Nežinia, kas pirmasis ištarė, kad 1944-1953 m. Lietuvos partizaninio karo istorija jau parašyta, bet šiandien naujausių laikų tyrinėtojų rate ir visuomenėje vyrauja būtent tokia nuomonė.
Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje kilo 1944-1953 m. partizaninio karo tyrimų banga, vyravo didžiajam nacionalistiniam pasakojimui būdingas herojinis ir romantinis požiūris į laisvės kovotojus, o daugelis knygų ir straipsnių buvo parašyti iš esmės kaip antisovietiniai ir kontrpropagandiniai.
Partizanų Veiklos Pradžia ir Struktūra
Suvalkijoje pirmieji partizanų būriai pradėjo veikti 1944m. vasarą, vos praėjus frontui. 1945m. liepos 19 dienos posėdyje Skardupių parapijos klebonijoje, kunigo Antano Yliaus iniciatyva, dalyvaujant partizanams kūrėjams, buvo įsteigtas partizanų štabas. Jo viršininku buvo išrinktas kpt. Leonas Taunys - Kovas.
1945m. Tauro partizanų apygardos steigiamasis susirinkimas įvyko 1945m. rugpiūčio 15 dieną, aukščiau minėtoje Skardupių klebonijoje. Inicatorius Skardupių parapijos klebonas kun. Antanas Ylius. Susirinkimo metu buvo sudaryta apygardos vadovybė.
Jos vadu paskirtas kpt. Leonas. Taunys - Kovas. Apygardos ribos: Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų apskritys, o taip pat Alytaus ir Kauno apskričių dalys, esančios kairiajame Nemuno krante. Partizanų daliniai buvo suskirstyti į 5-as rinktines.
Buvo apibrėžtos rinktinių ribos, paskirti vadai, numatyti ryšių punktai. Partizanai - tai savo valstybę gynusi Lietuvos kariuomenė. Ją sudarė nereguliarūs savanorių daliniai, kurių kariai turėjo laipsnius, buvo suskirstyti į būrius, kuopas ir net batalionus.
Žymūs Partizanai ir Jų Likimai
Bartkus Petras (slap. Dargis, Rimgaila, Vargietis, Dainius, Sąžinė, Mažrimas, Žadgaila) 1925 05 30 Pakapurnis (Raseinių vlsč.) 1949 08 13 Užpelkių miškas (Kelmės vlsč.), vienas Lietuvos antisovietinių partizanų vadų. Partizanų majoras (1949), pulkininkas (1997, po mirties). Karys savanoris (1997, po mirties). Vienas Jungtinės Kęstučio apygardos (Kęstučio apygarda) organizatorių, apygardos laikraščio Laisvės varpas leidybos iniciatorių. Nuo 1946 rudens šios apygardos štabo organizacinio skyriaus, vėliau - štabo viršininkas.
Bronius Liesys-Naktis gimė 1922 m. balandžio 16 d. Ramygaloje kartu su broliu-dvyniu Antanu, progimnazijos direktoriaus šeimoje. Baigę gimnaziją broliai Liesiai pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete.
Jonas Vytautas Šniuolis gimė 1924 m. sausio 1 d. Šiaulių aps. Radviliškio vls. Miežaičių k. Mokėsi Radviliškio gimnazijoje, 1941 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Nuo 1944 m. rugsėjo mėn. 1948 m. balandžio mėn. įkūrus Prisikėlimo apygardą, paskirtas jos štabo Informacijos ir spaudos skyriaus viršininku.
Po 1949 m. vasario 10-20 d. vykusio visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo paskirtas apygardos štabo viršininku. Žuvo J. V. Šniuolis 1949 m. rugpjūčio 13 d. Radviliškio aps. Grinkiškio vls. Užpelkių miške įrengtoje partizanų stovykloje per kautynes su MGB kariuomenės kareiviais. Kartu žuvo mjr. P. Bartkus-Žadgaila (LLKS Tarybos prezidiumo sekretorius), kpt. B. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ąžuolo būrio partizanai.
