Patyčios - tai rimta problema, kuri gali turėti ilgalaikį poveikį vaiko emocinei sveikatai, pasitikėjimui savimi ir socialiniam gyvenimui.
Mokyklose ir internete patiriamos patyčios gali sukelti nerimą, depresiją ir net rimtus psichologinius sutrikimus.
Dažnai mes iš įpročio patyčiomis laikome tik grubius pravardžiavimus ir fizinį smurtą - pastūmimus, užgavimus ir pan.
Kaip atpažinti, kad vaikas patiria patyčias?
Sužinoti iš autistiško vaiko, kad jis patiria patyčias gali būti labai sunku.
Tiek dėl to, kad vaikas gali turėti komunikacijos sunkumų, tiek dėl to, kad jis gali turėti sunkumų identifikuojant tam tikrą elgesį kaip patyčias.
Galiausiai, daugelis vaikų jaučia gėdą dėl to, kad iš jų yra tyčiojamasi, ir nenoriai dalinasi tokia informacija.
Pirmieji ženklai gali būti subtilesni: pasikeitusi nuotaika, užsisklendimas, staigūs emociniai protrūkiai, nerimas prieš einant į mokyklą.
Kiti požymiai:
- Suintensyvėję pasikartojantys judesiai (stimai).
- "Nebenoriu į mokyklą!"
Ką daryti sužinojus apie patyčias?
Vienaip ar kitaip sužinojus, kad iš vaiko tyčiojamasi, daugelis tėvų susiduria su dilema - „ką daryti? Kaip apsaugoti savo vaiką?
Jei įtariate, kad vaikas patiria patyčias, svarbu kuo greičiau reaguoti.
Svarbu:
- Kalbėkite su vaiku atvirai ir palaikančiai.
- Leiskite vaikui žinoti, kad jis nėra kaltas dėl patyčių.
- Išklausykite be kaltinimų ir moralizavimo.
Ko nedaryti? Neefektyvios strategijos
Nors visos šios reakcijos parodo nuoširdų rūpestį savo vaiku ir pačius geriausius ketinimus - dažnai jos yra visiškai neefektyvios.
Galbūt jūs akimirkai pasijusite geriau, kad sugalvojote kažkokį sprendimą.
Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje visos šios trys strategijos veikiausiai arba tiesiog bus nesėkmingos, arba netgi turės žalingų pasekmių.
Reikėtų vengti šių patarimų:
- Pasiūlymas vaikui pasipriešinti erzintojui.
- Pasiūlymas ignoruoti erzintoją.
- Pasiūlymas, kad jūs išspręsite šią situaciją patys.
Efektyvios strategijos
Norint efektyviai ir ilgam laikui išspręsti patyčių problemą, jums prireiks viso komplekso priemonių.
Taip pat reikės apsišarvuoti kantrybe, nes kai kurie veiksmai pareikalaus jūsų laiko ir pastangų.
- Sutarkite susitikimą su jūsų vaiko auklėtoja/mokytoja, socialiniu darbuotoju ir mokyklos administracijos atstovu (daugeliu atveju, tai bus mokyklos direktorė).
- Vietoje trijų atskirų susitikimų organizavimo, jei tik įmanoma paprašykite vieno bendro susitikimo.
- Nesistenkite švelninti situacijos ir daiktus vadinkite tikrais vardais.
- Jeigu iš jūsų vaiko tyčiojasi, tai tiesiai ir įvardinkite, kad jis patiria patyčias.
Susitikimo metu būtinai aptarkite keturis dalykus:
- Kaip patyčių situacijos veikia jūsų vaiką, jo savijautą ir elgesį.
- Kokias patyčių situacijas ir dalyvius jums pavyko užfiksuoti.
- Kokia yra mokyklos atstovų perspektyva, kaip jie mato situaciją.
- Paklauskite, kokios mokykloje yra taikomos patyčių prevencijos programos ir veiksmai.
Nebijokite, kad klausimas gali pasirodyti “ne į temą”.
Patyčių prevencijos klausimas Švietimo ministerijos visose Lietuvos mokyklose yra iškeltas kaip prioritetinis.
