Retenybė, kad dviejų bendraamžių gyvenimas klostytųsi panašiai. Bet kartais pasitaiko išimčių, kai draugai, rodos, tampa neišskiriami.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
1963 m. rugsėjo 16 d. Panevėžyje gyvenę S. Urbonavičiaus tėvai nė neįtarė, kokį gyvą sidabrą padovanojo Lietuvai - dailininką, panką, rokerį ir prodiuserį, visiems geriau žinomą Samo vardu.
S. Urbonavičiaus-Samo atmintin įstrigusios ir pirmosios anuometinio gyvenimo pamokos - pirmieji tarybinių laikų auklėjimo metodai: „Man buvo daužoma per rankas, turėjau išmokti rašyti dešine ranka. Išmokau rašyti dešine, bet turėjau labai daug problemų užsirišti batus".
Platūs toliai žaidimams atsiverdavo vasarą, kai vaikinukas patekdavo į senelių globą. „Mano visos vasaros buvo kaime pas senelį ir močiutę. Aš ten tiesiog buvau karalius".
Apie tragiškus Lietuvos įvykius S. Urbonavičius-Samas sužinojo ne iš istorijos pamokų. „Atsitiko taip, kad mano 11 metų mama liko su 5 metų broliuku vieni tame vienkiemyje. Mano mylimiausias užsiėmimas buvo nuvažiuoti pas senelį ir knistis ant aukšto arba per visus jo stalčius pereiti".
1967 m. Panevėžyje atidaryta dailės mokykla, kuri jau pirmaisiais gyvavimo metais išgarsėjo piešimo ant asfalto konkursu. „Panevėžys garsėjo piešimo ant asfalto konkursu mokiniams, kuris vykdavo paupyje. Buvo ilgas asfaltas, sugindavo mus, visus moksleivius, ir liepdavo piešti, sugraduodavo".
S. Urbonavičius-Samas ir sportuodavo - lankė karatė, kovinį sportą, kuris Sovietų Sąjungoje tai draustas, tai leistas.
Muziką pamėgęs vaikinas įkūrė savo ansamblį - taip anuomet vadino muzikos grupes. Baigęs vidurinę Samas stojo į Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą, tačiau, „Bixų“ gerbėjų laimei, neišlaikė lietuvių kalbos egzamino.
Muzikinė karjera
„Jis pradėjo eiti per rankas, nuvilnijo per visus Šiaulius, net Lietuvoje visi girdėjo, vadinosi „Žiurkių miestas“. KGB iš karto užpuolė. Supakavo ir pavasarį išvežė į armiją, sakė - perauklėti“, - atmena S.
Po tarnybos kariuomenėje S. Urbonavičius-Samas pagaliau įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą, kuriame studijavo dailę.
1987 metais Lietuva dar buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, tačiau „Anties“ lyderis Algirdas Kaušpėdas jau organizavo pirmąjį „Roko maršą“.
„Aš labai aiškiai žinojau, ką noriu groti, kokia bus muzika, koks sąstatas. Pradėjau rinkti, nes sąstatas buvo didžiulis - 7 žmonės grupėje. Surinkau žmones, buvau iniciatorius. Kai reikėjo sugalvoti pavadinimą, prisiminiau, kad buvau sugalvojęs „Bix“ - nuo nuorūkos, biko."
Patobulėję, įsigiję kokybiškus instrumentus „Bixai“ 1991 metais išleido pirmą albumą „Akli kariai“, dedikuotą žuvusiam grupės vadybininkui Mariui Brasiūnui.
Po metų grupė antrą kartą išvyko į JAV, kur gastroliavo net 8 mėnesius.
Atsirado ir mielų kapitalistų, kurie susižavėjo „Bixų“ muzika ir pasiūlė jiems pasinaudoti fermoje įrengta įrašų studija, kurioje dar tvyrojo legendinės grupės „Rolling Stones“ dvasia.
1997 metais „Bixai“ išleido paskutinį albumą „WOR`S“, tačiau tauta jau norėjo lengvos pramogos, o ne pankiško maišto.
Grupės BIX lyderis, televizijos projektų prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas jau 12 metų nevartoja alkoholio ir savo pavyzdžiu nori užkrėsti ne tik šou verslo atstovus, bet ir kitus Lietuvos žmones.
