Pristatinėti O. Koršunovo nereikia, kūrėjo pilna visur: scenoje, kitų kūrėjų darbuose, visuomenėje.
"Ten būti čia" - Nepriklausomybės Atspindys
Anot O., 1990 m. vos kelios dienos po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo įvyko „Ten būti čia“ premjera, pirmoji premjera atkūrus Nepriklausomybę. „Atsitiktinumas, kaip ir viskas teatre ir gyvenime, - šypsosi režisierius. - Taip ir keliaujame per tą naują epochą jau trisdešimt penkerius metus. Tolimesni spektakliai taip pat visuomet buvo susiję su įvykiais Lietuvoje. Vėlgi sutapimai.
Anot režisieriaus, analizuojant „Ten būti čia“ galima suvokti Lietuvos dešimtąjį dešimtmetį ir visa tai, kas ten įvyko. Spektaklio pabaigoje nuskamba klausimas: „Kas pakeistų įvykių eigą ne tik Žemėje, bet ir kitose planetose?“ Moters balsas, sklindantis iš dangaus, atsako: „Pelytė.“ „Taip ir įvyko. Lietuva, tarsi ta pelytė, pakeitė visą pasaulį“, - prisimindamas sako O.
Nors spektaklį, minint atkurtos Nepriklausomybės metines, citavo Vytautas Landsbergis, tačiau jo pradžia nebuvo laukta ar paprasta. Režisierius su aktoriais repetuodavo slapta, spektaklis ėjo be jokios reklamos, o pirmųjų rodymų metu pusė salės išsivaikščiojo. „Bet mūsų tai, tiesą sakant, nejaudino. Mes labai tikėjome tuo, ką darome. Ir mums netgi buvo nesvarbu, ką galvoja žiūrovas.
Anot jo, per atsitiktinumą spektaklį pamatė prodiuserė, pakvietė į Edinburgą, kur jis buvo įvertintas pagrindiniu prizu. O grįžus prasidėjo sunkūs laikai, blokada. Žiūrovai nustojo eit į teatrus. „Visiškas paradoksas, bet tas spektaklis buvo neįtikėtinai lankomas. Atsirado gerbėjų klubas, žmonės žiūrėjo po 10-30 kartų.
Atsitiktinumas ar ne, bet „Ten būti čia“ 35-metį švenčia drauge su „Twin Peaks“, legendiniu D. Lyncho serialu. Anot O. Koršunovo, tai tam tikra metafizika. Ar atsitiktinumai lydi kiekvieną, tik ne visi moka juos pagauti, o gal tik režisieriai juos prišaukia?
„Ir taip, ir taip. Manau, kad kiekvieno gyvenimą lydi atsitiktinumai, tik reikia juos pamatyti, leisti jiems sąveikauti ar tiesiog atsiduoti, reikia drąsos. Po „Ten būti čia“ Akademiniame dramos teatre (dab. Lietuvos nacionalinis dramos teatras) gimė tokie spektakliai kaip „Senė“, „Labas, Sonia, Nauji Metai“, „Senė 2“, „P. S.
Naujas Žiūrovas ir Anarchija Teatre
Anot režisieriaus, spektaklis atėjo iš gatvės ir iš teatro vėl grįžo į gatves. Į spektaklį atėjo žiūrovas, kuris niekada iki tol į teatrą nevaikščiojo. Tuo metu, anot O., „Nebuvo taip, kad jaunas žmogus ateitų į teatrą. Režisieriaus profesija priklausė vyresniems, „patyrusiems“, lyg taisyklė - vyrams. Ir ne tik Lietuvoje.
Gastrolių Vakaruose prodiuseriams ir kritikams, pamačius mane, ištįsdavo veidai. Dabar visi keliai atverti jauniems žmonėms, ir labai gerai, tada tikrai taip nebuvo, bet buvo anarchija, atsirado tam tikros properšos. Proveržis įvyko ir dramaturgijoje. Atkūrus Nepriklausomybę buvo laukiama, kada pasirodys šiuolaikinė lietuvių dramaturgija, tikintis, kad cenzūros laikotarpiu visi „rašė į stalčių“, tačiau nors to neįvyko, įvyko „P. S. Byla OK“ (1997 m.).