- Turėkite savo pasiūlymų/strategijų sąrašą tam atvejui, jeigu mokyklos atstovai vertingų pasiūlymų nepateiktų.
- Pakalbėkite apie galimybę turėti mokykloje “Draugo” (buddy) programą.
"Draugo" (buddy) programa:
Tai viena iš efektyvesnių programų, kuomet neurotipiškas vaikas, kuris yra mėgiamas bendraklasių, turi autoritetą ir yra jautrus bei empatiškas - “suporuojamas” su specialiųjų poreikių turinčiu vaiku.
Neurotipiškas vaikas gauna užduotį būti autistiško vaiko globėju - praleisti su juo kažkiek laiko, įtraukti jį į veiklas ir žaidimus, pagloboti sudėtingesnėse situacijose.
Paprastai tai turi labai teigiamos įtakos autistiško vaiko statusui ir tam, kaip jį priima kiti.
- Draugiškai paprašykite pagalbos iš mokyklos personalo, kuris nedalyvauja ugdymo procese - valgyklų darbuotojų, rūbininkių, mokyklinių autobusiukų vairuotojų, prie įėjimo budinčių darbuotojų ir pan.
- Patyčios dažnai vyksta teritorijose, kur mokytojai nepraleidžia daug laiko ir nestebi vaikų.
- Pakalbėkite su patyčių iniciatorių tėvais.
Svarbu:
- Labai svarbu išlaikyti draugišką toną ir vengti susipriešinimo.
- Neužgauliokite ir nesmerkite besityčiojančio vaiko, net taip tik priversite jo tėvus užimti gynybinę poziciją.
- Susižinokite savo teises ir susijusius įstatymus.
Mokyklos turi užtikrinti vaikų saugumą jose.
O smurtaujančių vaikų tėvų laukia atsakomybė už vaikų nusižengimus.
Kreipimasis su skundais į atitinkamas instancijas yra kraštutinė priemonė.
- Nepamirškite, kad jeigu nepavyksta pasiekti sutarimo su tam tikro lygio žmonėmis - jūs beveik visada galite ir turite pereiti į sekantį lygį.
- Klasės auklėtoja ignoruoja jūsų problemą? Kalbėkitės su mokyklos direktore.
- Direktorė abejingai žiūri į situaciją? Kreipkitės į rajono Švietimo skyrių.
- Fiziškai smurtaujančių vaikų tėvai iš jūsų šaiposi ir nereaguoja? Kreipkitės į teisėsaugos institucijas dėl vaiko fizinio sužalojimo, net jei tai yra mėlynė ar nedidelis nubrozdinimas.
Nesijauskite dėl to blogai - juk jūs ginate savo vaiką ir prašote dalykų, kurių turi teisę tikėtis kiekvienas tėtis/mama - kad jų vaikas mokykloje bus fiziškai ir emociškai saugus ir kad juo bus tinkamai pasirūpinta.
- Duokite savo vaikui visas būtinas socialinių įgūdžių instrukcijas, mokykite jį.
Įgūdžiai, kurie būtini, norint išvengti tapimo patyčių objektu, yra labai įvairūs.
Taip pat vaikai turi būti apmokyti, kur ieškoti saugumo nutikus pavojingai situacijai, į ką kreiptis ir pan.
Patirtis rodo, kad vaikai slėpimuisi nuo agresijos intuityviai yra linkę rinktis nuošalias vietas - rūbines, persirengimo kambarius, wc patalpas.
Ir tokiu būdu tampa dar lengvesniais taikiniais, nes į šias patalpas neužsuka suaugusieji.
O ir apskritai liudininkų ten mažai.
Išmokykite vaiką “slėptis” erdvėse kur yra patikimų suaugusių žmonių.
Paaiškinkite kokia yra tinkama reakcija į patyčias.
Patyčios internete
Paaugliai patiria patyčias dažniau nei kiti.
Eglė Balčiūtė, VšĮ „Vaikų linijos“ psichologė, sako, kad su užgauliojimais, kitu nemaloniu elgesiu internete susiduria visų amžiaus grupių vaikai.
