Viljamo Šekspyro drama „Hamletas“ paliko didelį įspūdį ir skaitant leido pajusti daug skirtingų jausmų: baimę, pyktį, nusivylimą, džiaugsmą. Atrodo, kad prieš keletą metų į šį kūrinį žvelgiau visai kitomis akimis nei dabar. Eimuntas Nekrošius pagal šią dramą sukūrė spektaklį „Hamletas“, kuris nepalieka abejingo nei jauno, nei seno žmogaus. Suprasti kūrinį geriau ir išsamiau visada padeda teatras - jis pateikia aiškesnę, bet gilesnę turinio prasmę.
Šios recenzijos tikslas - viešai pristatyti, kritiškai įvertinti spektaklio pastatymą, veikėjų charakteristikas ir tikrąsias emocijas. Rašant šią recenziją remiamasi 1997m. gegužės 11d. Lietuvos akademiniame dramos teatre, Vilniuje rodomo Eimunto Nekrošiaus spektakliu „Hamletas“ vaizdo įrašu, aktorių ir režisieriaus prisiminimais, savo įspūdžiais.
Šį spektaklį pasirinkau, todėl, jog šis kūrinys yra visiems puikiai žinomas ir įdomu pamatyti kaip aktoriai perteikia istoriją į sceną iš dramos, kuom skiriasi drama - knygoje ir scenoje. Taigi šios recenzijos tikslas palyginti dvi dramas, knygos ir scenos. Pasirėmiau Viljamo Šekspyro pjese „Hamletas“ bei spektakliu „Hamletas“, kurį režisavo E. Nekrošius gegužės 11 d. Vilniaus Nacionaliniame dramos teatre, kurį suvaidino „Meno forto“ aktoriai,o spektaklio autorius Eimuntas Nekrošius.
E. Nekrošius yra žymusis Lietuvos režisierius, jo biografijoje spindi daugybę surežisuotų nuostabių spektaklių ir tarp jų žymusis „Hamletas“. E. Nekrošius pirmasis Lietuvoje pastatė gyvąją teatro legendą, o per keturioliką metų spektaklis apkeliavo visą pasaulį ir buvo suvaidintas virš 200 kartų. E. Nekrošius sukūrė šį spektaklį, pateikdamas „Hamletą“ kitaip. Po skaitytos dramos ir matyto spektaklio, sąmonėje sukelia perversmą, apverčia viską aukštyn kojom, ką žinojom anksčiau, kadangi skaitydami pjesę „Hamletą“ įsivaizduojame kitaip arba mokykloje mums diegia savuosius „Hamletus“, o šis režisierus parodė, kokią iš tikrųjų pjesę parašė Šekspyras.
Spektaklio Gimimo Kūrybinės Aplinkybės
Eimuntas Nekrošius rugpjūčio 23d. LIFE būstinėje taria: „Gal čia blūdas, bet, žinai, vasarą labai daug žiūrėjau televizorių. Mačiau Mamontovo interviu. Nė vienos falšyvos intonacijos. Surask man jo telefoną. Reikia pažiūrėti. Tegu atvažiuoja pakalbėt“.
Taip prie trupės prisijungė ir kiti žinomi aktoriai: Vytautas Rumšas, Eglė Mikulionytė, Vladas Bagdonas, Ramūnas Rudokas. Visi buvo nustebę ir galvojo, kad dabar jau tikrai režisierius patirs fiasko, nes pagrindinis vaidmuo atiteko muzikos atlikėjui Andriui Mamontovui, kuris nėra nieko bendro turėjęs su teatru. „Hamletas“ mūsų valstybėje buvo statomas tik ketvirtąjį kartą.
Režisūrinis Sumanymas ir Dramos Teksto Interpretacija
Šis spektaklis išvydo dienos šviesą jau 1997 m. Gana agresyvi spektaklio pradžia su konvulsiškais beveik nuogų aktorių judesiais, klyksmais ir įgarsintu „Antgamtišku" Hamleto tėvo šmėklos priesaku pasirodė deklaratyvi, o režisūrinio sumanymo suvokimui iškart trukdė nepakankamai argumentuotas Hamleto paveikslas. Spektaklyje buvo bandoma papasakoti siužetą, Hamleto tragediją ir atskleisti esmines žmogaus dvasios būsenų transformacijas.
