Jau beveik keturis dešimtmečius Selemonas Paltanavičius (g. 1956 m.) kalba, rašo ir pasakoja apie gamtos gyvenimą. Ko gero, žodis „gyvenimas“ čia pats svarbiausias. Gamta ir mes yra neatskiriama gyvybės proceso dalis - tokia svarbiausia išvada išplaukia iš Paltanavičiaus pasakojimo visumos.
Šio straipsnio tikslas - aptarti Paltanavičiaus knygas vaikams apie gamtą. Pats autorius tokių yra suskaičiavęs per 50. Bendras apibūdinimas būtų toks - tai kūriniai, skirti skaitytojams nuo ikimokyklinio iki vyresniojo mokyklinio amžiaus. Tai įvairių žanrų kūriniai, kuriuos galėtume skirstyti į mokslo populiariosios ir mokslo grožinės literatūros grupes.
Kitas skirstymas - į serijinius ir kitus leidinius. Jis apimtų abi minėtas kūrinių grupes. Grožinės literatūros grupėje rasime įvairių žanrų: pasakų, apsakymų, apysakų. Šis autorius turi savitą stilių, o kiekvienas jo pasakojimas sušildytas subjektyvaus požiūrio ir asmeninio santykio.
Paltanavičiaus kūryba vaikams iliustruoja literatūros tyrėjų pastebėtą ypatybę, kad „mokslo grožiniai kūriniai mokslo faktus perteikia grožiniais vaizdais ˂…˃, remiasi fikcija, vaizduote ir menine išmone“. Ši literatūra atlieka „įvairias socialines-komunikacines funkcijas - pažintinę, informacinę, mokomąją, didaktinę, estetinę ir kitas“.
Pasakojimai vaikams apie gamtą lietuvių literatūroje turi senas tradicijas. Svarbiausias praeities autorius - Pranas Mašiotas, siekęs pateikti žinių, auklėti ir mokyti pažinti. Visi jo pasakojimai apie gamtą turi ir svarbų emocinį užtaisą, veikiantį skaitytojo jausmus. Rašytojas laikėsi nuostatos, kad vaikai sunkiai suvokia panoraminius vaizdus ar smulkius portretinius aprašymus.
Ši pasakojimo tradicija išlieka ir vėlesniojoje lietuvių vaikų literatūroje. Prisiminkime Gediminą Isoką, Juozą Soką, Leonardą Grudzinską, Rimantą Budrį, Romą Sadauską, Aloyzą Každailį ir kitus. Vaikų literatūros tyrėjas Vincas Auryla, vertindamas ir apibendrindamas XX a.
Kalbėdama apie šiuolaikinius skaitytojus ir jų poreikį gauti informacijos vaikų literatūros tyrėja Neringa Mikalauskienė išskiria enciklopedines knygas, kuriose taip pat gausu vaikų literatūrai būdingų elementų: „Pastaraisiais metais atsiranda ne tik interaktyviosiomis vadinamų „popierinių“ knygų su vaikui patraukliomis užduotėlėmis, bet ir internetinių projektų, tarsi imituojančių „popierines“ knygas.“ Mikalauskienė mini svetainę www.pasakiškasmokslas.lt,kurioje numatoma surinkti visus pažintinius vaikų literatūros klasikos tekstus. Šiame kontekste - ir Paltanavičiaus knygos.
Knyga "Aš - lietuvis"
Savotiška grožinių ir pažintinių tekstų jungtimi Paltanavičiaus kūryboje galėtume laikyti knygą Aš - lietuvis („Terra Publica“, 2009). Joje - ištisas rinkinys anksčiau rašytojo kūryboje skambėjusių temų, susijusių su lietuvio tapatybe: Nemunas, augalai (grybai, uogos, vaistažolės) ir gyvūnai (žaltys, bitės, arkliai, gandras).
Tapatybės paieškos atveda ir į etnografijos, istorijos ir kultūros temas: kalba, tautinis kostiumas, medžio, lino ir molio dirbiniai, baubliai, sutartinės, kanklės, valgiai, vėliava, Lietuvos partizanai, S. Dariaus ir S. Girėno skrydis, M. K. Čiurlionis, margučiai, gintaras. Ko gero, šioje knygoje vaikams pirmąkart kaip nacionalinė vertybė iškeltas Čiurlionis ir jo kūryba.
