Kas Yra Pyktis?
Vienas ryškiausių jausmų - pyktis. Kaip ir visi jausmai, taip ir pyktis, - nėra blogas ar geras. Tai tiesiog mums duotas jausmas. Mes pykstame, kad susidorotume su vidiniais ir išoriniais skausmo, nusivylimo ar grėsmės šaltiniais. Tai kaip spalvų paletėje - raudona spalva: ryški, aiškiai išsiskirianti, lengvai pastebima. Jausmų tikslas - nuspalvinti mūsų reakcijas į tai kas vyksta aplink mus, suteikti jausminį išgyvenimą, išgryninti mūsų santykį.
Kodėl Pyktis Kartais Būna Ardanatis?
Tai būna tada, kai mes neteisingai su juo elgiamės. Dažniausia mes esame to išmokinti vaikystėje. Vaikai, kaip ir mes, niršta susidūrę su situacija ar žmogumi, kuris juos nuvilia, kelia grėsmę arba žeidžia.
Kaip Vaikai Reiškia Pyktį?
Dažnai suaugusieji mano, kad vaiko pyktis yra blogas ir nenormalus jausmas ir, kad jo raiška turėtų būti draudžiama, slopinama, kad pyktis turėtų būti griežtai išguitas iš vaiko. Tuomet, kai vaikas supyksta, tėvai dažnai jam šaukia: “Liaukis šitaip kalbėti. Aš tau draudžiu.” Ką tuomet vaikui daryti? Yra tik du keliai - jis gali neklausyti tėvų ir toliau “taip kalbėti” arba paklusti jiems ir liautis “taip kalbėti”. Jeigu jis pasirinks pastarąjį kelią ir neišreikš savo pykčio, pyktis niekur nedings. Vaikas jį nuslopins, ir jis neišspręstas liks pasąmonėje, kol bus išreikštas vėliau per nederamą elgesį.
Kaip Suvaldyti Pyktį?
Pykčio jausmas pats savaime nėra blogas ar geras. Pyktis yra normalus ir kyla kiekvienam žmogui. Svarbu ne pats pyktis, bet kaip jį suvaldyti, išreikšti tinkamu būdu? Tai daugumos žmonių bėda. Pats blogiausias būdas tvardyti pyktį - tai pasyviai agresyvus elgesys. Pasąmoninis pasyviai agresyviai besielgiančio vaiko tikslas - nuliūdinti ir supykdyti tėvus ar juos atstojančius žmones.
Pasyviai Agresyvus Elgesys
Vienas iš ankstyviausių būdų, kuriais vaikas gali parodyti pasyviai agresyvias tendencijas, yra pridaryti į kelnes po to, kai jis jau yra pripratintas prie tualeto. Dažnai tokiais atvejais tėvai (globėjai) būna uždraudę vaikui reikšti pyktį, ypač žodžiais. Paskui, jei tėvai reagavo perdėtai, smarkiai supykdami ar net nubausdami jį, kai jis atvirai reiškė pyktį, ką vaikui daryti su normaliai sukylančiu pykčiu? Vaikas šioje situacijoje gali elgtis pasyviai agresyviai, kad nuliūdintų tėvus - pridarydamas į kelnes. Tai labai efektyvus, bet nesveikas būdas reikšti pyktį.
Tokioje situacijoje tėvai labai mažai ką gali padaryti. Kadangi jie atsisakė leisti vaikui atvirai ir tiesiogiai išreikšti pyktį, vaikas priverstas padaryti tai netiesioginiu, kenksmingu būdu, ir tėvai patys save įvaro į kampą. Kuo labiau tėvai baudžia vaiką, tuo dažniau vaikas tuštinasi į kelnes. Kodėl? Nes pasąmoningas pasyviai agresyvaus elgesio tikslas yra nuliūdinti, suerzinti tėvus. Kad ir kokių priemonių imtųsi tėvai, norėdami ištaisyti elgesį, - niekas nepadeda. Kuo labiau jie stengiasi ištaisyti situaciją, tuo tvirtesnis vaiko ryžtas išvesti juos iš pusiausvyros. Kuo labiau tėvai karščiuojasi, tuo daugiau vaikas jaučia, kad laimėjo. Ir jis dar labiau stengiasi suerzinti tėvus.
