Simonas STORPIRŠTIS (31) jau įpratęs girdėti klausimą, ar tikrai yra to Storpirščio, aktoriaus, sūnus? „O tada iškart dar perklausia - kurio?“ - nusijuokia.
Tiems, kas nežino atsakymo į šį klausimą: televizijos šou „Žvaigždžių duetai“ su Liepa Norkevičiene pergalę šventęs Simonas yra teatro ir kino aktoriaus Arūno Storpirščio sūnus. Jaunimo teatre jis susitinka ne tik su tėčiu, bet ir su dėde Gediminu Storpirščiu bei pusbroliu Ainiu. Visus dinastijos atstovus netgi galima kartu išvysti scenoje - spektaklyje „Geras žmogus iš Sezuano“, o „Skrydyje virš gegutės lizdo“ - Simoną su tėčiu ir dėde.
Simonas jau įprato nuolat būti lyginamas su jais. „Kartais net supainioja - sako, kad matė mane spektaklyje, ir pamini pavadinimą pjesės, kurioje vaidina Ainis, - šypteli. - Nors mes išoriškai visai skirtingi. Tiesa, vienoje recenzijoje esu skaitęs, jog mūsų vaidybos stilius panašus... Aš manau, kad esame skirtingi tiek scenoje, tiek gyvenime.
Gimė 1986 m. 2010 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos (lėlininkų) kursą (vadovai Algirdas Latėnas ir Gediminas Storpirštis). Nuo 2010 m. vaidina Jaunimo teatre.
Svarbiausi vaidmenys teatre:
- XXI amžiaus ŠĖPA,
- Ūbas Caras, rež. Guašas,
- Aldous Huxley, Puikus naujas pasaulis, rež.
- Miguel de Cervantes, Don Kichotas, rež.
- Asia Voloshina, Žmogus iš žuvies, rež.
- Jean Genet, Balkonas, rež.
- Ödön von Horváth, Vienos miško pasakos, rež.
- Teklė Kavtaradzė, Apie baimes, rež.
- Hans Christian Andersen, Coliukė, rež.
- Marius von Mayenburg, Perplex, rež.
- Dea Loher, Pabaigos ugnis, rež.
- Lina Žutautė, Kakė Makė ir pavogtas laikas, rež.
- Astrid Lindgren, Karlsonas, kuris gyvena ant stogo, rež.
- Bertolt Brecht, Geras žmogus iš Sezuano, rež.
- Carlos Murillo, Tamsos žaidimas, rež.
- Anton Chekhov, Vyšnių sodas, rež.
- Pawel Demirski, Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų, rež.
- Otfried Preussler, Raganiukė, rež.
- Chuck Palahniuk, Kovos klubas, rež.
- Oleg Bogajev, Slaptoji dviratininkų draugija, rež.
- Arvydas Juozaitis, Širdis Vilniuje, rež.
- Dale Wasserman, Skrydis virš gegutės lizdo, rež.
- William Shakespeare, Lady Macbeth, pagal „Makbetą“, rež.
- Pagal Kazį Binkį ir keturvėjininkų kūrybą, Keturiais vėjais, rež.
- Paolo Emilio Landi, Strip man show-viskas apie vyrus, rež.
Anot aktorių, vyšnių sodas - tai „savas kiemas, savas sodas, kiekvienas medis, kurį nukirtus vaikystėje verkdavai. Tai atsiminimai ir šeima“.
Emilija pirmą kartą dirba režisuojant tėvui. Ar ši situacija aktorei nėra kebli?
„Manau, kad jau atėjo laikas, kai galiu dirbti su tėvu. Anksčiau vengiau asmeniškumų - darbas su tėvu buvo tabu. Bet dabar jo ėmiausi ir atsiribojau nuo kitų nuomonės“, - pabrėžė E.Latėnaitė-Beliauskienė.
Anot jos, dirbti su tėvu smagu. „Žinoma, kaip ir visi vaikai, stengiuosi pateisinti tėvo lūkesčius. Tačiau labai svarbu pereiti nuo tėvų diegiamų vertybių prie savų, kaip ir „Vyšnių sodo“ pjesėje. Reikia nemažai sąmoningumo ir drąsos, kad išdrįstum deklaruoti savo vertybes“, - svarstė aktorė.
E.Latėnaitė-Beliauskienė daugelį vyresniųjų Jaunimo teatro aktorių prisimena iš vaikystės.
