, tai išvis tikras malonumas gulėti ir žinoti, kad tuoj laikysi rankose savo taip ilgai lauktą stebuklą.
Pradėjau stumti tik 5 valandą ryto, prižiūrima akušerės, ji man labai padėjo. Tačiau po valandos ji paklausė, ar noriu daugiau pagalbos, sutikau. Po 5 minučių į palatą atskubėjo daugiau gydytojų ir akušerių. Beje, vyras visą tą laiką buvo su manimi, man padėjo, jam iki šiol esu labai dėkinga. Noriu pagirti jį už drąsą ir supratimą. Vaikučiui gimti padėjo vakuumo pompa. Neužmiršiu to vaizdo niekada, kaip jį ištraukė su pompa už galvos. Traukė juodaoodis medikas, viskas vyko labai profesionaliai ir kompetentingai. Aš, kaip moteris, nejaučiau jokio diskomforto, nors tuos žmones mačiau pirmą kartą. Tokia realybė, kad gimdydamas Anglijoje, susiduri su skirtingom medikų tautybėm, bet jais visais tenka pasitikėti. Aš taip ir dariau - pasitikėjau ir tikėjau, kad viskas bus gerai, nors mano gimdymas truko 34 valandas. Aš vis tiek jaučiausi gerai ir pakylėtai.
Dukrytei gimus, ją apžiūrėję gydytojai konstatavo, kad tai sveika ir graži mergytė. O ji tikrai tokia ir buvo. Kai man ją uždėjo ant krūtinės, tai buvo toks momentas, kurio negalima nei aprašyti, nei apsakyti, nei apdainuoti… Dukrytė gimė 3950 gramų ir buvo 55 cm ūgio.
Štai tokia mano gimdymo istorija. Kad ir daug girdime nusiskundimų užsienio medikais, aš jais likau patenkinta ir esu jiems dėkinga. Jie padarė viską, kad mano gimdymas būtų kuo sklandesnis ir geresnis. Nereikėjo man maldauti epidūrinės nejautros, kaip kartais girdžiu pasakojant. Po gimdymo man padėjo ir susitvarkyti, ir nusiprausti. Buvau labai maloniai nustebinta, kai po gimdymo paprašiau valgyti (nes buvau visą parą nevalgiusi), atnešė skrudintos duonos su sviestu ir arbatos. Vis dėl to ten ne viešbutis, bet padarė viską, kad jauna mamytė su vaikučiu jaustųsi labai gerai.
Gimdymo baimės ir kaip jas įveikti
„Moters organizmas yra unikalus ir visiškai neįtikėtinas. Kartais man atrodo, kad tereikia visiškai pasitikėti savo kūnu ir jis duos ženklus, pats tinkamai reaguos į kiekvieną jam iškilusį iššūkį. Žinoma, kartais jam prireikia mūsų rūpesčio ar profesionalų pagalbos. Taip galvoju ir apie nėštumą, nes šis laikotarpis yra toks kupinas pokyčių pačiam kūnui, kad jis vos spėja juos priimti, o kartu dar turi eiti ir mūsų mintys bei psichika. Jei pačioje pradžioje kūnas nerodo jokių aiškių pasikeitimų aplinkiniams, tai viduje vykstančius pokyčius būsima mama pradeda jausti nuo pirmųjų dienų. Pavyzdžiui, jas kankina rytinis šleikštulys, jautrumas kvapams, krūtinės skausmai, bet šie pokyčiai slapti ir, tarytum, skirti tik mamai.
Antrasis nėštumo trimestras jau kupinas pokyčių matomų visiems ir žinia apie laukimo džiaugsmą tampa vieša. Trečiasis trimestras, kuomet būsimos mamos eisena tampa panaši į išdidžios karalienės, man visada atrodo tarytum visiškas viešumo paradas, nes visi turi tą vieną ir nepakartojamą klausimą, kurį jau keletą savaičių girdžiu ir aš „Tai kada gimdai?“ Kodėl visiems nuo bandelių pardavėjos, bibliotekininkės iki draugų vestuvėse sutiktų beveik nepažįstamų svečių kyla šis klausimas? Ar tai mano kūnas išdavikas jau pasiduoda, nes atrodo, kad jam jau metas gimdyti? Kartu su šiuo klausimu mano galvoje jau trečią kartą užsidega raudona ir labai ryški lemputė, kad gimdyti tikrai teks ir kyla klausimai - ar bijau ir ko bijau, tikrai pradeda suktis galvoje.
