Gyvybės Evangelija yra Jėzaus žinios šerdyje. Išganymo aušroje Kūdikio gimimas skelbiamas kaip džiaugsminga naujiena: „Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jims gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10-11).
Šio „didžio džiaugsmo“ šaltinis yra Išganytojo gimimas; tačiau kartu Kalėdos atskleidžia visą kiekvieno žmogaus gimties reikšmę, todėl džiaugsmas, lydintis Mesijo gimimą, laikomas džiaugsmo dėl kiekvieno kūdikio gimimo pasauliui pamatu ir išsipildymu (plg.
Atskleisdamas savo atpirkimo misijos esmę, Jėzus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Iš tikrųjų jis kalba apie „naują“ ir „amžiną“ gyvenimą, sukuriamą komunijos su Tėvu, kuriai kiekvieną žmogų laisvai kviečia Sūnus Šventosios Dvasios galia.
Žmogus pašauktas gyvenimo pilnybei, kuri toli pranoksta jo žmogiškosios egzistencijos ribas, nes toji pilnybė - tai dalyvavimas pačiame Dievo gyvenime. Tokio antgamtinio pašaukimo didingumas atskleidžia žmogaus gyvybės didybę ir neįkainojamą vertę net laikinuoju jos metu.
Iš tikrųjų gyvenimas laike - tai viso vieningo žmogiškosios egzistencijos proceso pamatinė sąlyga, pradinis etapas ir sudėtinė dalis. Tai procesas, kurį netikėtai ir ne dėl žmogaus nuopelnų nušviečia pažadas ir atnaujina dieviškojo gyvenimo, visiškai įvyksiančio amžinybėje, dovana (plg. 1 Jn 3, 1-2).
Drauge kaip tik šis antgamtinis pašaukimas nušviečia kiekvieno individualaus žemiškojo gyvenimo santykinį pobūdį. Bažnyčia žino, kad ši gyvybės Evangelija, kurią ji gavo iš savo Viešpaties [1], giliu ir įtikinamu aidu atsiliepia kiekvieno asmens - ir tikinčio, ir netikinčio - širdyje, nes ji nuostabiai įgyvendina visus širdies lūkesčius, drauge juos be galo pranokdama.
Net sunkumų ir netikrumo apsuptas kiekvienas, nuoširdžiai atviras tiesai ir gerumui, proto šviesos ir paslaptingo malonės veikimo dėka gali atpažinti prigimtiniuose, širdyse įrašytuose įstatymuose (plg. Rom 2,14-15) šventą žmogaus gyvenimo vertę nuo jo pradžios iki pabaigos ir gali patvirtinti kiekvienos žmogiškosios būtybės teisę į aukščiausią pagarbą šiai pamatinei gėrybei.
Tikintieji Kristų turi ypatingu būdu ginti ir plėtoti šią teisę, nes jiems žinoma nuostabi tiesa, priminta Vatikano II Susirinkime: „Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“ [2]. Bažnyčia, uoliai svarstydama Atpirkimo slėpinį, su vis nauja nuostaba pripažįsta šią vertybę [3]. Ji jaučia esanti pašaukta visų laikų žmonėms skelbti šią „evangeliją“, nenugalimos vilties ir tikro džiaugsmo šaltinį visais istorijos etapais.
Kaip tik dėl kūnu tapusio Dievo Žodžio slėpinio (plg. Jn 1, 14) kiekvienas žmogus patikėtas motiniškai Bažnyčios globai. Todėl bet kokia grėsmė žmogaus orumui ir gyvybei turi būtinai atsiliepti pačioje Bažnyčios širdyje; ji neišvengiamai paveikia pačią jos tikėjimo atperkamuoju Dievo Sūnaus Įsikūnijimu šerdį ir skatina imtis savo misijos - eiti skelbti Gyvybės Evangeliją visam pasauliui, visai kūrinijai (plg.
