Justinas Marcinkevičius vaikams parašė ne tiek jau daug - beveik viskas telpa į vieną rinkinį „Laukinė kriaušė“.
Įdomu minėti, kad poeto kūryba prasidėjo nuo vaikų literatūros.
Žvelkime: 1955 metais pasirodo pirmoji knyga suaugusiems - „Prašau žodžio“.
Tais pačiais metais ir knyga vaikams „Daina prie laužo“. 1956 metais „Dvidešimtasis pavasaris“ suaugusiems.
„Grybų karo“ radimosi istoriją girdėjau iš pirmų lūpų ir mielai ją atpasakosiu.
Grįždami iš iškilmių Kunigiškėse kalbėjomės apie miškus ir apie grybus.
Išgirdusi, kad poetas nėra aistringas grybautojas, nenustebau - na, negrybauja žmogus, ir kas? Ir man miškas svarbus ne dėl grybų.
Atsipeikėjau po dešimties kilometrų: „O kaip Jūs parašėte „Grybų karą“ ?
Poetas skaniai nusikvatojo ir pasipasakojo, kad po studijų dirbo „Genio“ redakcijoje.
Jam reikėję skambinti autoriams, prašyti iš jų kūrinių vaikams, o prašyti - lyg nepatogu, lyg nejauku.
Tie „Grybų karo“ parašymo metai svarbūs ir mano, ir vėlyvesnėms kartoms.
Neįmanoma net įsivaizduoti, kiek Lietuvos žmonių vaikystėje yra kopę į sceną tam, kad joje pavirstų baravyku pulkaunyku, jo žmona paliepe ar kazlėku.
Tai, ką dabar skaitysite, gal ir juokinga. Gal… Vis tiek parašysiu: man atrodo, kad jau tuomet, šeštajame dešimtmetyje, pasireiškė dramaturgo Marcinkevičiaus galia.
„Grybų karas“ be jo autoriaus noro ar prašymų pats savaime pasiprašė būti vaidinamas.
Jis vaidinamas ir dabar - kuo keisčiausiai, įvairiausiai interpretuojamas.
Tartum priklausytų ne autoriui, tartum būtų atsiradęs pats sau.
Kažin ar tais „Genio“ metais kam nors Lietuvoje (ir ne tik joje…) buvo žinoma vaikams kuriančių žmonių pareiga: tekste įrašyti vieną sudėtingą žodį - tik vieną, tačiau tokį, kad vaikai ir tėvai turėtų dėl ko pasukti galvas.
Šią tradiciją pradėjo britė Beatrix Potter (Beatričė Poter), žymiųjų istorijų apie „Triušį Petriuką“ autorė.
Vaikų literatūra domiuosi senokai - nuo studijų metų, tačiau žinia apie prasmingą tradiciją mane pasiekė ne taip jau seniai - tik prieš keletą metų.
Tai - paliepė, ta pati, kuri vyrui kariauti liepė.
Esu apklaususi ne vieną aistringą grybautoją: kas ji, koks tai grybas?
Atsakymo neišgirdau.
O paliepė - tai lactarius velerius, ūmėdinių šeimos ketvirtos kategorijos grybas, panašus į gruzdą, tačiau tik panašus.
Jis vadinamas kremelde, pakaste.
Dabar atsiverskime tą „Pažadėtąją žemę“ - Vaižganto premijos laureatę.
Suprantama, kad elgiuosi nekukliai, tačiau ieškau savo pačios interviu su poetu, rašyto 2000 metais.
Visada, kiek save pamenu, skubu teirautis žmonių, ką jie vaikystėje skaitę, kokios knygos padėjo jiems augti.
Justino Marcinkevičiaus atsakymas: „Mano pagrindinis, prigimtinis vedlys buvo liaudies daina.
Ir šiandieną eičiau paskui ją į pasaulio kraštą.
Augau be knygų, be muzikos, be teatro.
Ar jaučiate, kaip ataidi senesnių laikų daina?
Joniukų ir Joniukių Lietuvoje esama - o dar kiek - ir dabar.
Lankydama vaikų globos namus esu patyrusi: retsykiais prozininkams su savąja proza tenka tik patylėti.
