Šiame straipsnyje aptariami poetės Nijolės Miliauskaitės gyvenimo ir kūrybos metmenys. Poetė moderniai perteikia tradicinius motyvus, subtiliai atspindi jausmą, kartu išsakydama žmogaus sielos šneką. Tai autorę daro savitą tarp įvairialypių XX a. antrosios pusės poetinių ieškojimų, modernizmo ir postmodernizmo krypčių.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos
Ypač ryškus poetinio subjekto sugrįžimas į vaikystę, tarsi iš naujo išgyvenami labiausiai įsimenantys jos momentai. Ankstyvos vaikystės viltys ir nuoskaudos, vėliau - gyvenimas internate, kuris eilėraščiuose ryškiausiai išlikęs kaip prieglaudos įvaizdis, palieka savo pėdsaką Miliauskaitės asmenybės, pasaulėjautos ir poetinės raiškos formavimesi.
Kūrybos Įtaka ir Stilius
Poetės kūryboje atsispindi ir susipina skirtinos kultūros: senoji lietuvių, orientalistinė estetika ir filosofija, vakarietiška kultūra. Daugelis pagrindinių motyvų į poeziją ateina iš moteriško ir vaikiško pasaulio. Su moters įvaizdžiu siejasi neišsipildžiusios motinystės motyvas, kartais išaugantis iki labai stiprių išgyvenimų. Svarbiausias reikšminis vienetas eilėraštyje yra vaizdas, vaizdiškumas. Poetė įtaigiai perteikia transcendentinį pasaulį, susieja jį su kasdienybe. Verlibru, kurį pati Miliauskaitė vertina kaip suteikiantį įvairesnių galimybių, parašyti visi poetės kūriniai.
Remdamasi ne tik ypatingu pasaulio pajutimu, bet ir dominuojančiais motyvais bei poetinio kalbėjimo struktūromis, Miliauskaitė kuria savitą ir įdomų lyrinį pasaulį, asmeninę patirtį iškeldama iki visuotinio lygmens, kūrybos pasaulį grįsdama bendromis vertybėmis ir visada atrandanti naują žvilgsnį.
Nijolės Miliauskaitės poezijos bruožai
Miliauskaitės eilėraštis - dažniausiai lakoniškas pasakojimas (kartais beveik vien iš daiktavardžių), kuriame daiktai, žmonių portretai, peizažo štrichai, erdvės detalės turėtų vesti į namus - negrįžtamai prarastus, atkuriamus tik sapnuose ir vaikystės prisiminimuose. Juose atgyja beveik pasakiška, tačiau labai konkreti, tapybiška namų erdvė - kambarys, siuvanti moteris, smulkiausia to siuvimo detalė.
Bet kokio pagražinančio epiteto vengiančioje poezijoje iškalbingiausias būna moters drabužis. Skaudi asmeninė patirtis nedeklaruojama, atsiveria kalbantis su daiktu, augalu, savo „vaikystės atspindžiu“. Eilėraštyje kuriama situacija, kurioje skleidžiasi moters savivoka. Poetei svarbūs ir literatūros vardai (Sapfo, ~610-~580 pr. Kr., Charlotte Brontė, 1816-1855) kaip neišsipildantis namų susigrąžinimo ir meilės modelis.
Vaikystės Svarba Poezijoje
Jau pačioje ankstyviausioje, dar mokyklos bei studijų metais rašytoje Nijolės Miliauskaitės poezijoje išryškėja labai pastebima praeities svarba. „Praeitis sujungia laiką, įvykius, žmones su subjektyvia patirtimi, kurios šaknis neretai sunku atsekti. Miliauskaitės grįžimas į vaikystę primena M.Prousto le temps perdu, kaip pastebi B.Ciplijauskaitė. Ryški asociacijų grandinė, gimtųjų namų, savęs-vaiko poetizavimas.
Keletas eilučių supina praeitį, kuri aiškiai jaučiama kaip buvimo čia ir dabar garantas. Į save-vaiką, arba į tą vaiką, kuriuo kažkada buvo, poetinis subjektas kreipiasi lyg ir labai nutolusiu, tačiau staiga priartėjančiu balsu. Tas priartėjimas toks staigus ir netikėtas, stulbinantis savo neįmanomu tikrumu, kad darosi labiau panašus į kontaktą su anapusiniu pasauliu nei įprastą reminiscenciją. Tokį įspūdį dar labiau sustiprina vaiduoklio motyvas, vaizdinys, galbūt archetipiškai įsišaknijęs kiekvienoje sąmonėje, o galbūt tiesiog atėjęs iš vaikystėje skaitytų knygų. Praeitis gali labai ilgai glūdėti „tamsiam kambary, užmiršta, nepasiekiama“, o jai prikelti reikalingas tik mažutis impulsas, visiškai nelaukta asociacija. Šiame eilėraštyje Miliauskaitei tuo impulsu tampa balsas.