Svarbu žinoti, kad pasyviai agresyvus vaikas nedaro to sąmoningai ar turėdamas aiškų tikslą. Tokie dalykai yra dalis jo pasąmonės proceso, kurio jis nesupranta ir į kurį jį įstūmė tėvai. Pasyviai agresyvus vaiko elgesys gali virsti tikra nelaime. Švelnūs to pavyzdžiai: delsimas, atidėliojimas, tuščias laiko leidimas, užsispyrimas, nenuolaidumas ir “užmaršumas”. Šis nesveikas pykčio reiškimo būdas gali priversti paauglius išmėginti visą gamą - nuo prastų pažymių iki narkotikų vartojimo, pastojimo, nusikaltimų ar savižudybės. Žinoma, yra ir kitokių tokio elgesio priežasčių. Tačiau pasyviai agresyvi tendencija - pati rimčiausia priežastis, kuri, ypač tarp paauglių, vis labiau plinta.
Kiti Pykčio Išreiškimo Būdai
Slopinti pyktį - tas pat, kaip spausti pilną oro balioną, turintį šone iškilimą. Jei iškilimą įspausi į vidų, tai jis išlįs kurioje nors kitoje vietoje. Yra daug būdų išreikšti pyktį, ne tik pasyvus būdas. Kuo nebrandesnis žmogus, tuo nebrandžiau jis išreikš pyktį. Vaikai reikš savo pyktį nebrandžiai tol, kol tėvai (globėjai) neišlavins jų daryti kitaip. Negalima tikėtis, kad vaikas automatiškai išreikš pyktį geriausiu, brandžiausiu būdu. Bet kaip tik to tikisi tėvai, kai jie tiesiog liepia savo vaikui neširsti.
Šiek tiek geresnis būdas išreikšti pyktį yra visiškai nekontroliuoti savo elgesio - kai žmogus, apimtas įniršio priepuolio, daužo daiktus ir išlieja įtūžį ant kito žmogaus. Kad ir kaip tai blogai gali atrodyti, pasyviai agresyvus elgesys yra blogesnis. Kodėl? Verbalinė agresija visiems. Šiek tiek geresnis būdas išreikšti pyktį yra būti apimtam įniršio priepuolio, bet išlaikyti pakankamai savitvardos, kad nenaikintum daiktų ir neišlietum savo įtūžio ant kito asmens. Pykčio protrūkis apsiriboja šaukimu, klykimu, keikimu, kai žodžiais įskaudinamas kitas žmogus. Verbalinė agresija objektui.
Loginis Pyktis
Geriausias būdas išreikšti pyktį - padaryti tai kuo maloniau ir protingiau ir vien tam asmeniui, ant kurio esi supykęs. Išspręsti problemą reiškia, kad abi pusės racionaliai ir logiškai ištirs ginčytiną klausimą, aptars, supras viena kitos poziciją ir prieis sutarimo, ką daryti.
Taigi, kiekvienas kopėčių laiptelis - tai vis geresnis būdas išreikšti pyktį. Suaugusieji patys turėtų būti geri pavyzdžiai, kaip teisingai išreikšti pyktį. Užuot draudus vaikui supykti ir perdėtai reaguoti į jo pyktį, reikia priimti jį tokį, koks jis yra, kaip jis reiškia pyktį, ir nuo to pradedant, jį ugdyti.
Pvz., vaikas suvaldo pyktį iki tam tikros pykčio kopėčių pakopos. T.y. jis yra nemalonus, išlieja pyktį ne ant tų žmonių (pvz., ant savo mažojo broliuko, o ne ant, to, kas jį supykdė). Tuomet tėvai nusprendžia, išmokyti jį nukreipti pyktį į deramą asmenį ir neišlietų jo ant jaunesnio broliuko. Kad tai išugdyti, reikia rasti laiko iškart, vos tik viskas nurimsta ir atmosfera tampa maloni. Šiuo momentu svarbu pagirti vaiką ir paaiškinti jam, kur jis, išreikšdamas pyktį, elgėsi teisingai. Paskui reikia paprašyti jo ištaisyti tą vieną atrinktą aspektą, kurį tėvai nori pakeisti - šiuo atveju neišlieti pykčio ant jaunesnio broliuko.