Bendraujame su vaikais, kurie neskaitę knygų, nematę teatro ir… niekada negirdėję jokių liaudies dainų.
Jie nesukaupia dėmesio ties ilgesniu sakiniu, painesniu siužetu.
Reikia poezijos.
Dabar pats laikas paklausti „Grybų karo“ žinovų ir gerbėjų: tai kuo tas karas baigiasi?
Kas jį laimi?
Žvilgtelkime atidžiau ne tik į Justino Marcinkevičiaus grybus, bet ir į kitus kūrinius vaikams.
Lietus ir vėjas - jie dominuoja poeto vaikų literatūroje, jo eilėse.
Knygoje „Laukinė kriaušė“ radau „Vėjo pasaką“.
Joje kalbasi senelė ir Onelė - mergaitė, panorusi suvokti, kas laiko duris, ką kalba pieva, kas numeta skarelę, kas dedasi malūne.
Justino Marcinkevičiaus dukra Jurga pasakojo, kad jos mėgstamiausias kūrinys - „Greitoji pagalba“.
Tai - lėlių pasaulis, tai - miesto kultūra, tai - vaikų kambarys, kuriame gamtos beveik ir nėra.
Tie Marcinkevičiaus poeziją vaikams draikantys, pakylėjantys vėjai, tie jo mėnuliai ir saulės, tos voro vestuvės, ta vabalų įvairovė privertė mano ranką tiestis į poezijos lentyną ir ieškoti dar vieno poeto.
Ar prisimenate? Kas autorius? Oskaras Milašius.
Taip jau nutinka: viena knyga šaukiasi kitų.
O man vaidenasi dar viena vaikystė.
Štai atvažiuoja Rašytojų klubo siųstas autobusiukas į Sūduvos laukus ir jose įkurtus vaikų namus, štai pasitinka mus, atvykusius su knygomis, suaugę žmonės, bet ne tik jie.
Ir berniokas, tą knygų maišelį čiumpantis, nešantis.
Tai jis - tik jis vienintelis - po susitikimo prie dovanotų knygų prilekia, jas varto.
Pagal pranešimą, skaitytą Prienuose, konferencijoje „Laiko negali pasirinkti“, skirtoje Justino Marcinkevičiaus 85-osios gimimo metinėms (2015 m.
Prienų „Ąžuolo“ priešmokyklinukai spalio 22 d. svečiavosi Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje.
Daugelis iš mažųjų šioje bibliotekoje lankėsi jau ne pirmą kartą, todėl džiugiai dalinosi prisiminimais apie viešnages bibliotekoje kartu su jų lankytų lopšelių-darželių grupių draugais ir auklėtojomis, pasakojo, kokias knygeles tada jiems skaitė bibliotekininkės, su kokiais knygelių veikėjais jau yra pažįstami.
Nurimus pirmiesiems įspūdžiams, bibliotekininkės pakvietė vaikučius apžiūrėti knygų parodėlę, į kurią pateko pačios gražiausios pasakų knygelės mažiesiems skaitytojams.
Čia buvo ir lietuvių liaudies, ir įvairių kitų pasaulio tautų pasakos, ir vieno žymiausių pasakininkų Hanso Kristiano Anderseno pasakų knygos, ir šiuolaikinių lietuvių rašytojų, rašančių vaikams, knygelės.
O viena knyga vaikus sudomino ypač, nes - iš kurios pusės ją beverstum - vis į pasakos pradžią pataikai!
Taip neįprastai išleista Justino Marcinkevičiaus eiliuotų pasakėlių vaikams „Voro vestuvės“ ir „Grybų karas“ knygelė.
Kadangi vaikai bibliotekoje lankėsi rudenį, tai ir pokalbis pasisuko rudens takeliu, į mišką, grybauti!
Ta proga vaikai prisiminė, kokius grybus pažįsta, kokius kartu su tėveliais renka, o ištrauką apie rudeninį grybų lietų iš eiliuotos Justino Marcinkevičiaus pasakos apie neįtikėtinus grybų nuotykius paskaičiusi bibliotekininkė pakvietė mažuosius bibliotekos lankytojus pažiūrėti animacinį filmuką „Grybų karas“ ir sužinoti, kuo baigėsi grybų pulkaunyko Baravyko ir jo kariaunos žygis į karą parnešti šilko skarą.