Bix - lietuvių roko grupė, susikūrusi 1987 m.
BIX
- Gintautas „Profesorius“ Gascevičius
- Skirmantas Gibavičius
Pasikeitė gerbėjų kartos, pirmieji, anuomet mojavę rankomis koncertų salėse ir stadionuose, šiandien jos klausytis ateina su savo vaikais.
„Bix“ buvo reiškinys. Nuo 1982-ųjų išjudinęs paslaptingąją Šiaulių „Kiniją“, 1988-aisiais sudrebinęs „Lituanikos“ festivalį bei tuometinę Vilniaus koncertų ir sporto rūmų sceną, 1989-aisiais nustebinęs Vakarų Vokietijos publiką, Atgimimo priešaušriu pankiškais savo šūkaliojimais įžiebęs dar daugiau lietuvių širdžių, o vėliau pasigrobęs prancūzų ir amerikiečių simpatijas.
Nuo pradžių „Bix“ saksofonu grojęs muzikantas, filosofijos mokslų daktaras, dabar Kalifornijoje gyvenantis ir po pasaulį klajojantis Geraldas JANKAUSKAS-DŽERIS buvusią savo grupę vadina „įdomiu sociokultūriniu reiškiniu“.
„Manau, ir dabar daug kam tokie atrodome, - sklaidydamas senas nuotraukas ištaria grupės lyderis, idėjų vadas ir vokalistas Saulius URBONAVIČIUS-SAMAS, - bet „Bix“ juk niekada nebuvo popgrupė. Mums rūpėjo išsiskirti, būti originaliems, maišyti stilius ir be baimės juoktis iš savęs.“
Dainos iš žiurkių miesto „Bix“ reiškia nuorūką.
Vėliau, kai Samas grįžo po tarnybos sovietų armijoje, tos dainos suskambėdavo „Kinijoje“ - taip instituto studentai vadino nuosavų namų kvartalą, įsikūrusį prie tuometinio batų fabriko „Elnias“.
„Samas užaugo iš pankų, aš atsinešiau artroką, jungle ir Lotynų muzikos stilistiką, netrukus mes užsiauginome itin stiprią ritmo sekciją, o iš viso to atsirado ritmenbliuzo, ska, punk ir latino ritmų hibridas.“
1987-aisiais ir pamatė Šiaulių kultūros rūmuose susirinkusi komisija.
Pergalė vaikinams suteikė teisę atsikraustyti į Šiaulių kultūros namų rūsį, gauti dvi garso kolonėles ir stiprintuvą.
Į „Bix“ jis atėjo iš Šiaulių televizorių gamyklos grupės.
„Tai buvo auksiniai laikai... - skaipu iš Vokietijos atskrieja Glebo balsas. Jis ten gyvena nuo 1999-ųjų. - Man buvo dvidešimt treji, jauniausias, planų didelių neturėjau, visi kartu gyvenome kultūrkės rūsyje, slėptuvėje nuo bombų, ten miegojome, valgėme iš vieno puodo, grojome.“
Muzikos grupė BIX / Asmeninio albumo nuotrauka Lemtinga mirtis kelyje Septynių vyrukų užsispyrimas padarė savo.
Grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas 1987-ųjų vasarą „Bix“ pakvietė sugroti „Roko marše“, o pasirodymas 1988-aisias roko muzikos festivalyje „Lituanika“, kuris vyko Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose, atvėrė dar daugiau durų.
Apie pinigus jie išvis negalvojo.
„Mūsų grupė nebuvo skirta uždirbti, ne biznio objektas, - šypteli Samas. - Kad nieko ir nereikėjo: turėjome maišą bulvių, užteko. Alui - užsidirbdavome...“
„Lituanikos“ festivalyje, užkulisiuose, „Bix“ vaikinus pasičiupo vilnietis, medicinos studijas ką tik metęs Marius Brasiūnas.
Užtruko vos keletą savaičių, kad Marius suorganizuotų pirmąją išvyką į užsienį.
Profesorius Gintas prisimena, kad vaikinai į jį įsikraustė su instrumentais rankose, o Samas - su garso kolonėle po pažastimi.
Lenkijoje koncertas pavyko, tada - Vakarų Vokietija.