Veikėjų Charakteristikos
Vaidinime charakterių būta įvairių. Nuo didingos, arogantiškos asmenybės iki kuklios, pakilėtos. Klaudijus valdžios ištroškęs, arogantiška, egoistiška asmenybė, spektaklyje tai aiškiai parodoma tiek judesiais, tiek kalba, na, o Hamletas jo priešingybė, jis siekia teisingumo, kupinas skausmo ir nevilties žmogus, jaučiasi vienišas, nes niekas jo nesupranta. Ofelija, Hamleto mylimoji - švelnioji būtybė. Ji primena margaspalvį drugelį, kuris ryškiais sparnais klajoja po pasaulį ir mėgaujasi gyvenimu, taigi panašiai ir Ofelija, visuomet pakilėtos nuotaikos, tyra, naivi mergina ir pasaulį mato ryškiomis spalvomis.
Scenografija
Scenoje buvo galima įžvelgti daugybę ir įvairiausių simbolinių ar metaforinių mezanscenų.
Shakespeare’o Dramaturgijos Reaktualizacija Lietuvos Teatre
Straipsnyje apžvelgiama Shakespeare’o dramaturgijos repertuarinė įtrauktis ir dinamika XX a. Lietuvos teatre. XX a. režisūros meno istorija glaudžiai sietina su klasikinės dramaturgijos interpretacinių naratyvų kaita: novatoriškos sceninio kanono transformacijos atskleisdavo ne tik režisieriaus kaip spektaklio autoriaus meninių idėjų, vaizduotės išskirtinumą, bet ir bendresnes teatro meno raidos tendencijas bei pokyčius sociokultūriniuose kontekstuose.
Vakarų Europos teatro lauke tokiu teatrinių paradigmų kaitai atviru kūriniu ar centriniu artefaktu tapo Shakespeare’o dramaturgija ir ypač jo didžiosios tragedijos „Hamletas“, „Otelas“, „Makbetas“, „Karalius Lyras“.
Būtų netikslu teigti, kad Lietuvos scenos meno praktikoje būtent Shakespeare’as tapo tuo autoriumi, kurio kūrybos perskaitymai stipriausiai rezonavo su esamuoju meno ir visuomenės laiku, formavo kanonus, skatino režisūrinius atradimus. Tačiau akivaizdu, kad profesionalusis lietuvių teatras pakartojo pagrindines europines šio dramaturgo režisūrinio naratyvo tendencijas (nuo romantizmo retorikos, retrospektyvizmo iki dekonstrukcijos ar imersinio teatro).
Galima išsiskirti tuos laikotarpius, kai pastebimas bendresnis, ne tik vieno konkretaus režisieriaus ar teatro repertuarines programas apimantis Lietuvos scenos kūrėjų posūkis į Shakespeare’o dramaturgiją:
- tarpukariu - 3-iasis ir 4-asis dešimtmečiai;
- sovietmečiu - 7-asis;
- nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetis;
- XXI a. pradžioje įsibėgėjęs posūkis į Shakespeare’o reaktualizaciją šiuolaikinių scenos menų formomis.
Hipotetiškai šiuos skirtingus laikotarpius leidžia sieti naujos steigties fenomenas:
- nepriklausoma valstybė ir nacionalinis profesionalus teatras tarpukariu;
- po stalinizmo režimo ir terorų atokvėpį pajutusios visuomenės ir modernėjančio teatro kūrimas sovietinės okupacijos sąlygomis;
- nepriklausomybės atkūrimas ir teatro vaidmens visuomenėje virsmas;
- naujo šimtmečio ir meninių kartų kaitos teatre iššūkiai.
Ši hipotetinė visuomenės ir teatro diskursų samplaika leidžia išskirti Shakespeare’ą kaip reikšmingą Lietuvos nacionalinio teatro raidos veiksnį ir šiuo požiūriu įrašo lietuvių profesionalųjį teatrą į per šimtmečius suformuotą europinio šekspyriško teatro repertuarinių pasirinkimų tradiciją.
Taigi Shakespeare’o ir lietuvių teatro santykių dinamikoje galima įžvelgti klasikos kaip atsikartojančio socialinio mechanizmo naratyvą, kuriame, anot sociologo Boriso Dubino, veikia lūžio, pertrūkio kategorijos: tokio pertrūkio metu „klasika“ prisišaukiama įtvirtinti tradiciją ir jos totalią svarbą - funkcinė klasikos reikšmė siejama su specifinėmis tradicijos, pretenduojančios į visuotinai reikšmingą, konstravimo sąlygomis.