OKT Gimimas ir Kredo
1998 m. oficialiai žymi Oskaro Koršunovo teatro (OKT) gimimą. Ar tai paskatino maištas? „Mus pradėjo kviesti svarbiausi festivaliai, tokie kaip Avinjonas, besikuriantis nacionalinis teatras nelabai sąveikavo. OKT tapo bene pirmuoju nepriklausomu teatru Lietuvoje.
„Tapome vienu iš akmenų Nacionalinio teatro statybose. Buvome pusiau nepriklausomi, tada keitėsi įstatyminės bazės, kiti dalykai ir tapome vieni pirmųjų, įkūrusių nepriklausomą teatrą“, - prisimena O. Nebuvo taip, kad jaunas žmogus ateitų į teatrą. Vadinamasis aukso amžius žymi ir OKT kredo „klasiką - šiuolaikiškai, šiuolaikinę dramaturgiją - kaip klasiką“.
„Pamenu, sėdėjome su Jūrate Paulėkaite, šviesaus atminimo scenografe ir teatro vizioniere, diskutavome, buvo pirma OKT spaudos konferencija ir kalbėjome apie tai, kad nebegalime būti toks teatras, kuris verda savo sultyse. Atėjo laikas kalbėti apie skaudulius be metaforų, visiškai šiuolaikiškai.
Tai buvo milžiniškas žingsnis kalbant ne tik apie estetiką, bet ir apie etiką, turinį, moralės suvokimą. „Shopping and Fucking“ pirmą kartą atvirai kalbėjo apie LGBT, apie socialinę nelygybę, apie narkotikus, apie kuriuos niekur nebuvo kalbama, nors jie egzistavo, apie kitą vakarietiško kapitalistinio pasaulio pusę. Tai buvo žiauri kapitalizmo kritika.
Labai gerai atsimenu, kai pirmą kartą įvyko pjesės skaitymas, aktoriai sėdėjo nuščiuvę. Paklausiau: „Ką jūs galvojate?“ O jie sėdi sutrikę, supranta, kad tai - labai gerai parašytas reikalas, bet ką su juo daryti?
"Shopping and Fucking" ir Žmogaus Teisės
Pasak jo, 1999 m. pasirodęs „Shopping and Fucking“ tapo bene pirmuoju spektakliu, atvirai kalbančiu apie žmonių teises, lygybę, o pasirodžius jam scenoje, kūrinį buvo siūloma uždrausti. „Tada dar nebuvo oficialios LGBT bendruomenės, pamenu, LGBT bendruomenės žmonės ateidavo į spektaklius, o per diskusijas net nekalbėdavo, tuo metu jie negalėjo turėti balso visuomenėje, negalėjo, kaip dabar, atsistoti ir kalbėti apie savo teises, bet jie rinkosi į spektaklį“, - pasakoja O.
Spektaklio premjera įvyko Jonavoje, o po to, keliaudamas po Lietuvą, jis ir toliau, anot režisieriaus, kėlė žiūrovams „šoką“, spektaklis vykdavo visiškoje tyloje, o po to prasidėjo anšlagai. „Shopping and Fucking“ ėjo 10 metų. Spektaklis dėl populiarumo net buvo vadintas komerciniu. „Vėl grįžtame prie to, kad analizuodami spektaklį analizuojame tai, kas tuo metu vyko Lietuvoje“, - priduria O.
"Vasarvidžio nakties sapnas" ir Šokis Teatre
„Įdomu tai, kad „Shopping and Fucking“ buvo įvykis Lietuvoje, o „Vasarvidžio nakties sapnas“ - pasaulyje. Jis peržengė teatro ribas, tai buvo ir savotiškas šiuolaikinis šokis. Pina Bausch mus pakvietė į savo šokio festivalį, o po pasirodymo restorane ji pasakė, kad seniai nematė tokios naujos, originalios choreografijos“, - prisimena kūrėjas, beje, su P.
Šiuolaikinio šokio elementų buvo ir daugiau, pavyzdžiui, spektaklyje „Vienatvė dviese“, kurį įkvėpė pirmasis lietuviškas skelbimas - vyras ieško moters. „Tai buvo tarpukario nepriklausomos Lietuvos skelbimas, kuris skambėjo maždaug taip - vyras ieško šviesios moters, kuriai net už šeimą svarbiau būtų lietuvybė. Pastarajame spektaklyje buvo pasakojamas miegančiosios gražuolės mitas, o jame išskirtinį šokį sukūrė Vesta Rasa Grabštaitė.