Didžiulė scena Vakarų Berlyne, kurioje „Bix“ pasirodė kartu su legendiniu B. B. Kingu.
Apie scenos chuliganus iš Rytų Europos tąsyk parašė „Die Tageszeitung“.
1989-1990 metais būdavo mėnesių, kai namo „Bix“ vyrukai užsukdavo vos kelioms savaitėms, tada - vėl į kelią.
„Jis gimė per anksti, ne laikas dar buvo jam gyventi“, - daug kas kalbėjo 1990-aisiais, kai, sulaukęs vos 26-erių, Marius žuvo baisioje automobilio avarijoje netoli Joniškio.
Tąsyk „Bix“ važiavo į Rygą, kur turėjo baigti dainos „Tarp Europos ir Honkongo“ vaizdo klipą.
Pirmąjį savo albumą „Akli kariai“, įrašytą į vinilo plokštelę, „Bix“ skyrė žuvusiam draugui.
Beje, klipas, kurį prieš avariją rengėsi filmuoti, ir liko pusiau nebaigtas, o tokio vadybininko jie daugiau neturėjo.
Kodėl Samas vadybos nesiėmė pats? „Aš buvau menininkas, ką tik nuo drobės, tapytojas, į rankas paėmęs gitarą. Mane domino idėjos, kūryba, muzika, o ne, kaip visa tai realizuoti, parodyti pasauliui ir žmonėms“, - atsainiai šypteli.
Ir vis dėlto „Bix“ muzika populiarėjo.
Žinoma, jie galėjo pasilikti Amerikoje.
Niekas 1991-aisiais nebūtų per daug nustebęs, jei vaikinai nebūtų parvažiavę.
Amerikoje jie turėjo nedidelį autobusiuką, į jį susimesdavo daiktus ir aparatūrą.
Paryžiuje, prie Eifelio bokšto, keptą vištą užkąsdavo prancūzišku batonu ir užgerdavo vynu.
Karjera televizijoje
Audros šeiminiame gyvenime netrukdė kūrybai. Vaizdo klipas „Pressure“, sukurtas paties Samo, Kanų festivalyje apdovanotas „Palmės šakele“ už geriausią scenarijų. Nuo šio klipo ir prasidėjo karjera televizijoje - atsitiko taip, kad S. Urbonavičius kartu su bendraminčiais ėmė kurti laidą „Tangomanija“, kuriai, beje, ir dekoracijas padarė pats.
„Mes ten pankavome. Iš tikrųjų laikas televizijoje buvo fantastinis, kai mūsų televizijos nebuvo tokios formatuotos ir komercinės. „Tangomanija“ tapo kultine laida.
„Visi rizikavome savo vardais. Jeigu būtum pralošęs ar būtų kas nors įvykę blogai, tai būtų sutrypę. Čia įprasta.
Saulius Urbonavičius-Samas / Asmeninio albumo nuotrauka Namai - slėptuvė nuo bombų Rūsyje diena vijo dieną, naktis persikraustydavo į rytą, o rytas paskęsdavo naktyje. Ten viskas buvo susipainioję - muzika, tekstų eilutės, šaukštų barškėjimas, stiklinių tarškėjimas. „Aš ateidavau iš ryto, uždegdavau šviesą, taip jie sužinodavo, kad prasidėjo nauja diena“, - apie tą laiką pasakoja grupės būgnininkas Gintautas GASCEVIČIUS-PROFESORIUS.
Pamatęs situaciją supratau, kad jokių prošvaisčių nėra, turiu imtis iniciatyvos.
1987 metais Lietuva dar buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, tačiau „Anties“ lyderis Algirdas Kaušpėdas jau organizavo pirmąjį „Roko maršą“.
Muzika tada buvo viena iš laisvės idėjų reiškimo, užslėpto kalbėjimo apie laisvę forma.
„Aš labai aiškiai žinojau, ką noriu groti, kokia bus muzika, koks sąstatas. Pradėjau rinkti, nes sąstatas buvo didžiulis - 7 žmonės grupėje. Surinkau žmones, buvau iniciatorius. Kai reikėjo sugalvoti pavadinimą, prisiminiau, kad buvau sugalvojęs „Bix“ - nuo nuorūkos, biko.