Autorius yra arti savo skaitytojo, jis tarsi pabrėžia, kad ir pats įeina į lietuvio tapatybės suvokimo kontekstą, - tai jis, pasakotojas, ieško apibendrinimo ir atsakymo: „Lietuvių kalba man - gimtoji“ (p. 3); „Ar šiandien mes gerbiame ir saugome žalčius, ar jų nebijome?“ (p. 53) ir pan. Svarbi faktinės medžiagos pateikimo priemonė šioje knygoje - tautosaka: „Ar prisimeni pasaką apie Eglę, žalčių karalienę, ir jos vyrą - žaltį Žilviną?“ (p. 52).
Iš visų skyrių ryškėja, kuo mes, lietuviai, saviti, išskirtiniai, ką turime saugoti ir kuo didžiuotis. Didaktiką pridengia įtaigus pasakojimas ir meninis vaizdas. Galbūt informacija šioje knygoje galėjo būti labiau susisteminta, pavyzdžiui, kodėl margučiai neaptariami prie švenčių? Juolab kad skyrius „Margučiai“ prasideda klausimu „Kokios Velykos be margučių?“ (p. 62).
Svarbią informacinę funkciją ir šioje, ir kitose Paltanavičiaus knygose atlieka iliustracijos - dažnai tam pasirenkamos nuotraukos. Šioje knygoje jos ypač svarbios pažįstant valgomuosius grybus ir uogas, vaistažoles. Bet tokios nuostatos laikomasi ne visada.
Knyga "Vilkai"
Štai serijos „Pažinkime gamtą“ knygelėje Vilkai („Baltos lankos“, 2011) dailininkės Vandos Padimanskaitės piešiniuose ryškus kiekvienas vilko kailio plaukelis. Yra čia ir nuotraukų su informaciniais prierašais. Knygos nuotaiką kuria autoriaus žodžiai: „Negali būti miško be medžio ošimo, be paukščių. Jis bus negyvas ir be vilko alsavimo.“
Čia tiesiogiai tiesiamas kelias į žmogaus ir gamtos gyvenimo paralelę, griaunamas vilko kaip plėšrūno įvaizdis. Toks pasakojimo stilius ir susieja knygos informaciją apie vilką (lot. canis lupus): priklausymas šuninių šeimai (pilkasis ir rudasis vilkas), fizinės savybės (svoris, pėdos ir pėdsakai), paplitimas pasaulyje, gyvenimo būdas aprašomi moksliškai tiksliai, bet sykiu aktyviai įtraukiant į pasakojimą ir skaitytoją: „Kai pradeda švisti diena, vilkai iš medžioklės patraukia į savo namus. Gal žinote, kur stovi vilkų trobelė?“ (p. 13); „Taigi - visa Lietuva pasidalyta vilkų šeimų. Kiekviena pilkųjų šeimyna savo plotuose medžioja, gyvena, o tikrųjų tokių, kaip mes, namų - neturi“ (p. 13).
Pateikiama įdomi detalė, kad vilkai miega susirietę riestainiu, nosį, kad būtų šilčiau, prisidengę uodega. Su žmonių gyvenimu siejama vilko ištikimybė savo šeimai, pareigų pasiskirstymas ir tvarka: „Kaip gyvena tokia šeima, kaip pasiskirsto darbus ir pareigas? Šeimos barnių negirdėti, čia svarbiausi - vilkas ir vilkė. Dažniausiai visus auklėja ir šiepdama dantis perspėja vilkė. Nulenkti galvą ir nugriūti prieš vilkę ar vilką yra visiško paklusnumo ženklas, taip darydami ir rodydami savo prielankumą jaunikliai gali išvengti bausmės - aštrių dantų grybštelėjimo“ (p. 19).
Sužinome, kaip auga vilkų vaikai, kaip jie mokomi savarankiškumo ir medžioklės įgūdžių. Pasakojimo apibendrinimas: „Vilkas - narsus, ištikimas ir jautrus girios gyventojas.“ Sužinome, kad vilkai ėda mėlynes, medžioja šunis: „˂…˃ šis artimas giminaitis vilkams visada trukdo“ (p. 29). Knygoje yra skyrius „Vilkas pasakose ir dainose“, o paskutiniame skyriuje „Vilko vardas mūsų gyvenime“ vardijami su žodžiu „vilkas“ susiję vietovardžiai - pasirodo, jų yra daug ir įvairių. Autorius prieina prie išvados, kad lietuviai vilką visada laikė savu žvėrimi. „Gal jo ir bijodavo, bet visada prisimindavo dainose ir kasdienėje kalboje“ (p. Viršelio dail.
