Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Šiemet sausio 7-ąją sukanka 180 metų, kai Anykščių bažnyčioje buvo pakrikštytas vienas kūdikis. Vos dvi šaltas viduržiemio dienas saulę regėjęs vaikas gavo tuo metu įprastą Antano vardą ir tapo trečiąja atžala 33 metų Jono ir 32 metų Teklės Baranauskų šeimoje. Būtų augęs jau ketvirtasis, bet ketveriais metais už jį vyresnis Mataušas mirė, vos pusmečio sulaukęs. Taip savo gyvenimo kelionę, trukusią beveik 67-erius metus, šiame pasaulyje pradėjo žymiausias anykštėnas ir viena ryškiausių XIX a.

Kūdikis gimė sodyboje Anykščių miestelio pakraštyje, bažnyčiai priklausiusiame Jurzdike, kur tuo metu gyveno ne vietinių dvarų baudžiauninkai, o „karališkieji“ valstiečiai. Jis atėjo į pasaulį šventiniu laikotarpiu - 1835-ųjų metų sausio 5-ąją, prieš pat Tris Karalius. 26-uosius metus ėjęs Jokūbas Steikūnas buvo Baranauskų šeimos narys - Antaniuko tėvo netikras brolis, tos pačios motinos, anksti našle likusios ir vėl ištekėjusios, sūnus.

Krikštamotė Morta Levandavičienė, ėjusi 28-uosius metus ir pati su vyru Petru jau auginusi keletą vaikų, regis, irgi buvo ne svetima, tik tolimesnė tų pačių Baranauskų, Anykščiuose dažniau Baronais vadintų, giminaitė. Anykščių bažnyčioje tą 1835-ųjų žiemą tarnavo trys kunigai. Klebonas čia buvo Kletas Venskavičius - bajoriškos kilmės dvasininkas, dar 1823-aisiais atvykęs į Anykščių kraštą ir čia pasilikęs iki pat mirties 1850-aisiais.

Jam talkino vikaras Jonas Danevičius, paskirtas į Anykščius dar 1819-aisiais ir išbuvęs čia net du dešimtmečius, iki 1838-ųjų. Per du šimtus metų Anykščiuose nebuvo kito vikaro, taip ilgai vienoje parapijoje užsibuvusio, kad jo akyse užaugtų viena parapijiečių karta. Beje, Jonas Danevičius - tai tas pats Gelvonų parapijos klebonas, pas kurį vienus paauglystės metus 1848-1849 m. paskui kaip liokajus klebonijoje praleis Antanas Baranauskas.

Tačiau krikštatėvius, sausio 7-ąją atėjusius su kūdikiu, bažnyčioje pasitiko ne klebonas ir ne tas ilgametis vikaras, o antrasis Anykščių parapijos vikaras Motiejus Žepnickis. Tai - vienas paslaptingiausių šio krašto dvasininkų, XIX a. pirmojoje pusėje keletą metų pasirodęs Žemaičių vyskupijoje ir vėl iš jos dingęs. Lenkijoje 1798 m. vasarį gimusį ir vienuoliu pijoru ankstyvoje jaunystėje tapusį Motiejų Žepnickį (Rzepnicki) prieš keletą metų iš užmaršties prikėlė Seinų vyskupijos istorijos tyrinėtojas dr. Algimantas Katilius.

Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas pirmąkart viešai paskelbė M. Tačiau šioje biografijoje iki šiol likusi nedidelė spraga. Buvęs Liubešivo (dabar Voluinės sritis, Ukraina) pijorų vienuolyno vienuolis M. Žepnickis, po 1831 m. sukilimo pralaimėjimo šį vienuolyną uždarius, kažkodėl turėjo bėgti. Gal dėl politinių motyvų slėpdamasis, gal tiesiog pragyvenimo šaltinio ieškodamas apie 1832-1833 m. jis atsidūrė Lietuvoje, Žemaičių vyskupijoje, ir čia praleido porą ar trejetą metų.

Matyt, politinei aplinkai atšilus, jis vėl gavo teisę grįžti į Lenkiją ir kelis dešimtmečius praleido, tarnaudamas tuomet Seinų vyskupijai priklausiusiose dabartinės Suvalkijos parapijose. Kur ir ką Aukštaitijoje veikė M. Žepnickis, čia galbūt slapstęsis nuo carinės Rusijos represijų? Vis dažniau vartant XIX a. Žemaičių vyskupijos parapijų dokumentus, persikeliančius į skaitmeninę erdvę, tai tikriausiai nebeilgai bus paslaptis.