„Tas šokis atrodė gana šiurpiai, o po to vyras ją palikdavo ir eidavo į salę, būdavo atvejų, kai žiūrovai apalpdavo“, - sako O. Šalia didžiųjų aukso amžiaus spektaklių, tokių kaip „Meistras ir Margarita“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Oidipas karalius“, buvo ir kitų, pasak režisieriaus, mažesnių, bet labai svarbių.
Šiuolaikinė Pjesė ir Vakarų Dėmesys
Spektaklį pagal šią pjesę užsienyje pamatė Jūratė Paulėkaitė. „Tai pjesė apie miesčionių šeimą, kuri gyvena pagal nustatytus kriterijus, laikosi jų įsikibę ir nemato, kas vyksta su jų vaikais. Tai buvo Gyčio Ivanausko debiutas, per premjerą, kai finale jis apsipylė benzinu ir kvapas pasiekė žiūrovus, jie visi pradėjo bėgti iš salės.
Tuo metu vakariečius labiausiai domino Rytų Europos metaforinis teatras, o mes pastatėme šiuolaikinę, vakarietišką pjesę, buvome vieni iš dramaturgo Mariaus von Mayenburgo atradėjų, statėme spektaklį tuo pačiu metu kaip ir Thomas Ostermeieris. Tada jie, Mayenburgas ir Ostermeieris, garsiausias Europos režisierius, atvažiuodavo į Vilnių žiūrėti mūsų premjerų“, - prisimena O.
Dešimtasis Dešimtmetis ir Kultūros Ignoravimas
„Kartu su J. Paulėkaite mes kūrėme naują teatrą. Dešimtasis dešimtmetis buvo toks, galima sakyti, nekultūringas, kad kultūros žmonės jį ignoravo, atsitraukė ir paniro į savo pasaulį. Su Jūrate daug diskutavom apie tai, kad šito laiko negalima ignoruoti, nes tai - mūsų laikas, negalima gyventi kažkokame paraleliniame, utopiniame, gražesniame pasaulyje.
Tuo metu Lietuvoje kūrė Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, galima sakyti, toje pačioje scenoje. „R. Tuminas turėjo savo žiūrovus, savo apologetus ir kritikus, kurie jį mylėjo, o mes darėme kažką visiškai atvirkščio ir darėme tai sąmoningai, teatro kritikai tai vertino kontroversiškai“, - pasakoja O. Todėl OKT Lietuvoje aktyviai spausdino užsienio recenzijas ir dirbo aršiai dėl kiekvieno žiūrovo, nes spektaklių rodyti nuostolingai teatras tiesiog negalėjo. Jie neturėjo jokių dotacijų.
„Susiformavo progresyvi mažuma, kuri kultūros lauke kėlė svarbius klausimus. Neseniai mano mokinys Jokūbas Brazys, kalbėdamas apie OKT, pasakė, kad teatras baigiasi ne tada, kai baigiasi žiūrovas, o tada, kai teatras nebeturi klausimų, ir pridūrė, kad OKT jis stato todėl, kad jis visuomet kėlė klausimus“, - sako O.
Pasaulinis Pripažinimas ir Gastrolės
„Buvome pasaulio geriausiųjų dešimtuke. Mūsų skrydis buvo fenomenalus. Mes 11 ar 12 spektaklių rodėme pagrindinėje Avinjono programoje, tai vienintelis lietuvių teatras, patekęs į pagrindinę Avinjono programą. Iš lietuvių tik E.
Mūsų skrydis buvo epopėja, gastroliuodavome be sustojimo, aplankėme visus garsiausius ir svarbiausius pasaulio festivalius, tuomet ir naujus spektaklius repetuoti pradėjome gastrolėse, nes tiesiog neturėjome laiko“, - prisimena O. Kas tu esi?
Studija-Laboratorija ir Atsakomybės Prisiėmimas
Atsakymams ieškoti teatras atvėrė studiją-laboratoriją, nors minėtas klausimas, anot režisieriaus, nebėra taip stipriai keliamas, tačiau ar jis atsakytas, - neaišku. „Įdomu ir tai, kad dabar labai jauni žmonės kelia šitą klausimą: „Kas aš esu?“ Bet aš šitą klausimą iškėliau būdamas 40-ies. Manau, kad jauniems žmonėms šitas klausimas iš viso neturėtų būti aktualus.
