Anksčiau laiko gimusių naujagimių priežiūra reikalauja ypatingo dėmesio ir žinių. Šiame puslapyje sužinosite apie neišnešiotukų fiziologinius ypatumus, jų pojūčius ir vystymosi procesus.
Neišnešiotų Kūdikių Ypatumai
Palyginti su kūnu, jo galva gana didelė. Dažniausiai gimsta su plaukais, antakiais, blakstienomis. Visą kūną ir veidą dengia švelnūs lyg pūkeliai gyvaplaukiai. Jie atsiranda 17-20 nėštumo savaitę. Šie plaukeliai išnyks patys - iškris po keliolikos savaičių, tuo laiku, kai mažylis turėjo gimti (apie 37 savaitę). Mažylio kūnas yra labai gležnas. Poodinis riebalų sluoksnis dar nesusiformavęs, todėl vaikas atrodo liesas ir susiraukšlėjęs. Oda plonytė, skaidri, permatoma, per ją persišviečia kraujagyslės. Pereinamuoju laikotarpiu po gimimo oda atrodo tamsia raudona.
Pirmąsias savaites (iki 24-26 savaitės) vaikas jautriai reaguoja į prisilietimą ir oda yra lengvai pažeidžiama. Ji tokia jautri, kad aparatūros davikliai, net laidas, jungikliai, neatsargiai palikti ir prigludę prie kūnelio gali palikti mėlynių. O pleistras gali nusilupti su oda. Todėl kiekvieno šalia esančio suaugusiojo judesys, prisilietimas turi būti itin atsargus ir švelnus, o būtinos procedūros ypač atsargiai atliekamos. Iki 26 savaitės ankstukas netoleruoja jokių prisilietimų - jam tereikia ramybės. Naujagimio akių vokai tarsi ką tik gimusio kačiuko - sulipę. Į garso ir vibracijos dirgiklius vaikutis reaguoja akių obuoliais, sumirksi sulipusiais vokais. Apie 26 nėštumo savaitę akių vokai atsiveria patys ir akys ima reaguoti į šviesą, atsiranda veido mimika.
Ausytės ir jų kaušeliai yra minkšti. Kadangi dar nėra susiformavusios ausų kremzlės, palenkti ausų kaušeliai negrįžta į pradinę padėtį. Rankų ir kojų nagai nesiekia pirštukų galiukų, o kojų pėdutės yra beveik be raukšlelių - lygios. Lytiniai organai irgi dar nėra susiformavę. Mergaičių didžiosios lytinės lūpos nedengia mažųjų, todėl gana aiškiai matyti klitoris.
Vaikutis visiškai neturi jėgų judėti. Jis miegos net 80 proc. paros laiko. Aktyvus būna ypač trumpai. Rankos, kojos yra silpnos, bet kartais gali pabandyti išsitempti ir išsitiesti pats. Visi galimi vaiko judesiai primena tuos, kuriuos jis darė būdamas gimdoje. Kartais gali pakelti rankytę ir mėginti čiulpti nykštį. Gali sugniaužti kumštuką arba pirštus išskėsti, gal net pasukti galvą. Atsimerkęs paprastai mato tik baltus ir juodus šešėlius. Tačiau ausytės jau girdi. Klausa susiformuoja iki 24 nėštumo savaitės. Mažylis priima visą informaciją, todėl mamos balsas, kalbinimas ar net muzikos garsai jam gali patikti. Nesvarbu, kokio dydžio gimė, jaučia skausmą. Tik ne visada turi jėgų tai parodyti. Kartais galima numanyti pagal įsitempusią ar besikeičiančią veido mimiką.
28-29 savaitę, jei sustiprėja ir sėkmingai vystosi, duodama paragauti mamos pieno. Lūpos suvilgomos mamos pienu laikant mažylį prie krūties. Gulėdamas inkubatoriuje negali susikurti patogios kūno padėties pats. O jei taip paguldomas, negali joje išbūti ilgiau, todėl ligoninėse naudojami specialūs „lizdeliai“, palaikantys nugarytę, kojytes. Vaikutis negali pats pakeisti savo kūno padėties, neturi jėgų patogiai susidėti rankų, kojų, sulenkti ar jų ištiesti. Taip yra dėl nepakankamo raumenų tonuso, kuris pradeda vystytis 34-36 savaitę. Jei jam nepadėtume, kūnelis gulėtų tarsi prispaustas traukos jėgos - ištiestomis išskėstomis galūnėmis. Mažylis negali pakelti galvos ir dažniausiai neturi jėgų verkti. O svarbiausia - be pagalbos negali kvėpuoti, palaikyti savo kūno temperatūros ir žįsti.
