Literatūros ir kritikos prigimtį tyrinėjo knygose Kritikos kritika (Critique de la Critique 1984), Literatūros samprata ir kiti esė (La Notion de la Littérature et autres essais 1987). Veikale Fantastinės literatūros įvadas (Introduction à la Littérature fantastique 1970) apibrėžiama fantastikos temos, fantastinio diskurso funkcija literatūros kūrinio struktūroje, nepaprastumo, stebuklingumo ir alegorijos skirtumai.
Simbolio Samprata
Įprasta manyti, kad simbolinis ryšys nėra ženklinis, ne mūsų nustatytas, ne sąlyginis, kad jis turi pagrindą. Jį užtikrina ne žmonių susitarimas laikyti, pvz., žiedą - amžinybės, mėlyną spalvą - paslapties, auksą - tiesos simboliu.
Filosofinis Požiūris į Simbolį
Vis dėlto simbolis nepriklauso net prie kertinių filosofinių sąvokų. Filosofija klausia ne kaip viskas sudaryta, o ką reiškia tai, kad yra pasaulis, kad jis - visuma, kad viskas yra kaip tik taip, kaip yra, kad būtis yra, o ne jos nėra. Kad pasaulis - visuma, filosofija žino iki simbolizmo.
Skaitant bet kurį šiuolaikinį simbolio apibrėžimą krinta į akis neprobleminis tikėjimas, kad kažkas užtikrino simbolinius ryšius, persiuvo gamtą prasmės gijomis. Anot paplitusių aprašymų, simboliu yra „pateikiamas“ vaizdas kaip prasminės perspektyvos nuoroda, tiksliau, kaip pati toji perspektyva. Simbolis taip „padarytas“, mūsų pasaulyje yra toks dalykas, prasminė perspektyva.
Jei viskas - simbolis, vadinasi, nesimbolių nebūna. Taigi išeitų, kad simboliai veltui mėgina simbolizuoti: kuo labiau jie stengiasi, tuo blogiau, nes pradeda žadėti arba mes pradedame tikėtis, kad jie kaip nors pasieks, kažkaip aprašys tai, kas nepasiekiama, neapsakoma, o geriau būtų nieko panašaus nesitikėti.Visa, kas praeina, - simboliai, o tai, kas simbolizuojama, yra kas kita.
Hėgelio Kritika Simbolizmui
Hegelis vadina sąlygiškai laisvą inteligencijos veiklą „simbolizuojančia fantazija“. Simbolizuojanti fantazija Hegeliui panaši į žmogų, kuriam maža pavadinti daiktus paprastai ir tiesiai, rankomis ir liežuviu jis atlieka visokiausius vaizdingus gestus, švilpčioja, šveplena, tarsi be tokių lyginamųjų pastangų daiktas, kurį nori pavadinti, kažkur dings, praras tikrumą, kad jo paties žodžiais niekas nepatikės, jo nesupras. Hegeliui rūpi tiesiog mintis ir jis piktinasi tariamais filosofais, tarsi praturtinančiais savo „dalyką“ tokio „turiningo“ daikto, kaip simbolis, sąskaita, o iš tikrųjų nematančiais minties esmės.
„Tenka apskritai prieštarauti prieš bet kokią simboliką. Įsidėmėkime: filosofijai nereikia simbolinės pagalbos iš juslinio pasaulio". Hegelis tvirtina: tai gryna logika, tikra mintis, o simbolizmas niekada nebūna mintimi.
Alegorija
Šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje - ispanų baroko tapytojo Fransisko de Surbarano (Francisco de Zurbarán, 1598-1664) paveikslas Alegoría de la Caridad, iliustruojantis dieviškąją meilės dorybę (lot. caritas), kurios dėka mes Dievą mylime labiau už viską, o savo artimą - kaip save pačius. Kiekviena sąvoka buvo prilyginta alegorinei figūrai, kurią Ripa pasiūlė įkūnyti nurodant aprangos tipą ir spalvą bei įvairias simbolines savybes, o kai kuriais atvejais - net priežastis, dėl kurių jos pasirinktos.
Meninio Teksto Vaizdingumas
Ryškiausias meninio teksto požymis - vaizdingumas. Mat, tikrovės atspindžio priemonė čia yra vaizdas, kurį perteikia žodis. Kalba čia atlieka estetinę funkciją. Todėl grožiniam kūriniui būdingas žodžio atrankos bei vartosenos savitumas. Meninis tekstas visų aiškiausiai išryškina individualiąsias stiliaus ypatybes.
Meninio teksto ypatybė - dažnai ne viskas pasakoma ligi galo: čia dažnai tenka skaityti „tarp eilučių“, t. y. patiems susivokti, pavyzdžiui III klasėje pateikiamas J. Biliūno kūrinys: Tik trečią dieną drįsau išeiti laukan: katytė gulėjo aukštielninka, nebegyva. Kodėl autorius laiko savo šūvį laimingu, rašytojas nepasako: turime suvokti mes patys.
Leksinė Stilistika Meniniame Tekste
Leksinę konkurenciją galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu. Daiktavardis žvaigždė neturi sinonimų, t.y. tos pačios bei artimos reikšmės žodžių, galinčių jį pakeisti. O Maironio eilėraštyje „Užmigo žemė“ tam žodžiui pakaitas sukurtas - tai metaforinė perifrazė dangaus akys: Užmigo žemė, tik dangaus negęsta aakys sidabrinės.
Analizuojant meninį tekstą III ir IV klasėje svarbu mokiniams pademonstruoti ir pateikti papildomas reikšmes taip, kad jie jas pažintų, suvoktų, patirtų estetinį pasitenkinimą. Vienas iš populiariausių ir dažniausiai pasitaikančių figūrų yra papildomo žodžio reikšmės suteikimas - deminutyvas.
Pradinių klasių analizuojamuose tekstuose jie pasitaiko labai dažnai, jie neatsiejami nuo tautosakos tekstų, pasakų ir patarlių. Deminutyvai kuria švelnumo, mažumo ir malonumo įspūdį. Kalbos grožio suvokimas, teksto emocinis poveikis padeda ugdyti asmenybę.
žymės:
Panašus:
- Kaip pastatyti vaikišką namelį: žingsnis po žingsnio instrukcija ir idėjos
- Kaip užmigdyti kūdikį be ašarų: patarimai tėvams
- Kaip pripratinti vaiką prie darželio: patarimai tėvams
- Neįtikėtina Lietuvių Tautos Kilmė: Atraskite "Esame Mes Gimę" Istorijos Paslaptis!
- 7 Metų Vaiko Gebėjimai: Svarbiausi Raidos Etapai Ir Nepamainomi Tėvų Patarimai