Gimdymo baimė yra neuromokslininkų jau aiškiai įvardinama sąvoka, nes nėštumo laikotarpis ir artėjanti gimdymo diena atneša daug nerimo ir dvejonių. Ar viskas bus tikrai gerai? Ar neskaudės? Ar gimdymas vyks pagal planą? Laukiantis pirmą kartą didžiausia baimė turbūt yra nežinomybė - kaip viskas vyksta, kaip prasideda gimdymas ar nepramiegosiu sąrėmių. Tokie dažniausi pirmakarčių mamų klausimai, todėl išduosiu paslaptį, kad šias baimes galima įveikti lankant tėvystės mokyklėlę ar tiesiog pasirinkus kelis seminarus, kurie padės pasiruošti gimdymui. Svarbi taisyklė yra susikurti savo galvoje tobulą ir ramų gimdymo vaizdinį, neklausyti neigiamų kitų patirčių bei nežiūrėti svetimų gimdymų.
Gimdymas yra pirmoji tėvystės pamoka - mokytis išbūti su tuo, ko negaliu kontroliuoti, todėl labai svarbu pasitikėti savo kūnu, bandyti susidraugauti ir tuomet stebuklingai išsiskirs oksitocinas, meilės hormonas atsakingas už sklandžią ir neskausmingą gimdymo veiklą, nes dar viena ir ne ką mažesnė baimė yra skausmas.
Žinoma, gimdymas mums siejasi su skausmingu procesu, todėl jei tai yra jus ypatingai gąsdinantis dalykas - būtinas pokalbis su specialistu, kurio metu galima aptarti visas šiuolaikines skausmo malšinimo priemones, išsiaiškinti kas taikoma ligoninėje, kurioje planuojame gimdyti ir susiplanuoti nuskausminimo galimybes. O gal to plano net ir neprireiks? Tiesa, turint gerą gimdymo patirtį turbūt šios dvi baimes šiek tiek sumažėja, bet visuomet galvoje vietos atsiranda naujoms. Mane šiuo metu kankina baimė - o kas jei aš numirsiu? Ir tuomet mintyse sukasi įvairūs scenarijai tik kažkaip vietos gimdymui su šypsena vis mažiau ir mažiau.
Gyvenant savo gimdymo baimėse atsiduriame savotiškame užburtame rate, todėl čia puikiai padeda pokalbis su savim ar su artimu žmogumi. Išsiaiškinkite, kas slypi už šios baimes, iš kur ji atkeliavo ir kaip reaguoja mano kūnas? Ir mes tikrai turime galios ramiai susidėlioti savo mintis. Be to, šalia visada yra žmonių galinčių išgirsti mūsų baimes ir sudėlioti jas į lentynėles - man tai kartais draugė, kartais vyras, o gal ir psichologas. Baimė gali būti sklandaus gimdymo stabdis, tad metas jai nusišypsoti ir prisiminti, kad susipažinus ji sumažėja ar net visai išnyksta ir nebetrukdo gimdyti su šypsena.
Na ir pabaigai, pasidalinsiu savo vakariniu pokalbiu su savo gimdymo baime po eilinio klausimo „tai kada jau gimdai?“ Kažkodėl ta baimė ateina prieš užmiegant, bet tuomet aš įsivaizduoju didelį raudoną drakoną saugantį spindinčią skrynią su lobiais ir tikrai žinau, kad ji skirta man. Turiu pasiekti skrynią, todėl žengiu žingsnį susitikti su drakonu, o jis tik sušnypščia ir nusišypso man.
žymės:
Panašus:
- Neįtikėtinos Gimdymo Patirtys Alytuje: Tikros Atsiliepimų Istorijos, Kurios Jus Nustebins!
- Sužinokite viską apie gimdymo riziką po akių operacijos – svarbiausi faktai ir patarimai
- Kodėl neprasideda gimdymas? Svarbiausi faktai ir efektyvūs patarimai laukiančioms mamoms
- Šilčiausi Sveikinimai Tėvui Gimus Sūnui – Nuoširdūs Žodžiai Ir Įkvepiantys Linkėjimai
- Individuali naujagimio priežiūra: svarbiausi praktiniai patarimai kiekvienai mamai