Kumpis Juozas-Cvirka, Arnas gimė 1917 m. Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus Raubaičių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Genio (Voverės) rinktinės partizanas, vėliau Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Zvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrio vadas. Suimtas, panaudojus specialų preparatą, 1951 m. spalio 28 d. Gir-kančių miške, sušaudytas 1952 m. rugpjūčio 13 d.
Skersys Steponas-Kovas gimė 1927 m. Kretingos apskrities Darbėnų valsčiaus Lazdininkų kaime. Į partizanų gretas įstojo 1946 m. Priklausė Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Narimanto kuopai. Ėjo kuopos vado A. Grabio-Vaidylos pavaduotojo pareigas. Po A. Grabio žūties nuo 1947 m. balandžio - Narimanto kuopos vadas. Vėliau paskirtas Kardo rinktinės organizacinio skyriaus viršininku. 1949 m. per kautynes buvo sunkiai sužeistas į galvą ir paimtas į nelaisvę. Gydomas ir tardomas Kretingos ligoninėje 1949 m. rugpjūčio 13 d.
Dominykas Jėčys gimė 1896 m. spalio 20 d. Biržų aps. Vabalninko vls. Medžiūnų k. 1914 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą. 1919-1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose. 1920 m. spalio 17 d. D. Jėčys baigė Karo mokyklą (III laida). Jam suteiktas leitenanto laipsnis. Tarnavo 12-ajame pėstininkų, nuo 1923 m. gruodžio 31 d. - 1-ajame pėstininkų pulke. 1925 m. sausio 8 d. jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis.
Morta Linkaitė gimė 1927m. Pributkio km. Skriaudžių apyl. Marijampolės apskr., gausioje 7-ų vaikų šeimoje. Morta mokėsi Marijampolės Mokytojų seminarijoje. 1946m. Grįžusi į tėviškę Morta įsitraukė į pogrindinę veiklą, juo lab, kad čia veikentys Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai buvo savi, pažįstami nuo vaikystės savo ir aplinkinių kaimų vyrai. Netrukus Linkų sodyboje buvo įrengta štabo slėptuvė. Morta tapo asmenine Juozo Lukšos - Skirmanto ryšininke tarp rinktinės ir apygardos štabo. Morta visą savo gyvenimą pašventė kovai dėl Lietuvos Laisvės. Jų namuose nuolat rasdavo prieglobstį partizanai.
Jonas, Petras Aleščikas g. 1916 m. birželio 4 d. Seinų aps., Lazdijų vls., Miškinių k. ūkininko šeimoje. Baigęs Miškinių kaimo pradinę mokyklą, 1928-1936 m. mokėsi Seinų „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose, kurią baigęs 1936 m. rugsėjo 27 d. įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigė 1939 m. Tų pačių metų rugsėjo 16 d. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Buvo paskirtas tarnauti mokomojo būrio instruktoriumi (būrio vado teisėmis) priešlėktuvinėje apsaugos rinktinėje.
Paminklas toje vietoje buvusioje Juzikių sodyboje 1949 m. liepos 27 d. žuvusiems Vaidoto rinktinės vadui A. Tamošaičiui-Neptūnui, Treniotai, Rubinui, štabo viršininkui V. Bitvinskui-Žaibui, štabo apsaugos būrio vadui L. Kruliui-Aušriniui, partizanams P. Laurinavičiui-Reinidui, J. Malinauskui-Lakūnui ir Šamui (slapyv.) atminti. Raseinių r. sav. Kalnujų sen. Žagarės k. Pastatytas 1991 m. Atidengtas 1993 m. liepos 25 d. Fotogr. 1949 m. liepos 27 d. Raseinių aps. Raseinių vls. Žagarės k. (dabar - Raseinių r. sav.) MGB kariuomenės 237-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu buvo sunaikintas Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės štabas.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS)
Valstybės atkūrimo šimtmečio metais minime ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (toliau - LLKS) ginkluotųjų pajėgų vado, Adolfo Ramanausko-Vanago šimtąsias gimimo metines. Kitai metais laukia dar dvi sukaktys: LLKS 1949 metų vasario 16 d. Šia proga apie bendraminčių bendruomenę telkiančius naujus partizaninio karo tyrimus kalbamės su istorike, Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio (toliau - LLKĮS) pirmininke dr.