Iki 28 gestacinės savaitės vaikas yra nuolat stebimas, maitinamas per zondą kas tris valandas, sauskelnės keičiamos prieš kiekvieną maitinimą. Nuolat matuojama temperatūra. Davikliai vis perkeliami nuo vienos kojytės ant kitos, kad nesuspaustų kūnelio. Vaikutis gimė 11-6 savaitėmis anksčiau. Gimęs 34 savaitę bus kiek panašus į laiku gimusius mažylius, tik, žinoma, mažesnio ūgio ir svorio. O štai 29 savaičių ankstukas - labai gležnas, jam teks stipriai vytis ir, svarbiausia, priaugti svorio. Mažylis bus liesas, o jo galva dar nebus proporcinga kūnui. Oda dar labai plona ir persišviečia kraujagyslės. Mažylio kūnelis, taip pat ir veidas, pasidengęs pūkeliais, tačiau per artimiausias savaites jie pranyks. Vaiko ausytės vis dar plokščios ir minkštos. Lytiniai organai nesusiformavę. Mergaičių vis dar matyti klitoris ir vidinės lytinės lūpos. Berniukų kapšelis atrodo lygesnis ir plokštesnis, nei keliomis savaitėmis vyresnių vaikų. Tiek berniukų, tiek mergaičių krūtinės srityje atsiranda vos įžiūrimi 1-2 mm speneliai.
Gali judinti rankas, kojas, kūną. Kartais gana aktyviai sukioja galvą. Gali tvirtai sugriebti pirštą ar čiulpti čiulptuką, o pridėtas prie mamos krūties ima mokytis žįsti. Tiesa, kol kas seksis sunkiai, mažylis nepasisotins, tačiau prisilietimas prie mamos krūties teiks malonumą, jis nurims. Jei mama išspaus kelis lašus pieno ir paliks jo ant spenelių, vaikutis galės mokydamasis žįsti krūtį lyg kačiukas nulaižyti. Mažylis viską girdi, todėl gali pasukti galvą į tą pusę, iš kur sklinda mamos balsas. Taip pat sureaguoja į kitus garsus, suklūsta. Gali atskirti balsus, ypač mamos, tėčio, net brolių ir seserų. Kūdikis jau reaguoja į aplinką ir netgi geba sutelkti dėmesį į objektą, esantį už 25 cm (tai atstumas tarp mamos ir vaiko akių maitinant). Jis gali reaguoti į jį kalbinantį žmogų, taip pat į supančią aplinką. Mažylis jausdamas skausmą jau geba verkti, tiesa, tyliai ir neilgai. Gali būdrauti ir plačiai atsimerkęs dairytis. Gali komunikuoti keisdamas veido išraišką, pasitelkdamas kūno kalbą. Iškart matyti, kaip jis reaguoja ir parodo, kad supranta. Arba kad jaučia, kai mama paima ant rankų.
