Raimondas Šilanskas - vienas ryškiausių ir žinomiausių Lietuvos humoristų, jau kelis dešimtmečius garsėjantis savo išskirtiniu, tiesmuku ir nesuvaržytu humoro jausmu. Dėl šios priežasties jis daugelį metų visuomenėje žinomas kaip „anekdotų karalius“.
Nuo scenos iki šeimos: Raimondo Šilansko gyvenimo akcentai
Raimondas Šilanskas nuolat dalyvauja įvairiuose Lietuvos miestų ir privačiuose renginiuose, rengia pasirodymus užsienyje ir repetuoja vaidmenį spektaklyje. Birštone gyvenantis humoristas vienas arba kartu su kolega Artūru Orlausku yra surengęs pasirodymų Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Danijoje, Švedijoje, Airijoje.
Apie šeimą. Raimondas pasakojo apie savo dukters Ievos pasirodymą koncerte: „Buvo labai gražus ir šiltas koncertas. Jis truko net dvi valandas. Vaikai šoko, dainavo ir grojo. Mano dukra atliko dvi dainas. Ji dainavo labai gražiai“, - įspūdžius iš pirmojo Ievos koncerto Žmonės.lt pasakojo Raimondas ir pridūrė, kad jo dukra yra labai drąsi mergaitė ir scenos baimės neturi. Matyt, bus tai paveldėjusi iš tėčio. R.Šilanskas taip pat papasakojo, kad Ieva koncerte pasirodė su kolektyvu iš muzikos mokyklos. Nors koncerte ji tik dainavo, pasirodo, mergaitė turi dar ir daugiau muzikinių gabumų. „Ieva groja smuikeliu, bet tai tik pirmi žingsniai, Ji lanko viską, kas įmanoma. Dabar, kaip sakau, vyksta kūrybiniai ieškojimai“, - juokėsi humoristas ir patikino, niekada nedrausiantis dukrai tapti menininke, kad ir koks kartais nesaldus būtų gyvenimas šios profesijos atstovams.
Humoras - gyvenimo būdas
Paklaustas, ar užsienyje linksmina tik lietuvius, R.Šilanskas akimirksniu prisiminė anekdotą: „Grįžo žemaitis iš Paryžiaus, draugai teiraujasi: „Ar nesunku buvo susikalbėt su prancūzais?“ „Man buvo lengva, - atšauna žemaitis. - Aniems su manimi buvo sunku.“ Humoristas ne tik atmintinai moka daugybę anekdotų, bet ir kuria juos ekspromtu. Savo pasirodymuose jis pasakoja juos ir publikos pasiūlytomis temomis. Dažniausiai klausytojai prašo anekdotų apie meilę. „Mano humoro šaltinis ir įkvėpėjas yra pats gyvenimas. Mes patys esame juokingi ir nuolat kuriame anekdotus arba patenkame į anekdotines situacijas“, - samprotavo komikas.
Anekdotus ir kitas linksmas istorijas humoristas ilgiausiai pasakojo kompanijai, su kuria autobusu vyko iš Lietuvos į Estiją. Tai daryti turėjo susilažinęs su draugu. „Bičiulis netikėjo, kad nenutilsiu visą kelią. Anekdotus važiuodamas pasakojau 7 valandas 12 minučių. Tai asmeninis rekordas. Sunku nebuvo, nes žmonės visąlaik juokėsi. Man patinka matyti besijuokiančius žmones. Tuomet jie labai gražūs, o mane apima azartas juos linksminti“, - sakė pašnekovas.
Į klausimą, ar lietuvių humoro jausmas yra prastas, komikas atsakė, kad tai priklauso ne nuo tautybės, o nuo žmogaus. „Vieni turi humoro jausmą, kiti nelabai. Jeigu salėje iš šimto žmonių pora nesijuokia, tai nereiškia, kad visa salė neturi humoro jausmo. Be to, žmonėms patinka skirtingas humoras. Kai kuriems - subtilus ir paslėptas, kitiems - pateiktas atviru tekstu, net vulgarokas“, - samprotavo R.Šilanskas.