Serija "Mano Pirmoji Gamtos Enciklopedija"
Paltanavičiaus knygų rasime ir „Šviesos“ leidyklos serijoje „Mano pirmoji gamtos enciklopedija“. Ypač būdinga knyga - Sykiu su upeliu (2006), iliustruota nuotraukomis. Ir knygos, ir upelio istorijos pradžia - skyrius „Ištakos“, nuteikiantis jaukiam pasakojimui ir kelionei kartu su upeliu: „Girios atšlaitėlėje ruduoja po žiemos dar neišdžiūvę lapai. Pernai rudenį medžiai sumetė storą, purų lapų kilimą, bet sniegas jų sluoksnį suspaudė, prislėgė prie žemės. Tik priešais saulutę lapai sausesni - čia šilta, jau ropoja pirmos boružėlės ir skleisčiodamas sparnus spinduliais džiaugiasi drugelis dilgėlinukas. Po lapais, žemėje, ilsisi medžių šaknys ir augalėliai, kurie greitai išskleis lapelius, o neretas iš jų netrukus ir pražys. Čia slapstosi rudenį nukritę riešutai ir kėkštų „pasodintos“ gilės. Po lapų kilimu, pasislėpęs nuo mūsų akių, vinguriuoja mažas mažutėlis upeliukas. Jis visai siauras, uodo peržengiamas“ (p. 8).
Mažo upeliuko pradžios kelionę sustiprina gamtos atbudimo vaizdas, o gausūs deminutyvai, kitos poetinės priemonės kuria vaizdingo pasakojimo įspūdį, Knygos struktūra - geografinė upelio istorija, atsispindinti skyrių pavadinimuose: „Ištaka“, „Senvagė“, „Brasta“, „Santaka“. Su upe susijusių terminų randame ir tekste, jie išskirti mėlyna spalva: žiotys, properša, upių baseinas, vandens talpykla, tvenkiniai, ežerai, vandenskyra…
Kiti skyrių pavadinimai ir terminai susiję su upelio gyventojais (žuvys, bebrai, kiti vandens gyvūnai) ir žmonių veikla prie upės: „Malūnas ir elektrinė“, „Kaimas“, „Saugokis, upe!“. Pastarajame skyriuje kalbama apie kanalizacijos vandenis, jų valymą, biologinius ir cheminius teršalus. Iškyla biologinės grandinės paveikslas - viskas gamtoje susiję: „Plėšri lydeka, kasdien sugaudama po vienį ar dvi raudes, per keletą gyvenimo metų organizme švino sukaupė labai daug. Jei lydeką pagaus žvejas ar nutvers erelis žuvininkas, sykiu su maistu jie gaus ir pavojingą švino porciją“ (p. 31).
Knyga baigiama žemėlapio skaitymu: autorius siūlo pasekti jame upelio kelią iki Baltijos jūros, o kartu pabrėžia tikros kelionės gamtoje svarbą. Apie keliones upe, valtis ir jų rūšis autorius kalba skyriuje „Upių keliais“, o knygos pabaigoje sako: „Žemėlapyje daug ko pavaizduoti neįmanoma. Gyvūnai, augalai ir upės gylis jame neatsispindi. Tačiau to ir nereikia - antraip niekada nekeliautume sykiu su upeliu, o tik sėdėtume namuose ir vartytume žemėlapius“ (p. 36).
2006 m. toje pačioje serijoje išleistos rašytojo knygos Mano Raudonoji knyga, Lietuvos draustiniai, Kur keliauja gyvūnai ir Gyvūnų namai. Kūriniams būdingas ekologinis pasakojimo aspektas, mintis, kad nuo kiekvieno iš mūsų priklauso gamtos (ir žmogaus) gyvenimo kokybė. Tačiau didaktika ir vėl dažnai paslepiama po pasakojimu ar meniniu vaizdu.