Būkime atviri, jaunas žmogus yra dar nesusiformavęs ir tai yra labai gerai. Tai, jog tu esi dar tas, kuris gali tapti bet kuo, yra labai vertinga. Geriau galvoti apie tai, kuo tapti, negu apie tai, kas tu esi“, - sako O. Anot režisieriaus, nors Hamletas dažnai vaizduojamas kaip jaunuolis, iš tikrųjų pagal pjesę jam yra 30 metų, žvelgiant iš dabartinio žmogaus perspektyvos. Hamleto tema - atsakomybės prisiėmimas.
„Jam reikia prisiimti atsakomybę, išdrįsti pasakyti, kas jis yra, ar jis gali prisiimti atsakomybę už save, valstybę, karalystę? Esminis klausimas yra ne „būti ar nebūti?“, bet „dabar arba niekada“.
Intensyvus Gyvenimas ir Didžioji Trilogija
Pirmieji 10 OKT metų buvo be galo intensyvūs, tuo metu O. „Per teatrą, per viską buvo lekiama nusirovus galvas, puolama į patį epicentrą, sūkurį, mūšį. Tai buvo ne tik mano, bet ir viso teatro gyvenimas. J. Paulėkaitė neišeidavo iš teatro, sėdėdavo per visas repeticijas, aktoriai ėjo iš spektaklio į spektaklį. Išvažiuodavom į gastroles mėnesiams. Kas tai yra? Rokenrolas“, - sako O.
Būkime atviri, jaunas žmogus yra dar nesusiformavęs ir tai yra labai gerai. „Teatras tiek ilgai negyvena. Tu gali pagauti vieną bangą, kitą, jei kalbėtume apie rokenrolą, ir viskas. Tada ir iškilo klausimas - ką mes darome? Kur mes esame? Kur, taip lėkdami, atlekiame? Man 40 m., aktoriai jau subrendo, iš kai kurių vaidmenų išaugo.
Kas mes esame ne tik profesiškai, bet ir asmeniškai? Kas mums yra scena, žiūrovai? Tada ir iškilo šitas, tiesą sakant, kankinantis klausimas. „Pasakiau - darom „Hamletą“ ir atsakom sau į esminį klausimą - kas mes esame tiek gyvenime, tiek profesijoje?“ - pridūrė režisierius. „Pasakiau aktoriams, kad nebegalime taip gyventi, tiek gastroliuoti, tiek visko daryti. Mums reikia atsakyti į šitą klausimą.
Buvo nesvarbu, ar tai bus spektaklis, ar ne, tiesiog turėjome pabandyti atsakyti į tuos klausimus“, - sako O. Taip gimė vadinamoji didžioji trilogija: „Hamletas“, „Dugne“ ir „Žuvėdra“, kurios metu ir toliau buvo analizuojama profesija, aktoriai svarstė, kiek personažas kuria tave, o kiek tu personažą.
Maištas ir Teatras Šiandien
Pats O. Koršunovas kažkada maištavo ne tik prieš savo mokytoją J. Vaitkų, bet ir prieš visą tuometinę teatro sistemą. Šiandien jis pats dėsto LMTA. „Man atrodo, to maišto prieš mane netrūksta. Atgarsių girdime net iš tų, kurie kurti pradėjo OKT scenoje, ir tai yra normalu, neišvengiama.
Reikia pasakyti, kad nors OKT ir skamba kaip Oskaro Koršunovo teatras, iš tikrųjų jis visada buvo atviras kitiems. Pavyzdžiui, sukūrėme „Sirenų“ festivalį, kvietėme pačius geriausius. Sukūrėme festivalį Druskininkuose. Ši studija-laboratorija tapo atvira jauniems žmonėms. Daugybė iš jų, pavyzdžiui, K. Gudmonaitė, N.
Anot jo, OKT, gimęs Nacionaliniame teatre, po to iš jo išmestas, labai savotiškai į jį sugrįžo ir perkūrė, nes teatrui vadovauti atėjo M. Budraitis, o po to ir pats O. Koršunovas. „Vėl grįžtu prie minties, kad analizuojant tokį nepriklausomą, savotiškai paribinį reiškinį kaip OKT, galima daryti labai dideles išvadas apie teatrą ir visą šalį.