EU Kids online atliktas tyrimas rodo, kad dažniausiai su tokia patirtimi susiduria vyresni 15 - 16 metų vaikai (32 proc. apklaustų vaikų), 12-14 metų - 26 proc., 9-11 metų - 15 proc.
Iš viso Lietuvoje su nemaloniomis patirtimis internetine susiduria 23 proc. vaikų (9 - 16 m.).
Statistika apie patyčias internete:
| Amžiaus grupė | Patiriančių patyčias internete |
|---|---|
| 9-11 metų | 15% |
| 12-14 metų | 26% |
| 15-16 metų | 32% |
Pasak psichologės, patyčios internete gali būti skirstomos į šmeižimą, įžeidinėjimus, pasitaiko, kad vaikai persekiojami, jiems grasinama, pvz., kad kas nors ateis į namus.
Pasitaiko atvejų, kad realybėje nufilmuojamas kažkoks vaizdas su vaiku ir jis platinamas.
Iš nemalonių patirčių internete įvardijamas ir atstūmimas, kai vaikui specialiai neleidžiama prisijungti prie kokios nors grupės arba iš tos grupės vaikas „išmetamas“.
Ką daryti tėvams?
Tėvams reiktų domėtis vaiko patirtimis internete.
„Norint, kad vaikas nepatirtų internetinių patyčių, tėvams reikia užbėgti įvykiams už akių ir nuolatos kalbėtis su vaiku ne tik apie tai, kaip jam sekasi mokykloje, o ir apie patirtis internete: su kuo vaikas bendrauja, kokias platformas naudoja, ką ten veikia, kokius žaidimus žaidžia, kokius lygius juose pereina, su kokiomis emocijomis susidūrė.
Vaikai, dažniau apie tai kalbėdami, pasidalins ne tik gerąja patirtimi, bet ir blogąja“, - pataria E. Balčiūtė.
Jeigu nepavyksta su vaiku pasikalbėti prieš tai ir vaikas jau pasisako, kad susidūrė su netinkamu elgesiu internete, svarbu jį išklausyti ir nekaltinti.
Toks noras neretai kyla suaugusiems (pavyzdžiui, sakyti, kad vaikas pats kaltas, kad įdėjo nuotrauką iš kurios tyčiojamasi).
Pasak psichologės, kad ir kaip sunku būtų, reiktų nekaltinti vaiko: „Išklausius vaiką, svarbu su vaiku prieiti prie socialinių tinklų ar kitos platformos, kur vyksta patyčios ir peržiūrėti, kas konkrečiai įvyko, kas patyčiose dalyvavo.
Jeigu dalyvavo vaikai, kurie yra bendraklasiai ar mokosi toje pačioje mokykloje, labai svarbu susisiekti su atsakingais mokykloje asmenimis.
Jokiu būdu nereikia palikti vieno vaiko ir vieniems patiems spręsti situaciją.
Viską reiktų daryti kartu su vaiku, pasitarti kaip elgtis, kartu priimti sprendimus.
Reikia nepamiršti, kad tai yra vaiko situacija“, - sako pašnekovė.
Psichologė pastebi, kad kartais tėvams kyla ranka skambinti skriaudėjo tėvams, kurie galbūt yra pažįstami ir išsiaiškinti tarp suaugusiųjų, kas vyksta.
Taip įsiveliama į dar didesnį konfliktą.
Geriausiai tokias situacijas reiktų spręsti dalyvaujant trečiai šaliai, tai gali būti klasės auklėtoja, mokykloje dirbantys specialistai, kurie padėtų tas emocijas suvaldyti, nes per jas dažnai negirdime kitų.
Ieva Daniūnaitė, psichologė, Paramos vaikams centro programos „Vaikystė be smurto" vadovė sako, kad ne tik svarbu domėtis vaiko patirtimis internete, bet ir kalbėtis apie tai, koks elgesys yra saugus ir tinkamas, o koks - ne:
„Aptarkite įvairius pavyzdžius, galite remtis vaikui žinomomis situacijomis, naujienomis ar filmais.