„Dabar man didžiulis malonumas matyti, kaip jie dirba, ir būti tarp jų, - dalijosi įspūdžiais Emilija. Tačiau mane labiau stebina ne žinomi aktoriai, o jaunieji. Pavyzdžiui, Simonas Storpirštis, su kuriuo esame bendraamžiai. Jis buvo vienas pirmųjų mano draugų Vilniuje, kartu augome.
Spektaklyje yra epizodas, kai Simonas paduoda man pūkelį - atrodo, nieko ypatinga, bet man tas momentas toks asmeniškas. Tuomet ypač jaučiu tą nuo vaikystės mus siejantį ryšį.
Jaunieji aktoriai suteikia gaivumo spektakliui, pačiam teatrui - atrodo, ką tik kartu su jais laikėme egzaminus, o dabar susitinkame scenoje.“
„Ir abu nuėjote tėvų pėdomis......o mūsų abiejų vyresnieji broliai - ne. Ir nežinau, kodėl taip susiklostė. Mes su Ainiu nuo mažens lankėme dramos studiją „Elementorius“, kuriai vadovavo ir iki šiol vadovauja jo tėvai. Kai klausia, kaip aš teatrą atradau, man atrodo, kad viskas vyko paprastai - ėjau ir nuėjau. Visą gyvenimą tuose užkulisiuose praleidau.
Viename interviu paaiškinote, kad vaikai scenoje už kulisų nesėdėdavo - teatre yra tiesiog galybė magiškų vietų. Daugybę laiko praleidau ne tik laukdamas tėčio Jaunimo teatre, bet ir tarp puantų Operos ir baleto teatre, - juk mano mama buvo balerina. Pamenu, kokie man juokingi atrodydavo tie vyrai su triko ir timpomis...
Kol tėvai būdavo repeticijose ar spektakliuose, mums, vaikams, likdavo visas teatras. Suaugusieji užsiėmę, niekas neturi laiko mums, tad eini, kur nori, darai, ką nori... Gali taip pasislėpti, kad tavęs niekas neras visą dieną. Netgi tėtis.
Jau buvau ne toks mažas, kai viename iš Jaunimo teatro kambariukų pastatė rusiško biliardo stalą. Jei nežaisdavo aktoriai, prie jo stodavome mes.
Vaikystėje esu ir scenoje pasirodęs - atrodo, balete „Daktaras Aiskauda“, vaidinau viščiuką. Gal tai likimo ironija, bet apvilko mane geltonu triko ir įvežė dideliu vežimėliu į sceną. Sėdėjau ir žvalgiausi į pilną salę žmonių. Smagiausia buvo, kai po kiek laiko mama namo parsinešė teatre gautą algą, iš to pundelio ištraukė pirmą mano uždarbį - penkis rublius - ir įteikė.
Smagiausia buvo, kai po kiek laiko mama namo parsinešė teatre gautą algą, iš to pundelio ištraukė pirmą mano uždarbį - penkis rublius - ir įteikė.
Pirmiausia nusipirkau arbūzą, paskui - tris kaušelius „Pingvino“ ledų legendinėje Pilies gatvės ledainėje ir dar liko pusketvirto rublio! Jaučiausi kaip milijonierius: pasirodė, kad už tokį lengvą darbą galima gauti tokį didelį atlygį. Tik nebeprisimenu, kodėl tas pasirodymas tebuvo vienintelis, gal vis dėlto kažko prisidirbau.
Galima sakyti, ne tik teatras, bet ir visas Senamiestis buvo mūsų žaidimo aikštelė. Tuo metu jis buvo ne toks kaip dabar, kai visi kiemai uždaryti, durys užrakintos. Tada netgi rūsiai buvo atviri. Už kiekvienos bromos - istorija, kiekvienas kiemas - nuotykiai, ko tik ten nenutiko, kiek ten visko padegta, sudeginta.
Manau, buvau koks trečiokas, kai paskui Ainį nusekiau į teatro studiją „Elementorius“. Tai buvo vienintelė vieta, kur eidavau su noru. Per visą lankymo dešimtmetį praleidau gal tik porą kartų, o juk per savaitę vykdavo po du užsiėmimus! Niekur kitur neprilipau - nei krepšinyje, nei lauko tenise, nei futbole. O drama ėmė ir prilipo.
„Aš nepersijungiu ir scenoje į tėtį žvelgiu kaip į savo tėtį“, - tik šypteli Simonas, vaikystėje laukęs teatre, kada tėčiui baigsis repeticijos ar spektakliai, o dabar drauge išeinantis į sceną.