Šiandien šis skelbimas dar būtinesnis, nes nepaprastai išaugo ir sustiprėjo grėsmė individų bei tautų gyvybei, labiausiai ten, kur gyvybė silpna ir beginklė. Vatikano II Susirinkimas dokumentuose, nemažiau svarbiuose ir šiomis dienomis, griežtai pasmerkė daugelį nusikaltimų ir pasikėsinimų prieš žmogaus gyvybę.
Po trisdešimties metų su ta pačia įtaiga cituodamas Susirinkimo žodžius, aš kartoju šį pasmerkimą visos Bažnyčios vardu ir esu tikras, kad išreiškiu visų grynos sąžinės žmonių nuoširdžius jausmus: „Be to, kas tik nukreipta prieš pačią gyvybę, kaip antai bet kokia žmogžudystė, genocidas, abortas, eutanazija ir apgalvota savižudybė; kas tik pažeidžia asmens neliečiamumą, kaip žalojimas, kūno ar dvasios kankinimas, bandymai pavergti pačią sielą; kas tik prieštarauja žmogaus orumui, kaip nežmoniškos gyvenimo sąlygos, savavališkas kalinimas, trėmimas, vergija, prostitucija, prekiavimas moterimis ir jaunuoliais; taip pat žeminančios darbo sąlygos, kuomet su darbininkais elgiamasi kaip su grynais pelnymosi įrankiais, o ne kaip su laisvais ir atsakingais asmenimis, - visi šie ir panašūs dalykai yra gėdingi.
Jie nuodija žmogiškąją civilizaciją, ir labiau pažemina tai darančiuosius negu skriaudžiamuosius. Nelaimei, ši nerimą kelianti padėtis toli gražu nenyksta, o tik dar labiau plečiasi: mokslo ir technologijos pažangai atsiveria naujos perspektyvos, o su jomis - ir naujos kėsinimosi į žmogaus orumą formos.
Visa tai iš esmės keičia būdą, kuriuo žvelgiama į gyvybę ir žmonių santykius. Faktas, kad daugelio šalių įstatymų leidėjai, gal net nutoldami nuo pagrindinių savo šalių konstitucijų principų, nutarė nebausti šių gyvybei prieštaraujančių veiksmų ir net visiškai juos įteisinti, yra ir nerimą keliantis simptomas, ir reikšminga rimto moralės nuosmukio priežastis.
Pasirinkimai, anksčiau vieningai laikyti nusikaltimais ir bendro moralės jausmo atmesti, palengva tampa socialiai priimtini. Net tam tikrose medicinos srityse, dėl savo pašaukimo skirtose ginti žmogaus gyvybę ir ja rūpintis, vis dažniau regimas noras imtis prieš žmogų nukreiptų veiksmų. Šitaip pati medikų profesija iškreipia savo esmę, ima sau prieštarauti ir žeminti savo atstovų orumą.
1991 m. balandžio 4-7 d. Romoje vykusi Nepaprastoji kardinolų konsistorija buvo skirta žmogaus gyvybei mūsų dienomis kylančios grėsmės problemai. Atsiliepdamas į šį pageidavimą, per 1991 metų Sekmines parašiau asmeniškus laiškus visiems savo Broliams Vyskupams, kuriame vyskupiškojo kolegialumo dvasia prašiau jų padėti man savo bendradarbiavimu rengiant ypatingą dokumentą [6].
Esu didžiai dėkingas visiems vyskupams, kurie man atsakė ir pateikė vertingų faktų, pasiūlymų bei patarimų. Tame pačiame laiške, parašytame tuoj atšventus enciklikos Rerum novarum pasirodymo šimtmetį, aš atkreipiu visų dėmesį į šią stebinančią analogiją: „Kaip prieš šimtą metų, kai buvo paminėtos dirbančiųjų klasių pamatinės teisės, ir Bažnyčia labai drąsiai stojo jų ginti, skelbdama švenčiausias darbininko asmens teises, taip ir dabar, kai paminama kitos asmenų kategorijos pamatinė teisė į gyvybę, Bažnyčia jaučiasi privalanti su tokia pat drąsa užsistoti tuos, kurie neturi balso.