Šis sambūris prisistato kaip pilietinė iniciatyva, jungianti akademinės bendruomenės narius, kraštotyrininkus, kūrėjus ir visus geros valios žmones, kurie puoselėja 1944-1953 m. Šiandien, praėjus aštuoneriems metams, sakyčiau, simboliška, kad LLKĮS užuomazgos radosi 2010 m. vasario 16 d. būtent Balandiškyje (Radviliškio r.).
LLKĮS turi veiklos gaires, bet ne ilgamečius planus, nuo kurių negalėtume nukrypti. Dažnai ne mes pasirenkame vietas, o jos pasirenka mus. Džiaugėmės ir kaip gyvenimo dovaną priėmėme galimybę savo Sąjūdžio veiklą pradėti būtent tokiais tyrimais. Daugėliškės mus užaugino, sustiprino ir suteikė pasitikėjimo.
LLKS veiklos kryptys
- Susitikimai su laisvės kovotojais
- Kompleksiniai partizaninio karo vietų tyrimai
- Vasara stovyklos „Laisvės kovų atmintis“
- Viešas paskaitos ir sąskrydžius
Užsimenama, kad šio sąjūdžio nariai yra pasirašę deklaraciją? Pabrėžėme, kad visas laisvės kovų palikimas yra vienodai reikšmingas ir privalo būti išsaugotas ateities kartoms; visi laisvės kovų istoriją menantys dokumentai priklauso lietuvių tautai ir turi būti laisvai prieinami; nutarėme, kad su sovietinėmis struktūromis bendradarbiavusių asmenų slėpimas prieštarauja lietuvių tautos ir valstybės interesams; kad partizaninio karo vietoms turi būti skiriamas valstybinis dėmesys; o pilietinis ugdymas turi užimti deramą vietą švietimo sistemoje.
LLKĮS veikla nė vienam iš mūsų nėra tiesioginis darbas, už kurį būtų mokamas atlyginimas, vis dėlto neskaičiuojame nei šiai veiklai „sugaišto“ laiko, nei skirtų lėšų. 2010 m. į Sąjūdį susibūrė, o šiandien jame yra oficialiai užsiregistravę skirtingų kartų žmonės. Lietuvos partizaninio karo atminimą puoselėjate keliais būdais - visų pirma, tęsdami jo tyrimus.
Partizanų Archyvai ir Dokumentai
Partizanų archyvų klausimas iškilo Atgimimui prasidėjus, tuo pačiu metu partizaninio karo dalyviai, ryšininkai, rėmėjai ėmėsi kovotojų žūties vietų, palaikų užkasimo duobių, slaptų kapų, ginklų, bunkerių paieškų. Atkaklumu pasižymėjo Kauno Tremtinių sąjungos darbuotojas Česlovas Kišonas, kuris teigia atradęs iš viso trylika didesnių ir mažesnių Lietuvos partizanų archyvų.
Č. Partizanų archyvų skaičius tolydžio augo: 1994 m. liepą buvo surastas Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės, 1994 m. rugsėjį - Žemaičių apygardos vadovybės, 1999 m. liepą - Vytauto apygardos Tigro rinktinės, 2003 m. rugsėjį - Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės, 2004 m. - Prisikėlimo apygardos vadovybės archyvas ir t. t. Deja, partizaninio karo tyrimams visi šie dokumentai iki šiol didesnės įtakos nedarė.
Paskutiniojo mokslo veikalo, kuriame tyrinėjamai XIX-XX a. Lietuvos nacionaliniai karai, partizaniniam karui skirtoje dalyje pabrėžiama, jog „partizaninio karo istorijos faktams tikslinti, išsamesniam laisvės kovų vaizdui atkurti represinių struktūrų archyvinę informaciją yra būtina gretinti su pačių partizanų dokumentais /.../. Dokumentų kolekcijose yra partizanų vadovybės įsakymai, nutarimai, instrukcijos veiklos klausimais, kovos veiksmų suvestinės, reglamentai ir taisyklės, įvairūs atsišaukimai ir leidiniai.“
Visų šių ir daugelio kitų partizaninio karo dokumentų svarba partizanų vadams nekėlė nė mažiausios abejonės. Todėl nuo pat 1945 m. buvo girdėti raginimai ir įsakymai rinkti žinias, vesti užrašus ir slėpti žemėje taip, kad priešas nesurastų.