Teatro studiją lankėte labai uoliai, o mokykla... ...manęs ji niekuomet netraukė. Visada rasdavau įdomesnės veiklos, nei ruošti pamokas. Kai nesimokai, kai pamokose jauti nuolatinę baimę, tai ir džiaugsmo daug nėra. Tuomet atrodė, kad visi tik ir lenda prie manęs, nors žino, kad nieko nemoku. Galvojau, kad mokykla - tik etapas, kurį reikia kaip nors pragyventi... Tiesą sakant, buvo pusmetis, kai mokykloje taip ir nepasirodžiau.
Būtų galima filmo scenarijų parašyti, kokioje melo karalystėje tuo laiku gyvenau. Nuo rugsėjo iki sausio, kai mane jau prigavo, kiekvieną rytą atsikeldavau, išsiruošdavau ir išeidavau į mokyklą. Iš tiesų - į Bernardinų sodą ir iki devintos valandos sukdavau ratus. Kartais būdavo ir daugiau nelankančių bendraminčių, kartais - tik aš vienas. Žiema buvo šalta, pasitaikydavo, kad paspausdavo ir dvidešimt laipsnių. Sulaukdavau, kol Rotušės aikštėje atidarys pieno barą, ten nusipirkdavau pigiausią bandelę, sušildavau ir laukdavau, kada pradės veikti kompiuterinė. O ten atsisėdi ir žaidi kompu iki pamokų pabaigos, kai jau gali grįžti namo. Grįžęs mamai papasakoji kokią istoriją, kaip sekėsi mokykloje, ir sėdi prie kompiuterio žaisti toliau.
Augau pavojingu metu - aišku, kiekviena karta gali sakyti, kas jos metas pilnas pavojų. Vieniems tai - alkoholis, kitiems - narkotikai, tretiems - azartiniai žaidimai. Kaip tik mano paauglystėje suklestėjo internetas, mieste atsidarė kompiuterinės - o jose prie kompiuterių ištisomis dienomis sėdėdavo ir žaisdavo krūvos tokių kaip aš.
„Aš nepersijungiu ir scenoje į tėtį žvelgiu kaip į savo tėtį“, - tik šypteli Simonas, vaikystėje laukęs teatre, kada tėčiui baigsis repeticijos ar spektakliai, o dabar drauge išeinantis į sceną.
Tėčiui buvo kilę įtarimų - vis norėdavo patikrinti mano pažymių knygelę. Sukausi kaip įmanydamas, buvau priprašęs bičiulės jam paskambinti, prisistatyti auklėtoja ir pasakyti, kad Simonas puikiai mokosi, o pažymių knygelė bus kitą mėnesį. Kai nebepakako pasiaiškinimų, kad, tarkim, auklėtoja pažymių knygeles surinko ir netikėtai susirgo, tėtis nutarė palydėti mane iki mokyklos ir su ja pasikalbėti. Prie pat mokyklos durų įtikinau jį sukti atgal - neva mokytoja labai užsiėmusi ir tik supyks... Jau vėliau tėtis pripažino, kad visas tas pusmetis buvo vienas geresnių mano vaidmenų...
Viskas išaiškėjo, kai sausį mokyklos vadovybė nutarė mane iš vienuoliktos klasės grąžinti kartoti kurso į dešimtą, o jau naujoji auklėtoja paskambino tėčiui ir pasidomėjo, kur esu dingęs, - paliktas antriems metams per mėnesį dar nepasirodžiau.
Tai buvo mano plano dalis - demaskuoti, kaip mokytojams iš tikrųjų nerūpi mokiniai (nusijuokia). O jei iš tiesų, tai aš gerai žaidžiau, gal ir jiems nebuvo lengva mane išaiškinti. Nunešdavau į mokyklą medikų raštelius, kad labai sunkiai sergu. Tokią melo raizgalynę buvau sumazgęs...
Vis dėlto karma su manimi susidorojo - buvau greta tėčio, kai jam paskambino naujoji klasės auklėtoja. Buvome užsukę į kažkokį ofisą, jis pridėjo telefoną prie ausies ir dvi minutes, kol vyko pokalbis, žiūrėjo į mane. Tos minutės prilygo pusmečiui, viskas prabėgo pro akis.
Tėtis viešų scenų nekėlė, tik kai išėjome pro duris... Labai supyko. Turbūt tik tie, kas augina vaikus, ir gali suprasti, ką jis jautė tą akimirką, kai suprato, jog pusmetį buvo vedžiojamas už nosies.
