Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Maždaug 6-7 vaikučiai iš 100 gimsta neišnešioti (nuo 22 iki 37 savaitės). Pirmiausia skaitykite dvi skirtingas skaitytojų istorijas.

Skaitytojų Istorijos

Mykolo istorija

Mykolas - antrasis mano vaikutis. Dar auginu 7 metų Gretą. Antrojo nėštumo metu irgi jaučiausi gana blogai, tačiau atrodė, kad tiesiog tokie jau mano nėštumai, ir nieko ypatingo neturėtų įvykti. Juo labiau kad pati esu gydytoja ginekologė. Dėl gręsiančio priešlaikinio gimdymo keletą dienų teko pagulėti ir ligoninėje. Suėjus 32 nėštumo savaitėms paryčiais ramiai bemiegant nutekėjo vaisiaus vandenys. Tuo metu jau dvi savaites buvau nėštumo atostogose ir, atrodė, tereikia mėgautis ramybe ramiai laukiant gimdymo. Panikos, baimės ir netikėtumo buvo daug. Juk priešlaikinį gimdymą dar būtų įmanoma sustabdyti. Deja, nutekėjus vandenims, situacija nepataisoma, o sūnelis dar labai mažas. Savaitę dar pragulėjau KMUK perinatalinio centro akušerijos skyriuje. Ligoninėje teko nuolat gulėti, kad kuo mažiau vandenų ištekėtų, skaičiuoti judesius. Tačiau jie buvo silpni (juk mažylis neturėjo daug vietos judėti), todėl ir tai kėlė nerimą. Du kartus per dieną buvo vertinama vaikelio būklė, kas antrą dieną man atlikdavo kraujo tyrimus dėl galimos infekcijos. Juk didžiausios apsaugos nuo išorės pavojų - vaisiaus vandenų pūslės - nebebuvo. Dienos slinko be galo liūdnai ir sunkiai. Naktimis sunkiai užmigdavau. Pagimdžiau pati. Bijojau, ar viskas bus gerai mažyliui. Apie sūnelio laukiančias problemas šiek tiek žinojau iš savo medicinos studijų, daug klausinėjau gydytojų, skaičiau internete. Tad buvau informuota su kokiomis problemomis jie, tokie mažučiai, susiduria. Mykolas gimė 1920 g svorio ir 48 cm ūgio. Pagal nėštumo laiką, svoris buvo normalus, tačiau atrodė jis kaip mažas senukas - liesutis, odelė susiraukšlėjusi, plona. Gimęs mažylis puikiai prisitaikė prie aplinkos - pats kvėpavo, pats valgė, gerai augo svoris. Kai šių problemų nebeliko, gana greitai išvykome į namus. Tačiau čia ir prasidėjo tikrosios iki pat dabar nesibaigiančios problemos. Namais pasidžiaugėme tik savaitę, o po to dviems savaitėms vėl teko sugrįžti į naujagimių ligų skyrių dėl inkstų infekcijos. Leido antibiotikus, po to 3 mėnesius buvo skirtas gydymas geriamais vaistais, kurie labai mažina apetitą. Dėl neišnešiotų naujagimių mažakraujystės skyrė geležį, kuri irgi slopina apetitą. Kai sūnelis buvo 4 mėnesių, gydytojai diagnozavo smegenų vandenę, kurios priežastis - gimdymo metu traumuoti smegenų kraujagyslių rezginiai, todėl negali pakankamai sugerti smegenų skysčio. Pradėjo didėti galvytė, išryškėjo venų tinklas, sutriko akių obuolių judesiai, buvo labai didelis kūnelio, ypač galūnių, raumenų tonusas. Mažylis nuolat gulėdavo stipriai suspaudęs kumštelius, surietęs rankytes ir kojytes, nežaidė, nesidomėjo aplinka, springo valgydamas. Gydytoja skyrė dar vieną vaistą (padedantį išskirti šlapimą), kad sumažintų galvospūdi. Iš gydytojų optimistinių prognozių išgirsti neteko. Padedant specialistams (kineziterapeutei, logopedei, neurologei), pradėjau nuo kasdienio kojyčių ir rankyčių lankstymo, plukdymo baseinėlyje. Po to ėjo vis sudėtingesni žaidimai, ir rezultatas dabar visai neblogas. Net ir tie gydytojau, kurie sakydavo „bandykit, mankštinkit, blogiau nebus, bet…“, dabar stebisi mūsų su sūneliu pasiektais rezultatais. Dar viena išgyventa problema - dvi operacijos dėl abipusių kirkšnies išvaržų. Dėl toliaregystės (ji dažna neišnešiotukų problema) Mykolas nešioja akinukus. Dabar Mykolui 1 metai ir 6 mėnesiai. Jis pats vaikšto, bando lakstyti. Dar kiek sutrikusi koordinacija, todėl pargriūti tenka dažnokai. Kojčių tonusas išlieka kiek padidėjęs, todėl