Tame festivalyje sprogome, pamatė užsieniečiai: kas čia per įdomi chebra taip įdomiai groja - taip net vakariečiai negroja. Taip mus pagavo ir pirma kelionė - į Vakarų Berlyną.
Pirmieji koncertai Vakaruose buvo kosmosas. Gyveno kaip jūreiviai, bet labai gerai: teko apšildyti B. B. Kingą, Prancūzijos dievą Jean-Louis Aubert`ą.
Honorarai apskritai nebuvo milžiniški, bet, palyginti su lietuviškais, didžiuliai.
Patobulėję, įsigiję kokybiškus instrumentus „Bixai“ 1991 metais išleido pirmą albumą „Akli kariai“, dedikuotą žuvusiam grupės vadybininkui Mariui Brasiūnui.
Po metų grupė antrą kartą išvyko į JAV, kur gastroliavo net 8 mėnesius.
Suradome advokatą, kuris užsiima Bruce`o Springsteeno reikalais. Tada pamatėme tikrąjį kapitalizmo veidą, jis papasakojo istorijų, kaip būna, kai klausai hito, žinai, kas sukūrė, o jis neturi nė cento, badauja, nes viskas priklauso didžiosioms kompanijoms.
Atsirado ir mielų kapitalistų, kurie susižavėjo „Bixų“ muzika ir pasiūlė jiems pasinaudoti fermoje įrengta įrašų studija, kurioje dar tvyrojo legendinės grupės „Rolling Stones“ dvasia.
Pasakojimai apie legendinę grupę iš pirmų lūpų, jodinėjimas, biliardas - grupė papuolė į tokio lygio studiją, kurioje dabar, spėja Samas, valanda atsieitų mažiausiai 2 000-3 000 dolerių.
Jo santuoka subyrėjo - žmona įniko į svaigalus ir liko gyventi Joniškyje, o vaikus teko pasiimti jam.
Matyt, alkoholis nugalėjo, teko man susirinkti vaikus ir prisiimti atsakomybę juos išleisti į gyvenimą.
Audros šeiminiame gyvenime netrukdė kūrybai. Vaizdo klipas „Pressure“, sukurtas paties Samo, Kanų festivalyje apdovanotas „Palmės šakele“ už geriausią scenarijų. Nuo šio klipo ir prasidėjo karjera televizijoje - atsitiko taip, kad S. Urbonavičius kartu su bendraminčiais ėmė kurti laidą „Tangomanija“, kuriai, beje, ir dekoracijas padarė pats.
„Mes ten pankavome. Iš tikrųjų laikas televizijoje buvo fantastinis, kai mūsų televizijos nebuvo tokios formatuotos ir komercinės. „Tangomanija“ tapo kultine laida, bet muzikos pasaulyje Samui sekėsi prasčiau.
1997 metais „Bixai“ išleido paskutinį albumą „WOR`S“, tačiau tauta jau norėjo lengvos pramogos, o ne pankiško maišto.
„Visi rizikavome savo vardais. Jeigu būtum pralošęs ar būtų kas nors įvykę blogai, tai būtų sutrypę. Čia įprasta.
Samas gerai pamena tėvo žodžius, kad šis tik pusę amžiaus nugyvenęs suvokė, jog turi šeimą. „Šiuo metu labai gerai suvokiu, kas tai yra, kad santykiai šiaip neįvyksta - santykiai yra abipusis darbas gerąja prasme.
Plačiau - sausio 27 d. Grupės BIX lyderis, televizijos projektų prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas jau 12 metų nevartoja alkoholio ir savo pavyzdžiu nori užkrėsti ne tik šou verslo atstovus, bet ir kitus Lietuvos žmones.
Atsisakė sąmoningai Muzikos grupės BIX lyderis teigia, kad atsisakyti alkoholio buvo sąmoningas jo sprendimas. Tai padarė norėdamas tobulėti, todėl pradėjo mąstyti, kaip gyventi yra naudinga ir prasminga.
„Vienaip ar kitaip prieini prie išvados, kad alkoholis neleidžia tobulėti ir niekur neveda. Be to, sukuria daug problemų. Aš norėjau tiesiog pabandyti ir priėmiau sprendimą kuriam laikui išvis atsisakyti alkoholio. Buvo smalsu pažiūrėti, kas bus. O rūkymo buvau atsisakęs dar seniau“, - apie sprendimą pasakojo žinomas prodiuseris.