Man buvo labai gėda, bet ir nukrito didelis akmuo, nes gyventi mele - pragaras. Juk kiekvienas telefono skambutis namuose jau buvo išbandymas, skubi pirmas atsiliepti, nes tai gali būti auklėtoja. Kaskart susitikęs su tėčiu, - tėvai buvo išsiskyrę, aš gyvenau su mama, - svarstydavau, o gal jis jau žino? Gyvenau baimėje, tiesą sakant, netgi džiaugiausi, kai mane parišo.
Kai pagaliau rankose buvo mokyklos baigimo atestatas, mintyse tebuvo aktorystė?
Per stojamuosius pirmą įrašiau vaidybą, antrą - taip pat. Toliau nieko ir neberašiau. Maniau, jei neįstosiu, eisiu į kariuomenę.
Ainis jau studijavo aktorystę, jei nebūčiau buvęs paliktas antriems metams, būčiau galėjęs mokytis su juo. Jis man patarė, kad svarbiausia - priešais priėmimo komisiją jaustis užtikrintam. Po kelerių metų dėstytojai man paatviravo - atrodžiau toks užtikrintas, kad neabejojo, jog esu pasikėlęs. Atėjo toks pasaulio bamba, o dar garsi pavardė... Prisipažino, kad jei būtų buvusi jų valia, būtų dar ilgiau svarstę, ar mane priimti.
Be abejo, studijuojant sklandė kalbų, kad tiesiog negalėjau neįstoti, nes juk priėmimo komisijoje ir dėdė, ir tėvo kurso draugas Algirdas Latėnas... O man taip virė kraujas - aš jums parodysiu.
Baigiau kursą, kuris buvo ruošiamas lėlių teatrams. Ką veiksiu užvėręs akademijos duris - neįsivaizdavau. Kai jau šventėme diplomų gavimą, pokalbio pasikvietė mane ir dvi kurso drauges ir pasakė, kad mums siūlo ateiti dirbti į Jaunimo teatrą.
Iš pradžių buvo labai keista vaidinti su aktoriais, kuriuos matei nuo vaikystės, bet aš nepersijungiu ir scenoje į tėtį žvelgiu kaip į savo tėtį, į dėdę - kaip į dėdę, o į pusbrolį - kaip į pusbrolį.
Esu filmavęs serialuose („Kriminalistai“, „Nuovada“), reklamose, įgarsinu animacinius filmus.
Užsiminėte, kad namuose laukia artimas žmogus. Ar mylimoji - iš teatro pasaulio?
Tai - mano kurso draugė Indrė, ji dirba „Lėlės“ teatre. Mes kartu - nuo trečio kurso. Aišku, buvo etapų, kai nebuvo aišku, esame kartu ar atskirai. Man vis atrodė, kad turiu nuo kažko bėgti, kad mane kažkas laiko, gal čia dar ne „tas“ žmogus. Pasirodo, niekas manęs nelaiko, o ir esu prastas lakstytojas. Yra toks rusiškas žodis, kuris viską pasako, - „odnoliub“ („vienmylys“). Be to, neseniai iš gastrolių Baltarusijoje ji parvežė kojines su užrašu „zaniat“ („užimtas"), tai kaip jau ir viskas aišku.
Kad abu esame tos pačios profesijos atstovai - ir smagu, ir ne. Kartais gerai, kai su šalia esančiu žmogumi gali pasikalbėti apie teatrą, kartais tai pradeda erzinti. Nors teatras ir kitas, bet problemos tos pačios. Kaip du virėjai - juk nesvarbu, kad vienas prancūzų virtuvės specialistas, o kitas - italų, bet gali kalbėtis, kurie peiliai aštresni... Tik tos pačios profesijos žmogus supranta, ką prieš premjerą keturiolika valandų gali veikti teatre ir kodėl tampi irzlus. Nori nenori į namus parsineši nuotaiką.
Neseniai įsigijome namą sodų bendrijoje prie miško ir bandome kurtis.
Taip negalvoju, paprasčiausiai atėjo kitas etapas. Gal tai galima vadinti trisdešimtmečio krize? Kol kas bandau pats ten tvarkytis - kai reikia daužyti, laužyti ir išrinkti, geranoriškai padeda draugai. Paauglystėje, kai atsirado reikiamybė turėti savų pinigų, esu išbandęs visokius darbus - kasiau griovius, dirbau statybose, valiau langus, dirbau padavėju, melžiau karves. Tačiau rankų nekišiu ten, kur neišmanau.