„Vienas šleivas, / Du kreivi, / Keturi - pusiau gyvi. / Penktas - mažas ir kuprotas, / O šeštam - įlūžęs kotas.
Daug šurmulio, daug juoko, daug šviesių emocijų trykšte tryško!
O juk taip ir turi būti, kai susitinki su knyga.
Ir ne bet kokia knyga, o su pasaka!
Kaip juokavo pats šios pasakėlės autorius Justinas Marcinkevičius, tai pati skaitomiausia ir populiariausia jo knyga.
Atėjo šiltas gražus ruduo.
Neseniai nulijo ir miškas spindėjo lyg vaivorykštė.
Po lietaus grybai šoko iš samanų pasižiūrėti saulutės.
O kaime vaikai susiruošė grybauti.
- Vaikai, grybai dygsta! - šaukė Petriukas.
- Eikim visi grybauti!
Vaikai, pasigriebę pintines, nuskuodė į mišką.
- Ei, grybai, baravykai! - sušuko Baravykas-Pulkaunykas.
- Vaikai ateina, slėpkitės, kur kas galit.
Tuojau baravykai pasislėpė, kur kuris sugebėjo.
Vieni apsiklojo samanomis, kiti palindo po lapais.
- Ei, aš radau ūmėdėlę! - pasakė Jonukas.
- Žiūrėkit, kokia graži.
- O aš lepšę.
Mano dar gražesnė.
- Ne, ne.
Gražiausias - raudonviršis, - tvirtino Onutė.
- Pažiūrėkit, jei netikit.
- Ką jie čia šneka? - supyko Baravykas-Pulkaunykas.
- Nėra gražesnių grybų už baravykus.
Ir išlindo baravykai iš po samanų, norėdami pasirodyti, kokie jie gražūs.
- Kiek daug dailių baravykų! - nudžiugo vaikai.
- Rinkime tik juos!
Kai vaikai vakare grįžo namo, jų pintinės buvo prikrautos tik baravykų.
O miške likęs Baravykas-Pulkaunykas mojo vaikams ranka, kad ir rytoj ateitų grybauti.
Vaikai, eisim grybauti! - sušuko Petrukas, vaikų didžiausiasis.
Vaikai netrukę pasiėmė pintinėles ir nubėgo į mišką.
- Grybai, klausykite! - tuojau suriko senis baravykas, visų grybų pulkaunykas.
- Klausykit: vaikai į mišką atbėgo, lapais prisidenkit, kad nerastų!
Senis tuojau mažuosius baravykėlius samanomis užklostė, pats po lapu palindo.
Visi grybai paklausė, tik musmiriai ir visoki šungrybiai dar aukščiau galvas iškėlė, kad juos greičiau pamatytų.
- Raudonviršį radau! - sušuko Stasiukas.
- Tokį gražų, kepurėlė raudona.
- O aš voveraitę! Mano dar gražesnė, - ginčijosi Juozukas.
- Ką jie čia niekus giria, - sumurmėjo baravykai.
- Nėr grybų, puikesnių už baravykus.
Tegu pasižiūri.
Ir išlindo baravykai iš po lapų.
Vaikai apsidžiaugė, baravykus pamatę, ir šoko dėtis juos į pintinėles.
Panašus:
- Žiemos pasaka vaikams: knygos, filmai ir idėjos šventiniam laikui
- Kalėdų pasaka vaikams: stebuklingos istorijos ir nuotykiai
- Neįtikėtinos Gražios Pasakos Vaikams Prieš Miegą, Kurios Užburia Kiekvieną!
- Bardų Dainos Vaikams: Atraskite Senelės Pasakų Magiją ir Naujus Talentus!
- Kaip Suvaldyti Piktą Agresyvų Vaiką: Efektyvios Priežastys ir Sprendimai
- Naujagimio Tuštinimosi Dažnumas: Svarbiausi Patarimai Tėvams, Kad Būtumėte Rami