XX a. pradžioje nacionalinis profesionalusis teatras, kaip ir daugelis naujų fenomenų, ieškojo atspirties tvaresnių kultūrų patirtyje, siekė kompensuoti prarastus ryšius su pasaulio klasikiniu palikimu ir kuo greičiau pradėti kurti savo didįjį pasakojimą. Svarbiu autoriumi šiuo laikotarpiu tapo Shakespeare’as.
Tarpukariu profesionalioje scenoje (Valstybės teatre) pastatyti šeši kūriniai, iš kurių etapiniu įvardijamas Michailo Čechovo spektaklis „Hamletas“, žymėjęs ne tik šekspyriško diskurso, bet viso scenos meno slinktį į modernesnę režisieriaus ir klasikinio teksto ryšių sampratą.
Glaustai apibendrinant tarpukariu užsimezgusias šio dramaturgo kūrybos esmines režisavimo tendencijas akivaizdu, kad Lietuvos teatras tragedijos erdvę iš karto pasirinko kaip artimesnę nei komedijos žaidybiškumas. Kaip pamatinė turi būti pažymėta ir ta aplinkybė, kad dėl vertimų į lietuvių kalbą silpnos meninės vertės Shakespeare’as skleidėsi per teatro, o ne literatūros prizmę, tai yra visų pirma kaip pačių giliausių žmogiškų aistrų ir charakterių (vaidmuo) žinovas, o ne poezijos (kalba) genijus.
To laikotarpio teatras šekspyrišką tragediją suvokė kaip išnykusios didingos praeities erdvę, taikydamas sceninio retrospektyvizmo principus ar romantizuotą teatro retoriką.
Po okupacijos nutrūkus nuosekliai profesionalios scenos meno raidai Lietuvos nacionalinis teatras antrą kartą XX amžiuje Shakespeare’o kūrybą įvesdina į pakitusį meno ir visuomenės sociokultūrinį lauką tik 7-ąjį dešimtmetį. Naujas proveržis Shakespeare’o link visų pirma sietinas su 1964 m. visame pasaulyje minėtomis 400-osiomis jo gimimo metinėmis.
1961-1965 m. leidykla „Vaga“ išleido Williamo Shakespeare’o Raštų šešiatomį, nors ir stipriai vėluojant, tačiau buvo atkurta nutrūkusi britų poeto tekstų besiformavusi vertimų tradicija ir jo poetikos įtrauktis į lietuvių kalbą. 1964 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose paskelbtas poeto Alfonso Nykos-Niliūno „Hamleto“ vertimas.
Tais pačiais metais pasirodė žinomo teatrologo ir šekspyrologo Dovydo Judelevičiaus knyga Gyvas Šekspyras, kurioje teigta kūrybos energijos ir gyvybingumo idėja: „Šekspyro palikimas - ne muziejinė retenybė, ne praeities nuolauža, o gyvas, besivystantis organizmas, kurio gyvenimas nesibaigė.“
Šiuo dešimtmečiu sukuriami du Shakespeare’o sceninio perskaitymo kodai: pirmasis jų kuria romantinį maištaujančio prieš praeitį herojaus įvaizdį, antrasis reflektuoja tragedijos erdvę kaip žmogiškosios egzistencijos matricą.
1959 m. Valstybiniame akademiniame dramos teatre beveik po trisdešimties metų pertraukos pastatomas „Hamletas“ (rež. Jonas Rudzinskas). Antruoju lietuvių Hamletu, po Andriaus Oleko-Žilinsko 1932-ųjų metų spektaklyje, tapo to meto teatro ikona trisdešimtmetis aktorius Henrikas Kurauskas, išgarsėjęs savo vaidmeniu filme „Julius Janonis“, kurio premjera įvyko keliais mėnesiais anksčiau.
1966 metų pavasarį nauja jauna aktorių grupė būtent Shakespeare’o kūriniu atidarė ir naują teatrą Vilniuje - režisierės Aurelijos Ragauskaitės spektaklis „Romeo ir Džuljeta“ pažymėjo Valstybinio jaunimo teatro pradžią. Tų pačių metų pradžioje Kauno valstybiniame dramos teatre režisieriaus Henriko Vancevičiaus spektaklyje „Antonijus ir Kleopatra“ pagrindinius vaidmenis sukūrė du jauni aktoriai, XX a. nacionalinio vaidybos meno istorijoje ryškius pėdsakus paliksiantys Rūta Staliliūnaitė ir Kęstutis Genys.
Minėtus spektaklius vienijo ir to meto kontekstuose aktualizavo jaunos aktorinės energijos naratyvas, perkeltas į spektaklių režisūrinę koncepciją, pasižyminčią šiuo aspektu išgrynintu, socialinių ar politinių aliuzijų nekuriančiu, vis dar romantine retorika persmelktu Shakespeare’u.
Tragedijos kaip egzistencinės erdvės kategoriją esmingai įtvirtino Juozo Miltinio „Makbetas“, 1961 m. pastatytas Panevėžio dramos teatre.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 1939 m. Miltinis Shakespeare’o veikalą įvardijo kaip moderniosios kultūros dramos kūrinį, tai liudijo pažangią teatrinę mintį, artimą to meto europiniam režisūros meno reformos diskursui. 1961 m. režisierius turėjo jaunų „didelių aktorių“ šiai tragedijai statyti - tai Stasys Petronaitis (Makbetas), Elena Šulgaitė (ledi Makbet), Donatas Banionis (Bankas), visa Panevėžio dramos teatro trupė, persmelkta Juozo Miltinio asmenybės.
„Makbeto“ visuma sukūrė ne spektaklį, iliustruojantį Shakespeare’o tragediją, bet naują meninę realybę, anot teatro istorikų, kupiną aštrių disonansų, mąslaus nerimo, sąžinės grumtynių, karštligiško šnabždesio ir rūstaus atšiaurumo.
Tiksliu teatro kritikų pastebėjimu, Miltinis nesistengė aktualizuoti „Makbeto“, tačiau „gili Makbeto tragedijos analizė ir užaštrinta atpildo tema, aktorių vaidyba ir talentinga scenos priemonių atranka priartino spektaklį prie esminių šiandienos žmogaus būties problemų“ bei XX a.
Į 8-ojo dešimtmečio Lietuvos teatro repertuarą įrašomi tik keturi Shakespeare’o dramų pavadinimai, tačiau net trys iš jų anksčiau Lietuvos teatre nestatyti Shakespeare’o draminiai kūriniai - „Koriolanas“, „Audra“, „Du veroniečiai“, o atsižvelgus į tai, kad „Vindzdoro šmaikštuolės“, pirmą kartą pastatytos 1958 m. Kauno dramos teatre kviestinio režisieriaus (N. Buchmano), liko tuometinio kultūrinio lauko paribiuose, galima manyti, kad tikroji šios Shakespeare’o komedijos „inauguracija“ lietuvių teatro praktikoje įvyko 1977 m. Valstybinio akademinio dramos teatro spektaklyje.
Pirmasis kito dramos kūrinio, kuris panašiu laiku Vakaruose aktyviai įtraukiamas į postmodernizmo kultūros refleksijas, o būtent vėlyvosios tragikomedijos „Audra“ įvesdinimas į lietuvių teatro sceną taip pat netapo reikšmingu įvykiu. Režisūrinės koncepcijos požiūriu įdomiausias aptariamojo dešimtmečio lietuvių teatro šekspyrikos faktas - „Koriolano“ pastatymas Klaipėdos dramos teatre (1972).
Režisierius Povilas Gaidys pasirinko iki tol tragedijos žanrui netaikytą režisūrinio perskaitymo būdą: kamerinį, į artimesnį psichologinį kontaktą su personažais orientuoto teatro principą. Scenografiniu spektaklio dailininko Valentino Antanavičiaus sprendimu sumažintoje Klaipėdos dramos teatro scenos erdvėje protagonisto Koriolano (Henrikas Andriukonis) ir „individualizuotos minios“ akistatos demonstravo bandymą didįjį istorijos naratyvą priartinti prie psichologinio personažo. Tačiau būtent teatro personažo kaip dramos konstrukto, egzistuojančio belaikėje klasikos erdvėje, tarsi sąmoningai vengiant užčiuopti spektaklio laikmečio esmę.
Šiuo požiūriu ir kitos Gaidžio vėliau statytos Shakespeare’o komedijos „Du veroniečiai“ (1980), „Venecijos pirklys“ (1992), „Daug triukšmo dėl nieko“ (1997) taip pat pasižymėjo panašiu personažo psichologijos ir konteksto anonimiškumo deriniu.
Paskutiniuoju sovietinio laikotarpio dešimtmečiu Lietuvos teatro repertuare įrašyti keturi nauji Shakespeare’o pastatymai atspindi žinomus istorinius pokyčius, tuo metu vykusius režisūros meno lauke: naujos kartos lyderių Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino kūryba įgalina ir įtvirtina režisūros / teatro meno autonomiškumo idėją, režisieriaus meninio stiliaus autorystės prerogatyvą, susiformuoja vadinamasis išskirtinis lietuvių metaforų teatro diskursas.
Ši režisūros sampratos ir modelių slinktis atsispindi ir šekspyriškame lietuvių teatro naratyve. Aurelijos Ragauskaitės „Karalius Lyras“ (1983) ir Irenos Bučienės „Hamletas“ (1987) Valstybinio akademinio dramos teatre yra svarbūs artefaktai Shakespeare’o pastatymų istorijoje - joje pirmą kartą įrašomos moterų režisierių pavardės.
Žinoma, nė viena iš režisierių neafišavo tuo laikotarpiu neakcentuojamo feminizmo naratyvo, o pastarasis niekaip neatsispindėjo ir interpretacinėse spektaklių reikšmėse, tačiau bendrame lietuvių teatro šekspyriškos sklaidos lauke tai yra paminėtina aplinkybė. Abi režisierės rinkosi stambų teatrinį formatą - garsiąsias tragedijas, gausų spektaklio dalyvių skaičių, didžiosios scenos erdvę - ir, skirtingai nei šiuolaikinės teatro menininkės, neadaptavo Shakespeare’o dramų teksto, pritaikydamos jo sutrumpintus variantus prie savųjų vizijų.
Devintuoju dešimtmečiu pastatyti spektakliai „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1982) ir „Ričardas II“ (1986) išsiskiria ne tik lietuvių šekspyrikoje, jie yra svarbūs kultūros faktai ir bendruosiuose XX a. kontekstuose. Nekrošiaus spektaklis „Meilė ir mirtis Veronoje“ Shakespeare’o tragedijos „Romeo ir Džuljeta“ motyvais buvo kurtas Jaunimo teatro naujo pastato Arklių g. atidarymui tiesiant istorines paraleles į šio teatro pradžią („Romeo ir Džuljeta“, 1966), taip pat siekiant sudominti naują jauną potencialią auditoriją.
Ši išorinių aplinkybių samplaika sudarė sąlygas pirmojo Shakespeare’o teksto perkūrimui lietuvių nacionalinio teatro istorijoje ir, beje, vieninteliam tokios interakcijos atvejui tolesnėje režisieriaus Nekrošiaus kūrybinėje biografijoje. Shakespeare’o tragedija, perdirbta į roko operą (kompozitorius Kęstutis Antanėlis) ir jai perrašyta (poetas Sigitas Geda), į lietuvių šekspyrikos teatrines patirtis įtraukė populiariosios kultūros diskursą.
Iš esmės Jaunimo teatro spektaklis stebėtinai polifoniškai derino klasikos ir popkultūros raiškas, visų pirma dėl pačių jį kūrusių menininkų komandos priklausomybės kitam, profesionalaus meno, laukui, o svarbiausia - dėl režisūrinės traktuotės: Nekrošius į roko operos formą kaip į spektaklio rėmus įkėlė jokių kitų išorinių deklaratyvaus sušiuolaikinimo ženklų neturinčią poetinę teatrinių metaforų realybę, o joje mizansceniniu kursyvu išskyrė teatro teatre principą.
Spektaklyje koduota teatro tema tyrinėjo ir pačią scenos meno, ir jo kūrėjų pašaukimo prigimtį, kur ji besireikštų - elžbietiškos epochos ar XX a. Lietuvos valstybiniame teatre, visa tai kartu su Shakespeare’o tragedijos herojus įkūnijusiais dainuojančiais dramos aktoriais manifestavo teatrinio avangardo (kaip jis tuo metu galėjo būti išreikštas) idėją.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Neįtikėtina Eimuntas Nekrošius Biografija: Atraskite Jo Kūrybos Paslaptis ir Sėkmės Raktus!
- Neįtikėtina Spektaklio „Išvarymas“ Gimimo Istorija ir Genezės Paslaptys Atidengtos!
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Jiezno Paramos Šeimai Namai: Tikros Atsiliepimų Apžvalgos ir Gyvenimo Sąlygų Įvertinimai
- Atraskite Socialinių Globos Įstaigų Administravimo Studijų Programą – Jūsų Sėkmės Raktas!