Tačiau užmezgus kontaktą su prisiminimu, ne taip jau lengva vėl užmiršti, nes tas prisiminimas jau tampa dabarties dalele. Paprastam balsui suteikiama tokia jėga, kuri „tirpdo/ ledą ir stiklą“. Tai amžini uždarumo, šaltumo, nejautros simboliai. „Vidinio vaiko“ atradimas yra kur kas daugiau, nei sugrįžęs prisiminimas. Tai prarasto ryšio su savimi atnaujinimas. To ryšio, nusitęsiančio per praeitį ir vaikystę, svarba ima ryškėti visos Miliauskaitės poezijos kontekste. Visuose eilėraščiuose pati svarbiausia, prasmingiausia praeities atkarpa - vaikystė. Vaikiškas pasitikėjimas, atviras žvilgsnis į pasaulį jau pats savaime yra vertybė, kurią Miliauskaitė išsaugo savo poezijoje.
Moteriškumas ir Vertybės
Miliauskaitės eilėse drauge su vaikiško praeities pasaulio adoracija žymus ir savotiškas dviprasmiško, svetimo suaugusiųjų pasaulio neigimas. Sugrįžimas į vaikystę, tiksliau - gebėjimas sugrįžti yra viena iš svarbiausių siekiamybių, nuolatos puoselėjamų, bet iki galo neišsipildančių svajonių. Vaikystės laike likusios visos vertybės, ir nejučia peršasi mintis, kad Miliauskaitės poezijoje tas pats svarbiausias dalykas - vertybinis pagrindas, ant kurio laikosi pasaulėjauta ir aplinkos vertinimas, pažymėtas praradimo ženklu.
Kasdieniniai moters darbai, kuriuos vaizduoja Miliauskaitė, daugeliu atvejų susiję su žeme. Plačiau pažvelgus - svarbą ryšio su gamta, jo reikšmę harmonijai ir vidinei ramybei. Poetei vidinė ramybė svarbiau už išorinį pasaulį. Paslaptingumą, slaptumą taip pat galima būtų pavadinti vertybe. N. Miliauskaitės poezijoje visada lieka paslaptinga, neatsakytų klausimų, nebaigtų minčių sfera. Tai ir yra vienas labiausiai žavinčių dalykų, nes neprieinama per arti - poetė gerai žino, kaip gražiai iš toli atrodo tai, ko negalima pasiekti, tegul tai būtų ir pati paprasčiausia realybės detalė.
Du pagrindiniai dalykai: paslaptingumas ir nuostaba (netikėtas grožio atradimas paprastume) Miliauskaitės poezijoje padeda sukurti spinduliuojančios ramybės įspūdį. Būtent tokia atmosfera, sujungianti iš esmės priešingus dalykus - detalizuojantį atvirumą ir paslaptį, moterišką subtilumą ir tiesioginį išsakymą, yra turbūt pagrindinė, visas kitas apimanti vertybė Miliauskaitės poezijoje.
Liko pastebėti dar vieną vertybių sistemos pasirinkimo aspektą: tai moteriška pasaulėjautos specifika. Natūralu, jog moteriškumas visada siejamas su imlumu, jautrumu moraliniams dalykams. Miliauskaitės poetinis subjektas be išimčių moteriškas. Autorė nesislepia pati nuo savęs, o priešingai - stengiasi, kad kūryba atspindėtų jos pačios asmenybę.
Namų ir Šeimos Motyvai
Namai ir šeima nuo pat žmonijos pradžios yra bemaž viena svarbiausių vertybių, suteikiančių saugumo jausmą. Žmogaus prigimtyje užkoduoti du troškimai: turėti būstą ir artimus žmones šalia. Miliauskaitės poezijoje nė vienas iš šių troškimų nėra išsipildęs. Tai suteikia dar didesnį prasminį krūvį namų vaizdiniui. Namai gali būti suprasti dvejopai: kaip prieglobstis arba šeimos židinys, kur visada laukia patys artimiausi ir brangiausi žmonės. Miliauskaitės poezijoje namai ko gero turi abi šias prasmes. Namai - kitų žmonių dalis, kuri neprieinama lyriniam subjektui.
Tačiau tą patį skausmą, netektį ar praradimą poetinis subjektas sutinka su visu suaugusio žmogaus rimtumu, neklausdamas gyvenimo „kodėl?“, tyliai priimdamas sau skirtą naštą. Svarbi, nors, atrodo, ne kiekvienu atveju pabrėžta Miliauskaitės poezijos dalis yra žmogus. Jis gali būti artimas, susijęs su vaikystės prisiminimais (tokia šilta ir šviesi močiutės, krikštamotės figūra) arba visai svetimas, nepažįstamas, tačiau patraukiantis kokiu nors ypatingu vaidmeniu.
Negalima sakyti, kad Miliauskaitės poezijoje žmonės-personažai turėtų stiprius, išbaigtus charakterius. Iš tiesų nė pati poezija to nereikalauja. Žmogus dažniausiai atsiranda kaip iliustracija - pavidalas, reikalingas šiltam prisiminimui, apėmusiam jausmui išsakyti ar buities piešiniui papildyti. Tačiau jo funkcija toli gražu nėra dekoratyvinė.
žymės: #Gime
Panašus:
- Jūratė Miliauskaitė: Įkvepianti Biografija ir Kūrybos Paslaptys
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Neįtikėtinas Dvynių, Gimusių Gegužės 2 Dieną, Astrologinis Portretas – Sužinokite Savo Likimą!
- Neįtikėtina B grupės vitaminų galia mažiems vaikams: sveikata ir vystymasis garantuoti!
- Užsiėmimai vaikams nuo 2 metų: idėjos, nauda, patarimai tėvams