Vaikutis dar negali kojų ir rankų laikyti taip, kaip jam patogu. Jam trūksta jėgų, raumenys dar galutinai neišsivystę. Tiesa, rankas ir kojas gali jau šiek tiek sulenkti. Tačiau paguldžius į lovą kojos ir rankos vis vien suglemba. Todėl ir toliau reikėtų guldyti taip, kad jo padėtis atitiktų mamos įsčių sąlygas. Vaikas jau gali čiulpti, tačiau jam dar neišeina gerti iš buteliuko ar žįsti krūtį. Iki 34 savaitės negeba suderinti čiulpimo, rijimo bei kvėpavimo. Kadangi maitinamas per burną gali užspringti, pasirūpinama, kad maisto medžiagos per zondą patektų tiesiai į skrandį. Jis dar negali reguliuoti savo kūno temperatūros, taip pat reikalinga tam tikra pagalba kvėpuojant. Tiesa, vieniems šio amžiaus ankstukams reikalinga pagalba, o kiti gali kvėpuoti patys. Mažylis gimė 3-5 savaites anksčiau laiko. Jis tik šiek tiek skiriasi nuo laiku gimusio naujagimio. Ant kūno, veiduko dar gali būti šiek tiek plaukučių (lanugo), tačiau jie greitai išnyks. Palyginti su išnešiotu naujagimiu, ankstukas bus liesesnis, nes dar kelias savaites mamos įsčiose turėjo priaugti svorio. Nagai dar nesiekia pirštų galiukų. Mergaičių išorinės lytinės lūpos dar nevisiškai dengia vidines. Gali šiek tiek matytis klitoris ir makštis. Berniukų sėklidės irgi gali būti ne visai nusileidusios į kapšelį. Jei ankstukas jaučiasi gerai ir jo būklė stabili, gali beveik viską, ką ir kiti naujagimiai.
Apie 37 savaitę rankų ir kojų raumenys išsivystę ir pakankamai stiprūs - mažylis gali sugniaužtais pirštukais įsikibti taip stipriai, kad galėtumėte jį pakelti. Žinoma, to daryti negalima. Vaiko judesiai gali būti staigūs, jis moka net spardytis. Gali pakelti rankas prie veido ir čiulpti pirštukus. Akutės greičiausiai mato taip pat kaip išnešiotų vaikų ir jam patinka stebėti aplinką. Jis gali pasukti galvą į pusę, iš kurios sklinda garsas, akimis tyrinėti mamos veidą, laikomas prie krūtinės pažvelgti į ją. Jis nesunkiai atpažįsta mamos, tėčio ir brolių balsus, reaguoja suklusdamas. O nuo 37 savaitės pats bando skleisti garsus, kurie gali būti įvairiausi ir visiškai netikėti: kriuksėti, niurzgėti, šnypšti, burbuliuoti. Tai yra natūralu. Tiesa, miegodamas skleisti garsus gali ir 34 savaičių ankstukas.
Išalkęs jis pabus ir ims rodyti ženklus - čepsėti, pridės kumštukus prie burnos, leisdamas suprasti, kad nori valgyti. Verkia gana garsiai, ir ne tik pajutęs skausmą, išalkęs ar jausdamas drėgmę sauskelnėse. Verkia ir norėdamas, kad mama paimtų ant rankų. Net jeigu jūsų kūdikiui viskas gerai, yra dalykų, kurių, kitaip nei išnešioti naujagimiai, jis daryti negali.
Raumenų Distrofija
Raumenų distrofija yra grupė genetinių susirgimų, kurie perduodami iš kartos į kartą. Liga gali pasireikšti vaikystėje arba suaugusiame amžiuje. Susirgimą sukelia problemos su genu, kuris gamina proteiną, vadinamą distrofinu. Šis proteinas padeda palaikyti raumenų lastelių formą ir stangrumą. Ligos simptomai skiriasi priklausomai nuo raumenų distrofijos formos.
- Raumenų silpnumas ir atrofija.
- Paveikiami klubų, dubens, šlaunų ir pečių srities raumenys, silpniau apima kaklą, rankas.
- Progresuojantis vaikščiojimo sunkėjimas (galimybė vaikščioti gali būti prarasta apie 12 metus).
Sergantieji BRD dažniausiai turi kvėpavimo, širdies, kaulų, raumenų ir sąnarių problemų. Jaučiamas bendras silpnumas ir raumenų atrofija, klubų, dubens, pečių raumenyse. Liga progresuoja lėtai, tačiau nevienodai kiekvienam pacientui. Progresuojantis vaikščiojimo sunkėjimas (galimybė vaikščioti gali būti prarasta apie 25-30 metus). Ligos forma, kuomet labiausiai pažeidžiami judėjimo (skeletaliniai) ir širdies raumenys. Liga veikia pečių, viršutines rankų ir blauzdų sritis ir dažnai sukelia sąnarių problemas (sąnariai tampa standūs/įtempti).