R.Campbell savo knygoje aprašo tai, kaip pats kalbėdavosi su savo vaikais: “Aš džiaugiuosi, kad tu išreiškei pyktį man. Kai tu laimingas, mudu su mama norime žinoti, dėl ko. Kai tu liūdnas, mes irgi norime tai žinoti. Ir kai tu supykęs, norime žinoti, kad esi supykęs. Didžiuojuosi tavimi, kad tu suvaldei pyktį. Tu neišliejai jo ant savo mažojo broliuko ar šuns, nieko nesvaidei, neiškėlei su pykčiu nesusijusių faktų. Tu aiškiai pasakei man, ką manai apie šią problemą. Tai gerai. Vienintelis dalykas, kurį padarei ne taip, - kad pavadinai mane tuo negražiu žodžiu. Kai tu pyksti, prašau vadinti mane tiesiog “….”.”
Žinoma, negalima automatiškai tikėtis, kad kitą kartą, kai paauglys reikš pyktį žodžiais, jis taip ir padarys. Gali prireikti daugelio kartų. Brendimas būna lėtas, palaipsnis ir sunkus, o dažnai ir skausmingas. Dauguma tėvų tikisi, kad jų paaugliai suvaldys pyktį brandžiai ir atsidurs ant aukščiausios pakopos be jokio lavinimo.
Pogimdyminė Depresija
„Visiškai negalėjau valdyti gyvenimo“, - prisipažįsta 35-erių Greta, išgyvenusi pogimdyminę depresiją. Dvidešimt trisdešimt procentų visų gimdžiusių moterų niekada nesikreipia pagalbos ir joms pogimdyminė depresija nenustatoma. „Neturėjau jokio palaikymo iš aplinkos. Mama prieš metus buvo mirusi, todėl nei fizinės pagalbos, nei paguodos nesulaukiau. Absoliučiai visą laiką būdavau viena, viskas buvo ant mano pečių. Kentėjau psichologiškai: aš tai sūnumi rūpinausi, o manimi niekas. Moteris sako, jog nelengvą psichologinę padėtį apsunkino ir neramus vaikelio būdas. „Dar ligoninėje slaugytojos ateidavo su tuo pačiu komentaru: „Jūs dar vis veeerkiat??“ Sūnus verkdavo be perstojo. „Be galo mėgstu savo darbą. Kai turėjau galimybę vėl į jį sugrįžti, pasijutau, kad vėl galiu valdyti savo gyvenimą. Iki tol plaukiau pasroviui. Verkdavau. Iš pradžių su sūnumi verkdavome dviese, paskui, jam nustojus, - viena. Iš bejėgystės, iš nuovargio, iš nenorėjimo judėti pirmyn. Manęs niekas nebedomino: nei draugai, nei išėjimai. Vos kelių valandų per dieną pabėgimas į darbą Gretos kasdienybei suteikė šviežio oro. Tai padėjo suprasti, kad gyvenime egzistuoja ne tik vaiko sauskelnės ir vežimėlio stumdymas. „Nebuvau savimi. Tą matė visa mano aplinka. „Po dviejų mėnesių terapijos pasijutau žmogumi. Po metų supratau, kad grįžta mano charakteris. Save pažįstu, galiu daryti sprendimus, pakovoti už save, nuspręsti, valdyti gyvenimą. Iki tol su manimi vyko, kas vyko. Buvau pasidavusi. „Dažnai nusivedu sūnelį į darbą. Iš aplinkinių nuolat gaunu komentarų, kad esu faina mama. Nesu iš tų, kurios nuolat sekioja paskui vaiką ir viską draudžia. Nebijau kam nors jo palikti, neskambinėju kas penkias minutes aiškintis, ar su juo viskas gerai, nesigraudenu atsisveikindama. Vaiką auginu savarankišką, galintį už save pakovoti. Jeigu jam ko nors reikia, eina ir pasiima, nėra prilipęs prie manęs. Vaikas - atskiras žmogus, o ne mano dalis.