Padrąsinkite vaiką užduoti klausimus.
Parodykite aiškią savo poziciją, koks elgesys yra neleistinas tiek realiame gyvenime, tiek elektroninėje erdvėje.
Saugumo įgūdžių mokyti vaikus galima jau labai anksti, kai mokome ir visų kitų taisyklių.
Saugumo įgūdžių elektroninėje erdvėje svarbu pradėti mokyti vaikus dar prieš jiems pradedant naudotis išmaniaisiais įrenginiais ir internetu“.
Tam kad geriau suprastume, ką vaikas veikia elektroninėje erdvėje ir su kuo susiduria, svarbu ir patiems suaugusiems pasigilinti į interneto ir technikos veikimo galimybes.
I. Daniūnaitė pataria vaiko ir paauglio naudojamose technikos priemonėse įdiegti saugumo ir turinio kontrolės programas.
Jos turi būti įdiegiamos su vaiko žinia, paaiškinant, kodėl jos reikalingos.
Taip pat reiktų padrąsinti vaiką kreiptis pagalbos, kai jis pastebi nemalonių dalykų ar susiduria su netinkamu elgesiu internete.
Jei tapo žinoma apie netinkamą turinį ar smurtą prieš vaiką, informuokite tarnybas, praneškite apie tai puslapiuose www.draugiskasinternetas.lt arba www.svarusinternetas.lt.
„Taip pat svarbu atsiminti, kad suaugusiojo elgesys yra vaikui pavyzdys.
Tad turime stebėti, kaip mes patys elgiamės elektroninėje erdvėje - kokias nuotraukas keliame, kokius komentarus rašome, kiek ir kam atskleidžiame savo duomenis ar pranešame apie pastebėtą netinkamą turinį“, - sakė psichologė.
Visa informacija, nuotraukos ar video, kuriuos įkeli į elektroninę erdvę, tampa prieinama kitiems - gali būti nukopijuota, persiųsta ar išsaugota įvairiais tikslais.
Kiekvieną kartą komentuojant ar keliant nuotrauką verta pagalvoti, kas matys ir skaitys šią informaciją.
Ką daryti, jei vaikas tyčiojasi iš kitų?
Jei tėvus pasiekia informacija, kad jų vaikas netinkamai elgiasi internete, Vilniaus Ąžuolyno progimnazijos psichologė, „Olweus” programos koordinatorė, psichologė Inga Verbiejūtė-Vildė sako, kad tėvams gali kilti daug stiprių jausmų - pykčio, kaltės, noro gintis, neigimo.
Pirmasis patarimas tokioje situacijoje - neskubėti.
Mintyse ar net raštu galima susidėlioti veiksmų planą, jį aptarti su mokyklos specialistais ar kitais patikimais žmonėmis.
Kalbant su vaiku svarbu konstatuoti faktus, išklausyti vaiką ir aptarti pasekmes.
Labai svarbu siekti, kad vaikas suprastų savo atsakomybės dalį situacijoje ir ją prisiimtų.
Svarbu apgalvoti ir platesnį kontekstą - kaip vaikui sekasi bendrauti realiame gyvenime, kaip jis elgiasi kilus konfliktams, kaip geba išreikšti pyktį, kiek tėvai konstruktyviai sprendžia šeimoje ar kitur kylančius konfliktus ir t.t.
Panašus:
- Protmūšiai Vaikams: Įdomiausi Klausimai, Pavyzdžiai ir Nepakeičiama Nauda Mokymuisi
- Neįtikėtina Animacija „Prieš Musę Kovą“ Vaikams ir Įdomiausios Veiklos Įkvėpimui!
- Stalo žaidimai vaikams nuo 4 metų: geriausi pasirinkimai ir patarimai
- Neįtikėtini tyrimai nėštumo metu: ką privalote žinoti kiekviena būsima mama?
- Vaiko gimimo liudijimas Norvegijoje: viskas, ką reikia žinoti apie gavimą ir dokumentų tvarkymą