Liga paveikia veido, menčių ir viršutinės rankų dalies ruožinius raumenis, kartais ir juosmens bei šlaunų raumenis. Dažnai silpnumas yra asimetriškas, sergantiesiems kyla sunkumų kelti rankas, švilpti ar stipriai užmerkti akis. Liga progresuoja lėtai, pasitaiko pablogėjimo periodų. Liga ilgainiui neišvengiamai progresuoja, tačiau vieniems simptomai pasireiškia dažniau nei kitiems. Skausmą jaučia ne visi, taip pat nepaveikiama protinė funkcija. Kuo jaunesniame amžiuje liga pasireiškia, tuo greičiau žmogus gali tapti neįgalus. Paprastai sergantieji susiduria su sunkumais vaikščioti, lipti ir leistis laiptais, pakilti nuo kėdės arba pritūpti.
Liga veikia ruožinius raumenis. Geno mutacijos pasekoje, raumenyse vyksta nenormalus elektrinių signalų pasikartojimas, kuris sukelia raumenų standumą, hipertrofiją (padidėjimą), vangumą, kai kuriose mutacijose laikiną silpnumą, skausmą ir spazmus. Tai lėtinė, lėtai progresuojanti, paveldima multisisteminė liga. Liga sukelia raumenų praradimą, kataraktą, širdies laidumo defektus, endokrino pokyčius ir miotoniją. Dažniausi bendriniai ligos požymiai yra raumenų skausmas, rigidiškumas, nuovargis. DM1 tipo - veido ir burnos raumenų silpnumas, ptozė (vokų užkritimas), kaklo, rankų ir apatinės kojų dalies raumenų silpnumas. DM2 tipo - silpnumas kaklo, pečių, klubų ir viršutinės kojų dalies raumenyse. Ligos simptomai skiriasi priklausomai nuo raumenų distrofijos formos. Gali būti paveikiami visi raumenys arba tik specifinės jų grupės, tokios kaip dubens, pečių ar veido sritys.
Ikiisimptominėje stadijoje liga daugeliu atveju nediagnozuojama. Vėliau simptomai pasireiškia kalbos ir vaikščiojimo atsilikimu, bet dažnai nėra ryškūs. Testai ir tyrimai padeda gydytojui nustatyti kokia raumenų distrofijos forma pacientas serga ir atmeta kitus susirgimus, kurie veikia raumenis ir nervus. Vieni testai matuoja nervų ir raumenų darbo efektyvumą, kitais, tikrinamas enzimų, t.y. proteinų, kurie lemia cheminę apykaitą (pvz. verčia maistą energija), lygį kraujyje. Kartais reikalinga raumenų biopsija, kurios metu paimamas mažas raumenų audinio gabaliukas ir tiriamas per mikroskopą. Jei pacientas serga raumenų distrofija, vienos raumenų audinio skaidulos yra neįprastai plačios, o kitos sunykusios arba benykstančios.
Fizinė terapija padeda pacientams pagerinti raumenų tvirtumą ir funkcijas. Kanabinoidai, sudėtyje turintys marichuanos, turi analgetinį, raumenų relaksacijos, bronchodiliacinį, seilių sumažinimo, apetito stimuliacinį ir miegą gerinantį poveikį. Kvėpavimo raumenys ima silpti ligai progresuojant; dėl neefektyvaus kosulio kyla plaučių infekcijos rizika, vėliau pasireiškia kvėpavimo sutrikimai miego metu. Ilgainiui, silpsta kvėpavimo raumenys, t.y. Didžiausia neuromuskulinių pacientų problema yra hipoventiliacija (nepakankama ventiliacija), kurią lydi hiperkapnija (anglies dioksido kiekio kraujyje padidėjimas). Pacientams su hipoventiliacija nakties metu vystosi hiperkapnija. Jaučiami galvos skausmai ryte, nuovargis, mieguistumas dienos metu dėl košmarų ir prastos miego kokybės.
