Pastaruoju metu pastebimas susidomėjimas memuarine literatūra.
Leidykla „Baltos lankos" gruodžio 14 dieną žada pristatyti uteniškio rašytojo Petro Panavo atsiminimų knygą „Įkvėpimo auka".
Tai savotiška Lietuvos istorija, prasidedanti nuo lenkų okupuoto Vilniaus krašto likimo pavaizdavimo.
Vaikystės prisiminimai, karo ir pokario metai parodomi labai įtikinamai.
Petras Panavas ilgus metus dirbo mokytoju.
Įdomiai rašoma apie Lietuvos Atgimimo laikotarpį.
Petras Panavas pats aktyviai dalyvavo Atgimimo procese, tris kartus buvo išrinktas į rajono tarybą, dirbo mero patarėju - vadinasi, sukaupė daug faktų, daug detalių, vertų istorijos.
Petras Panavas gerai susipažinęs su atsiminimų knygoms keliamais reikalavimais, sugeba pasakoti taip, kad būtų intriga.
Svarbiausia teigiamybė - mokėjimas rašyti gyvai, su humoru.
Net pažintys su žymiais žmonėmis apgaubtos humoro ir autoironijos skraiste.
Toks rakursas leidžia į žinomus ir mažiau pažįstamus reiškinius pažiūrėti naujau, stengiantis reflektuoti mūsų istorijos ir mūsų kasdienybės pliusus ir minusus.
Utenos Dauniškio gimnazijoje, kurioje Vytautas Petronis ilgus metus mokytojavo, vyko sveikinimo iškilmės.
LR Seimo narė Milda Petrauskienė pasveikino Utenos miesto garbės pilietį, Utenos rajono kultūros ir meno premijos laureatą Vytautą Petronį garbaus 90 metų jubiliejaus proga.
Linkėdama stiprios sveikatos, sėkmės ir kūrybingumo, Seimo narė sakė: „Nuoširdžiai sveikinu Jus gražaus ir garbingo 90 metų jubiliejaus proga.
Esate iš tų žmonių, kurių gyvenimas, kūryba ir darbas yra pavyzdys mums visiems.
Jus pažįsta visa Utena, Jūs mokėte ne vieną uteniškių kartą pažinti gyvenimą, pamatyti jo spalvas, jausmus ir grožį.
Dėkoju Jums už daugybę metų skleidžiamą dvasinį turtą, už tas dovanas, kurios, pavirtusios vertybėmis, nugulė į mūsų širdis, už Jūsų kūrybą, už jaunimui ir visiems norintiems nuoširdžiai dalijamą išmintį ir meilę.
Būkite visada toks jaunatviškas, energingas ir tvirtas.
Milda Petrauskienė įteikė Vytautui Petroniui gėlių puokštę, dovaną ir sveikinimo raštą.
Jubiliatą taip pat sveikino Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas, Dailės akademijos prorektorius Arvydas Šaltenis, poetas Petras Panavas, Utenos gimnazijos direktoriai, gimnazijos bendruomenė, buvę mokiniai, kolegos mokytojai ir kt.
Tokio sunkaus pavasario lietuvių literatūrai, Lietuvos rašytojų sąjungai, rodos, seniai nebuvo: vienas po kito per porą mėnesių mus paliko net trys iškilūs jos kūrėjai: Vytautė Žilinskaitė, Petras Panavas, Raimondas Kašauskas.
Skaudi žinia apie pastarojo mirtį mus pasiekė gegužės 28 dieną, nelikus nė pusmečio iki rašytojo devyniasdešimtmečio.
Mintyse jau ne vienas ruošėmės šio jubiliejaus paminėjimui.
Buvo ir kita graži dingstis: prieš keletą mėnesių išėjo naujausia (nesakau paskutinė) rašytojo knyga „Kalnas“, rinktinė, kurią sudaro keliolika naujausių apsakymų, retrospektyvus publicistikos ir eseistikos pluoštas „Pamatymai“ bei keletas reikšmingų ir turiningų interviu.
Dar tebelaikau ant savo rašomojo stalo šią knygą su brangia man dedikacija, draugišku vyresnio kolegos tonu linkinčia „kuo ilgiau neužmesti plunksnos“.
Jausdamas šiame palinkėjime ir priekaišto gaidelę, imuosi plunksnos pačiam liūdniausiam literatūros žanrui - nekrologui.
Gal ir pažeisiu šio žanro taisykles, atsisakydamas platesnės biografijos ir kūrybos apžvalgos, kuri šiandien lengvai prieinama įvairiuose informacijos kanaluose.