Mūsų gastrolės Europoje susijusios su naujos Europos gimimu, 2004 m. įstojome į Europos Sąjungą, visi festivaliai atsigręžė į Rytus. Tose šalyse atsirado visa karta režisierių, su kuria mes ir judėjome. Iš bene 100 per 35-erius metus sukurtų spektaklių dauguma jų tapo įvykiais.
Nesėkmės ir Grįžimas Prie Medžiagos
„Yra. Pavyzdžiui, pastačiau „Audrą“ Islandijos nacionaliniame teatre ir supratau, kad taip ir neįėjau į Šekspyro esmę. Buvo didelis pastatymas, graži V. Narbuto scenografija, fantastiškas aktorius, o išėjo - pasaka. Mane tai kankino, dėl to grįžęs į Lietuvą pastačiau „Mirandą“.
Taip pat M. Gorkio „Dugne“ Oslo nacionaliniame teatre, mano nuomone, buvo nesėkmingas, bet medžiaga manęs nepaliko, dėl to grįžau prie jos OKT“, - sako O. Man atrodo, to maišto prieš mane netrūksta. Čia jis prisimena ir kitą, daug atgarsio sulaukusį pastatymą, šį kartą - Lietuvoje, tai J. Marcinkevičiaus „Katedra“ LNDT.
„Visi tikėjosi, kad padarysiu kažką koršunoviško, demontuosiu klasikinę „Katedrą“, dėl to daug kas sako, kad tai - baisiai didelė mano nesėkmė, nes kūrinį pastačiau labai tradiciškai, bet aš to nesigailiu. „E. Nekrošius, pažiūrėjęs spektaklį, pasakė: „Niekas šiais laikais nepastatytų J. Marcinkevičiaus „Katedros“, o tu pastatei“, - pridūrė O.
"Išvarymas" - Lietuvos Istorija Scenoje
Kitas, bene legendinis LNDT einantis spektaklis, - „Išvarymas“ (dramaturgas Marius Ivaškevičius). „Visiškai fenomenalus epas. Spektaklis kalba apie nepriklausomos Lietuvos istoriją, apie tai, kaip mes keliavome į Vakarus ir tapome vakariečiais. Anot jo, žiūrovai - svarbus įvertinimas, nes teatras - tai ne tik kūryba, tai ir planavimas, lankomumas, galvojimas, kaip uždirbti trupei ir kad teatras duotų duoklę visuomenei.
„Teatras neišvengiamai tave įkinko į vergovę. „Paaukotas asmeninis gyvenimas, šeima. Jei dirbi teatre, turi atiduoti jam viską“, - mano O.
Pasipriešinimas ir Maištas
„Esu susidūręs su labai dideliu pasipriešinimu, buvau labai žlugdomas, man tiesiog neleido to ar ano daryti, nuo manęs buvo slepiami kvietimai į užsienį ir t. t. Esu su tuo susidūręs. Maištą nupirko. „Šiandien maišto pasigendu. Visuomenė ir teatras pasidarė tokie teisingi, bet „meinstryminiai“, maištas tapo sukoordinuotu, parodomuoju fasadu.
Maištą nupirko. Kai statėme „Shopping and Fucking“, buvo baisu apie tai kalbėti, bet kalbėti reikėjo. Dabar, kai apie tai pasiūlyta kalbėti, apie tai kalbama, bet tai tapo norma, „meinstrymu“, tokioms temoms suteikti saugumo garantai, jos nuleistos iš viršaus, finansuojamos. Teatras fojė kalba apie ekologiją ir tvarumą, o miškai Lietuvoje totaliai kertami.
„Shopping and Fucking“ ir sakė - palaukite, sustokite, pažiūrėkite, kas vyksta, o ne būkite per atstumą. Susikūrė labai įdomus precedentas“, - sako O. O kol maištai dar pakeliui, scenoje - nauji Koršunovo kūriniai. Vienas jų jau pasirodė Vilniaus mažajame teatre, tai - „Kantas“ (dramaturgas M. Ivaškevičius), kitas pasirodys gegužės mėnesį, tai - „Polaroidinė...“.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Nepraleiskite: Eimunto Nekrošiaus „Hamletas“ – Giliausia Spektaklio Analizė ir Paslaptys
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Čiobiškio Vaikų Darželis: Tikri Atsiliepimai ir Išsamiausia Apžvalga
- Tylėjimas Gimė Policininku: Sužinokite, Kas Tai Iš Tikrųjų Reiškia!