Iš šių knygelių išaugo „Šviesos“ leidyklos 2012 m. Jau pirmosiose pažintinėse lietuvių vaikų literatūros serijose „Smalsutis“ ir „Tėviškė“ randame Paltanavičiaus knygų. „Smalsučio“ serijoje 1988 m. pasirodė jo Paukščių laikrodis. Šioje serijoje svarbus meninis pasakojimas, knygučių autoriai - rašytojai (Vytautas Petkevičius, Vytautas Misevičius ir kt.) ir mokslininkai (Rimantas Karazija, Paltanavičius ir kt.), gebantys valdyti meninį žodį. O „Tėviškės“ serijos knygoms, skirtoms jaunesniojo mokyklinio amžiaus skaitytojams, dažnai buvo prikišamas faktinės medžiagos perteklius, akademinis pasakojimo būdas.
1989 m. išleista Paltanavičiaus knygelė Raudonkojis raudonsnapis iš kitų „Tėviškės“ serijos knygų išsiskiria pasakojimo ypatybėmis, siekiu sušildyti informacinę medžiagą. Štai kaip autorius skaitytojams prisistato anotacijoje: „Daugiau nei prieš tris dešimtis metų (1956), sausį, per pačius žiemos šalčius, mano gimtajame Užbalių kaime pasirodė gandras. Kaip jis atskrido žiemą ir kodėl manęs negalėjo atnešti kas nors kitas - man buvo svarbūs klausimai, kuriais įkyrėdavau savo Mamai. Vėliau susidraugavau su visais paukščiais: tuoj už gimtųjų namų kiemo gaudė plati giria. Esu biologas ˂…˃. Susikaupusius įspūdžius pasakoju jauniesiems skaitytojams. Ši mano knygelė - jau šešta.
„Asvejos“ leidyklos serijoje „Atrandu pasaulį“ išleista Paltanavičiaus knygelė Kas girelėj ošia (2009). Joje autoriui talkina daugelio jo knygų dailininkė Lina Eitmantytė-Valužienė. Čia pasakojama apie 99 Lietuvoje augančias medžių rūšis. Šią ir kitas serijos knygas (Ir meška, ir skruzdėlytė, 1994; Jie gyvena su mumis, 1995) sieja meninis pasakojimas: „Kai pavargstame mokykloje ar darbe, pailsėti važiuojame į mišką. Medžių šlamėjimas, miško kvapai ir garsai gydo geriau už vaistus, tad vakare sugrįžtame žvalūs ir pamiršę ankstesnį nuovargį“ (p. 3).
Knygoje randame informacijos apie medžio sandarą, kamienų, lapų rūšis - su piešiniais ir dalių pavadinimais. Medžio istorija pasakojama nuo sėklelės iki suaugusio medžio, supažindinama su žiemą vasarą žaliuojančių spygliuočių medžių ir krūmų rūšimis, visžaliais ir vasaržaliais lapuočiais. Tokie mums pažįstami ąžuolai, klevai ir beržai yra bent kelių rūšių - tai gerokai praplečia skaitytojų žinias, skatina atidžiau į medžius įsižiūrėti, įvertinti, pamėginti atskirti…
Ši knyga - tarsi medžių žinynas, kuriame rasime ir miško, ir sodo, parko augalų (šilkmedžiai, obelys, kriaušės). Atsivertę knygos turinį, matome šią sistemą, galime paskaityti apie dominantį medį ar krūmą. Knyga baigiama skyriumi „Renkame medžių kolekciją“, kuriame mokoma, kaip sudaryti medžių lapų herbariumą, medžių nuopjovų, vaisių ar sėklų kolekciją.
„Baltų lankų“ leidyklos serijoje „Ką skaitai?“, skirtoje 7-11 metų vaikams, - Paltanavičiaus knygelė Kaip atgimsta gamta? (2012), iliustruota Karolio Strautnieko. „Pavasaris išaušo kovą, tada tirpo sniegas, tekėjo upeliai. Ar plukdei juose laivelius?“ - iškart teiraujasi autorius skaitytojo. Teksto knygelėje nedaug, mažiau ir informacijos, pasakojimus susieja pavasario tema - gamta, žmonės, žiedai, paukščiai, bitės ir pavasario darbai („Mes ir balandis“). O kokie pavasario skanėstai? Sula, pušų ūgliai… „Pabandyk, gal ir tau patiks“ (p.