Šiandien paminama didelės daugybės silpnų ir beginklių žmogiškųjų būtybių, ypač negimusių kūdikių, pamatinė teisė į gyvybę. Todėl ši enciklika, visų pasaulio šalių episkopatų bendro darbo vaisius, turėtų būti dar vienas tikslus bei ryžtingas žmogaus gyvybės vertės bei jos neliečiamumo patvirtinimas ir kartu įtaigus kreipimasis į visus ir kiekvieną Dievo vardu, raginantis gerbti, saugoti ir mylėti gyvybę, bet kokią žmogaus gyvybę, ir tarnauti jai.
Tepasiekia šie žodžiai visus Bažnyčios sūnus ir dukras. „Juk Dievas nepadarė mirties ir nesigėri gyvųjų žuvimu. Nes jis sutvėrė visa, kad būtų... Nes Dievas sutvėrė žmogų, kad būtų nemirštamas, ir padarė jį pagal savo panašumo paveikslą.
Gyvybės Evangelija, paskelbta pradžioje, kai žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą pilnutiniam ir tobulam gyvenimui (plg. Pr 2, 7; Išm 9, 2-3), supriešinama su skaudžiu išgyvenimu mirties, įėjusios į pasaulį ir užklėtusios beprasmybės šešėliu visą žmogaus egzistenciją. Mirtis įėjo į pasaulį dėl velnio pavydo (plg. Pr 3, 1.4-5) ir dėl mūsų pirmųjų tėvų nuodėmės (plg. Pr 2, 17; 3, 17-19).
„Abelis tapo aviganiu, o Kainas žemdirbiu. Laikui bėgant, Kainas aukojo Viešpačiui žemės derliaus atnašą, o Abelis savo ruožtu aukojo rinktines savo kaimenės pirmienas. Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, bet į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė. Todėl Kainas buvo labai piktas ir prislėgtas.
Viešpats užkalbino Kainą: „Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi taip prislėgtas? Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gero nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Kainas tarė savo broliui Abeliui: „Išeikime į lauką...“ Pasiekus lauką, Kainas pakilo prieš savo brolį ir jį užmušė.
Tuomet Viešpats paklausė Kainą: „Kurgi tavo brolis Abelis?“ „Nežinau. Argi aš esu savo brolio sargas?“ - jis atsakė. O Viešpats jam tarė: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi į mane iš žemės. Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos.
Kai tu dirbsi žemę, ji nebeduos tau daugiau savo derliaus. Tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje.“ Kainas atsakė Viešpačiui: „Per daug didelė man bausmė, jos pakelti negaliu. Šiandien išvarei mane nuo žemės, aš turiu slėptis nuo tavo veido ir tapti bėgliu bei klajūnu žemėje, - kas tik mane sutiks, galės mane užmušti.“ Tuomet Viešpats jam tarė: „Taip nebus. Jei kas užmuštų Kainą, už Kainą bus atkeršyta septynis kartus.“ Ir Viešpats paženklino Kainą žyme, kad kas nors, jį užtikęs, neužmuštų.
Kainas buvo „labai piktas ir prislėgtas“, nes „Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą“ (Pr 4, 4-5). Biblijos tekstas neatskleidžia priežasties, dėl kurios Dievas Abelio atnašą vertina labiau negu Kaino. Tačiau jame aiškiai rodoma, kad Dievas, tegu ir pasirinkdamas Abelio dovanas, nenustoja bendravęs su Kainu.
Jis subara Kainą, primindamas jam jo laisvę blogio akivaizdoje: žmogus jokiu būdu nėra iš anksto pasmerktas blogiui. Aišku, kad jį, kaip Adomą, gundo piktavalė galia nuodėmės, it laukinis žvėris tykančios prie jo širdies durų, pasirengusios pulti savo auką.
Tačiau Kainas nuodėmės akivaizdoje lieka laisvas. Viešpaties įspėjimą užgožia pavydas ir pyktis; dėl to Kainas pakyla prieš savo brolį ir jį užmuša. Katalikų Bažnyčios katekizme skaitome: „Kaino įvykdytos jo brolio Abelio žmogžudystės aprašymu Šventasis Raštas atskleidžia pykčio ir pavydo egzistavimą žmoguje - pirmapradės nuodėmės, nuo pat žmogaus istorijos pradžios, padarinius.