lipti laiptais, peržengti kliūtis dar nepavyksta. Labiausiai šiuo metu sutrikusi kalbos raida. Labai laukiu, kada išgirsiu žodelį „mama“ ir tikiu, kad sulauksiu. Lyginant su bendraamžiais ir net jaunesniais vaikučiais, mano sūnelis coliukas - mažutis, liesutis, miniatiūrinis, tačiau gali pasigirti, kad moka plaukti. Dabar - nuo faktų prie emocijų. Mano išgyvenimai buvo labai stiprūs. Ypač tada, kai sūnelis sirgdavo, kai jam skaudėdavo, vis atrodė, kad aš kalta, jog pagimdžiau jį per anksti. Nors realiai, kokia mano kaltė, įvardinti negalėjau. Gal per daug dirbau (dirbau tris darbus, dirbau ir naktimis, operuodavau, darbas buvo įtemptas ir fiziškai, ir psichologiškai), gal per mažai pagulėdavau. Pagal statistiką, anksčiau gimdo žemesnio socialinio sluoksnio moterys, aš prie jų nesiskaičiau, tačiau taip įvyko, ir viskas. Dažniausia neišnešiojimo ir prieš laiką nutekėjusių vaisiaus vandenų priežastis yra infekcija. Tačiau tikrosios priežastys paprastai lieka neaiškios. Moterys, kurios vieną kartą pagimdo prieš laiką, turi didesnę tikimybę prieš laiką pagimdyti ir kitus kartus. Žinoma, mes, mamos, su savo psichologinėmis problemomis susitvarkome geriau nei mūsų neišnešioti mažyliai prisitaiko prie aplinkos, todėl apie juos dažniau ir kalbama. Galbūt mano psichologinė problema buvo ta, kad tam nebuvau pasiruošusi. Be to, ir hormonai darė savo. Daug buvau mačiusi tokių gimdymų, tačiau niekada neatrodė, kad taip gali atsitikti su manimi. Negalėjau susitaikyti su tuo, kad nejaučiu pilvelyje mažylio judesiukų. Juk 32 savaitės - kaip tik tas laikas, kai juos galėjau pradėti jausti intensyviausiai, skaičiuoti, mėgautis, spėlioti, kur rankytė, kur kojytė. Nedžiugino tai, kad vaikščioti, judėti pasidarė lengviau, nemaudė pilvo, o lopšelyje ramiai miegojo mažylis. Didžiausia savigrauža, kaip ir minėjau, buvo tada, kai matydavau, kaip kankinasi mažylis dėl ligų, operacijų, apžiūrų, nuolat kartojamų kraujo ir kitokių tyrimų. Juk gydytojams jį rodyti reikėjo ne rečiau kaip kartą per mėnesį. O ir gydytojų buvo daug: neonatologas, šeimos gydytojas, neurochirurgas, oftalmologas, neurologas, chirurgas. Be to, dar eidavome į vaiko raidos centrą „Lopšelis“ pas logopedę, kineziterapeutę, į baseiną. Taigi beveik kiekviena diena nuo ryto iki vakaro buvo užimta sūnaus sveikatinimu. Jau antrus savo motinystės atostogų metus skiriu tam, kad mano sūnelis pasivytų bendraamžius, normaliai vystytųsi. Turbūt daugelis mamų patiria ne tik meilės savo coliukui ar coliukei, bet ir labai sunkaus ir pasiaukojančio auginimo ir nerimo jausmą. Ką darysiu, kai Mykolui bus 2 metukai, neįsivaizduoju… Tai man skaudžiausias klausimas. Teks grįžti į darbą. Apie darželį net minčių neturiu, Mykolas tam nebus pasiruošęs. Manau, kad teks samdyti auklę, ir, be abejones, jau nedirbti tiek, kiek dirbau iki gimdymo. Tik besilaukdamos mažylio padarykite viską, kad jaustumėte, jog tikrai padarėte viską, ir neliktu jokių GALBŪT tą ar kitą dalyką dariau ne taip, per daug dirbau, per mažai miegojau ir pan. O dabar guodžiuos taip: „Nesijaudink dėl to, ką kažkada padarei ne taip, nes jau nebesugrįši ir nepataisysi, jaudinkis dėl to, ką dar gali padaryti, bet nepadarysi“. Mielos mamos, negailėkite savo vaikučiams dėmesio, pastangų juos ko nors išmokyti, dėl jų padarykite viską. Nebijokite alinančio vargo (nepabijosiu to žodžio), nes už tai jūsų vaikai jums atsilygins, kad ir kokie mažučiai jie būtų gimę. Ir dar galiu pasakyti, kad tokiems mažyliams mamos meilės reikia daug labiau nei gimusiems laiku - jie būna labai jautrūs, meilūs, prieraišūs. Juk gimsta dar nepasiruošę prisitaikyti prie naujos aplinkos ir gyventi šiame sudėtingame pasaulyje. Visas jų gyvenimas priklauso nuo mamos.