Moterys po gimdymo tarsi kurį laiką neturi „šarvų“: padidėja jautrumas, liūdesys, svyruoja nuotaika, sunku susikaupti, vargina miego ir apetito sutrikimai, padidėja verksmingumas. Tačiau šie sunkumai nėra pastovūs. Tai vadinama pogimdymine melancholija, kurią patiria apie 60-80 procentų visų gimdžiusių moterų. Ji gali tęstis kelias valandas, dienas ar ilgiau (iki dviejų savaičių) ir paprastai praeina savaime. O pogimdyminė depresija gali pasireikšti per ilgesnį laikotarpį - per pirmuosius šešis mėnesius po gimdymo ar net po metų. Jai būdingi visi depresijos požymiai: nesibaigiantis liūdesys, tuštumos jausmas, interesų ir malonumo jausmo praradimas, užsisklendimas, savikritiškumas ir savęs nuvertinimas, nenoras bendrauti net su artimiausiais žmonėmis.
Moterys į motinystės rūpesčius dažniausiai tiesiog panyra, o vyras lieka nuošaly. Taigi dažnai būseną pakeičia didesnis vyro įtraukimas. Toks darbų pasiskirstymas gali iš esmės pakeisti situaciją. Taip pat svarbus gebėjimas atpažinti savo poreikius ir apie juos kalbėtis poroje, su kitais artimais žmonėmis, nebijoti remtis turimais resursais, leisti kitiems pasirūpinti mažyliu ar pačia mama, prašyti pagalbos, kai jos reikia. Mamai svarbu užsiimti malonia, kūrybine veikla. Svarbu rūpintis miego higiena, nusnūsti, pamedituoti. Mamai taip pat reikia vitamino D, gryno oro, taip pat saulės šviesos, nes ji teigiamai veikia kūno biologinius ritmus. Šios priemonės padeda sumažinti depresijos simptomus, tai pat užkerta kelią depresijai atsirasti.
Savaime praeiti gali tik pogimdyminė melancholija. Yra lengvesnių depresijos formų, kai žmogus atradęs daug resursų, dvasingumą, sportą sugeba iš to išsikapstyti pats. Vis dėlto rimta pogimdyminė depresija savaime nepraeina. Negydoma depresija kartais gali žmogų lydėti ir aštuonerius dešimt metų. Taip žmogus ir gyvena atsiribojęs, šeimoje santykiai atšalę.
Viešojoje erdvėje sukurtas šviesus, gražus motinystės įvaizdis - mama dažnai vaizduojama žvelgianti mylinčiomis, šiltomis, laimingomis akimis į vaiką, o realybė dažnai būna kitokia: dažnai jaučiamas didelis nuovargis, pyktis, nepasitenkinimas, nusivylimas savimi. Moterį gniuždo šis kontrastas, dėl to ji dažnai ima jaustis bloga mama. Įtaką daro ir biocheminiai veiksniai, tokie kaip hormono serotonino trūkumas. Depresiją lemia ir genai. Taip pat lemia ir psichologinės moters savybės: paprastai kenčia linkusios į savikritiškumą, tos, kurioms būdingas perfekcionizmas, siekiančios būti tobulos.
žymės:
Panašus:
- Vaiko gimdymo atostogos: viskas, ką reikia žinoti apie išmokas ir trukmę
- Sodra nėštumo ir gimdymo atostogos: išmokos ir tvarka
- Neįtikėtini Būdai Sustabdyti Plaukų Slinkimą Po Gimdymo – Veikia Išbandyti!
- Vaikų gaminami atvirukai: Kūrybiškos ir linksmai įkvepiančios idėjos kiekvienam sezonui!
- Šokiruojantys Naujagimių Akių Spalvos Pokyčiai: Atraskite, Kas Iš Tikrųjų Nutinka!