Mama visuomet laikydavo kates, tėtis - šunis. Visada juos mylėjau, nors vaikystėje vienas man yra įkandęs į galvą, iki šiol randai matyti: kaime pas močiutei nunešiau šuniui į voljerą kaulų, o po kiek laiko sumaniau nueiti su juo pažaisti, jis dar nebuvo baigęs graužti kaulų, mane ir puolė. Tačiau tai meilės nenugesino. Negali likti abejingas tam besąlygiškam šuns atsidavimui.
Man patinka, kai ryte išėjęs pasivaikščioti su šunimi gali įkvėpti gryno oro ir tau prapučia galvą.
Lapkričio mėnesį sueis dveji metai, kai S. Storpirštis neteko tėčio, teatro scena - garsaus aktoriaus.
Ankstesniuose interviu S. Storpirštis pasakojo, jog kurį laiką jam vis dar mėgindavo paskambinti. Mėgino paskambinti ir dieną prieš interviu, tačiau ir vėl nesėkmingai.
„Kas nėra su tuo susidūręs, neįmanoma to jausmo paaiškinti. Mirtis mane lydi kone visą gyvenimą. Kai gimiau, jau neturėjau vieno senelio ir močiutės. Tuomet netekau kito senelio, mamos, kitos močiutės, galų gale - tėčio. Mirtis mane labai dažnai aplankydavo ir kiekvieną kartą patirdamas netektį suprantu, koks žiaurus yra tas žodis „niekada“. Tu niekada nebepamatysi to žmogaus. Taip, yra nuotraukos, mano tėčio atveju - ir vaizdo įrašai. Bandžiau prieš porą savaičių įsijungti laidą apie jį. Tik penkias minutes pažiūrėjau, ir viskas. Akys šlapios ir supratau, kad to daryti dar negaliu. Tos pačios laidotuvės. Tai yra sudėtingas dalykas. Tuomet pats gedi ir dar ateina penki šimtai žmonių, tau reiškia užuojautą, o tu turi visus juos išklausyti. Kiekvienas jų žodis - tarsi dūris. Kiekviena istorija apie tavo žmogų - kaip priminimas: viskas, nebėra. Po mamos netekties metus ar pusantrų nesupratau, kaip toliau gyventi. Po paskaitų, kurios baigdavosi dešimtą valandą, eidavau per pusę miesto pėsčiomis į kapus. Atrodė, taip reikia. Tai dariau kiekvieną vakarą pusantro mėnesio. Po tėčio mirties aš iš viso buvau išskridęs - nebeturėjau tikslo, turėjau vaiką, šeimą, bet save buvau nurašęs ir išmetęs. Maniau, kad niekam nesu reikalingas. Man visada lengviau padėti kitiems, o sau nežinojau, kaip padėti“, - sako aktoriumi taip pat tapęs žinomo aktoriaus sūnus.
Būdamas paauglys, Simonas sužinojo, kad turi seserį Eveliną. Kaip aktorius prisimena pažintį?
„Buvo labai nejauku. Kai tu gyveni 16 metų ir staiga sužinai, kad turi sesę... Apskritai mūsų šeimos gyvenimas - tarsi telenovelė. Mama po spektaklio ateina su kolega, kuris mane, mažą vaiką, paperka guma arba saldainiais, tėtis kuria gyvenimą su kita moterimi ir dar po kiek laiko sužinai, kad turi sesę. Iš šono pažvelgus tarsi geros melodramos scenarijus. (Juokiasi.) Tai buvo „Auksinių svogūnų“ vakaras, tėtis turėjo ten kažką vaidinti ir mane vedėsi kartu. Prieš šventę jis man pasakė, kad aš ne vienas žiūrėsiu pasirodymą, o su... sese. Visa tai įvyko balandžio 1-ąją, tačiau tai buvo ne pokštas. Mus susodino šalia ir buvo taip nejauku. Neatsimenu, ką žiūrėjau, ką šnekėjome. Buvau labai sutrikęs. Kaip šią žinią priėmė šeima? Manau, kad tai buvo visiems naujiena. Kiek aš žinau, istorija buvo tokia: tėtis vedė kažkokį renginį ir po to gavo raštelį, kuriame buvo parašyta: „Aš - Evelina, tavo dukra, paskambink.“ Tiksliai nepamenu, tačiau kažkas tokio buvo. Tuomet jis jai paskambino, atkūrė ryšius ir ėmė bendrauti. Dėl ko jie iki tol nebendravo, pasakyti negaliu. Tėtis tai, žinoma, žinojo“, - interviu žurnalui „Stilius“ pasakojo S. Storpirštis.