Kardiologinės komplikacijos dažniausiai kyla sergantiems Diušeno, Bekerio raumenų distrofijomis, kai kuriais atvejai galūnių-juosmens raumenų distrofija. Dietologo ir gastroenterologo konsultacijos reikalingos esant nutukimui arba mitybos nepakankamumui, vidurių užkietėjimui, rijimo sutrikimams. Mityba ir augimas gali blogėti ir dėl disfagijos (rijimo sutrikimas). Dėl rijimo sutrikimo atsiranda aspiracija (maisto patekimas į trachėją), seilėtekis, nuolatinis springimas ir kosėjimas valgant. Praradus rijimo galimybę dėl rijimo raumenų nepakankamo funkcionavimo, pacientas gali būti maitinamas enteriškai, t.y. Neįgalumo laipsnis labai priklauso nuo raumenų distrofijos formos. Kai kurios raumenų distrofijos formos, kaip Diušeno raumenų distrofija yra mirtina. Paaugliai turi skirtingas patirtis priklausomai nuo susirgimo formos ir sunkumo. Paaugliams ir jų šeimoms tai didelis psichologinis išbandymas, todėl gydytojų patarimai, šeimos ir draugų supratingumas bei palaikymas yra ypač reikalingas.
Jei šeimos istorijoje yra buvę sergančių raumenų distrofija, patartinas genenetinis ištyrimas, ypač, jei planuojate pastoti ar jau pastojote. Moterys gali neturėti jokių simptomų, bet vistiek būti susirgimo nešiotojomis.
Motorinės Raidos Sutrikimai
Kūdikiai ne tik gimsta turėdami įvairių sutrikimų, bet juos gali įgyti jau augdami. Raidos sutrikimų atsiradimą gali lemti įvairūs veiksniai, dažnai ir netinkamas tėvų elgesys, ypač tais atvejais, kai kūdikiai ilgą laiką praleidžia gulėdami vienodoje padėtyje, yra netaisyklingai nešiojami, per anksti vertikalizuojami, ne laiku įdedami į pagalbines priemones.
Svarbu Keisti Padėtis
Taisyklingam kūdikio vystymuisi labai svarbus yra kūno simetriškumas. Naujagimis gimsta asimetriškas, jo galva būna pasukta į vieną arba į kitą pusę. Nuo galvos pasukimo priklauso visa kūno padėtis bei liemens, galūnių judesiai. Jeigu kūdikis nuolat guli pasukęs galvą į vieną pusę, priešingos pusės galūnės taip pat visada būna sulenktos, tos pačios pusės ištiestos, tokiu atveju formuojasi kaklo, liemens asimetrijos, kaukolės deformacijos. Dėl to labai svarbu kiekvieno valgymo, miegojimo, budrumo, nešiojimo metu keisti padėtis. Naujagimius reikia guldyti įvairiai: ant nugaros, keičiant galvugalio puses; ant šono, fiksuojant atramas iš priekio ir nugaros.
Trijų mėnesių neturintį kūdikį rekomenduojama nešioti tik horizontaliai, nes kaklo raumenys dar nėra aktyvūs. Vertikaliai nešiojamo kūdikio galva nusvyra į vieną ar kitą pusę, atsiranda asimetriška laikysena, kuri išryškėja kūdikiui pradėjus gulėti ant pilvo, o vėliau ir sėdėti. Vertikaliai nešioti kūdikį galima tada, kai jis jau sugeba išlaikyti galvą tiesiai, vidurio linijoje. Nešioti reikėtų atrėmus kūdikio nugarą į save, kad sunkioje padėtyje stuburas turėtų atramą, galva būtų ne pasukta, o laisvai judėtų, stebėtų aplinką. Kojas reikėtų prilaikyti, jos turėtų būti pakeltos link pilvo, kad nekabėtų.
Piktnaudžiauti Pagalbinėmis Priemonėmis Nereikėtų
Didelę įtaką kūdikio raidos sutrikdymui gali turėti pagalbinių priemonių naudojimas. Tai įvairūs gultukai, automobilinės kėdutės, netinkami vežimėliai, maitinimo kėdutės, nešioklės, šokliukai, vaikštynės as stumdukai. Svarbu paminėti, kad gultukai gali turėti įtakos dėmesio sutrikimams vėlesniame amžiuje, kalbant apie fizinę raidą - nesisupantys gultukai ribotą laiką nepakenks sveikam kūdikiui, kuris gulėdamas ant žemės jau sugeba taisyklingai apsiversti ant pilvo bei neturi kaukolės deformacijų.