Siekta, kad apie šiuos archyvus žinotų ryšininkai, rėmėjai arba kiti labai patikimi žmonės, kurių gyvybei negresia pavojus ir jie, viltasi, sulauksią Lietuvos laisvės. Aukštaitijos partizanų parengtoje instrukcijoje skelbiama, kad apie archyvą turi žinoti 2-5 laisvės kovotojai partizanai ir 2-3 patikimiausi ir ištvermingiausi legaliai gyvenantys piliečiai.
Č. Kišonas pasakoja, kad jam didžiausią įspūdį palikęs Maironio rinktinės, vėliau - visos Prisikėlimo apygardos partizanų vadas, prisiminimų „Partizano keliu“ autorius Juozas Paliūnas-Rytas (1918-1952): „Juozas Paliūnas labai daug rašė, jis kur tik sėdėdavo, tenai jisai viską [rašė].“ 1994 m., po daugelio darbo dienų Krakių apylinkėse (Kėdainių r.), kviečių lauke su metalo ieškikliu Č. Kišonas surado Maironio rinktinės archyvą.
Svarbu, kad archyvo radėjas būtų, partizanų žodžiais tariant, tikras lietuvis ir dokumentais tinkamai pasirūpintų. Daugelis archyvų dar partizaninio karo metais pateko okupantams. Antra tiek jų buvo surasta vykstant melioracijai ir pražuvo vien dėl to, kad pateko į blogas rankas.
Pastarųjų metų patirtis nuteikia viltingai: 2014 m. lapkritį surasti Maironio rinktinės Birutės tėvūnijos, 2016 m. gegužę - Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Žarėnų kuopos dokumentai, o rugsėjį - Tauro apygardos dokumentų ir spaudos bidonas labai greitai pateko į Lietuvos ypatingąjį archyvą, restauratorių rankas ir, nemažiau svarbu, buvo plačiai aprašyti žiniasklaidos.
Tapatybės Iššūkiai ir Slapyvardžiai
Pagrindinė kyla iš partizanų slaptumo, kuris persmelkęs visus be išimties dokumentus. Klausimas labai rimtas - baimindamasis sukelti pavojų šeimai ir giminaičiams, laisvės kovotojas kaip įmanydamas slėpė savo ikipartizaninio laikotarpio tapatybę, siekė, kad žūties atveju nebūtų atpažintas jo veidas ir kūnas, ir lygiai tuo pačiu metu dėjo pastangas, kad abi tapatybės - senoji ir naujoji - neliktų pamirštos mylimųjų, artimųjų, pažįstamų lūpose bei širdyse.
Naująją - kovotojo - tapatybę partizanų raštuose lydėjo asmens gimimo data; antroji, tokios pačios svarbos, buvo įstojimo į laisvės kovotojų gretas diena. Nesvarbu kas - pranešimas aukštesnei vadovybei apie naują partizanų dalinio narį (partizaną kandidatą) ar siūlymas kovotoją skirti į aukštesnes pareigas, jo teikimas apdovanojimui ar kas mėnesį rengiama dalinio sudėties lentelė, - du minėti požymiai visuomet lydėjo slapyvardį.
Slapyvardžiai (partizanų raštuose dažniausiai rašoma slapyvardės) buvo keičiami kiekvieną kartą, kai į priešų rankas gyvas pakliūdavo partizanas, ryšininkas ir juo labiau - ryšių įgaliotinis, kuris gabendavo vadų žodinius pranešimus. Nedaug kam žinoma, kad vienu metu kovotojas turėdavo du slapyvardžius - sakytinį (dar vadinamą šaukiamuoju) ir rašytinį (kartais vadinamą nuolatiniu).
