Princas Filipas, Edinburgo hercogas, buvo ne tik karalienės Elžbietos II sutuoktinis, bet ir keturių vaikų tėvas. Šie vaikai, gimę ir augę karališkoje šeimoje, turėjo skirtingus likimus ir vaidmenis Didžiosios Britanijos istorijoje.
Princo Filipo ir Karalienės Elžbietos II Vaikai
- Princas Charlesas (Čarlzas)
- Princesė Anne (En)
- Princas Andrew (Endriu)
- Princas Edwardas (Edvardas)
Kiekvienas naujas monarchų šeimos atstovas jau gimdamas atsiduria savojoje eilės prie sosto vietoje. Elžbieta II negimė būti karaliene - nuo monarchės karūnos ją skyrė dėdė Edvardas VIII ir potencialūs jo palikuonys. Tačiau dėl meilės monarchijai nepriimtinai išsiskyrusiai amerikietei Edvardas VIII atsisakė savo prigimtinės teisės į karūną, kurią visai pagrįstai galima vadinti pareiga ir net našta, todėl valstybės valdovu tapo būti karaliumi negimęs jaunesnysis brolis Jurgis, o Elžbieta II atsidūrė per žingsnį nuo sosto.
Karalius mirė 1952-ųjų vasarį, sulaukęs vos 55-erių, todėl Elžbietai II jo darbą teko perimti gerokai anksčiau, nei to tikėjosi ji, juolab - jos sutuoktinis. Šiandien neabejodami galime teigti, kad Edinburgo hercogas atstovavo jau beveik išmirusiai kartai, kuriai būdingas ypatingas pareigos jausmas. Nesunku įsivaizduoti, ką galėjo jausti ambicingas jaunas žmogus, priverstas pasiaukoti svetimai karūnai. Ypač kad tai XX a. pradžios patriarchaline dvasia auklėtas, karjerą kariniame jūrų laivyne vos pradėjęs daryti kilmingų giminių atstovas.
Princas Philipas nebuvo baigęs elitinių koledžų ir universitetų, kurių diplomai galėjo atvėsinti jo aistrą jūrai ir karybai. "Nesu baigęs jokio universiteto, nesu humanistas ar gamtininkas. Aš esu skolingas kitai tikrai didelei pasaulio brolijai - jūros brolijai", - yra pasakęs princas.
1953-iaisiais Edinburgo hercogas baigė karinę karjerą turėdamas karo laivyno admirolo, feldmaršalo ir karinės aviacijos maršalo laipsnius. Dabar, užuot strategavęs jūroje, jis turėjo "plaukioti" sausumoje. Savo malonumui princas Filipas pasinėrė į kitą stichiją - dangų: 1959 m. Sutuoktinei tapus karaliene, princas Philipas tapo jos privačiu patarėju ir ėmėsi veiklos, kurią šiandien jau laikome savaime suprantama ir neatskiriama nuo monarchų antrųjų pusių gyvenimo. Be to, kad ėmėsi modernizuoti monarchų rūmų kasdienybę, įvedė neoficialių priėmimų tradiciją, jis atsidavė visuomeniniams fondams ir įvairiais laikotarpiais buvo Kembridžo, Edinburgo ir Salfordo universitetų garbės prezidentas, vadovavo Didžiosios Britanijos mokslo pagalbos asociacijai, Aeronautikos draugijai ir Nacionaliniam gyvūnų apsaugos fondui, iki paskutinio atodūsio ėjo Londono universiteto Karaliaus koledžo rektoriaus pareigas.
Princo pasididžiavimas - kartu su savo mokytoju K.Hahnu sukurta asmeninio tobulėjimo programa, kurioje nuo 1956-ųjų jau yra dalyvavę 4 mln. Nuo 1952-ųjų lydėdamas sutuoktinę beveik visų jos vizitų metu Edinburgo hercogas aplankė daugiau kaip 140 šalių, nors nedarė viešų pareiškimų ir retai davė interviu. Britų žiniasklaida skaičiuoja, kad 1952-2017 m. laikotarpiu jis dalyvavo daugiau nei 22 tūkst.
Biografai sako, kad princas Philipas ne tik domėjosi technikos naujovėmis, bet ir tapo ekologinio mąstymo pirmtaku šalyje, nuoširdžiai besidominčiu aplinka ir gamta. Charakteriu tėvui artimesnė buvo princesė Anne, tačiau hercogas bandė savo keliu vesti vyriausiąjį sūnų. Vėliau biografijų puslapiuose įrašytas iš sūnaus lūpų prasiveržusias detales apie tėvą ("Mano tėvas nekenčia eiti į koncertus: jis nenori būti sujaudintas") hercogas yra bandęs sušvelninti. "Charlesas yra romantikas, aš - pragmatikas. Tai reiškia, kad mes daiktus matome skirtingai.