Pirmus mėnesius vežant kūdikį automobilinėje kedutėje svarbu atsižvelgti į atramą galvai - kaklas turi būti išlaikomas tiesiai. Be to, automobilinėje kėdutėje kūdikis neturėtų praleisti pernelyg daug laiko, ji skirta tik kelionėms. Ilgas buvimas joje gali būti žalingas, nes išlaikoma „C“ formos stuburo padėtis.
Vežimėliai, lopšiukai pirmaisiais gyvenimo mėnesiais turėtų būti dideliais ratais su gera amortizacija, nes šiuo laikotarpiu kaukolė yra labai jautri bet kokiai aplinkos vibracijai. Sportinę vežimėlio dalį geriausia pradėti naudoti tada, kai kūdikis sugeba apsiversti ant pilvo, suktis apie savo ašį simetriškai į abi puses ir gulėdamas ant nugaros moka tiesiai pakelti galvą.
Taisyklingų nešioklių taip pat nebūna. Būnant vienose - kabo kūdikių klubų sąnariai, kitose - klubų atvedimo kampas, apsikabinus tėvus, taip pat yra per didelis. Klubo sąnarys nuo gimimo yra 180°, per abi kojas turi pasiekti 120°. Jeigu nešiojamas neropojantis kūdikis, tiek nešioklės, tiek netaisyklingas nešiojimas atsukus kūdikį į save, gali sutrikdyti vystymąsi. Dėl to paaugęs vaikas gali turėti stuburo problemų. Pavyzdžiui, jeigu kūdikystėje, pradėjus ropoti, per klubo sąnarius fiksuojamas 180° kampas, ateityje vaikas turės lordozę. Maitinimo kėdutėse, klubų principas taip pat turėtų būti toks pat, kojos turi turėti atramą, nekabėti.
Ydingiausia priemonė - šokliukas. Ypač jeigu jis pradedamas naudoti per anksti, kai vaikas dar nesugeba pats taisyklingai atsistoti iš keturpėsčių pozicijos. Žalojami čiurnų, kelių, klubų sąnariai, stuburas. Ilgiau pašokinėjus, dar esant žemam raumenų tonusui, būdingi ir šonkaulių lanko pakitimai net kaulų augimo zonos pažeidimai.
Vaikštynės buvo atrastos Amerikoje, jos yra skirtos neįgaliems vaikams, kurie negali vaikščioti, bet turi poreikį vertikalizuotis ir judėti kaip moka. Daugelyje šalių vaikštynės jau yra uždraustos. Vaikai, kaip ir vedžiojami už abiejų rankų, taip ir vaikštynėje juda netaisyklingai, palinkę į priekį, nepakankamai naudodamiesi liemens raumenimis. Kūdikis turėtų atsistoti, eiti pristatomu žingsniu į abi puses, išmokti pasileidus viena ranka atlikti stuburo rotaciją, pasiimti daiktą ir pasileisti. Kūdikis turi mokėti kristi. Einant vaikštynėje ar su stumduku, pasikeičia gravitacijos kampas, vaikai pasilenkia į priekį, pakelia pečius, pasistiebia arba atsistoja plačiai, keliai eina į vidų, pėdos į žemę remiasi vidiniais kraštais.
Reikia nepamiršti, kad bet kokia trumpą laiką naudojama padėtis jokių patologijų neturinčiam kūdikiui nepakenks.
Apibendrinimas
Vaiko sveikata ir galimos problemos nulemtos vos gimus. Viskas priklauso nuo mažylio išsivystymo ir organizmo brandos. Kalbant apie ateitį, medikai ją skirsto į trumpalaikę ir ilgalaikę. Kuo vaikutis gimsta anksčiau, tuo didesnių sutrikimų gali būti ne tik dabar, kai kovojama dėl jo išgyvenimo, tačiau, reikia žinoti, kad ir ateityje.