Kaip liudija Anykščių bažnyčioje saugomos metrikų knygos, M. Žepnickis čia atvyko 1834 m. vasarį. Tų metų vasario 6-ąją jis čia pakrikštijo pirmą kūdikį Juozapą Gražį, vasario 10-ąją Anykščių kapinėse palaidojo 80-metį Joną Bagdoną, o vasario 25-ąją sutuokė jaunavedžius bajorus Šeniauskus. Paskutinieji įrašai, kuriuose bus minimas šis vikaras, kai kur nurodant, kad jis - dar ir vienuolis pijoras, parapijos knygose bus padaryti 1835-ųjų vasario pradžioje, kai jį pakeisti atvyks naujas vikaras Dominykas Jablonskis.

Per tuos metus Anykščių parapijoje M. Žepnickis sutuokė 35 parapijiečių poras, į parapijos kapines palydėjo 38 anykštėnus ir pakrikštijo net 186 vaikus. Baranauskų Antaniukas jam buvo 161-asis Anykščių parapijos vaikas, sulaukęs krikšto sakramento. Tas pats vikaras 1835-ųjų sausio 1-ąją pakrikštijo prieš pat Naujuosius Anykščiuose gimusį Gasparą Avižą - dabar plačiai visame pasaulyje žinomo mokslininko prof. Algirdo Antano Avižienio senelio brolį. Gasparui Avižai bus lemta tapti 1863 m. O Lenkijos patriotas M. Gali būti, kad šie du dvasininkai savo gyvenimo keliuose daugiau nė nesusitiko, vienas apie kitą nieko nė nežinojo.

1835-ųjų pavasarį išvykęs iš Anykščių, M. Žepnickis keletą mėnesių praleido tikriausiai Ukmergėje, iš kur vasarą išvyko į Seinų vyskupiją. Tuo metu, kai A. Baranauskas baigė dvasininko studijas ir įsikūrė Kaune, tapdamas Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijos profesoriumi, M. Tačiau viena 1835-ųjų viduržiemio diena, suvedusi abu dvasininkus, liko įamžinta Anykščių krikšto metrikų knygoje.

Dvasinis Įvaikinimas: Malda Už Negimusius

Laida apie dvasinį įvaikinimą. Dvasinis pradėto kūdikio, kurio gyvybei gresia pavojus įvaikinimas - tai maldos iniciatyva, kuria siekiama prisidėti prie negimusio žmogaus gyvybės išsaugojimo. Šio įvaikinimo esmė - įsipareigoti 9 mėnesius kasdien melstis už vienam Dievui žinomą pradėtą kūdikį ir jo tėvus, kad šis kūdikis galėtų saugiai užgimti. Dvasinio įvaikinimo gali imtis visi: pasauliečiai ir pašvęstojo gyvenimo nariai, bet kurio amžiaus vyrai ir moterys. Šį įsipareigojimą galima atlikti ne vieną kartą.

Laidoje svečiuojasi Kaišiadorių Gyvojo rožinio draugijos vadovė Jolanta Celešienė ir klierikas Tautvydas Dikčius. Pristatoma Jūratės Micevičiūtės knyga „17 šv. Teresės miestų: kelionių knyga“.

Bažnyčios Šventės ir Popiežiaus Intencijos

Rugpjūčio 6 d. Bažnyčia švenčia Kristaus Atsimainymo šventę. Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą, jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa.

Rugpjūčio 5 d. Bažnyčia mini Švč. Mergelės Marijos (Didžiosios) bazilikos Romoje pašventinimo metines - liaudiškai vadinamą Marijos Snieginės šventę. Tai seniausia ir didingiausia Dievo Gimdytojos garbei skirta šventovė Vakarų krikščionybės pasaulyje, liudijanti Dievo Tautos meilę ir pasitikėjimą Švč. Mergele Marija.

Rugpjūčio mėnesį Šventasis Tėvas kviečia melstis: kad visuomenės, kurioje sugyvenimas atrodo ne taip lengvai pasiekamas, nepasiduotų etninių, politinių, religinių ar ideologinių konfliktų pagundai. Šią popiežiaus intenciją aptaria Pasaulinio popiežiaus maldos tinklo koordinatorius Lietuvoje kun. Apie kultūrinius, politinius ir socialinius, bei tarptautinius įvykusius, katalikų padėtį Lenkijoje ir kitose kaimyninėse šalyse, pasakoja politologas Audrius Makauskas.

Liepos 31 d. Bažnyčia mini kunigą šv. Ignacą Lojolą. Liepos 25-27 dienomis vyko III liaudiškojo giedojimo festivalis-stovykla „Giedu giesmelę“.

žymės: #Kudiki

Panašus: