Tverų bažnyčios istorija - tai tipingas pamaldžios intencijos pavyzdys, kuomet mažam, bet malonėmis garsėjančiam paveikslėliui pastatomas visas bažnyčios pastatas. Tverų bažnyčia įrengta XVII a. pradžioje ir sutapo su Katalikų Reformos metu Žemaitijoje steigtų naujų bažnyčių banga. Pastato įrengimo ir parapijos steigimo iniciatyva priklauso Tverų tijūnui Elijui Ilgovskiui. Kaip liudija jo 1618 m. fundacija, intencijos buvusios pamaldžios, besirūpinant vietinių gyventojų religiniais poreikiais. Jis padovanojo ir stebuklingą Švč. M. Marijos paveikslėlį, kuris lieka ir tiesioginė visų ketverių Tverų bažnyčių sąsaja.
Antroji bažnyčia pastatyta 1670 m., o trečioji po gaisro 1741 m. Būtent iš XVIII a. vidurio išlikę vertingiausi barokiniai interjero fragmentai. Paskutinį kartą bažnyčia perstatyta pačioje XIX a. pabaigoje.
Tverų bažnyčios meno bruožai
Tverų bažnyčios meno istorijoje galima išskirti keletą specifinių bruožų. Bažnyčios interjero fragmentai (altoriai presbiterijoje, kai kuri tapybos dalis) likę nuo bažnyčios statybos XVIII a. viduryje, o tai neabejotinai nurodo jų vertę. Didžiojo altoriaus paveikslo siužetas susiformavo dar XVII a. ir tradicijos veikiamas išlikęs iki šių dienų. Malonėmis garsaus paveikslėlio gerbimas išliko bažnyčioje nuo pat XVII a. pradžios iki šių dienų.
Vievio bažnyčios istorija
Mažam miesteliui bažnyčia - tai kultūra, tai meno vertybė. O svarbiausia, tai žmonių dvasinio peno šaltinis. Ji yra begalinė istorinių įvykių raidos liudininkė. Pirmieji katalikiški maldos namai Vievyje galėjo būti pastatyti iki 1550 metų. Iš Žygimanto Augusto privilegijos, kuria Vilniaus Šv. Dvasios ir Vievio broliams bazilijonams dovanojamas malūnas prie Bražuolės upelio, galima spręsti, kad čia jau gyveno ir meldėsi vienuoliai bazilijonai.Minint Vievio miestelį, 1577 metais aprašoma ir čia buvusi bažnyčia - sena, apleista, be liturginio inventoriaus. Zakristijos ir bažnyčios durys sulaužytos. Varpinėje vienas nedidelis varpas.
1580 metais už nuopelnus ir karo žygius Marcijonui Bogdanui Oginskiui kartu su kitais dvarais atiteko ir senas Vievio dvaras bei bažnyčia. Pats būdamas stačiatikis Oginskis senąją bažnyčią atidavė stačiatikiams. 1619 m. Vievyje buvo dvi cerkvės. Manoma, jog tik mirus Bogdanui Oginskiui viena iš cerkvių vėl atiteko katalikams, kadangi kunigaikščio palikuonys perėjo į katalikybę.
1683 metais Vilniaus vyskupas, kol buvo tvarkoma Trakų dominikonų fundacija, leido broliams dominikonams glaustis prie Vievio bažnyčios. Todėl galima teigti, jog Vievio bažnyčia pastatyta iki 1683 metų. Taip pat vyskupas liepė Trakų dominikonams čia laikyti kunigą, kuris privalėjo teikti dvasinius patarnavimus apylinkių gyventojams. Pati Vievio bažnyčia negaudavo jokio aprūpinimo, kartais ji net minima tik kaip koplyčia. Vievio bažnyčia neminima nei 1717 m., nei 1744 metų sinoduose. 1792 metais įsteigta Vievio parapija.
1794 metais Vievio bažnyčia sudegė. 1796 metais Oginskiai Vievyje pastatė naują medinę bažnyčią. 1812 metų karo metu prancūzai paėmė iš Vievio bažnyčios 1762 metais Sapiegų dovanotą paauksuotą taurę, o šventovę su visu liturginiu inventoriumi padegė. Napoleono Bonaparto žygio per Vievį metu cerkvė taip pat buvo sudeginta. 1813 metais brolio dominikono Kiprijino Myškovskio pastangomis kapinėse buvo pastatyta koplyčia (7,7 x 7,7 m) ir varpinė. Stogas uždengtas malksnomis. 1816 metais Bogdano Oginskio palikuonis Gabrielius Oginskis fundavo naujos medinės bažnyčios statybą. Darbai buvo baigti 1821 m., o 1822 metais ją pašventino Trakų dominikonų prioras Liudvikas Glovickis. Bažnyčios vidus atrodė skurdžiai. Nebuvo sakyklos, vargonų.
1830 metų vizitacijos metu nurodoma, jog bažnyčiai grėsė griūtis, pamatai ir sienos buvo paramstytos. Parapiją vis dar aptarnavo brolis dominikonas K. Myškovskis. Bažnyčios archyve krikšto metrikų knygos randamos nuo 1738 metų. Parapinės mokyklos nebuvo, buvo tiktai prieglauda. Pamokslus sakydavo lenkų kalba. Parapijos kapinės buvo už varsto nuo bažnyčios. 1832 metais už dalyvavimą 1831 metų sukilime Oginskių dvaras buvo konfiskuotas iš Gabrieliaus Oginskio ir tapo valstybės valda. 1839 metais Vievio bažnyčia buvo apiplėšta: pavogta liturginis inventorius bei rūbai. Įdomu tai, jog bažnyčią apvogė žydų tautybės vilnietis Berkis Bliumbergas. Jis su savo bendrininkais buvo pagautas plėšiant Onuškio bažnyčią. Tardant prisipažino apiplėšęs dar ir Punios bei Žaslių bažnyčias. Pavogtus aukso dirbinius parduodavo Vilniaus žydų auksakaliams.
Po apiplėšimo ir taip menkas bažnyčios turtas tapo dar skurdesnis. Vievio parapija buvo panaikinta. Nuo 1847 metų Vievis nurodomas kaip Paparčių filija. 1849 metais vėl atkurta Vievio parapija. Bažnyčiai susenus, 1856 metais pradėtas ruošti bažnyčios remonto projektas. Buvo tikimasi valstybės pašalpos. 1859 m. klebono Lauryno Lapinsko pastangomis iš parapijiečių aukų bažnyčia buvo perstatyta.
1867 metais ji buvo 27 x 13 m dydžio. 1878 metuose iš pušinės medžiagos, ant akmeninių pamatų, dengta engliška geležine blėta ir gontais buvo pastatyta nauja bažnyčia. 1922 metų balandžio 29 dienos bažnyčios inventoriaus aprašyme rašoma: 1878 m. rūpesčiu Klebono Kun. Ukrino, aukomi ir darbu parapijiečių, aukomis irgi grapo Vilhelmo Pliaterio iš Florentini liko padidinta formoje križiaus su dvem bokštom fronte (kalba netaisyta).
Vievio bažnyčia XX a. pradžioje buvo sudeginta žaibo. Buvo suręstas sudėtingas ir originalus neobarokinis pastatas. Tai buvo kryžiaus plano pastatas su dviem į šonus išsikišusiais nuo pat žemės kylančiais bokštais. Jų viršus buvo platesnis negu apačia. Viršūnes dengė išlenktų šlaitų stogai. Tarp bokštų įsiterpusį platų trapecinį frontoną užbaigė pusovalio stogo šlaitas ir mažas aštuonkampis bokštelis. Pagrindinio fasado ir šoniniai langai buvo stačiakampiai, puošti klasicistiniais apvadais ir trikampiais sandrikais. Buvo atviras prieangis - portikas. Didysis altorius buvo atvežtas iš Trakų dominikonų bažnyčios, kuri buvo uždaryta 1864 m.
1886 metais patvirtintas mūrinės varpinės projektas. 1887 metais Vilniaus generalgubernatorius neleido įgyvendinti šio projekto. Turimi varpai liko pakabinti ant stulpų. 1889 metais leista įrengti naują altorių. 1893 metais kunigo Pranciškaus Sidaravičiaus pastangomis ir lėšomis buvo įrengti vargonai. 1895 metais pastatyta medinė varpinė. 1907 metų rugpjūtį šią bažnyčią uždegė žaibas. Graži medinė bažnyčia sudegė: Trenke perkunas bokštan ir bažnyčia vėl sudegė, paliko tiktai varpinyčia.
Įdomus įvykis yra užfiksuotas 1902-04-22 dokumente, kai dalis Kurkliškių kaimo gyventojų pareiškė norą pereiti iš Naujųjų Trakų parapijos į Vievio. Motyvuojama, jog Vievio bažnyčia yra arčiau nei Trakų, todėl skubias ir būtinas krikščioniškas paslaugas čia galima gauti greičiau. Buvo apklaustas visas kaimas ir sudarytas sąrašas su pavardėmis ir pageidavimais. Kaimas pasidalino. 1902-09-06 raštu Vilniaus dvasinė konsistorija pranešė, jog Kurkliškių kaimo prašymas netenkinamas. Taip prie Vievio parapijos nebuvo prijungtas Kurkliškių kaimas.
Vievis beveik 25 metus neturėjo bažnyčios. Štai ką rašo laikraščio “Šaltinis” (1907m. Nr. 38 p. 602) korespondentas, pasivadinęs Sumeliškių Pakeleiviu: Čia neseniai sudegė nuo griaustinio gera dar medinė bažnytėlė, ir parapijonįs jaučiasi labai prigniaužti, nes sunku jiems bus pasistatyti nauja bažnyčia.
Tais pačiais metais buvo parengtas naujas projektas mūrinei bažnyčiai statyti. Projekto autorius - Vaclovas Michnevičius, gimęs 1862 metais Strebeikiuose bajorų šeimoje. Mokslus baigė tuometiniame Peterburge. Į Vilnių grįžo 1893 m. Pagal jo parengtus projektus yra išlikę daug pastatų Vilniuje. Atskira jo veiklos sritis buvo bažnyčios. Šiuo metu turimais duomenimis jo suprojektuotos ir pastatytos net 27 bažnyčios. Tai buvo vienas iš žinomiausių to meto bažnyčių architektų. Vaclovas Michnevičius suprojektavo ir Kaišiadorių, Kietaviškių, Žiežmarių, Gegužinės bažnyčias. Vievio bažnyčios architektas mirė savo tėvonijoje - Strebeikiuose 1947 metais.
1908 metais pradėti naujos bažnyčios statybos darbai. Statybos darbus prižiūrėti ir koordinuoti buvo įpareigotas lietuvis kunigas Jonas Narušis, į Vievį atkeltas 1909 m. biželio mėn. Pritrūkus lėšų, statybos buvo sustabdytos. Vievio žydai apskundė sprendimą dėl bažnyčios statybos vietos gubernatoriui, tačiau klebonas reikalą sutvarkė tinkamai. 1908-1914 m. pastatas buvo išmūrytas iki langų. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. 1915 metais vokiečių valdžia uždraudė tęsti bažnyčios statybą. Medžiagos, skirtos maldos namų statybai, buvo konfiskuotos karo reikmėms. Miestelis smarkiai nukentėjo nuo gaisrų. Traukiantis vokiečiams, vyko kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės. Vievyje šeimininkavo bolševikai, vėliau lenkai. Pagal 1920 metų paliaubų protokolą Vievis liko Lietuvai. Aplink vyko tautinis atgimimas.
Kol tęsėsi bažnyčios statyba ir įvairūs įvykiai, susiję su statyba, finansavimu, kol vyko lietuvių - lenkų tarpusavio ginčai, parapijiečiai meldėsi koplyčioje, kuri stovėjo kapinėse. Ji buvo padidinta, pastatyta zakristija. Tačiau Vievio bažnyčioje lietuvybė sunkiai skynėsi kelią. Buvo baiminamasi, jog lenkiškai kalbantys bajorai neberems bažnyčios statybos finansiškai.
1923 metais klebono Kazimiero Čibo pastangomis buvo gautas leidimas naujai statybai. Lietuviams ir lenkams nesutariant, kuria kalba skaityti pamokslus, lenkai atsisakė prisidėti prie bažnyčios statybos. Kunigas K. Čibas buvo iškeltas iš Vievio. Jo įpėdiniu tapo Juozapas Mincevičius. Jis ir rūpinosi tolesne bažnyčios statyba. Dingus anksčiau patvirtintam projektui, buvo vėl kreiptasi į architektą V. Michnevičių. 1930 m. balandžio 28 dieną, pataisius to paties architekto projektą, buvo patvirtintas naujas projektas ir gautas leidimas tolimesniems darbams vykdyti.
Sudaryta statybos sutartis tarp Jono Horodecko ir Vievio miesto bažnyčios klebono J. Mincevičiaus, kaip bažnyčios statybos komiteto pirmininko. Sutartyje yra aptarti visi darbai ir atsiskaitymas už padarytus darbus. Taip pat numatytos nuobaudos už medžiagų sugadinimą. Parapijiečiams teko sumokėti bažnyčiai po 15 litų nuo turimos žemės hektaro. Be piniginių mokesčių kiekviena parapijos šeima privalėjo atidirbti bažnyčios statyboje tam tikrą laiką. Nesumokėjus mokesčio bažnyčiai ar neatidirbus bažnyčios statybose, klebonas atsisakydavo suteikti sakramentus. Seni vietos gyventojai pasakojo, jog klebonas griežtai elgdavosi su savo samdiniais. 1930-09-23 laikraštis “Lietuvos aidas” Nr. 216 išspausdino žinutę pavadinimu “Sunki ūkininkų padėtis Vievyje”.
Kol tęsėsi naujos bažnyčios statybos, pamaldos vyko senoje kapinių koplyčioje. Koplyčios inventoriaus ir turto aprašymas yra išlikęs bažnyčios archyve. Jame pakankamai smulkiai ir informatyviai viskas aprašyta. 1921 metais klebono Mato Cijūnaičio pastangomis prie Vievio kapinių buvo pastatyta nauja klebonija su ūkiniais pastatais ir pirtimi bei dideliu sodu. Taip pat dar liko ir sena klebonija, ledaunia ir kluonas. Šie pastatai jau reikalavo remonto. Senojoje klebonijoje gyveno klebonijos samdiniai.
Klebonija sudegė vykstant Antrajam pasauliniam karui 1944 m. per vokiečių aviacijos antskrydžius. Sudegė didelė dalis bažnytinių dokumentų, gimimų, santuokų, mirties metrikų.
Vievio lenkinimas vyko jau nuo seno. Dar kunigaujant Verpuchovskui pamaldos buvo laikomos lenkų kalba. Lietuviškai šv. Mišios buvo aukojamos tik kas trečią sekmadienį. Vietos lietuviams tai nepatiko. Nepadėjo netgi kreipimasis į vyskupą. 1905 m. buvo paskirtas kunigas lietuvis, kuris dėjo dideles pastangas propaguodamas ir palaikydamas lietuvybę. Kilo nepasitenkinimas iš lenkų. Tačiau lietuviai, Jurgio Milančiaus ir kitų šviesulių vedami, nenusileido. Po gyventojų surašymo paaiškėjo, jog Vievyje gyventojų daugumą sudaro lietuviai. Su šiais surašymo duomenimis vėl buvo kreiptasi į vyskupą. Tuomet buvo pasiekta, jog lenkiškai Mišios būtų aukojamos kas trečią sekmadienį. Tai nepatiko kunigui J. Mincevičiui ir kitiems lenkams. Klebonas pykosi su vyskupu dėl šio sprendimo, bet nauja tvarka nebuvo atšaukta. Taip Vievio bažnyčioje įsigalėjo lietuvybė.
1931 m. lapkričio 15 d. buvo pašventinta nauja mūrinė bažnyčia. Joje pradėtos pamaldos. Kapinių koplyčia baigė savo tarnybą. Bažnyčią šventino prelatas Juozas Labukas, Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras. Pašventinimo ceremonijoje dalyvavo kunigai: Žaslių - Cijūnaitis, Kaišiadorių - Varnas, Kruonio - Bučys, Kazokiškių - Čaplika, Semeliškių - Kraujalis, Kernavės - Švogžlys-Milž...
žymės: #Gime
Panašus:
- Muzika vaikams prieš miegą: raminančios melodijos ir lopšinės
- Pasakos vaikams pries miega: ramus miegas ir saldūs sapnai!
- Pasakos vaikams prieš miegą audio: raminančios istorijos
- Negalima Praleisti! Svarbiausi Cukrinio Diabeto Vaikams Simptomai, Priežastys ir Efektyvus Gydymas
- Kaip Sukurti Pelningą Vaikų Žaidimų Kambario Verslą: Išsamus Žingsnis po Žingsnio Vadovas