Luko istorija

Lukas - mūsų pirmagimis. Dabar jam 10 mėnesių nuo gimimo ir 8 mėnesiai pagal koreguotiną amžių (jei būtų gimęs lapkričio mėnesį, kaip buvo nustatyta gydytojų). Ryte prabudusi pajutau, kad šiek tiek peršti gerklę ir nosį, lyg sloga turėtų prasidėti. Dieną pasitvarkiau namus, vakarop pasijaučiau labai pavargus ir priguliau pasnausti. Užmigti nepavyko. Nuėjau į tualetą, o išėjusi iš jo pajutau, kad per kojas kažkas teka. Iš pradžių nesupratau, kas nutiko. Tik kai pliūptelėjo smarkiau, suvokiau, kad nubėgo vandenys. Iškart paskambinau savo gydytojui. Tuo metu vyro nebuvo namie, tad puoliau skambinti jam ir liepiau skubiai važiuoti namo. Šis labai išsigando ir sutriko. Sugebėjo tik leptelti, kad jau važiuoja. O man prasidėjo stresas. Juk gimdyti dar nesiruošiau, maniau, kad turiu dar daug laiko, tad nei vaiko kraitelio, nei sau daiktų į ligoninę nebuvau susiruošusi. Bėgiojau po namus su rankšluosčiu tarp kojų ir bandžiau susivokti, ko gali prireikti ligoninėje. Buvau labai sunerimusi, vos neverkiau. Tad nutariau išgerti tabletę valerijono, kad nurimčiau. Greitai susirinkau daiktus, išvariau automobilį iš kiemo ir tuo metu kaip tik grįžo vyras. Vandenys nubėgo 19.40 val. Ligoninėje buvome apie 20.30 val. Vandenys nuolat bėgo. Jausmas buvo bjaurus, nes drabužiai permirko kiaurai, jaučiausi kaip apsišlapinusi. Apžiūrėjusi gydytoja konstatavo, kad kaklelis atsivėręs 2 cm, vaisiaus vandenų kiekis kol kas pakankamas. Gydytoja paaiškino, kad guldys mane į patologinį skyrių, turėsiu gerti vaistus, kurie stabdo gimdymą, suleis vaistų, kurie padės subrandinti kūdikio plaučiukus. Paaiškino, kad bandys sustabdyti gimdymą ir teks gulėti ligoninėje, kur stebės, kad nebūtų jokių infekcijų ir seks vandenų kiekį. Gydytoja sakė, kad būtų šaunu, jei pavyktų sustabdyti gimdymą ir kūdikį išnešiočiau dar bent 2 savaites. Nes tada jau būtų mažesnė rizika. Pasakė, kad jei pajusčiau sąrėmius dažniau nei kas 5 min. ateičiau pasakyti. Kadangi tuo metu jokių skausmų nejaučiau, pasiteiravau gydytojos, kaip suprasti, kada tie sąrėmiai bus. Ji „nuramino“, kad kai prasidės - pati suprasiu. Išsiunčiau vyrą namo su sąrašu daiktų, ko man reikia ligoninėje, nes per skubėjimą ir nerimą daug ko neįsidėjau. Sutarėme, kad atvažiuos pas mane ryte. Dėl sąrėmių gydytoja buvo teisi. Nuo maždaug 22.30 val. prasidėjo reguliarūs sąrėmiai, kas 10 minučių. 