R.Šilanskas apie jaunesnius kolegas humoristus: „Mes truputį kitaip humorą priimame. Mes, senukai, turbūt jau gyvename su savo karta, kuri ir supranta mūsų humorą. Aišku, yra ir išimčių. Pavyzdžiui, praeitą savaitę pravedžiau gimtadienį vyrui, sėdėjo jo jauni vaikai, bet buvo labai patenkinti. Jie daug juokėsi, jiems tai buvo įdomu. Įsivaizduoju, kad jauni žmonės turėtų normaliai priimti naujus dalykus. Visą gyvenimą viskas keičiasi - ateina nauja karta, naujas suvokimas. Man keista, kai sako, kad ateina ir naujas humoro jausmas. Juk juokinga, arba ne“, - rėžė R.
Humoras kaip druska sriuboje
Sovietmečiu stovint ant scenos humoristas turėdavo būti atsargesnis - juk tiesmukumas galėdavo privirti bet kam košės. „Anksčiau būdavo daug draudžiamų dalykų, juos reikėdavo apeiti su savo požiūriu, kūrybiškumu. Apie valdžią juokaudavome, iš jos tyčiodavomės netiesiogiai, kūrybiškai, paslėptai, kad niekas negalėtų nieko įrodyti. Visą gyvenimą sakiau, kad keiksmažodis yra tik prieskonis ir jo patiekalui, kurį pateiki, reikia tik šiek tiek. Bet jei būna vien prieskoniai su mažai patiekalo, būna tikras brudas, - kalba vyras. -Man nepatinka noras, kad žmogus būtų patenkintas girdėdamas vien keiksmažodžius. Keiksmažodis man patinka tik tada, kai jo tikrai reikia, kai jis būna vienas prie daug gražaus teksto. Aš pats rengiu juodojo humoro vakarus, aišku, kad keiksmažodžius taip pat panaudoju, bet jų būna tik tiek, kiek tikrai reikia. Humoras yra visai ne apie tai. Negalima žmogaus maitinti tuo, kas yra neskanu.“
Požiūris į politiką
R. Šilansko humoras ir polinkis į tiesmuką kalbą puikiai atsispindi jo požiūryje į politiką. Nors, sako, kad aktyviai politika nesidomi, rinkimuose balsuoja ir turi savo favoritus. Klausiamas, su kokiu politiku „eitų į kalnus susirišęs viena virve“, jis šypteli ir atsako gana drąsiai. „Aš manau, kad kiekvienam Lietuvos žmogui politikai visada yra blogi. Taip visada buvo, ir manau visada bus.“
- Su kuriuo iš dabartinių ar buvusiųjų politikų eitum į kalnus susirišęs viena virve? - Supratau klausimą. Dar sakoma, su kuriuo eitum į mūšį. (pauzė) Ko gero, su Rolandu Paksu.
- O iš dabartinių? - Žinai, daug kas jį labai kritikuoja, smerkia dėl tam tikrų pasisakymų, bet ko gero su Remigijumi Žemaitaičiu.
- Kurį politikas turi geriausią humoro jausmą? - Nėra čia ką ilgai galvoti. Česlovas Juršėnas. Jau vien tai daug sako, kad jis kolekcionavo karikatūras.
- O kuris politikas yra, kaip kartais sakoma, „gyvas vaikščiojantis anekdotas“? - Nėra čia ką ilgai galvoti, Petras Gražulis. Jis kalba vieną, daro kitaip. Kartais manau, kad jis pats nesuvokia to.
Pensija - ne pabaiga, o naujas etapas
Raimondas Šilanskas, garsėjantis aštriu liežuviu ir humoro jausmu, pripažįsta, kad pensija jį „ištiko“ kiek netikėtai. Nors naująjį savo statusą jis priima su šypsena, pokalbio metu neslepia, jog tai jam buvo šioks toks kultūrinis šokas. „Tikrai buvo šokas“. Ši reakcija puikiai atspindi jo gyvenimo filosofiją - Raimondas nepriima nieko per daug rimtai ir stengiasi kiekvienoje situacijoje surasti juokingąją pusę. Pensija jam tėra formalumas, nes, kaip pats sako, „gyvenimas ties tuo nesibaigia“.