„Žaros“ leidyklos serijoje „Skaityk, klausykis, spalvink“ randame Paltanavičiaus knygelę Gyveno kartą debesėlis (2014) su kompaktine plokštele, kurioje istoriją apie debesėlį skaito pats autorius. Knygą itin šiuolaikiškai iliustravo Ieva Babilaitė. Tai pažintinis kūrinys patiems mažiausiems. Su gamta, metų laikais supažindinančio teksto jungtis - personažas kaimynas Petras, dėl žilų plaukų kupetos ir gyvumo (skrieja gatve riedučiais) pramintas dėde Debesėliu. Knygos puslapiai nesunumeruoti, viršelio aplankai ir siūlomi nuspalvinti piešiniai primena piešimo sąsiuvinį ar spalvinimo albumą. Paltanavičius išleido ir garsų knygelę patiems mažiausiems Lietuvos paukščiai: paklausyk, ką jie sako („Alma littera“, 2014). Šios dvi knygelės toliau plėtoja pirmųjų žaislinių knygelių apie gamtą tradiciją - 1996 m.
Grožinė Kūryba
Kita Paltanavičiaus kūrinių grupė - grožinė kūryba. Pati naujausia knygelė - Maži ežiuko sapnai („Nieko rimto“, 2015), kurią iliustravo rašytojo pamėgtoji Lina Eitmantytė-Valužienė. Realus gamtos pasaulio gyvūnas ežiukas naktį panyra į sapnus, kur jis jau tampa pasakų personažu: verda arbatą mėnuliui, ruošia bičiuliams dovanėles, plaukioja upelyje, skraido balionėliu. Atmintyje iškyla Mikės Pūkuotuko, balionu kylančio prie bičių drevės, paveikslas. Tokią realaus ir pasakinio pasaulio sąsają randame ir kitose autoriaus knygose.
Pasaka - vienas mėgstamų Paltanavičiaus žanrų. Dar 1987 m. pasirodžiusios knygelės patiems mažiausiems Ir aš turiu saulutę („Vyturys“; iliustravo Rima Stasiūnaitė) herojai - gamtos pasaulio gyventojai. Čia taip pat yra informacijos apie gamtą, bet pasakos forma ją tarsi išlydo meniniame žodyje. Pirmoje pasakoje „Pasaka apie rudeninį žiogą“ prisistato pats pasakotojas: „Jis atskrido paviliotas mano stalinės lempos šviesos, nutūpė ant palangės priešais ir ilgai dzireno savo smuikeliu“ (p. 3). Savo dalyvavimu autorius struktūruoja pasaką - jos pabaigoje vėl grįžtama prie to paties: „Taip ir liko neparašyta pasaka apie nuo šalnų išgelbėtą gėlę. Parašiau tik apie rudeninį žiogą“ (p. 6). O užbaigia knygelę pavasarinė pasaka „Kerplėšinis iškeliauja“.
Kerplėšinis, paraistės augalas, svajoja iškeliauti į šiltuosius kraštus, bet niekaip negali atsiplėšti nuo gimtosios vietos - prieš mus prabėga visi metų laikai, stebime augalų augimą, jų sąsajas: „Kai pasibeldė pavasaris, jo šaknys keistai įsitvėrė žemės, o nuo kelmo atsiskyrė kelios žalios ataugėlės. Praėjo vasara, ir štai jau žaliavo ...
Panašus:
- Pavasario stovyklos vaikams: pramogos, edukacija ir aktyvus laisvalaikis
- Atraskite Pavasario Daineles Vaikams: Žodžiai, Melodijos ir Linksmas Įkvėpimas
- Neįtikėtinos Kelionių Idėjos Vaikams Pavasario Atostogoms – Atraskite Smagiausias Pramogas!
- Neįtikėtinos pavasario vaikų darbeliai: kūrybinės idėjos, kurios sužavės kiekvieną darželį!
- Sužinokite, ką jūsų gimimo data atskleidžia apie jūsų sėkmę su akmenimis!
- Vaikiškos Apsauginės Tvorelės: Geriausi Patarimai, Atsiliepimai ir Rinkos Lyderiai