Lietuvių liaudies žaidimai paprasti ir visiems prieinami, nereikalauja sudėtingų įrankių ir prietaisų, didžiulių aikščių, juos mėgsta žaisti tiek suaugę, tiek vaikai.
Nuo seno žaidėjai naudojo lazdas, virves, botagus, kurie buvo artimi didžiojo žaidimų sumanytojo - piemenėlio pagalbininkai.
Verta išbandyti ir kitus labai mėgiamus edukacinės programos žaidimus, kuriuose naudojamos tradicinės priemonės - plunksnos, lankai, pakuliniai maišai, klumpės, botagai, lazdos.
Sakoma, kad papročiai, tradicijos ir kitas paveldas geriausiai keliauja iš lūpų į lūpas, kuomet tėvai pasakoja vaikams.
Žaidimų Įvairovė ir Pavyzdžiai
- Tuku tuku: Žaidimas prasideda lyg paprastos slėpynės - vienas nežiūri, kiti slepiasi. Visi susitaria, kur bus „prisitukinimo“ vieta (medis, kita plokštuma. Suskaičiavęs ieškotojas eina ieškoti, o pasislėpę gali migruoti, judėti. Jų tikslas pribėgti prie „prisitukinimo“ vietos taip, kad nepamatytų ieškantis ir pabaksnoti į ją „tuku tuku“.
- Ali baba: Vaikai pasiskirsto į dvi komandas ir sustoja išsirikiavę vieni prieš kitus. Tuomet vienos komandos vadas šaukia: Ali baba. Kitos atsako: Začem sluga? Ir vėl 1 komandos vadas: Ot petogo desiatovo, (pamini vaiko vardą, pvz. Kristina) knam siuda. Tuomet Kristina iš priešininkų komandos turi bėgti į kitą komandą ir pasistengti perbėgti į kitą pusę pro rankomis susikibusius vaikus. ARBA jeigu perbėga - tuomet toje vietoje, kur padarė skylę, pasiima dalį vaikų ir parveda į savo komandą.
- 12 pagaliukų: Ant lentgalio išdėliokite 12 paprastų iki sprindžio dydžio pagaliukų. Po lenta per vidurį pakiškite akmenį ar plytą. Visi žaidžiantys susirenka aplink ją ir vienas stipriai koja suduoda per lentos galą taip, kad visi 12 pagaliukų išlakstytų į visas puses. Kol vienas renka, kiti turi pasislėpti. Surinkęs eina ieškoti.
- Guma: Šokinėjimui paieškokite 3 metrų ilgio gumytės, pradėkite nuo kulniukų (pirmukai). Kai užduotis padaroma, kelkite gumytę aukščiau - antrukai (iki kelių), trečiučiai (klubai), ketvirtukai (juosmuo).
- Vaisius iš A raidės: Pirmiausia išrenkamas vedėjas. Jis pasiėmęs kamuolį rankose vaikšto aplink ratu susėdusius kitus žaidėjus ir užduoda klausimą „Vaisius iš A raidės“. Meta kamuolį žaidėjui ir jeigu jis neteisingai atsako, meta kitam. Kai kas nors atspėja (pvz. Abrikosas) vedėjas kamuolį meta kuo aukščiau ir bėga. Atspėjęs žaidėjas turi pagauti kamuolį ir pasakyti STOP. Tuomet vedėjas sustoja, o pagavęs kamuolį turi atspėti kiek iki jo yra žingsnių (ar pėdučių, ar kito matavimo vieneto). Eina tiek, kiek pasakė, o priėjus jo laukiantis vedėjas iš rankų turi padaryti lanką. Priėjęs žaidėjas turi mesti, jeigu pataiko - jis vedėjas.
- Kas? Kur? Kada? Su Kuo? Ką veikė?: Žaidimas ne lauke, bet tiks žaisti su suaugusiais. Išdalinkite visiems popierėlius ir rašiklius. Visi tuomet turi parašyti KAS. Ir užlenkia kartą ar du, kad nebesimatytų. Tuomet siunčia popierėlį žaidėjui iš kairės. Tada rašo KUR. Vėl užlenkia, siunčia toliau. Reikia atsakyti į klasuimus dar KADA, SU KUO ir KĄ VEIKĖ.
- Žaltys: Visi sustoja vienas už kito, uždėję rankas ant priekyje stovinčio pečių. Pirmasis - žalčio „galva", paskutinis - „uodega“. Žaltys rūpinasi sugriebt savo uodegą, tai yra pirmutinis stengiasi sugauti paskutinį, kuris laikydamasis eilės, nori nuo „galvos"...
Žaidimų Populiarumas ir Istorija
Žaidimai šventėms, žaidimai gimtadieniui, žaidimai gamtoje. Daug žaidimų vaikams ir ne tik. Lietuviški žaidimai ratelyje, taip pat lauko žaidimai vaikams. Smagūs ir linksmi lietuviški žaidimai vaikams.