10 minučių pertrauka, minutę sąrėmis…. ir taip iki beveik 2 val. Tada jau neapsikentusi nuėjau pas gydytoją. Ji tuo metu kaip tik ruošė dokumentus trynukų mamytei, kuri jau ruošėsi važiuoti į gimdymo palatą. Tad liepė krautis daiktus ir ruoštis į gimdyklą, nes, pasak jos, priešlaikinis gimdymas vyksta greičiau nei įprastas, ir neverta rizikuoti. Paskambinau vyrui, kad ruoštųsi važiuoti pas mane, ir išėjau į gimdymo palatą. Ten prijungė aparatus, fiksuojančius sąrėmių dažnumą ir stiprumą bei vaiko širdelės tonusus. Atsiguliau ir laukiau… maždaug 4 val. ryto sąrėmiai ėmė kartotis kas 5 min., stiprėjo. Gydytoja paaiškino, kad epidurinės nejautros man taikyti negalima ir suleido kažkokių vaistų nuo skausmo į veną. Vaistai veikė tik kokį pusvalandį. Kai paprašiau dar, nes skausmas jau darėsi sunkiai ištveriamas, gydytoja paaiškino, kad vaistai gali pakenkti kūdikiui, jo plaučiukai ir taip silpni, o vaistai tik dar pablogintų padėtį, nes jis pridustų. Taigi teko toliau kęsti skausmus. 5 val. ryto kaklelis jau buvo atsivėręs apie 7 cm. Sąrėmiai darėsi vis sunkesni. Ir štai šiek tiek po 7 val. ryto pajutau… jau… vaikutis jau eina. Skubiai liepiau vyrui kviesti gydytoją (visa laimė, kad vyras buvo šalia, nes nežinau kaip pati būčiau ją pakvietusi, nes jėgų šaukti jau nebuvo). Gydytoja iš karto liepė gultis ant nugaros ir … gimdymas prasidėjo. Jėgų stumti jau beveik nebuvo, prašiau leisti atsikvėpti. Tačiau esu dėkinga akušerei Rasai, kad mane sutramdė, griežtai liepė nutilti ir klausyti, ką sako ji, nes „mano kalbų laikas jau baigėsi, ir ji čia dabar vadovauja“. Taip po maždaug 10 min. stūmimo (buvo 7.34 val. ryto) pajaučiau neapsakomą palengvėjimą - gimė mūsų sūnelis. Išgirdau tylų verksmą ir nurimau… Vaikelis gimė 2200 g svorio, 43 cm ūgio. Pagal APGAR skalę buvo įvertintas 9-10 balų. Konkrečios priežasties, kodėl aš pagimdžiau 2 mėnesiais anksčiau, gydytojai neįvardijo. Kaip vieną iš galimų priežasčių nurodė mano peršalimą. Kai nubėgo vandenys, labai sunerimau, bet vėliau nuteikiau save, kad viskas bus gerai, kad nieko čia blogo. Ligoninėje nerimavau ne dėl priešlaikinio gimdymo, nes kažkur pasąmonėje, matyt, žinojau, kad viskas gerai baigsis, bet dėl to, kad gali tekti ilgai gulėti ligoninėje, nes ligoninėse jaučiu stresą. Na o po gimdymo nuotaikų buvo visokių. Buvo nerimas, kad su vaikučiu viskas būtų gerai. Buvo liūdna, kai mane paguldė į palatą su kitomis dviem gimdyvėmis, kurių gimdymai buvo laiku ir jos turėjo savo vaikučius šalia savęs. O tavo vaikutis kažkur kitame skyriuje inkubatoriuje vienas. Tada net ašaras braukti teko. Ypač kai matai, kaip kitos mamos savo vaikučius sūpuoja, ramina verkiančius, o tu žinai, kad savo vaiko negali paimti ant rankų. Buvo streso