Humoristas neslepia, kad veiklos jam tikrai netrūksta. Nors daugelis išėję į pensiją pradeda ramesnį gyvenimą, Raimondas renkasi aktyvią veiklą ir toliau džiugina publiką tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Netrukus jis planuoja vykti į Airiją susitikti su ten gyvenančiais lietuviais, o jo pasirodymai visuomet kupini energijos bei sąmojo. Net ir dabar, kai oficialiai tapo senjoru, jo repertuaras nesikeičia.
R. Šilanskas: „Tai tik kažkokie skaičiai pase, o visa kita niekis. Gyvenimas gi nesibaigia ties tuo.“
Gyvūnai - gyvenimo dalis
R.Šilanskas tvirtino dievinantis gyvūnus ir žinąs, kad juos auginsiąs. Prieš maždaug penkis mėnesius Šilanskai neteko tris mėnesius auginto toiterjero - jį pavogė. „Šuniuką taip pat buvo padovanoję draugai. Liūdėjome jo netekę“, - sakė R.Šilanskas.
Teatras - sena meilė
Pastaruoju metu R.Šilanskas daug laiko skiria teatrui. „Esu baigęs teatro režisūrą. Gavęs diplomą vaidinau ir stačiau spektaklius Telšių, Anykščių teatruose. 13 metų Telšiuose organizuodavau komedijų festivalį. Širdyje nuo teatro nebuvau nutolęs, o netrukus į sceną grįšiu kaip aktorius, - planais dalijosi vyras.
R. Šilanskas nori grįžti į teatrą: „Aš vis labiau pradedu galvoti, kad laikas man sugrįžti į teatrą... Mes buvome sugrįžę, pastatėme spektaklį su gruzinais. Jis praėjo Gruzijoje su didžiuliu anšlagu, su pagyrimais. Visi turi savo gyvenimus, be to, mums labai stipriai kirto pandemija. Visiems užima daug laiko važinėti į repeticijas, o žinote, kas yra laikas? Negali nusipirkti laiko. Teatras taip ir išsiskirstė...“
Gyvenimo pamokos
„Anksčiau visiems linkėjau sveikatos, tačiau dabar ėmiau linkėti sėkmės. Čerčilis yra pasakęs, jog „Titanike“ labai daug sveikų buvo. Prie manęs po spektaklių prieina labai daug žmonių, visi nori nusifotografuoti, autografo prašo, atneša gėlių. Niekada negali žinoti, ar tas žmogus kuo nors serga“, - svarsto R.
Kalbėdamas R. Šilanskas prabyla ir apie vieną technikos stebuklą, kuris iki šiol jam kelia siaubą. Tai - mobilieji telefonai: „Su žmonėmis reikia bendrauti gyvai, ne per radijo imtuvą ar televizijos ekranus. Aš netikiu, kad kažkoks ekranas gali pakeisti gyvą bendravimą. Man atrodo, kad telefonas - viena didžiausių žmonijos klaidų, kas apskritai buvo padaryta. Jis buvo sugalvotas bendravimui, o dabar išskiria žmones.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Raimondas Bingelis: Įkvepianti Biografija ir Neįtikėtinas Gyvenimo Kelias
- Raimondas Paulas: Įkvepianti Kelionė Per Jo Gyvenimą Ir Kūrybą
- Neįtikėtina Raimondo Baskio Biografija: Atraskite Jo Paslaptis ir Sėkmės Raktus!
- Darbo Sąlygos Po Vaiko Auginimo Atostogų: Svarbiausi Patarimai ir Teisės
- Neįtikėtina Gedimino pilies istorija: Atrask paslaptis, kurios patiks kiekvienam vaikui!