Brolis užmuša brolį. Kiekvienas nužudymas, kaip ir pirmoji brolžudystė, pažeidžia „dvasinę“ giminystę, jungiančią žmoniją į vieną didelę šeimą [11], kurioje visi dalijamės ta pačia pamatine gėrybe: vienodu asmens orumu. Kiekvieno smurtinio veiksmo prieš savo artimą šaknyse esama pasidavimo „logikai“ to piktojo, kuris „nuo pat pradžios buvo galvažudys“ (Jn 8, 44).
Apaštalas Jonas mums primena: „Tokia yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžios: mes turime mylėti vieni kitus. Ne kaip Kainas, kuris buvo iš piktojo ir nužudė savo brolį“ (1 Jn 3, 11-12). Po nusikaltimo Dievas įsikiša, atkeršydamas už nužudytąjį. Užuot apgailestavęs ir atsiprašęs Dievo, klausiančio apie Abelio likimą, Kainas arogantiškai vengia atsakyti: „Nežinau. Argi aš esu savo brolio sargas?“ (Pr 4, 9).
„Nežinau.“ Kainas mėgina melu pridengti nusikaltimą. Taip buvo ir tebėra, kai visokių rūšių ideologijos bando pateisinti ir užmaskuoti žvėriškiausius nusikaltimus prieš žmones. „Argi aš esu savo brolio sargas?“: Kainas nenori galvoti apie savo brolį ir atsisako prisiimti atsakomybę, kurią kiekvienas asmuo turi kitų atžvilgiu.
Negalime nepagalvoti apie dabarties žmonių polinkį atsisakyti atsakomybės už savo brolius ir seseris. Tačiau Dievas negali nenubausti už nusikaltimą: ant žemės pralietas nužudytojo kraujas reikalauja, kad Dievas atstatytų teisingumą (plg. Pr 37, 26, Iz 26, 21, Ez 24, 7-8).
Iš šio teksto Bažnyčia paėmė posakį apie „nuodėmes, kurios šaukiasi dangaus bausmės“, ir pirmoji jų yra tyčinė žmogžudystė [12]. Žydų tautai, kaip daugumai senovės tautų, kraujas yra gyvybės šaltinis. Kainą prakeikia Dievas ir pati žemė, kuri jam nebeduos savo derliaus (plg. Pr 4, 11-12).
Jis nubaudžiamas: turės gyventi dykvietėse ir tyruose. Smurtas ir žudymas iš pamatų pakeičia žmogaus aplinką. Žemė, užuot buvusi „Edeno sodu“ (plg. Pr 2, 15), pertekliaus, harmoningų asmeninių santykių ir draugystės su Dievu vieta, tampa „Nodo kraštu“ (plg. Pr 4, 16), trūkumo, vienatvės ir atskyrimo nuo Dievo vieta.
Kainas nuo šiol bus „bėglys bei klajūnas žemėje“ (plg. Vis dėlto Dievas, gailestingas net bausdamas, „paženklino Kainą žyme, kad kas nors, jį užtikęs, neužmuštų“ (Pr 4, 15). Tokiu būdu suteikė jam aiškų ženklą, ne tam, kad pasmerktų kitų neapykantai, bet kad apsaugotų ir apgintų nuo norinčių jį nužudyti, net besivadovaujančių troškimu atkeršyti už Abelio mirtį.
Net žmogžudys nepraranda asmens orumo, ir Dievas pats imasi tai užtikrinti. Kaip tik šioje vietoje pasireiškia paradoksalus Dievo gailestingo teisingumo slėpinys. Šv. Ambraziejus rašo: „Vos pripažinus nusikaltimą, pačioje nuodėmingo brolžudystės veiksmo užuomazgoje, Dievo malonės dieviškasis įstatymas turi būti praplečiamas.
Jei kaltinamasis tuoj pat susilaukia bausmės, tai teisingumą vykdantys žmonės niekaip negalės paisyti kantrybės ir susilaikymo, bet iš karto pasmerks kaltinamąjį nubausti. ... Dievas pavarė Kainą sau iš akių ir pasiuntė jį klajoti toli nuo gimtųjų vietų; tokiu būdu Kaino gyvenimas, buvęs pilnas žmogiškojo gerumo, labiau supanašėjo su grubiu laukinio žvėries būviu.
Viešpats tarė Kainui: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi į mane iš žemės“ (Pr 4, 10). Yra pavojų, kylančių iš pačios prigimties, tačiau juos dar labiau didina smerktinas abejingumas ir aplaidumas tų, kurie galėtų kai kuriais atvejais juos pataisyti.
O kaip galėtume neatsižvelgti į smurtą prieš gyvybę, vykdomą prieš milijonus žmonių, ypač vaikų, - jie prievarta stumiami į skurdą, nepakankamą mitybą ir badą dėl neteisingo išteklių paskirstymo tarp tautų ir tarp socialinių klasių? O ką sakyti apie smurtą, slypintį ne tik pačiuose karuose, bet ir papiktinančioje ginklų prekyboje, gausinančioje aibę ginkluotų konfliktų, kurie užlieja pasaulį krauju?
Ką kalbėti apie plitimą mirties, kurią sukelia nerūpestingas kišimasis į pasaulio ekologinę pusiausvyrą, nusikalstamas narkotikų platinimas arba tam tikrų rūšių lytinio elgesio, ne tik moraliai nepriimtino, bet ir keliančio rimtą grėsmę gyvybei, skatinimas?
Tačiau čia ypač sutelksime dėmesį į kitos rūšies pasikėsinimus, nukreiptus prieš ankstyviausią ir vėlyviausią žmogaus gyvenimo etapus; pasikėsinimus, kurie atskleidžia naujus, praeityje nežinotus atžvilgius ir kelia ypač rimtus klausimus.
Svarbu ne tik tai, kad bendra viešoji nuomonė liaujasi šiuos pasikėsinimus laikyti „nusikaltimais“; paradoksalu, tačiau jie pradeda įgyti „teisių“ prigimtį tokiu laipsniu, kad valstybė raginama legaliai juos pripažinti ir paversti pasiekiamus sveikatos apsaugos darbuotojų nemokamų paslaugų dėka.
Tokie pasikėsinimai žeidžia žmogaus gyvybę tada, kai ji ypač trapi ir neturi jokių savigynos būdų. Kaip susidarė tokia padėtis? Turime atsižvelgti į daug įvairių veiksnių. Foną sudaro gili kultūros krizė, formuojanti skepticizmą svarbiausių pažinimo ir etikos pamatų atžvilgiu ir vis labiau apsunkinanti aiškų žmogaus būties, jo teisių ir jo pareigų reikšmės suvokimą.
Be to, yra įvairaus pobūdžio egzistencinių ir tarpasmeninių sunkumų; juos išryškina sudėtinga visuomenė, kurioje individai, poros ir šeimos dažnai paliekami vieniši spręsti savo problemas. Išplitusio moralinio netikrumo klimatą gali šiek tiek paaiškinti šiandienos socialinių problemų gausa bei sudėtingumas, tai kartais sušvelnina subjektyvią individų atsakomybę; tačiau ne mažiau teisinga tai, kad susiduriame su dar platesne tikrove, kurią galime pavadinti tikra nuodėmės struktūra...
žymės: #Globos
Panašus:
- Kaip Sėkmingai Išeiti iš Globos Įstaigos: Visas Vadovas ir Svarbiausi Žingsniai
- Kaip Paruošti Nepilnamečio Vaiko Gyvenamosios Vietos Nustatymo Prašymą – Išsamus Vadovas
- Kaip efektyviai tvarkyti nepilnamečio globą skyrybų atveju Lietuvoje – svarbiausi patarimai
- Neįtikėtina Joanos Ulinauskaitės gyvenimo istorija – sužinokite viską apie jos karjerą ir pasiekimus!
- Nuotraukų rėmeliai: Unikalus stiliaus akcentas ir brangių prisiminimų saugotojas jūsų namuose