Tyrinėtojų teigimu, senieji liaudies sportiniai žaidimai, kaip visuotinis reiškinys, gyvavo iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Dažniausiai buvo žaidžiama gatviniuose kaimuose gyvenančiose bendruomenėse, vienkiemių gyventojai žaisti susirinkdavo rečiau.
Dr. Jonas Basanavičius (1851-1927) savo atsiminimuose pasakoja, kad žaidimai šermenų metu vykdavo dar ir XIX a. Visoje Lietuvoje ypač buvo populiarūs žaidimai „Ripka“, „Kiaulė į barščius“, „Kerėpla“, vaikštynės kojūkais, žaidimai margučiais.
Be daugybės ratelių, vaidybinių ir vaizduojamųjų žaidimų, liaudis mėgo sportinio pobūdžio žaidimus: lenktyniauti, šokinėti, ką nors mėtyti, plaukti, slidinėti, jodinėti, atlikti gimnastikos pratimus - atrakcionus, imtynes.
Įvedus krikščionybę, įvairūs liaudies pasilinksminai buvo laikomi nepageidaujamomis pagonybės apraiškomis. Žaidimai ir šokiai dažnai buvo įvardijami kaip „velniški“.
1420 m. Sembos vyskupas Mykolas Jungė uždraudė pramogas ir žaidimus, vadindamas juos velnio išmonėmis. Iki mūsų dienų išliko ne vienas pasipiktinusio krikščionio skundas, kad šių draudimų piktybiškai nesilaikoma.
Apie mūsų protėvių fizinę kultūrą liudijo įvairūs keliautojai, metraštininkai ir etnografai.
Iš seniausių laikų atkeliavo apeiginiai žaidimai su aiškiomis totemizmo užuominomis. Žaidimai „Kergė“, „Krenglis“, aprašyti XVI a., buvo žaidžiami dar ir XIX a. pabaigoje.
Jis pirmas prašneko apie tai, kad lietuviai savo žaidimus, pramogas ir fizinius pratimus suvokia kaip pasiruošimą darbui, medžioklei ir lavina karinius įgūdžius.
Seniausi medžioklės ir karybos elementus imituojantys žaidimai ilgainiui kito, didelį poveikį jiems padarė nauji, vėlesnių istorinių epochų žaidimai. Pagal aktualijas kito ir jų pavadinimai.
Sportiniai Žaidimai ir Jėgos Demonstravimas
Nemažai sportinių liaudies žaidimų kilo iš karinių pratybų.
Žaidimai praeityje buvo laikomi ne tiek pramoga, kiek veiksminga auklėjimo priemone. Tinkamai organizuoti, jie padėdavo išugdyti jaunąją kartą sveiką, stiprią, kupiną gyvenimo džiaugsmo.
Nuo žaidimo prie varžybų pereidavo žengdami į brandos amžių - vaikystėje buvo žaidimai, kurių metu veiksmus lydėdavo žodžiai. Augesnieji tuos pačius žaidimus žaidė tylomis, daugiausia dėmesio skirdavo varžyboms.
Žaidime kaip kare - pralaimėjusius dažnai bausdavo specialiai numatytomis bausmėmis.
Jėga lietuviškoje kaimo bendruomenėje visais laikais buvo itin vertinama. Įprastai ją mėgdavo demonstruoti darbo metu - kuliant, malūne maišus nešiojant ar rąstus iš miško vežant.
Būta ir specialių žaidimų, kuriuos dažniausiai žaisdavo vyresnio amžiaus paaugliai - piemenys ir pusberniai: sprando spaudimas, rankų lenkimas, stumdynės delnais, stūmimas nuo akmens, rankų lenkimas, lentų pjovimas, lazdos rovimas, medžio kėlimas, keitimasis kepurėmis, svorio kilnojimas, maišų nešimas ir kt.
Grupinių Žaidimų Ypatybės
Grupinius žaidimus žaisdavo paaugliai ir jaunimas. Tokie žaidimai buvo ypač populiarūs gatviniuose kaimuose, kur lengviau surinkti dalyvius.
Į komandas suburdavo pripažinti jaunimo lyderiai - aktyviausi ir sumaniausi kaimo ar miestelio bernai arba merginos, žaidimo taisyklių žinovai.
Grupės buvo sudaromos ir žaidimas pradedamas laikantis tam tikrų susitarimų arba paprasčiausiai metant burtus.
Žaidžiant grupinius žaidimus įprastai buvo buriama pagrindiniu žaidimų įrankiu - lazda. Tačiau tai priklausė nuo grupinio žaidimo pobūdžio.
Panašus:
- Senoviniai Darželio Žaislai: Atraskite Paslaptis ir Nepakartojamą Istoriją
- Neįtikėtini Senoviniai Lietuviški Vardai Vaikams, Kuriuos Būtina Žinoti!
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Ar Silkė Tikrai Saugi Nėštumo Metu? Ekspertų Mitybos Patarimai ir Naujienos
- Kaip Tiksliai Išmatuoti Sprando Raukšles Nėštumo Metu: Tyrimų Vadovas ir Svarbiausi Patarimai