dėl to, kad keletą dienų nesigamino pienas. Buvo baimės - o kas bus toliau? Tačiau esu optimistė, stipraus charakterio, visada sakau, kad reikia turėti viltį, tikėti, ir bus taip kaip nori. Tad ir šį kartą stengiausi nenusiminti ir tikėjau, kad viskas bus gerai. Net teko raminti artimuosius, kurie, manau, jaudinosi net daugiau nei mes su vyru. Manau, kad tokiais atvejais turi išlikti rami, stipri, nes tavo stiprybės reikia vaikučiui. Antakalnio ligoninėje nėra galimybės būti kartu su kūdikiu, gali tik trumpam užsukti jį aplankyti, pabūti su juo. Penktadienio dieną jį jau pervežė į Santariškių neišnešiotų naujagimių skyrių. Kitą dieną po gimdymo prasidėjo gana stipri sloga, o dar po kelių dienų ir kosulys. Tad man gultis kartu su vaikučiu gydytojai neleido. Pirmąsias dienas mūsų mažyliui teko būti vienam. Iš pradžių niekaip neatsirado pieno, tačiau po kelių dienų pagaliau ėmė bėgti priešpienis. Tad iš karto ėmiau nutraukinėti pienuką, vyras kelis kartus per dieną važiuodavo į ligoninę ir palikdavo mano nutrauktą pienuką, kad jį sugirdytų mūsų Lukučiui. Kadangi Lukas gimęs nemokėjo žįsti, maitindavo jį per zondą, įvestą per nosytę į skranduką. Tik vėliau ėmėme mokyti jį žįsti iš buteliuko. Tad net ir išmokęs suvalgyti visą jam skirtą pienuko normą iš buteliuko, krūties jis neėmė. Todėl pienuką visą maitinimo laiką teko nutraukinėti. Galbūt todėl pienukas gana anksti baigėsi, pavyko išmaitinti tik šiek tiek daugiau nei 3 mėnesius. Dėl to, kad neteko maitinti pačiai, nenusiminiau, nes esu įsitikinusi, kad vaikučiui svarbiausia gauti mamos pienuko ir nesvarbu, ar iš krūties, ar iš buteliuko. Na, o tas ypatingasis ryšys su vaiku ir taip atsiranda jį nešiojant, sūpuojant, su juo bendraujant. Tad norėčiau nuraminti visas mamas, kurioms nesiseka žindyti pačioms, nenusiminkite, pienuką galima nutraukti ir duoti iš buteliuko. Kai mus pervežė į Santariškių ligoninę, gydytojai paaiškino, kad nors mūsų vaiko svoris ir pakankamai normalus, bet jis turės išbūti ligoninėje tol, kol išmoks vienu metu suderinti 3 dalykus: čiulpti, ryti ir kvėpuoti. Mūsų mažius yra tinginukas, tad iš pradžių ne itin pavykdavo sumaitinti visą jam priklausančią normą iš buteliuko ir tekdavo likusį maistelį supilti per zondą. Sūnelio plaučiukai nebuvo iki galo išsivystę, ir kelias pirmąsias dienas jis buvo prijungtas prie deguonies aparatų. Be to, jam buvo diagnozuota bilirubinemija (naujagimių gelta). Tad pirmąją savaitę jis buvo švitinamas po specialia žydra fotolempa. Neišnešiotiems vaikams dažnai aptinkamos ir kraujosruvos.

