Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje buvo tūkstančiai beglobių vaikų, o jiems buvo kuriami specialūs vaikų namai.
Tiesa, kartais tokiose institucijose vaikus palikdavo laikinai - keliems mėnesiams, kol, pavyzdžiui, baigsis darbymetis.
Apie tėvų globos neturinčius vaikus sovietinės okupacijos metais, vaikų namus ir šeimos politiką - portalo LRT.lt interviu su Lietuvos istorijos instituto istorike dr.
Tai buvo didelė problema ir Lietuvoje.
Sovietinėje Lietuvoje, ypač po reokupacijos, po 1944 metų, beglobių vaikų problema taip pat buvo.
Vaikai atkeliaudavo iš rytinių teritorijų - Rusijos ir Baltarusijos.
Tokia migracija suintensyvėjo 1946 metais, kai tuose kraštuose buvo badas.
Beglobiais tapdavo ir vietinių gyventojų vaikai - pokariu šeimos buvo suardytos, dalis žmonių ištremta, dalis nužudyta, dalies šeimos išsiskyrė, daug vaikų liko našlaičiai.
Taip pat veikė karo ir pokario seksualinių nusikaltimų banga, kuri paliko nereikalingų vaikų, kuriais niekas nepasirūpindavo.
Vykstant visiems šiems reiškiniams, beglobių vaikų buvo nemažai - buvo tūkstančiai vaikų, kuriais reikėjo kažkam pasirūpinti.
Nebuvo taip, kad valstybei nerūpėtų, nes jai reikėjo užsiauginti režimui palankių žmonių kartą.
Beglobiai migruojantys vaikai tarsi sudarė atskirą grupę - tam, kad jais būtų pasirūpinta, kad jie būtų auklėjami ir ugdomi, buvo sukurta visa atskira institucijų sistema.
Po sovietinės reokupacijos našlaičių prieglaudų sistema buvo pertvarkyta.
Pirmas dalykas, ką sovietai padarė, tai pakeitė visą personalą.
Tuo metu sovietams reikėjo pertvarkyti įstaigas, kad jose būtų įdarbinti sistemai palankūs žmonės, kurie nebūtų antisisteminiai.
Tas masinis darbuotojų pakeitimas tuo metu turėjo labai didelės įtakos tam, kaip atrodė vaikų namai.
Tai buvo socializacijos įstaigos - uždaros, kontroliuojamos, o ten dirbantys žmonės buvo po padidinamuoju stiklu.
Matyti daug įskundimų, kai aprašoma, kad tam tikruose vaikų namuose vis dar pasitaiko auklėtojų, kurie vaikus moko eilėraščių apie Dievą, bet vaikai nežino eilėraščių apie Staliną.
Tuo metu visuomenei pokario laikas buvo gana sudėtingas, todėl ir globos įstaigose trūko maisto, patalpų.
Nebūtinai - ten patekdavo visi, kurie buvo įvertinami kaip reikalingi perauklėti.
Galėjo būti labai platus spektras priežasčių, kodėl vaikai patekdavo į koloniją.
Kaip elgiamasi su vaikais, priklausė nuo kiekvienos įstaigos personalo - galima rasti ir gerų, ir blogų atvejų.
Tyrime rašote, kad tėvai globos įstaigų paskirtį suvokė taip, kaip valdžia jas ir pristatė visuomenei - perimančios vaikų priežiūrą motinų darbo metu, o įstaigos net imtos apibendrinamai vadinti „naktiniais vaikų darželiais“.
Taip buvo ypač ankstyvu laikotarpiu, kai buvo perorganizuota visa globos įstaigų sistema.
Yra likusių motinų laiškų, rašytų 6-ojo dešimtmečio pradžioje.
Kai moterys buvo masiškai įtrauktos į darbą, jos susidūrė su realybe, kad kiekvieną dieną turi dirbti ir neturi laiko bei galimybių auginti vaikų.
Taip, vienais atvejais vaikai paliekami kažkokiu laiku, darbymečiu, kai visi darbe ir niekas neturi laiko jų auginti.
Taip vaikas gali būti paliekamas, pavyzdžiui, trims mėnesiams.
Taip vaikas būdavo paliekamas laikinai, kol išsispręs reikalai ir pagerės situacija, tačiau tai kurdavo labai daug problemų.
Toks vaikų palikimas vyko laisva forma, o tuo žmonės naudojosi.
Buvo atvejų, kai vaikus norėta susigrąžinti ne kūdikius, o tada, kai jie gali pradėti dirbti - maždaug 14-15 metų.
Kai šeimai iškyla išlaikymo problema, kai reikalinga materialinė pagalba, tada siekiama susigrąžinti vaiką iš įstaigos, nes jis prisidėtų prie šeimos išlaikymo.
Bet supratimas buvo šiek tiek kitoks, ypač kai valstybė labai geranoriškai teigė, kad tai labai legitimi, ekspertų vadovaujama įstaigų sistema, kuri tam ir pritaikyta, kad ja naudotumeisi.