Princo Philipo psichologiniame portrete derėjo labai skirtingos spalvos. Kuklumas ir arogancija, optimizmas ir realizmas, galėjo būti ir labai draugiškas, ir ne, jautrus ir nejautrus, pernelyg kritiškas, bendraujantis ir vienišius. Jis teigė sugalvojęs žodį "dontopedalogija": tai esąs talentas grūsti koją į burną. Kaip yra sakiusi velionė karalienės pusseserė princesė Margaret Rodes, jis mėgo diskutuoti, tačiau negalėjo pakęsti pralaimėti. Princas Philipas buvo tikra atsvara viešumoje matomai karalienei, niekada nedemonstruojančiai savo emocijų. Teigiama, kad Londono arkivyskupas Richardas Chartresas yra pasakęs: "Jei karalienę būtų vedęs standartinis britų aristrokratas, tai būtų seniai visiems atsibodę." Formalumų ir asmeninių savybių varžoma sutuoktinė nuolat buvo santūri, o jis meistriškai skleidė britiško humoro žiežirbas, kurias, jei būtų surašytos atskirame leidinyje, galėtume laikyti nesenstančia humoro klasika.
Kantriu ir ištikimu karalienės šešėliu, įpratusiu laikytis protokolo ir eiti per du žingsnius nuo žmonos, princas Philipas buvo iki pat 2017-ųjų, kai atsiribojo nuo oficialių renginių.
Santuoka su Karaliene Elžbieta II
1947 m. liepos 9 d. rūmai oficialiai paskelbė apie princesės Elžbietos sužadėtuves. Paveldėtoja to norėjo anksčiau, bet buvo priversta laukti iki savo 21-ojo gimtadienio. Elžbieta ir Filipas susituokė praėjus keturiems mėnesiams po sužadėtuvių, 1947 m. lapkričio 20 d.
Karalienės Elžbietos II ir jos vyro santuoka, trukusi ilgiau, negu daugelio žmonių gyvenimai, buvo trys pamokos visoms šeimoms, kurias galėtų išmokti kiekvienas. Jaunoji princesė, kuriai tuomet buvo 21 metai ir kurios vardas buvo Elizabeth Alexandra Mary, ištekėjo užsispyrusi už princo Filipo, kuris buvo labai kilmingas ir labai neturtingas. Princesės tėvas, karalius Jurgis V, buvo labai nepatenkintas tokiu pasirinkimu ir stengėsi dukrą atkalbėti: Filipas buvo gražus ir gerai išauklėtas, bet viskas, ką jis turėjo, buvo jo uniforma, batai ir kariškio atlyginimas. Nei žemių, nei dvarų, nei nekilnojamojo turto. Tačiau Elžbieta užsispyrė - turbūt vienintelį kartą gyvenime - ir pasielgė taip, kaip jai norėjosi.
Kiekvienas naujas monarchų šeimos atstovas jau gimdamas atsiduria savojoje eilės prie sosto vietoje. Elžbieta II negimė būti karaliene - nuo monarchės karūną ją skyrė dėdė Edvardas VIII ir potencialūs jo palikuonys. Tačiau dėl meilės monarchijai nepriimtinai išsiskyrusiai amerikietei Edvardas VIII atsisakė savo prigimtinės teisės į karūną, kurią visai pagrįstai galima vadinti pareiga ir net našta, todėl valstybės valdovu tapo būti karaliumi negimęs jaunesnysis brolis Jurgis, o Elžbieta II atsidūrė per žingsnį nuo sosto.
Princo Filipo humoras
Princas Philipas garsėjo savo sąmojingais spontaniškais komentarais. Jis žinojo, kad jo niekas negali atleisti iš darbo, niekas negali nubausti, ir jis gali įgyvendinti užspaustus anglų tautos norus elgtis chuliganiškai ir kartkartėm ką nors leptelėti, ko kiti sau negalėtų leisti.
Tai paklausia britų studentų Kinijoje, ar ne per ilgai čia užsibuvo, ar nepradėjo siaurėti akys, tai Vengrijoje dirbančio anglų dėstytojo klausia, ar jis neseniai čia gyvena, o kai tas atsako: taip, neseniai, iš kur jūsų šviesybė tai žino, tai princo atsakymas yra: „nes jei būtumėt čia seniai gyvenęs, būtumėt storas pilvūzas, kaip visi vengrai“.
Karalienė su princu Filipu lankė sužeistus karius, grįžusius iš Afganistano, o gal iš Irako. Karalienė priėjo prie kario, kuris apako, ir klausia: „Ar jūs visai nieko nematote?“. Princas Filipas, nelaukdamas nieko, sako karalienei: „aišku, kad nemato: jeigu jis būtų regintis, argi jis galėtų pasirinkti tokį baisų ir neskoningą kaklaraištį?“.
Panašus:
- Princo Harry Biografija: Nežinomi Faktai apie Jo Gyvenimo Kelionę ir Drąsius Sprendimus
- Mažasis Princas: Išsamiausia Santrauka, Veikėjų Apžvalga ir Gilus Analizės Vadovas
- Filipo Kirkorovo gyvenimo kelias: nuo pradžių iki žvaigždės statuso
- Nepraleiskite! Geriausias Purškalas Nuo Saulės Kūdikiams – Sudėtis, Naudojimo Patarimai Ir Rekomendacijos
- 5 metų vaiko raida: svarbiausi faktai, kuriuos privalo žinoti kiekvienas tėvas!