Ypač mažo svorio ankstukai ateityje būna smulkesni, gali turėti tam tikrų negalavimų, elgesio sutrikimų, gali būti sunkiau mokykloje. Mokslininkai nustatė, kad paskutinį nėštumo trimestrą ypač intensyviai vystosi vaisiaus smegenys - jos priauga iki 25 proc. masės. Vaisiui patekus į kitas sąlygas (šiuo atveju gimus anksčiau) iš dalies sutrinka smegenų vystymasis, net jei ir nėra sudėtingesnių aplinkybių (neretai pasitaikančio kraujo išsiliejimo į smegenis). Smegenys auga ir mažyliui gimus. O svarbiausia, jautriai reaguoja į kiekvieną dirgiklį ar reiškinį.
Ankstuką lydi ir daugiau nepalankių veiksnių. Jis dažnai serga. Kad organizmas galėtų kovoti su viena ar kita liga, turi pasitelkti savo resursus, kuriems reikia papildomų maisto medžiagų. Maža to, maitinimas irgi komplikuotas - juk vaikutis dar nemoka žįsti pats. Tai iššūkiai, kuriuos šiandieninė medicina jau nesunkiai įveikia. Todėl mažyliai auga ir sparčiai vejasi bendraamžius. Pasak specialistų, ankstukai yra protingi, gabūs, tačiau negalima teigti, kad yra tokie patys, kaip ir laiku gimusieji. Jie šiek tiek kitokie, dažniausiai jautresni, iš pradžių silpnesnės sveikatos.
Pirmasis - kovoti už vaiko gyvybę dabar, antrasis - siekti, kad kuo mažiau sveikatos problemų būtų ateityje. Gydytojai pripažįsta, kad ankstuko sveikatos būklė pirmuosius metus gali būti įvairi. Idealu, jei vaikutis auga beveik niekuo nesiskirdamas nuo laiku gimusių bendraamžių, ir liūdna, kai mažylio sveikata nuolat šlubuoja. Beje, kokia bus ankstuko sveikata ateityje, nustatyti neįmanoma, nes tai priklauso nuo daugelio veiksnių. Tačiau per pirmąsias dvi tris savaites gydytojai, stebėdami pokyčius ir įvertindami organizmo sistemų brandumą bei jų pažeidimo laipsnį, gali numatyti, kas laukia, ir tėvus įspėti, patarti.
Šeima turi pasiruošti laukiantiems sunkumams. Tarp 24 ir 40 savaitės labai sparčiai vystosi smegenų paviršius. Todėl 26-ą savaitę gimusio kūdikio smegenys ir jų funkcijos labai skiriasi nuo gimusiojo 33-iąją. Minėtu laikotarpiu formuojasi itin plonų elektrinių jungčių sistema, sujungianti smegenų nervines ląsteles. Kartu vyksta procesas, vadinamas mielinizacija. Signalai, einantys nuo vienos smegenų ląstelės link kitos, yra mažos elektrinės įkrovos. Kad jie nukeliautų link savo tikslo, jų keliai turi būti izoliuoti ir nesusipynę. Mielinas yra medžiaga, izoliuojanti nervines skaidulas.
24 savaičių neišnešioto naujagimio smegenų paviršius yra lygus, panašus į stalo teniso kamuoliuką. 40 savaičių išnešioto naujagimio smegenys atrodo kaip didelis graikinis riešutas. Taip yra dėl to, kad nuo 24-os savaitės ir vėliau smegenų paviršius raukšlėjasi, nes augant smegenų žievei jis įdumba ir taip formuojasi smegenų vingiai. Raukšlėjimosi procesas yra svarbus, nes padidina kūdikio smegenų žievės paviršių ir tam nereikia daugiau vietos kaukolėje. Taip smegenys gali efektyviau atlikti savo funkcijas, susidoroti su vis didesniais iššūkiais. Smegenų žievė yra veikiančioji dalis, kitaip sakant, protingoji dalis.
Panašus:
- 5 mėnesių kūdikio primaitinimas: nuo ko pradėti ir ką svarbu žinoti?
- 8 mėnesių kūdikio pusryčiai: skanios ir sveikos idėjos
- Pūliuoja kūdikio akis: priežastys, gydymas ir prevencija
- Kaip Išmokyti Kūdikį Miegoti Visą Naktį – Efektyvūs Tėvų Patarimai
- Kaip Tiksliai Pasverti Kūdikį Namuose: Nepakeičiami Patarimai Tėvams