Atkreiptinas dėmesys, kad dauguma vyraujančių partizanų vadų slapyvardžių, tokių kaip Vytautas (J. Žemaičio), Žadgaila (Petro Bartkaus), Užpalis (Leonardo Grigonio), Merainis (Juozo Šibailos), Rimantas (P. Morkūno), Rytas (J. Paliūno) ir daugelis kitų, yra ne sakytiniai, o būtent rašytiniai. Todėl privalu kruopščiai kaupti jos pavyzdžius, kurių gausu partizanų laiškuose.
Jono Žemaičio-Vytauto Pavyzdys
Šiandien, prieš 114 metų gimė Lietuvos partizanų vadas, „ketvirtasis prezidentas“ Jonas Žemaitis-Vytautas. Partizanų vadas kovą už laisvę pradėjo 1945 m. pavasarį ir netgi 9 metus ginklu gynė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo siekį.
2009 m. minint Jono Žemaičio-Vytauto 100-ias gimimo metines, Lietuvos Seimas Joną Žemaitį-Vytautą paskelbė ketvirtuoju prezidentu - taip, kaip ir buvo numatyta laikinojoje partizanų konstitucijoje, 1949 m.
Ar žinojote, kad 1945 m. birželį į partizanų gretas įstojęs J. Žemaitis turėjo daug sakytinių (Liudas, Darius, Romas, Andrius, Varis, Simas, Jocius, Matas, Tomas, Lukas, Šermukšnis, Uosis) ir rašytinių (Giedrys, Atomas, Aistis, Ilgūnas, Tylius, Skirgaila, Žaltys) slapyvardžių. Vienas pirmųjų jo pasirinktų slapyvardžių - Darius. Vėliau prisistatė Žalčio slapyvardžiu.
1948 m. birželio 19 d. prie Kryžkalnio įvyko Vakarų Lietuvos partizanų srities vadovybės posėdis, kurio metu buvo įkurta Vieninga laisvės kovos sąjūdžio organizacija, srities vadas J. Žemaitis-Žaltys pradėjo eiti sąjūdžio vado pareigas. Nuo 1948 m. birželio 20 d. iki arešto 1953 m. gegužės 30 d. J. Žemaitis rašydamas vartojo tik Vytauto slapyvardį.
Vytauto slapyvardžio pasirinkimas yra labai simboliškas, nes Vytauto Didžiojo valdymo rezultatas - išugdytas lietuvių tautos valstybingumo poreikis, tokius tikslus kėlė ir J. Žemaitis.
Kiekvienas partizanas vedė „Tėvynei pareigų ėjimo lapą“. Po savuoju Jonas Žemaitis pasirašė Vytauto slapyvardžiu.
Išvados
Privalome parašyti 1944-1953 m. Lietuvos partizaninio karo istoriją, pagrįstą ne okupantų ir kolaborantų žiniomis, o partizanų archyvuose išlikusia medžiaga, kuri, laimė, kasmet gausėja. Nuodugniems tyrinėjimams, partizaninio karo istorijai būtinas tvirtas pagrindas - skaitmeninis visos Lietuvos partizanų archyvas su visapusiškos paieškos galimybe.
Žymūs partizanai
| Vardas, pavardė | Slapyvardis | Gimimo data | Žūties data | Pastabos |
|---|---|---|---|---|
| Petras Bartkus | Dargis, Rimgaila, Žadgaila | 1925 m. gegužės 30 d. | 1949 m. rugpjūčio 13 d. | Vienas Lietuvos antisovietinių partizanų vadų |
| Bronius Liesys | Naktis | 1922 m. balandžio 16 d. | Nežinoma | Partizanas |
| Jonas Vytautas Šniuolis | Nežinoma | 1924 m. sausio 1 d. | 1949 m. rugpjūčio 13 d. | Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas |
| Juozas Kumpis | Cvirka, Arnas | 1917 m. | 1952 m. rugpjūčio 13 d. | Kunigaikščio Zvelgaičio rinktinės Ąžuolo būrio vadas |
| Steponas Skersys | Kovas | 1927 m. | 1949 m. rugpjūčio 13 d. | Kardo rinktinės organizacinio skyriaus viršininku |
| Jonas Žemaitis | Vytautas | Nežinoma | Nežinoma | Lietuvos partizanų vadas |