Statistika labai netiksli - dalis vaikų buvo neregistruojami arba neišregistruojami, bet paskaičiavau, kad galiausiai 9-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje vaikų globos įstaigų buvo per 50, o jose gyveno apie 15 tūkst.
1944-1945 metais, kai įstaigos buvo pertvarkytos į sovietines ir įsteigta naujų, jose augo gal pusantro tūkstančio vaikų.
O sovietmečio pabaigoje jau turime 15 tūkst.
Bijočiau apibendrinti, kaip atrodė motinystė, nes kiekvienos šeimos atveju ji galėjo būti skirtinga.
Propaguota sovietinė motinystė turėjo savitų atributų, kuo motina turėjo pasižymėti ar kokias vertybes turėjo diegti vaikams.
Buvo palaikyti aiškūs lyčių stereotipai, socialiniai vaidmenys šeimoje, sakyta, kokias psichologines savybes turi turėti motina, o kokias - vyras.
Žurnaluose galima perskaityti daug juridinių straipsnių apie tai, į kokias socialines garantijas gali pretenduoti moteris, kada ir kiek laiko ji gali gauti kokias nors išmokas už vaiką.
Socialinės paslaugos buvo pateiktos kaip valstybės geranoriška dovana moterims, kurios jos neva neturi kitur.
Rekomendacijų buvo įvairių, tačiau už jų slypėjo ne tik sąmoksliški propagandiniai tikslai - aišku, kažkiek buvo ir to, bet tai buvo susiję ir su kai kurių mokslų vystymusi - pedagogikos, medicinos...
Keičiantis valstybės ir šeimos politikai, keitėsi ir kalbėjimas apie tai, kas pridera, o kas nepridera.
Aišku, rekomendacijos labai priklausydavo nuo to laiko realijų.
Buvo ir trukdoma išsiskirti, vilkinami procesai, teiktos rekomendacijos, kaip kolektyvai turėtų padėti ir klijuoti yrančią šeimą.
Mano tyrimas rodo, kad abortai iš tiesų buvo tapę masiniu reiškiniu, dėl įvairių priežasčių tai buvo labiausiai naudojama reprodukcijos reguliavimo priemonė.
Aborto priežastį moterys labai dažnai nurodydavo socialinį ir ekonominį nesaugumą.
Moterų atsakymai buvo analizuojami ir turėjo būti kažkaip pasitelkiami, siekiant mažinti abortų skaičių valstybėje, bet realiai moterų atsakymai buvo šiek tiek šaržuojami.
Socialinės ir ekonominės priežastys darytis abortą buvo pateikiamos kaip įnorių tenkinimo ir egoistiško gyvenimo būdo padarinys.
Taip pat buvo šaržuojami moterų pageidavimai - neva jos iš prigimties turi polinkį į egoizmą ir dėl to nenori vykdyti pagrindinės socialinės funkcijos.
Taip, veikė jaučiama gėda, ypač nesantuokinio nėštumo atvejais.
Apskritai kaip ir turėjo būti užtikrinamas anonimiškumas, bet taip nebūtinai nutikdavo.
Dalį nelegalių, kriminalinių abortų darydavo tas pats medicinos personalas, tik neoficialiai.
Buvo nuolat akcentuojama, kad dalis moterų nuo kriminalinių abortų miršta.
Lygiai taip pat tokių atvejų pasitaikydavo, kai procedūrą darydavo medicinos darbuotojai.
Tai buvo atskira kultūra ir industrija už sistemos ribų.
Aprašote, kad atvejų būdavo įvairių - nužudomi vaikai su negalia, siekiama atsikratyti finansinės naštos, nuslėpti vaiko gimimą, veikė ir skurdo, priklausomybių valdomų tėvų neatsakingo elgesio sukelti veiksmai.
Labai sunku pasakyti, koks buvo vaikžudysčių mastas, nes Sovietų Sąjungoje statistika buvo renkama šiek tiek kitaip nei Vakaruose.
Paprastai vaikžudystes galima skirti į smurtines - nuo sumušimų, uždusinimų ir panašiai, - ir vadinamas netiesiogines ar pasyvias vaikžudystes, kai vaikas nevalgydinamas ar negydomas.
Bet smurtinių tiesioginių vaikžudysčių būdavo kiekvienais metais.
Tiesa, daug daugiau buvo netiesioginių vaikžudysčių, kai vaikai nemaitinami, negydomi, nerengiami, kad sušaltų ir numirtų.
Tokie atvejai nebūtinai buvo perduodami prokuratūrai.
Vienišos motinos patekdavo po padidinamuoju stiklu, įtariant, kad jos pačios susidorojo.
Padidinta vaikžudystės rizika ištikdavo tuos vaikus, kurie turėjo aiškias įgimtas negalias.
Būdavo nužudymo atvejų, kai toks vaikas paliekamas pats numirti, nesikreipiant į medikus.
Reikia paminėti, kad didelė vaikų dalis, ypač su negaliomis, dažnai būdavo paliekami augti įstaigose.