„Sklando mitas, kad roko muzikantams, šou pasaulio atstovams narkotikai ir alkoholis suteikia sparnus. Aš tuo netikiu. Visada kūriau blaivas. Aišku, žmonės, kurie įsisuka į linksmybių ratą, turi problemų, tačiau netikiu, kad kūryba gali gimti apsvaigus, kad būtinai reikia būti transo būsenos.
Samas juokiasi ir sako, kad niekada nebuvo priklausomas nuo alkoholio, nebuvo toks, kuris negalėtų nė dienos išgyventi be svaigalų: būdavo, kad nevartodavo ir mėnesį, ir ar pusmetį. Todėl alkoholio atsisakymas jam nebuvo didelis išbandymas. Kaip pats sako, didesnis iššūkis atremti visuomenės požiūrį.
„Aplinkiniai gyvena prisikūrę mitų, kad alkoholis - tai ir laisvė, ir bendravimo lengvumas. Tačiau tai absoliutus mitas. Apskritai visuomenės spaudimas yra didžiulis. Jei negeri, klausinėja, kodėl, svarsto, gal vartoji vaistus. Supratau viena - jei nevartoji alkoholio, esi nesveikas. Tuomet aš buvau nesveikas“, - juokiasi garsus vyras.
Muzikantas įžvelgia ir gilesnę lietuvių alkoholizmo problemą ir mano, kad reikėtų pažvelgti į istoriją: „Mes sovietmečiu buvome visiškai sunaikinti kultūriškai, šviesiausi žmonės išvežti į Sibirą. Todėl alkoholis padėjo apie nieką negalvoti, nieko nematyti, nedaryti. Tai toks tylus savigriovos protestas - pilti virtuvėse ir ignoruoti gyvenimą, kuris vyksta aplink. Tačiau, pasak Samo, pasimokyti galėtume iš kitų šalių, pavyzdžiui, Prancūzijos, Ispanijos. Jos yra įrodymas, kad alkoholis gali būti vartojamas kultūringai. Ten alkoholis yra maisto ir kultūros dalis, vartojamas nedideliais kiekiais. „Bet kai mes vartojame buteliais ir kibirais, tai yra problema“, - apmaudo neslepia muzikantas.
Šou verslo atstovas džiaugiasi, kad nors iš lėto, tačiau atmosfera keičiasi. Tampa madinga negerti, ir daugybė jaunų žmonių atsisako svaigalų. Dabar daugelis roko, rokenrolo ir kitų stilių pasaulinio lygio grupių taip pat nevartoja alkoholio.
Muzikantas aiškina, kad atsisakęs alkoholio ir išėjęs iš užburto rato, žmogus tampa laisvas, o tai yra didžiulė dovana. „Po 5 metų nevartojimo supratau, kad pagaliau esu laisvas. Pajutau tikrą laisvę. Žmogus nesuvokia, kad yra priklausomas nuo įtraukiančio rato: kai nuo pirmadienio iki penktadienio dirba, tada bando atsipalaiduoti gerdamas, tada stengiasi išsiblaivyti, o pirmadienį vėl eina į darbą. Šis ratas visą laiką sukasi: gimtadieniai, vestuvės ir t. t. Kai išeini iš jo, suvoki, kad esi laisvas. Tai - didžiausia dovana, bet tą dovaną supranti ir įvertini tik tada, kai tikrai ją gauni.
Panašus:
- Sauliaus Prūsaičio Gyvenimo Paslaptys: Įdomiausi Faktai ir Karjeros Kelias
- Sužinokite Visą Tiesą Apie Saulių Kasperavičių: Įspūdinga Gyvenimo Ir Karjeros Istorija!
- Neįtikėtina Sauliaus Skvernelio kelionė: nuo paprasto žmogaus iki politinės žvaigždės!
- Kaip Pagerinti Kūdikio Miegą Naktimis: Efektyvūs Patarimai Tėvams
- Vaikų psichiatrijos skyrius: efektyvi pagalba ir svarbiausios paslaugos jūsų vaikui