Vaikystė - nerūpestinga ir lengva, kaip drugelis. Žmogus užauga lydimas gražiausių pasakų. Jose tiek daug gerumo, grožio ir spalvų.
Seniai seniai, kai dar žmonių nebuvo, gyveno mėnulis ir saulė. gyveno šviesioje pilyje ir vienas kitą labai mylėjo. Begyvendami susilaukė ir gražios dukters. Dukteriai davė Žemės vardą. Daug metų Mėnulis su Saule gražiai gyveno, bet vieną dieną ėmė ir susipyko. - Tu tokia...
Seniai labai seniai, ramios pievos pakraštyje gyveno ryškiai raudona boružėlė, vardu Jūratė. Ji buvo jau didelė boružėlė: mokėjo skraidyti aukštai ir plačiai, praskrisdama visuomet mandagiai pasisveikindavo su gėlytėmis, o dienai pasibaigus mėgdavo tiesiog pasėdėti ir pasimėgauti besileidžiančios saulės spinduliais. Vieną dieną, skrisdama virš pievos, Jūratė pastebėjo, kad oras vėsesnis nei įprastai, o ir gėlės nebežydi - pamažu gulasi ant žemės ir užmiega.
„Šalta darosi… Nu čia dabar. Godai tai nepatiks.“ Kas ta Goda? Goda buvo jos geriausia draugė - putli, sultinga braškė. Ji augo sau ant tvirto stiebo ir kvepėjo saldžiausiai visoje pievoje. Vasarą jos dvi netikėtai susidraugavo ir beveik kasdien susitikdavo pasidalinti pievos naujienomis ar paskaičiuoti kiek spalvų yra ant pro šalį skrendančių drugelių sparnų.
Taigi, netrukus Jūratė pasiekė savo draugę braškę, kuri žiūrėjo sau ramiai į tolį nieko neištardama. „Goda, kas atsitiko?“ - susirūpinusi paklausė Jūratė. „Jaučiu, kad artėja vasaros pabaiga“, - tyliai tyliai ištarė braškė. - „Saulė nebe taip šildo, daug uogų jau nuskintų. Netrukus ateis laikas ir man atsisveikinti“.
Jūratės mažytė širdelė suvirpėjo. Jai labai patiko žaisti su Goda ir ji nenorėjo, kad vasara baigtųsi. „Nenoriu! Ką darysime, kai vasara baigsis?“ - paklausė Jūratė. „Nežinau…“ - teištarė Goda.
Kaip tik tuo metu netoliese grakščiai stovėjusi aukšta geltona saulėgrąža pasilenkė ir nusišypsojo. „Neliūdėkite mergaitės. Vasaros pabaiga dar nereiškia, kad baigiasi viskas, kas gera. Tai tik reiškia, kad ateina pokyčiai. Bet kiekvienas metų laikas gali pasiūlyti ką nors nuostabaus“.
„Aš tai puikiai suprantu, saulėgrąža. Esu mačiusi vieną rudenį ir žinau kur įsikurti, kai atšals. Tačiau kas nutiks Godai?“ - Paklausė Jūratė. - „Ar vasarai pasibaigus jos neliks?“
Apvalus auksinis Saulėgrąžos veidas švytėjo šiluma. Ji suprato draugės susirūpinimą, ir švelniai atsakė: „Godai, kaip ir visoms braškėms, laikas kaboti ant stiebo baigsis, ji jau atliko savo užduotį - užaugo didelė ir stipri, o kitais metais iš jos subrandintų sėklų užaugs nauji braškių krūmeliai. Jie vėl žydės, ir vėl užderės braškės, kurios papuoš laukus bei įsilies į spalvingą vasarinį šurmulį!“
Goda, išgirdusi Saulėgrąžos žodžius, susimąstė. „Nauja pradžia. Man tai patinka“, - pasakė ji, didžiuodamasi, kad taip gerai užaugo.
Jūratė atsiduso, kiek palūkėjo. „Šaunuole, Goda, - padrąsino ją ir boružėlė Jūratė. - „Žinai ką? Aš pasirūpinsiu, kad naujai išdygusios braškės kitą vasarą pievoje praleistų taip pat smagiai kaip ir tu.“ Braškytė nusišypsojo.
Atsisveikinusi su Goda, boružėlė Jūratė patraukė į miško gilumą. Dienoms bėgant ji stebėjo kaip rudens lapai tapo auksiniai. Jie taip gražiai supdamiesi leidosi žemyn, o nusileidę atrodė lyg spalvotas patalas. Besigrožėdama ji surado ir žiemai besiruošiančių boružėlių būrį.
„Pasiruošusi?“ - paklausė viena iš būrio. „Pasiruošusi!“ - atsakė Jūratė ir prisijungusi prie būrio nusiteikė žiemos poilsiui.
Vieną gražią rudens dieną vaikai nubėgo į miškelį. Pageltę lapai byrėjo nuo medžių šlamėdami: „Žiema eina, žiema eina”. Mindžiodami braškančius lapus, vaikai gaudė, rinko kur gražesnius. Mažiausioji, Julytė, supratusi lapų šlamėjimą, pagavo rykštelę ir ėmė juos plakti bardama: - Kam jūs žiemą šaukiant, kam žiemą šaukiat! - Ne mes šaukiam, pati ateina, - dar smarkiau sušlamėjo lapai, vėjeliui pakilus. - Mes vasaros darbą atlikom, dabar prie kito skubinamės.
Julytė negalėjo suprast, kokį darbą lapai dirbti galėjo. - Mes medžiams maistą gaminome, - sušlamėjo lapai. - Ką šaknys per kamieną iš žemės atsiųsdavo, mes iš oro uždaro pridėdavome, gardžiai užvirdavome viralą, siųsdavome pažieviu per visą medžio liemenį. Gardžiai, sočiai valgydinome medžius per vasarą, o dabar jau saulutė šilumos per mažai beduoda; taigi virtuvę uždarę, skubinamės žemyn medžio sėklų apkloti, kad šaltis nepagadintų.
Julytei pagailo, kad medžiai per žiemą nemitę bus. - Ištūrės, ištūrės, - ramino lapai, - pavasarį naujais lapais apsidengs, per vasarą vėl atsivalgys visai žiemai. Taip buvo, taip ir bus - medžiai nepražus.
Gražiausių lapų pluoštus prisirinkę, vaikai raudonskruosčiai namolio parbėgo.
Panašus:
- Žiemos pasaka vaikams: knygos, filmai ir idėjos šventiniam laikui
- Kalėdų pasaka vaikams: stebuklingos istorijos ir nuotykiai
- Neįtikėtinos Gražios Pasakos Vaikams Prieš Miegą, Kurios Užburia Kiekvieną!
- Bardų Dainos Vaikams: Atraskite Senelės Pasakų Magiją ir Naujus Talentus!
- Neįtikėtinas Vaikų Darželio Aprašymo Planas: Skaidrės ir Pavyzdžiai, Kuriuos Turite Matyti!
- Vilniaus Gimdymo Namai: Tikros Pacientų Atsiliepimai ir Neįtikėtinos Patirtys