Raidės lydi mus kas dieną ir yra geriausios mūsų draugės. Jos padeda mums skaityti, rašyti ir suprasti vieniems kitus. Knygose, žurnaluose, laikraščiuose, tinklalapiuose dirbančios raidės pasakoja mums daugybę įdomių dalykų! Ne mažiau įdomiai gyvena ir pačios raidės. Jų kasdienybė kupina nuotykių ir netikėtumų! Apie juos ir nutarė papasakoti šios knygos autorė. Knyga skiriama visiems smalsiems ir nuotykius mėgstantiems vaikams: tiems, kurie dar tik ruošiasi mokytis skaityti ir rašyti, ir tiems, kurie jau lengvai sudeda raides į žodžius ir sakinius.
Ikimokykliniais metais vaikai pajėgūs suprasti rašytinės kalbos ženklų sistemą taip pat lengvai, kaip ir kalbėjimo ypatumus. Labai svarbu, kad vaiką suptų ,,raštinga“ aplinka, kuri tuos gebėjimus skatintų orientuotis įvairių ženklų ir simbolių pasaulyje.
Rašytinė vaiko kalba neturėtų būti atskiriama nuo sakytinės vaiko kalbos, nes yra su ja susipynusi. Raštingumą plėtoja suaugusiojo ir vaiko pokalbiai lydimi įvairiausių klausimų, paveikslėlių, žaidimų, filmų siejant viską su vaiko patirtimi, išgyvenimais, vaizduote. Taip pat svarbu, kad nebūtų tikimasi iš visų vaikų vienodų veiksmų ir reakcijos bei vienodo rezultato, kurios skatintų formuotis sakytinę ir rašytinę kalbą.
Projektas "Raidžių istorijos Pelėdžiukų mokyklėlėje"
Projekto dalyviai - 5-7 m. Platforma eTwinning suteikė galimybę bendrauti, bendradarbiauti, kurti, dalintis ir jaustis bei būti įdomiausios besimokančios Europos bendruomenės dalimi. Projekte "Raidžių istorijos Pelėdžiukų mokyklėlėje" aktyviai dalyvavo 6 ugdymo įstaigos iš Lietuvos ir 1 įstaiga iš Bulgarijos. Projektas vyko nuo 2020 m. vasario 3 d. iki 2020 m. birželio 1 d. Rezultatais labai džiaugiamės!
Gyvūnėlių Kelionė Į Jūrą
Jaukiame mažame namelyje ramios gatvelės gale kartu gyveno trys gyvūnėliai: šuniukas Margis, katytė Emilija ir papūga Birutė. Žaisdavo jie dažniausiai savo sode - čia jie turėjo daug vietos kur palakstyti, gaudyti kamuoliuką ar tiesiog padrybsoti vešlioje žolytėje.
Vieną dieną Emilija sėdėjo ant palangės ir žiūrėjo į tolumoje važiuojantį traukinį. „Margi, ar tu kada nors pagalvojai, kur tas traukinys važiuoja?“ - paklausė ji, iš smalsumo švelniai mojuodama uodegą. „Kaimynų šunys pasakojo, kad traukiniu galima nuvykti prie jūros!“ - atsakė Margis. - „Aš niekada nebuvau prie jūros… Taip norėčiau pasitaškyti vandenyje“.
„O kas yra ta jūra?“ - išgirdusi draugus šnekant iš kito kambario atskrido papūga Birutė. - „Juk ir pas mus sode galima pasitaškyti, kai lietus lyja.“ Katytė Emilija nusišypsojo ir atsakė: „Jūra - tai didžiausia bala, kurią gali rasti. Net jei ir tris dienas lytų, mūsų sode tokios neprilytų. Būtinai turime prie jos nukeliauti. Bet kaip? Traukinys visuomet taip greitai pro mus pralekia - niekaip neįšoksim.“ Margis apsidžiaugęs net pašoko: „Traukinių stotis yra visai netoli, aš jums parodysiu.“
Emilija ir Birutė ilgai nesvarsčiusios sutiko, ir kitą rytą visi trys gyvūnėliai, sočiai papusryčiavę ir susikrovę nedidelius krepšelius, nuvyko į traukinių stotį. „Kokia didelė stotis…“ - tarė Birutė. Iš tiesų, stotyje buvo ne vienas traukinys. Didžiuliai vagonai stovėjo ant nesuskaičiuojamų bėgių eilių, ir kiekvienas atrodė, kad važiavo vis į kitą pusę. Prie traukinių ir ant traukinių kabėjo keistos lentelės su simboliais, tačiau nei vienas iš gyvūnėlių jų nesuprato.
„Na va, į kurį traukinį lipsime?“ - paklausė Margis, žvalgydamasis nuo vieno traukinio prie kito. - „Gal į šitą?“ „Tai, greičiausiai, miestų pavadinimai“ - tarė Birutė - „bet aš nežinau, kaip juos perskaityti.“ Emilija pridūrė: „Taip, jei tik mokėtume perskaityti pavadinimus, tiksliai žinotume, kur važiuoti.“
Nusivylę gyvūnėliai grįžo į savo jaukius namus. Jie pasiduoti nenorėjo ir vis galvojo apie kelionės tikslą. Vaikščiodama po kambarį, katytės Emilijos akis užkliuvo už knygų lentynos. „Palaukite… juk turime knygų, kurias vaikai tik pradeda skaityti. Mes galime išmokti skaityti ir patys!“ „Iš šių knygų?“ - ausis pastatė Margis. „Taip!“ - atsakė Emilija. - „Čia yra ir paveikslėlių, ir raidžių. Žiūrėk, šitą aš ir pati atsimenu - raidė A, nes nupiešta AKIS.“
Priskridusi arčiau Birutė irgi susidomėjo: „O čia kokia raidė? Su tokiu dideliu pilvu?“ „Raidė D!“ - sušuko Margis - „nes šalia nupieštos DURYS“. „Teisingai!“ - sušuko Emilija.
Gyvūnėliai trise mokėsi toliau. Emilija, kuri mokėsi greitai, padėjo jiems atpažinti raides. Smalsioji Birutė sumąstė, kaip iš raidžių sujungti žodžius. O Margis, tuo tarpu, nubėgęs pas kaimynystėje gyvenančius šuniukus paklausė, kuriame mieste jie matė jūrą.
Kelias dienas Emilija, Margis ir Birutė mokėsi ir iš knygų ant lentynos, ir žurnalų, ir net užrašų ant skalbimo mašinos - visko, ką tik galėjo rasti. Kol galiausiai nusprendė, kad metas keliauti į stotį. „Dabar tikrai rasime, kuriuo traukiniu važiuoti!“ Atvykę į stotį jie pamatė, kad kiekvienas traukinys turi miestų pavadinimus.
„Ieškome Klaipėdos!“ - tarė Margis. „Ten rasime jūrą.“ Kiek pasidairę gyvūnėliai ėmė skaityti: „V - I - L… Ne, čia bus Vilnius.“ „K! A… Ne, ne taip…“ „K - L - A - I - P - Ė - D - A! Klai - pė - da! Klaipėda!
Panašus:
- Efektyvūs Vaiko Rankos Lavinimo Būdai Rašymui ir Rašymo Sunkumų Įveikimas
- Žiemos pasaka vaikams: knygos, filmai ir idėjos šventiniam laikui
- Kalėdų pasaka vaikams: stebuklingos istorijos ir nuotykiai
- Nepraleiskite! Išsamus Vaikiškų 12V Elektromobilių Instrukcijos Vadovas
- Lengvi Popieriaus Karpiniai Vaikams: Kūrybingos Idėjos ir Paprastos Pamokos