Dokumentinis filmas „Kūdikiai“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti pernelyg paprastas. Tačiau ar žmogaus gyvenimas gali būti paprastas, yra filosofinis klausimas, į kurį iš patirties ir intuityviai galima atsakyti - ne.
Todėl pasižiūrėti „Kūdikius“ verta ne tik dėl to, kad dar kartą įsitikintum, koks skirtingas nuo pat pradžių vis dėlto yra žmogaus gyvenimas ir kaip įdomu stebėti augančius žmones.
Nuostabu, kai filmas apie žmogaus gyvenimo pradžią pateikiamas dokumentine forma ir juo nesiekiama manipuliuoti žiūrovų simpatija mažiems vaikams.
Jeigu režisierius Thomas Balmes ir turėjo tokį tikslą, tai jį puikiai užmaskavo po atviru pieningų krūtų ir gimdymo scenos demonstravimu, kurių niekaip nepavadinsi žaviomis.
„Kūdikiai“ puikūs kaip tik dėl to, kad šis filmas yra visiškai natūralus žvilgsnis į kūdikių gyvenimą ir pirmąsias pažintis su aplinka.
Vaikai čia - be jokių saldžių rožinių kaspinukų: demonstruojanti charakterį japoniukė, katiną vedžiojantis klajoklių vaikas, drąsiai besijaučiantis karvių bandoje - vaikai, kokie yra.
Žiūrint filmą, stebina aplinkos, tėvų ir pačių kūdikių įvairumas. Visi vaikai yra labai individualūs ir filme atsiskleidžia skirtingos jų asmenybės.
Tai mergaitė Ponijao iš kaimelio Namibijoje, japoniukė Mari, gyvenanti Tokijuje, berniukas Bayargalas iš Mongolijos bei su šeima San Franciske įsikūrusi amerikietė Hattie.
Ponijao kartu su tėvais, Himba genties nariais, auga Namibijoje. Bayargalas gyventi mokosi tarp karvių ir avių bandų Mongolijos stepėse. Hattie valgo tik daržoves, mat jos tėvai amerikiečiai - ekologai vegetarai. O Mari pirmąsias gyvenimo dienas leidžia tarp dangoraižių, pačiame Tokijo centre.
Filmo kūrėjai teigia, jog aktorių atranka buvo labai neįprasta, nes aktorius reikėjo rinktis dar jiems negimus.
Naujagimiui , kūdikiui viskas yra didis nuotykis. Mes norėjome būti šalia, kai jie pirmą kartą išgirdo muziką ar pradėjo vaikščioti.
Kai jie staiga sugeba tiesiai atsistoti, apima nuostabus jausmas. Norisi šaukti ir ploti. Tai - svarbiausias momentas.
Filmo režisierius Thomas Balmès neslepia, kad tai - filmas ne vien apie kūdikius. „Būtent todėl jis skirtas ne tik jauniems tėveliams su mažais vaikais ar poroms, planuojančioms šeimos pagausėjimą.
Filmas - nuostabi gyvenimo šventė, įkvepianti kiekvieną iš mūsų šypsotis ir būti geresnius.
Tai - pati tikriausia dokumentika, kokią tik esu daręs, ryškiausias prisilietimas prie grynos dokumentikos. Dauguma dokumentinių filmų yra prodiusuojami kaip vaidybiniai ir tai nužudo jų išskirtinumą. Bet šitame filme pasirinkome kitą kelią: čia nebuvo jokio įgarsinimo, jokio scenarijaus.