Neišnešiotų naujagimių maitinimo ypatumai

Jei naujagimis gimė per anksti, jei gimusiam naujagimiui nustatyti tam tikri sveikatos sutrikimai, žindymas gali būti neįmanomas, kol naujagimis nepaaugs ir išmoks žįsti arba kol jo būklė nepagerės. Tuo atveju naujagimis maitinamas ištrauktu MP, jei reikia - pro skrandžio zondą. Neišnešiotam naujagimiui augti būtinas didesnis baltymo kiekis ir kaloringesnis maistas, todėl neretai MP reikia papildyti.

  • Iki 34 savaitės ankstukų žindymo refleksas dar nėra gerai išsivystęs, todėl jie maitinami per zondą.
  • Žindymo refleksui stiprėjant, leidžiama žįsti pačiam, o trūkstamas pieno kiekis į skrandį vis dar patenka per zondą.
  • Kai vaikutis daugiau nei pusę pieno išgeria pats, zondas ištraukiamas.

Mamos pienas - geriausias pasirinkimas

Motinos pienas (MP) - vienintelis idealus naujagimio maistas. Pirmų 6 mėn. motinos piene yra visų reikiamų naujagimiui maisto, augimą skatinančių ir imunitetą stiprinančių medžiagų. MP visada yra šiltas ir šviežias, lengvai prieinamas, atitinka naujagimio poreikius. Motinos pieno sudėtis priklauso nuo jos kūdikio gestacinio amžiaus. Neišnešiotuką pagimdžiusios mamos krūtys gamins tokį pieną, kuris yra specialiai pritaikytas jos anksčiau nustatyto termino gimusiam vaikeliui maitinti.

Net ir negalėdama visą laiką būti šalia savo vaikelio, kuris auginamas uždarytas stiklinėje dėžutėje - inkubatoriuje, mama yra labai reikalinga. Tik ji viena gali suteikti kūdikiui pačią vertingiausią dovaną - savo pieną. Priešlaikiniame piene šių elementų yra šiek tiek daugiau. Tačiau ir tos jų didesnės koncentracijos priešlaikiniame piene vis dėlto nepakanka labai mažo gimimo svorio naujagimių poreikiams patenkinti.

Jeigu kūdikis dar negali žįsti ir turi būti maitinamas per zondą, bet koks jo motinos pieno kiekis (nors ir gautas kartu su donoriniu pienu ar mišiniu) jam bus labai naudingas. Mamai vertėtų pradėti reguliariai ištraukti savo pieną kaip įmanoma anksčiau. Verta naudotis geru pientraukiu, ypač tinka dvigubo veikimo elektrinis aparatas, su dviem antgaliais, leidžiančiais trukti pieną iškart iš abiejų krūtų.

Kada pradėti žindyti neišnešiotuką?

Mokytis ir treniruotis žįsti krūtį neišnešiotukas galėtų pradėti jau tada, kai jis dar negali saugiai ryti, t.y., kai dar nėra žindimo, rijimo ir kvėpavimo suderintos koordinacijos. Todėl labiau verta tokiems kūdikiams leisti žįsti „ištuštintą“ krūtį zondinio maitinimo laikotarpiu. Kaip ir visiems žindomiems kūdikiams, taip ir neišnešiotukams labai svarbus yra geras kūdikio prigludimas prie krūties. Mokant kūdikį priglusti prie krūties ir žįsti ją reikia kantrybės ir atkaklumo.

Švelniai įdėkite spenelį į kūdikio burną, tačiau neprievartaukite, jeigu kūdikis šįkart dar jo nežįs. Mama turi išmokti suprasti, kada jos kūdikis nori valgyti. Tai nėra lengva, kadangi neišnešioti kūdikiai būna tylesni negu išnešioti.

Kaip suprasti, ar kūdikis gauna pakankamai pieno?

Pereinant prie maitinimo iš krūties, tėvams rūpi žinoti, ar kūdikis žįsdamas gauna pakankamai pieno per kiekvieną maitinimą. Galima elektroninėmis svarstyklėmis pasverti kūdikį prieš ir po žindymo. Kai įsitikinsite, jog kūdikis jau išmoko ir įgudo aktyviau žįsti, tada jau pakaktų vieno pasvėrimo kasdien, o vėliau - kas kelias dienas, kad tik įsitikintumėte, jog žindomas kūdikis gerai auga.

Ar kūdikis gauna pakankamai pieno, orientuotis galima pagal šlapius ir suteptus vystyklus ar sauskelnes.

žymės: #Vaiko

Panašus: