Rytoj sueis lygiai 37 nėštumo savaitės. Laikas slenka be galo lėtai - toks jausmas, kad gimdysiu kada nors tolimoje ateityje. Nėštumas ne iš lengvųjų, priešingai, kupinas įtampos ir nerimo nuo pat pirmųjų dienų.
Mano nėščiosios kortelė mirga nuo įrašų apie sveikatos problemas, tarp kurių tiroiditas, gestacinis diabetas, hipertenzija, vaisiaus virkštelė du kartus apsivyniojusi kakliuką... Paskutinis mėnuo ypač sunkus - net du kartus dėl aukšto kraujo spaudimo gulėjau ligoninėje. Nuo 30 savaitės mano pilvelio gyventojos (taip, tikrai žinau, tai mergaitė) vystymasis atsilieka, o gydytojai tik trūkčioja pečiais klausinėjami apie tai, kas laukia toliau. Gydytojai guodžia, kad galbūt mergytė bus tiesiog smulkaus sudėjimo. Bet gali būti ir blogiau. Kiekviena diena sunki. Tiesiog laukiu, kol viskas pasibaigs.
Paskutinės savaitės prieš gimdymą
Kovo 6 d., trečiadienis. Lankausi pas poliklinikos ginekologę. Pasakoju jai apie tyrimų, atliktų gulint KMUK, rezultatus. Gydytoja skaito ligoninės išrašą ir patvirtina mano spėjimą, kad nėštumą artmiausiu metu greičiausiai teks užbaigti. Ji taip pat perspėja, kad didelė tikimybė, jog nėštumas baigsis Cezario operacija - mano kūdikis labai mažas, o tokiems mažiukams dažnai pritrūksta jėgų gimti natūraliai. Išeinant pro duris gydytoja man nuoširdžiai linki sėkmės. „Ačiū, tikrai prireiks“, - pasakau, nusišypsau ir išskubu namo. Po pietų laukia vizitas pas KMUK ginekologą. Jis atlieka echoskopiją - mažylė per paskutines dvi savaites nepaaugo. Nėštumą teks užbaigti.
Gydytojas paskiria datą - kovo 18 d. Tą dieną teks gultis į ligoninę ir kažkokiu būdu - gydytojas to nekonkretizuoja -gimdyti. Džiaugiuosi - gerai, kad viskas pagaliau baigsis, nebegaliu daugiau kęsti psichologinės įtampos. Prieš man išeinant iš kabineto gydytojas pasiūlo apžiūrėti gimdos kaklelį. Jei siūlo, vadinasi, reikia. Apžiūra, nors trunka vos porą minučių, skausminga, bet tyliai kenčiu. Iš gydytojo paaiškinimo suprantu tik tiek, kad viskas tvarkoje. Gydytojas duoda nurodymus dėl vaistų vartojimo ir savo būklės stebėjimo ateinančią savaitę ir lyg tarp kitko užsimena, kad gimdymas teoriškai gali prasidėti bet kada. Jis perspėja, kad parą laiko po apžiūros man gali mausti pilvą, pasirodyti kraujingų išskyrų - tai normalu ir įprasta, todėl pergyventi nereikėtų.
Naujienos nuliūdina vyrą - kovo 20 d. jis turi vykti į komandiruotę, jo laukia svarbus dalykinis susitikimas. Galėtų jį perkelti į kitą savaitę, bet ką daryti, jei staiga prasidės gimdymas, o jis bus už kelių tūkstančių kilometrų nuo manęs? Jis suka galvą, kaip pasiteisinti savo partneriams ir kolegoms, rūko cigaretę po cigaretės, kol važiuojame namo. O mano nuotaika puiki - pagaliau aiški gimdymo data. Jau greitai, labai greitai. Svarbu, per kitą savaitę nupirkti trūkstamus daiktus kūdikio kraiteliui.
Vyras nenori gadinti mano geros nuotaikos, kuri retai mane lanko paskutiniu metu, todėl pasiūlo nuvažiuoti į senamiestį ir pavakarieniauti. Kai suabejoju, ar verta, bando mane įtikinti - vėliau, gimus kūdikiui, tokioms pramogoms laiko nebus. Sutinku. Einame per Vilniaus gatvę, spaudžia šaltukas, visur dar pilna sniego. Nenorime ilgai rymoti prie staliuko, todėl renkamės vietą, kur būsime greitai aptarnauti, - einame „Pas Stanley“. Vyras vis dar paniuręs. Kavinėje pilna žmonių, visi linksmi, šurmuliuoja. Suvalgome savo kepsnius be didelio entuziazmo. Siūlau vyrui važiuoti į komandiruotę, mintyse įsakmiai liepdama to jokiu būdu nedaryti. Bijau likti tokiu momentu viena. Žinoma, vyras supranta, kad tai tik tušti hormonų audros kamuojamos moters svaičiojimai. Pavakarieniavę važiuojame namo. Stabtelime prie vietinio parkiuko, kad šuo galėtų jame palakstyti. Užuot kaip įprastai palaukusi mašinoje, šį kartą į parkiuką velkuosi ir aš. Šuo linksmai laksto tarp medžių traškindamas sniego plutelę - jam tik vėjai galvoje, ir tikrai ne šeimininkės gimdymas. Ankstyvo pavasario ženklų parke dar nematyti. Slankioju takeliais, bambėdama, kad maudžia pilvą, bet bent jau šį kartą jaučiuosi rami - kalta kaklelio apžiūra. Grįžtame namo. Atsigeriame arbatos. Ir anksti nueiname miegoti.
Gimdymo pradžia
Kovo 7 d., ketvirtadienis. Atsibundu apie 4.30 val. Nesimiega. Nemiga kankina viso nėštumo metu. Pamiršau, ką reiškia kokybiškas miegas. Kažko vėl maudžia pilvą - gal pučia vidurius. Einu į tualetą - nieko. Grįžtu į lovą. Bandau užmigti. Nesiseka - kažko vis paskauda. Viskas dėl tos apžiūros - turėtų po dienos kitos praeiti, - raminu save. Toliau bandau snausti. Bet nesiseka. Vis suskausta pilvą. Vartausi nuo šono ant šono. Girdžiu, kaip 5 val. keliasi kaimynė iš antro aukšto, kaip 6 val. ji išskuba į darbą. Nebenoriu voliotis lovoje, todėl keliuosi. Praalkstu, todėl 6.30 val. kaičiu arbatą, tepuosi sumuštinius. Tyliai, kad neprižadinčiau vyro, pavalgau. Švinta. Skausmas nepraeina, laikas nuo laiko kartojasi. Jis panašus į menstruacijų skausmus, tik ne toks stiprus. Keista. Kyla mintis, kad galbūt tai sąrėmiai. Vis tiek neturiu, ką veikti, todėl skaitau, kas rašoma apie sąrėmius internete. O ten rašoma, kad labai lengva supainioti paruošiamuosius ir tikrus sąrėmius. Bandau save įtikinti, kad tai turbūt tik paruošiamieji sąrėmiai. Turėtų praeiti. Nepergyvenu, nors tai man nebūdinga, nes aš pergyvenu visada ir dėl visko.
Dėl visa ko stebiu laikrodį, bandydama užfiksuoti, kiek trunka tarpas tarp dviejų skausmo epizodų. Kažkur girdėjau, kad prasidėjus sąrėmiams būtina kuo daugiau judėti. Dėl visa ko judu - slankioju pirmyn atgal po kambarius, linguoju klubais į šonus pasirėmusi į palanges, o ir užeinantį skausmą tokiu būdu lengviau kentėti. Nedrįstu galvoti, kad man gali būti prasidėjęs gimdymas. Negalėčiau patikėti tokia laime. Taip, man tai būtų laimė. Kitą savaitę mano gydytojas, pas kurį lankiausi, kurio prašiau dalyvauti man gimdant, turėtų vykti į komandiruotę, todėl būtų puiku pagimdyti prieš jam išvykstant. Bet negaliu sau leisti puoselėti tuščių vilčių. Man turbūt tik liekamieji gimdos kaklelio apžiūros reiškiniai. Vienas iš jų - tualete pasirodžiusios gleivėtos išskyros su kraujo priemaišomis. Juk gydytojas pats minėjo, kad tai įprasta po apžiūros.
Skausmas kartojasi tai kas 8, tai kas 10 -12 minučių. Nusprendžiu, kad nereguliariai. Va, kai kartojasi kas 5 minutes, tada reikia važiuoti į ligoninę - taip rašoma internete, o aš juo pasitikiu. Todėl laukiu toliau. Dėl visa ko 7.30 val. žadinu vyrą, kuris leido šiandien sau ilgiau pamiegoti. Prašau, kad išvestų šunį - pati nedrįstu vesti, nes skausmas niekur nesitraukia. Nedrąsiai užsimenu, kad yra tikimybė, jog šiandien prasidės gimdymas. Vyras nelabai kreipia dėmesį į mano dvejones, bet keliasi ir išveda šunį.
Palendu po dušu - jei netyčia gimdymas visgi prasidės šiandien, norėčiau gimdyti švari. Nusipraususi pasidažau - paryškinu antakius, tušu padažau blakstienas. Šį kartą užteks minimalaus makiažo - jei teks gultis į ligoninę, bus paprasčiau nusiprausti. Svarstau, ar vertėtų panaudoti specialiai šiam tikslui nusipirktą “Microlax” žvakutę, bet nusprendžiu, kad dar per anksti. Jei prireiks, padarysiu tai ligoninėje.
Toliau trepsenu po namus. Sumąstau peržiūrėti specialiai į ligoninę sukrautų krepšių - vienas kūdikio, kitas - mano - turinį, patikrinu, ar nieko netrūksta. Vėl viską sudedu atgal į krepšius. Dėl visa ko pasiruošiu naujus pilkus treningus - apsirengsiu, jei teks važiuoti į ligoninę. Nespėjau nusipirkti vandens buteliuko, bet tai smulkmena. Jei ir tektų gimdyti, tai truks ilgai, todėl vyras tikrai spės nulėkti bent jau iki artimiausio kioskio. O ką, jei išalksime? Man turbūt vis tiek neleis gimdymo metu nieko valgyti, o vyras kažką užkąs.
Svarstau, ar nevertėtų paskambinti gydytojui, bet nepatogu trukdyti - žmogus užimtas, neaišku, ar šiandien jis budi ligoninėje, ar ilsisi namuose. Nesinori jam skambinti, kviesti, kad atvažiuotų, nes galbūt paaiškės, kad skausmai tėra tik vakarykštės apžiūros pasekmės. Dar palauksiu. Tokia keista vidinė ramybė man visiškai nebūdinga.
Vyras sėda dirbti prie kompiuterio, jo telefonas netyla, tvarko įprastus darbo reikalus. Aš vaikštau iš kampo į kampą, nerasdama sau vietos, tik stabteliu, kai užeina skausmas. Neturiu, ką veikti. Vis dar skaitau internete, kokie turėtų būti artėjančio gimdymo požymiai - vieni man tinka, kiti ne. Forumuose moterys dalinasi patirtimi, kad prasidėjus gimdymui supainioti jį su kažkokiais kitokiais pojūčiais yra neįmanoma. Aš galiu kentėti, todėl, matyt, man iki gimdymo dar teks palaukti. Laikas nuo laiko užsuku į virtuvę, sukramsnoju vieną kitą nesaldų džiūvėsėlį, nes jau spėjau praalkti.
Po 9 val. paskambina kolegė iš darbo. Plepame apie šį bei tą, dalinamės naujienomis. Pasakoju apie planus penktadienį apsilankyti Kaune vyksiančioje Kaziuko mugėje. Nė žodžiu neužsimenu apie savo savijautą.
Kelionė į ligoninę
Ima miegas - visgi naktį mažai miegojau. 11 val. nusprendžiu prigulti - tarp skausmų kartojasi vidutiniškai 10 minučių tarpai, gal pavyks bent akis užmerkti ir trumpai pailsėti. Guluosi ant lovos, bandau užmerkti akis. Vyras tuo metu rūko balkone. Bandau įsitaisyti patogiau. Verčiuosi ant kito šono ir staiga pajuntu, kai tarp kojų plūsteli šiltas vanduo - toks jausmas lyg nesulaikiau didelio kiekio šlapimo. Suvokiu, šį kartą be jokių abejonių - man nubėgo vandenys! Gimdysiu! Tikrai gimdysiu!
Puolu į vonią tvarkytis, bet vandenys vis bėga. Visa laimė, kad turiu didelių įklotų. Dar pagalvoju - „sudirbau“ savo mėgiamą lovos užtiesalą, bet tai niekis. Vyras parūkęs išlenda iš balkono. Šaukiu iš vonios, kad kuo greičiau ruoštųsi - reikia važiuoti į ligoninę. Ir tuomet pajuntu, ką iš tikrųjų reiškia skausmas - kai užeina jo banga, negaliu net pajudėti, kalbėti ar mąstyti. Riečiuosi, tiesiuosi, dejuoju... Skausmas kartojasi jau kas kelios minutės. Dar užtenka nuovokos nesirengti pilkų treninginių kelnių, nes vandenys toliau teka. Rengiuosi juodas treningines kelnes. Spėju sukomanduoti vyrui, kad rengtųsi švarius ir patogius rūbus. Karštligiškai svarstau, ar nevertėtų prieš važiuojant į ligoninę užvežti šuns mano mamai. Gerai, kad vyras pasako griežtą „ne“.
Žingsniukas po žingsniuko atsargiai slenku per kiemą link mašinos. Graži, saulėta diena. Kiemas vis dar apšalęs, todėl slidu. Apsiavau patogius sportinius batus, o ne visą žiemą nešiotus ilgus šiltus aulinukus. Keista, kad važiuoju gimdyti su sportine pūkine striuke, kurią nešiojau dar nebūdama nėščia - mano pilvas taip ir liko mažiukas. Pirmą kartą nuoširdžiai džiaugiuosi vyro sprendimu pirkti aukštą mašiną - į ją nesunku įlipti. Iki KMUK mums visai netoli - vos dešimt, o gal net mažiau minučių kelio, bet šį kartą laikas prailgsta. Raitausi sukritusi sėdynėje iš skausmo. Tyliu, net kalbinama nieko neatsakau. Matau, kad vyras skuba, spidometras rodo 70 km/val. Kaip tyčia, vienintelėje sankryžoje, kurią reikia kirsti norint pasiekti ligoninę, dega raudonas šviesoforo signalas. Vyras dar bamba, kodėl visi slenka vėžlio greičiu, jei niekur neskuba, gali namuose sėdėti. Stengiuosi išlikti rami. Privažiavus ligoninę, dar bandau nerišliai įtikinti vyrą, kad statytų mašiną bendroje stovėjimo aikštelėje, kad aš pati nueisiu likusį kelią iki ligoninės durų. Ir vėl jis manęs neklauso. Išlipęs iš mašinos paprašo budinčiojo prie ligoninės vartų įleisti į teritoriją, kad galėtų privežti mane iki pat įėjimo. Leidimą gauname be ilgų diskusijų. Lipdama iš mašinos ir eidama link rūbinės, džiaugiuosi, kad visgi įvažiavome į ligoninės teritoriją, nes kiekvienas žingsnis sunkus. Šiaip taip nusirengiu striukę, dar dėbteliu į šalia rūbinės kabantį veidrodį - atrodau, švelniai tariant, prastai, veidas gelsvai pilkas, paakiai pajuodę.
Ligoninės priimamajame
Prie priimamojo eilės nėra, bet vis tiek tenka laukti, kol kas nors mane priims. Akušerė tik paklausia, kada nubėgo vandenys, ar jie nebuvo žali, ar sąrėmiai reguliarūs. Ji stebisi, kodėl anksčiau neatvažiavau į ligoninę. Aiškinu apie internete rastas „tiesas“, kada reikėtų vykti į ligoninę. Akušerė žiūri į mane kupinu užuojautos žvilgsniu lyg būčiau visiškai savimi negalinti pasirūpinti kvailutė. Stringa priimamajame įdiegtos kompiuterinės programos, todėl ten dirbančios moterys prašo pakentėti. O aš kentėti nebegaliu. Ir tik dabar ryžtuosi paskambinti gydytojui. Telefonas neatsako. Gal gydytojas labai užsiėmęs, gal kaip tik priima kitą gimdymą? Tikiuosi, kad jis man perskambins, kai tik galės - taip jis daro visuomet. Po dešimt minučių vėl bandau. Ir vėl nieko. Bet nervintis tiesiog negaliu - bet kokias pašalines mintis užgožia skausmas. Tai bandau sėsti, tai atsistoti, tai tupiuosi, tai trypčioju - niekas nepadeda. Kai užeina skausmo banga, tiesiog sustingstu. Jaučiu, kaip vandenys toliau po truputį bėga. Bijau sutepti medžiaginį kėdės užvalkalą - ir kas sugalvojo gimdymo skyriaus priimamojo koridoriuje pastatyti medžiaga trauktas kėdes? Vis labiau noriu į tualetą. Prašau priimamojo darbuotojos atrakinti tualetą - tikiuosi, kad ten nuėjus man palengvės. Deja, tenka skaudžiai nusivilti. Nieko. Aš veršklenu, kad man labai skauda.
Vyras žiūri į mane išplėtęs akis, kuriose atsispindi bejėgiškumas, baimė, nežinia, kokiu būdu galėtų man padėti. Atstumiu jo ranką, kai nori mane nuraminti.
Pasiruošimas gimdymui
Pagaliau po 12 val. mane priima. Man matuojamas kraujo spaudimas - priešingai nei tuomet, kai man nėštumo metu teko gultis į ligoninę, man nerūpi aparato parodymai. Net neklausiu, koks mano kraujo spaudimas. Tenka atsakyti į visokius klausimus, susijusius su mano sveikatos istorija, socialine padėtimi. Kai užplūsta skausmo banga,neišstenu nei žodžio. Akušerė supranta, palaukia minutę kitą, kol skausmas aprimsta, tada klausinėja toliau. Persiaunu - batus pakeičiu patogiais ir jau ne kartą ligoninėje pasiteisinusiais „crocs‘ais“. Matuojami vaisiaus širdies tonai. Vos galiu kentėti atsigulusi ant kušetės - turbūt nėra patogios padėties dabartinėje mano būsenoje. Pagaliau visi formalumai baigti. Koridoriuje lieku laukti akušerės, kuri palydės mane į gimdyklą. Laukti tenka gal dešimt minučių, kurios atrodo kaip ištisa amžinybė. Pasirodo malonaus veido, besišypsanti akušerė. Skubėdama ji veda mane pro stiklines duris gimdyklos link. Pagaliau ir aš einu pro šias duris, kurias ne kartą mačiau gulėdama ligoninėje, svarstydama, kada išaus ir mano valanda pro jas keliauti. Atrodė, toks laikas niekada nebeateis. Koridoriuje prie gimdyklų kažkoks šurmulys, bet nematau nieko aplink - man žvėriškai skauda ir aš vos einu. Matau, kaip akušerė ant magnetinės lentos markeriu užrašo mano vardą prie gimdyklos nr. 8. Vos spėju paskui ją. Tik žiūriu, kad nuo manęs neatsiliktų vyras - o jeigu manęs neras??? Akušerė liepia jam ant batų užsimauti plastikinius vienkartinius maišelius ir akivaizdu, kad tai jam sunkiai sekasi - kažkodėl šiandien išsirinko pačius gremėzdiškiausius savo batus su auliuku. Bet netrukus atskuba paskui mane į gimdyklą.
Gimdykloje
Aš pirmą kartą gimdykloje. Nustembu - girdėjau, kad dabartinės gimdyklos nė iš tolo neprimena sterilių operacinių tipo patalpų, bet nesitikėjau, kad ji bus panaši į suremontuotą tuščią šiltomis spalvomis išdažytą ligoninės palatą. Viduryje gimdyklos - lova, šalia stovi spintelė daiktams susidėti, kitoje lovos pusėje - vaisiaus tonų matavimo aparatas. Gimdykloje dar yra n...
žymės:
Panašus:
- 7 nėštumo savaitės požymiai: ką galite jausti ir ko tikėtis?
- Po Kiek Laiko Pasirodo Nėštumo Požymiai: Ankstyvieji Simptomai ir Kada Atlikti Testą
- Kada Pasijaučia Pirmieji Nėštumo Požymiai: Ankstyvieji Simptomai ir Patarimai
- Mažeikių senelių globos namai: pasirinkimas, paslaugos ir atsiliepimai
- Kaip Pasiūti Vaikiškas Tympas: Išsamus Žingsnis po Žingsnio Vadovas