Ir ne tik todėl: devyniasdešimtmečio ir beveik septynis dešimtmečius aktyviai literatūroje besidarbavusio rašytojo biografija ir kūrybinis palikimas tiesiog sunkiai įspraudžiami į šio žanro rėmus.
Neakivaizdinė devyniolikmečio lituanisto pažintis su būsimu klasiku prasidėjo 1960-aisiais - kai perskaičiau tada dar nežinomo autoriaus apsakymų rinkinį „Saloje“.
Tenka priminti, kad tais laikais nebuvo tokio knygų pasirinkimo kaip šiandien.
Iki šiol likęs jos sukeltas įspūdis, kurio nenorėčiau sutrikdyti skaitymu po šešių dešimtmečių.
Kitas reikalas - „Suaugusiųjų žaidimai“ (1969), „Motociklininkai“ (1973), „Mažos mūsų nuodėmės“ (1975), „Gerumo kaina“ (1978), kuriuos skaičiau jau kaip literatūros mokytojas ar pradedantis literatūros kritikas.
Raimondą Kašauską galėčiau priskirti prie laimingųjų, kuriam net esminio vertybių perkainojimo epochoje neteko nei nutilti ilgesniam savo nueito kelio apmąstymui, nei droviai apgailėti kažkam kažkada atiduotą duoklę, nei teisintis dėl didesnių ar mažesnių klaidų.
Jo prozos esmingiau nepalietė senėjimo ar senstelėjimo dėmės, jis, atrodo, be pertraukos, be krizių ir lūžių tęsė rašytojo misiją, Atgimimo laikotarpiu kiek daugiau laiko skirdamas aktualiajai publicistikai, o vėliau pasinerdamas į jau įprastą romano stichiją.
Didžioji jo gyvenimo meilė, galingiausias jo kūrybos variklis buvo gimtoji Žemaitija, jos žaliuojančios kalvos, jos lėtoki, mąslūs, gilūs, tvirti, bet ir pažeidžiami žmonės, kurių išgyvenamas dramas, paslaptis, mįsles jis ir siekė visą gyvenimą įminti bei atskleisti.
Literatūros kritika beveik vienbalsiai pabrėždavo du ryškiausius jo prozos bruožus - psichologizmą ir lyrizmą.
Šiandien, kai kitos meno rūšys iš literatūros paveržė peizažą, Raimondas Kašauskas liko ištikimiausias jo meistras.
Kai poezijoje vis mažėja lyrikos, jis, lyg kompensuodamas praradimus, žavi lyriniais atodūsiais.
Atkurdamas atmintyje asmeninio bendravimo su rašytoju momentus, norėčiau ypač pabrėžti jo pagarbą skaitytojui, ne tik jaučiamą kūriniuose, bet ir išryškėdavusią literatūriniuose susitikimuose.
Be juokelių, be pataikavimo, be, kaip dabar pasakytume, populizmo apnašų jis interpretuodavo, komentuodavo savo kūrinius ir jų herojus, visada labai rimtai ir atsakingai.
Tą patį pasakyčiau apie jo santykį su literatūros kritika ar kritiku.
Jis nebuvo linkęs nei atmesti ar suniekinti kito nuomonę, nei skubotai, lengvai ją priimti.
Aš turiu pats tai apmąstyti ir perprasti, - taip maždaug apibendrinčiau jo poziciją.
Tam kartais reikėdavo ne savaičių ar net ne mėnesių.
Prisiminsiu Raimondą, kaip vienintelį iš didelio būrio prozininkų, su kuriais man teko bendrauti, kuris gal po metų ar dvejų, bet tikrai žinau, kad ruošdamasis pakartotiniam vieno romano leidimui, gurkšnodamas kavą, prisiminė seną pokalbį ir pasakė: o tada tu buvai teisus.
Tokiu „honoraru“, gautu tiesiai iš rašytojo lūpų, daugiau, rodos, ir nebuvau apdovanotas.
Ir ne vertinimą šiuo atveju noriu pabrėžti, o talpią, atskaitingą rašytojo atmintį.
žymės: #Gime
Panašus:
- Vaikų karas" Petras Cvirka: skaityti ar ne? Apžvalga ir analizė
- Petras Kazlauskas: Įkvepianti Kova su Astma ir Sveikos Gyvensenos Paslaptys
- Petras Gražulis: Įdomiausia Biografija ir Įtakinga Politinė Karjera
- Ar Tikrai Verta Vaiką Kelti Į Vyresnę Grupę Darželyje? Ekspertų Atsiliepimai Ir Naudingi Patarimai
- Neįtikėtini Jono Cigonos eilėraščiai vaikams: pasakos ir fantazijos, kurios užburs kiekvieną!