Aišku, buvo šeimų, kurios augindavo vaikus su negalia, bet didžioji dalis jų buvo atiduodami.
Tokie vaikai patekdavo ir į didesnę vaikžudystės rizikos grupę.
Kalbant apie atsikratymo vaikais problemą, visais laikais visose kultūrose stengdavosi riboti vaikų, kurie kelia per didelę naštą, skaičių, sumažinti tą naštą kažkokiomis priemonėmis.
Nežinau, kiek esame to paveldėję, bet matyti, kad vaikų globos įstaigų problemos labai ilgai Lietuvoje buvo sovietinės, tik 2014 metais pradėjome naikinti vaikų namų įstaigas, pradėjome kurti šeimynas.
Vaikžudysčių ir smurto prieš vaikus atvejų skaičiai, atrodo, Lietuvoje dideli, bet nežinau, ar galima sakyti, kad tai sovietmečio palikimas.
Tyrimas rodo, kad sovietmečiu daugybė kūdikių buvo atiduodama augti ne šeimoje.
Nužudomų vaikų kiekvienais metais taip pat buvo dešimtys.
Tai nebūtinai buvo kažkokie žiauraus smurto atvejai.
Tai galėjo būti gerai sustrateguoti, apgalvoti veiksmai.
Kartais matyti, kad taip bandoma išspręsti problemą, o vienintelis matomas problemos sprendimas - atsikratyti vaiku, kuris kelia problemų.
Profesorius emeritas habil. dr. Vytautas Karvelis (1933 - 2011 m.) rašė: ,,Lietuvoje jau nuo seno buvo kuriamos įvairios religinės labdaros ir pasaulietinės organizacijos, kurios steigė kūdikių (pamestinukų) namus, vaikų globos prieglaudas, įvairaus tipo vaikų namus, bendrojo tipo ir specialiąsias mokyklas, vaikų sanatorijas bei kitas vaikų ir suaugusių asmenų ugdymo ir globos institucijas‘‘ (Našlaičių dalia, Švenčionys, 2009.
Lietuvoje našlaičių ir pamestinukų globa pirmoji susirūpino Trakų vaivados žmona Jadvyga Oginskienė, kuri 1786 m. įkūrė pirmuosius vaikų namus.
1791 m. XIX a.
Lietuvoje (Vilniuje, Kaune, Zarasuose, Šiauliuose, Raseiniuose ir kt.) pradėjo kurtis labdaros draugijos.
Iki Pirmojo pasaulinio karo globos įstaigos veikė Vilniuje bei kituose miestuose ir miesteliuose.
Tarpukario Lietuvoje buvo kuriamos nedidelės vaikų - našlaičių prieglaudos, pvz. Šiaulių aps.
1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjungos kariuomenė.
Visų labdaros organizacijų veikla buvo nutraukta, suvalstybintos vaikų prieglaudos.
1941 m. daugelis jų buvo reorganizuotos į vaikų namus.
V. Karvelis rašo: ,,1944 m. lapkričio 1 d. Lietuvoje jau veikė 23 vaikų namai, kuriuose gyveno 1681 auklėtinis.
Didelė dalis vaikų buvo našlaičiai.
Kitą dalį sudarė vaikai, netekę per karą tėvų, ir vaikai, kurių tėvai negalėjo suteikti jiems reikiamos pagalbos.
Vaikų namuose buvo apgyvendinami ir globojami ikimokyklinio, mokyklinio amžiaus vaikai, paaugliai ir išimties tvarka vaikai, kurie dėl susidariusių nepalankių aplinkybių negalėjo mokytis, gyvendami savo tėvų namuose, ar negalėjo gauti paramos iš savo tėvų.
Vaikų namuose auklėtiniai buvo suskirstomi į auklėjamąsias grupes.
Kiekvienai grupei buvo priskiriamas auklėtojas.
Šiuo metu Lietuvoje yra savivaldybių vaikų globos namai, vaikų globos grupės; valstybiniai ir nevalstybiniai globos namai; socialinės globos namai vaikams su negalia.
VGN teikia globos (rūpybos), ugdymo ir socialines paslaugas: be tėvų globos likusiems vaikams, kuriems nustatyta laikinoji ar nuolatinė globa (rūpyba); laikinai globos namuose apgyvendintiems vaikams tol, kol bus išspręstas jų grąžinimo tėvams arba globos (rūpybos) nustatymo klausimas.
VGN savo veiklą grindžia: Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymu, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymu, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu, Lietuvos higienos normomis.
Šiaulių VGN ,,Šaltinis‘‘, Vytauto g.
Panašus:
- Šiaulių gyvūnų globos namai: kaip galite padėti?
- Šiaulių globos namai: pagalba ir parama vaikams
- Šiaulių gyvūnų globos namai: darbo laikas ir kontaktai
- Pykinimas Nėštumo Metu: Kada Prasideda ir Efektyvūs Būdai Jį Palengvinti
- Atraskite Antakalnio Gimdymo Namų Akušerijos ir Ginekologijos Klinikos Paslaugas – Jūsų Sveikatos Partneris