Žinomas teatro ir kino aktorius Arūnas Storpirštis po ligos mirė eidamas 69 metus 2018 metų lapkritį. Dar tą pačią dieną jis dirbo, įgarsino filmą.
„Jis sirgo, bet ir dirbo iki paskutinės dienos - dar vakar garsino filmą. Jis negulėjo ligos patale, iškeliavo garbingai“, - sakė Gediminas Storpištis.
A. Storpirštis gimė 1950 metais Vilniuje, 1975-aisiais baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija) aktorių laidą. Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti Jaunimo teatre sostinėje ir šio teatro trupei priklausė iki šiol. Aktorius į Jaunimo teatrą atėjo su legendiniu vadinamu režisierės Dalios Tamulevičiūtės dešimtuku. Šiame teatre A. Storpirštis sukūrė daugiau kaip 30 vaidmenų.
Jis vaidino garsiuose Jaunimo teatro pastatymuose „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Škac, mirtie, visados škac“, „Pirosmani, Pirosmani“ ir kituose. Aktorius kurį laiką dirbo nevalstybiniame Didžiajame Vilniaus teatre.
A. Storpirštis daug filmavosi ir Lietuvoje, ir anksčiau - Sovietų Sąjungoje. Jis vaidino „Amerikietiškoje tragedijoje“, „Chameleono žaidimuose“, „Ir ten krantai smėlėti“, „Žalstvykslėse“, „Žvaigždėje“, „Eurazijos aborigene“, „Dėdė, Rokas ir Nida“, kt., filmavosi televizijos serialuose, humoristinėje žinių laidoje „Dviračio šou“. Aktorius taip pat garsino filmus.
2019 m. rugpjūčio 3 dieną Vilniaus santuokų rūmuose Simonas ir Indrė susituokė. Tuomet laiminga pora jau ant rankų laikė savo pirmagimį. „Toks jausmas, kad jau seniai esame susituokę. Tik dabar oficialiai žingsnis žengtas. Gražus dalykas yra santuoka ir gražu tokiu būdu išreikšti pasitikėjimą vienas kitu“, - „Delfi“ kalbėjo Simonas. Jis taip pat juokėsi, jog jų santykiai jau patikrinti dešimtmetį trunkančia draugyste, o Indrė tik dabar sutiko prisijungti prie Storpirščių giminės ir tapti Storpirštiene. Būtent tokią pavardės formą ji ir pasirinko.
Laiminga aktorių pora susipažino kartu studijuodami ir vienas kitą pamilo vos tik susipažinę, tačiau ir išbandymų jų santykiuose netrūko, nors, kaip kalbėjo S. Storpirštis, tai, kad ji taps jo žmona, jis žinojo iš pat pradžių. Indrę į šeimą mielai priėmė ir šviesaus atminimo jo tėtis Arūnas Storpirštis.
Dar šių metų balandį serialo „Prakeikti“ aktorius viename interviu sakė, kad su šeima norėtų praleisti daugiau laiko ir neslėpė, kad svajoja apie pagausėjimą. „Mūsų profesija labai nepastovi, todėl, kad ir kaip norėčiau, negaliu išsirinkti vienos dienos, kurią kas savaitę galėčiau skirti tik šeimai. Šeimos nepamirštu niekada - net ir darbuose juos nešiojuosi mintyse. Turbūt pasąmonė diktuoja tokį jausmą, nes suprantu, kad norėčiau su jais praleisti daugiau laiko. Bet kai būnu su šeima, būnu su šeima. Jokių darbo reikalų“, - kalbėjo Simonas.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Simonas Sereika: Įkvepianti Kelionė Ortopedijos ir Sporto Medicinos Pasaulyje
- Simona Krėpštaitė: Įkvepianti Gyvenimo Kelionė ir Karjeros Švytėjimas
- Simono Bankausko Biografija: Įkvepianti Kelionė nuo Pradžios iki Šlovės
- Simono Grybausko neįtikėtina gyvenimo istorija: atraskite jo paslaptis ir pasiekimus!
- Gestacinio diabeto valdymas: efektyvios gimdymo skatinimo strategijos ir svarbiausios rekomendacijos
- Atskleista: Kaip Teisingai Pasirinkti ir Naudoti Nėštumo Testus – Viskas, Ką Privalote Žinoti!