Palestinos Betliejus ir betono siena: tikrovė ir iššūkiai

Šiandieninė Palestina - tai perskirta senoji Palestina, padalinta į dvi valstybes ne tik žemėlapiuose, bet ir fiziškai.

Siena - reali betoninė tvirtovė, apraizgyta spygliuota viela ir su stebėjimo bokšteliais. Dar viena siena - simbolinė, įsivaizduojama ir jaučiama - lydi visos kelionės po šį kraštą metu. Tai siena tarp žydų ir arabų, tarp trapios taikos ir rusenančio karo.

Betliejus - šventas miestas ir politinių įtampų epicentras

Betliejus - svarbus Palestinos savivaldos miestas, nuo kurio Jeruzalė - ranka pasiekiama. Nuo 1948 iki 1967 m. Betliejus priklausė Jordanijai, o 1995 m. Betliejus dabar musulmonų gyvenama vietovė, nors iki 1948-ųjų metų krikščionys sudarė daugumą gyventojų.

Be to, Betliejus brangus ir žydams, nes jis minimas jau pirmojoje Šventojo Rašto knygoje, čia gyveno karaliaus Dovydo protėviai, o pagal pranašą - turėjo gimti žmonijos kalčių išpirkėjas Mesijas. „Jis tvirtai laikysis ir ganys savo kaimenę Viešpaties jėga, Viešpaties savo Dievo, galingu vardu. Jis gyvens saugiai, nes dabar jo didybė pasieks žemės pakraščius.

Kai Romos imperatorius Augustas išleido įsakymą surašyti visus imperijos gyventojus, iš Nazareto į savo miestą Betliejų patraukė Juozapas ir jį lydėti panorusį kūdikio besilaukianti sužadėtinė Marija. Visos nakvynei skirtos vietos Betliejuje buvo jau užimtos, todėl jie apsistojo grotoje kartu su avytėmis, kur moteris pagimdė berniuką. Praėjus penkiems šimtams metų virš tos vietos iškilo penkianavė bazilika.

Kristaus gimimo bazilika

Švenčiausia krikščionims vieta - Jėzaus gimimo grota, į kurią, išstovėjus eilėje kelias valandas, nusileidi slidžiais marmuro laipteliais. Mažytėje koplytėlėje - Išganytojo gimimo vieta, pažymėta sidabrine žvaigžde su užrašu: „Čia iš Mergelės Marijos gimė Jėzus Kristus.“ Ant palaimintojo akmens žmonės deda suvenyrus, žvakes, kurias nusipirko slinkdami pro kioskelį, vėliau jas uždegs ir užgesins Jeruzalėje, Kristaus Kapo ir Prisikėlimo bazilikoje.

Kris­taus gi­mi­mo vie­ta ir nu­sta­ty­tos tai­syk­lės ne­kin­ta šimt­me­čiais. Tas pa­čias ap­rū­ku­sias gro­tos sie­nas ma­tė ir jau mi­nė­tas Rad­vi­la Naš­lai­tė­lis, ir gar­sus tar­pu­ka­rio lie­tu­vių ke­liau­to­jas Ma­tas Šal­čius, mo­to­cik­lu at­ka­kęs iki šių vie­tų. Ten, ra­šė ke­liau­to­jas, kur yra Gi­mi­mo stai­ne­lė, „pri­ka­bin­tas vi­sas miš­kas aly­vos lem­pu­čių, auk­so, si­dab­ro pa­puo­ša­lų.

Miniatiūrinė Prakartėlės koplyčia - Romos katalikų teritorija, o visur kitur - graikų ortodoksų ir armėnų bažnyčių valdos. Dėl galimybės melstis ir tvarkyti švenčiausias vietas nuo amžių vyko ir, manau, tebevyksta aršios varžytuvės. Negalėdamas laisvai melstis Kristaus gimimo vietoje, katalikiškas pranciškonų ordinas prie pat bazilikos pasistatė Šv. Kotrynos bažnyčią ir vienuolyną.

Įpusėjus XIXa. ant Jėzaus akmens pasigesta šventosios žvaigždės. Ieškota kaltų, atmosfera kaito, į ginčą įsitraukė ir to meto pasaulio galingieji. Rusijos caras turkų sultonui iškėlė ultimatumą, jog šis pripažintų stačiatikių teisę prižiūrėti šventąsias krikščionybės vietas, o Prancūzija reikalavo teisių katalikams. Paradoksas, bet dėl didžiausio žmonijos taikdario gimimo vietos kilo rusų ir turkų karas, į kurį įsitraukė ir Prancūzija su Didžiąja Britanija.

Taikos šiam žemės lopinėliui šiandien meldžia milijonai piligrimų, keliautojų. Su taikos viltimi pravažiuojame betoninio monstro blokpostą.

Izraelio siena: atskyrimas ir kontrolė

Siena, pradėta statyti prieš keliolika metų, turėjo vinguriuoti net 680 kilometrų, su perėjimo postais, pro vieną iš kurių ir įvažiavome į Betliejų. Betonas, izraeliečius saugoja nuo teroristinių išpuolių, bet ir suteikia žydų valstybei vis naujų teritorijų.

Tačiau siena, skirianti du karštus taškus, ir yra ta terpė, kurioje atsispindi provokuojamos amžininkų politinės ir socialinės idėjos, atskleidžiamos pasitelkus meno kūrinius. Vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susidūrė Betliejus ir visa palestiniečių savivaldai priklausanti teritorija, tai Izraelio pastatyta betono siena, atskyrusi beveik visą vakarų Jordano krantą. Pati siena nesutampa su 1949 metais Jungtinių Tautų nustatyta riba tarp žydų valstybės ir palestiniečių teritorijų. Kai kur ji įsiveržia net iki 16 km į arabų žemes už vadinamosios žaliosios linijos, nes taip norėta apsaugoti nelegaliai pastatytas izraeliečių kolonistų gyvenvietes.

Betliejų kone iš visų pusių juosianti siena vietinei krikščionių bendruomenei sukūrė gyvenimo uždarame kalėjime sąlygas. Daugelis vietos gyventojų, patirdami tikrą beviltiškumą ir desperaciją, galvoja, kad likusieji du milijardai pasaulio krikščionių nesupranta (ar nenori suprasti) jų sunkios padėties ir neskuba padėti.

Grafiti menas ant sienos

Britų grafičių meistras Banksy, išpiešęs Izraelio sieną, išsiskiria meniniais, politiškai drastiškais komentarais. Palestinos siena, kaip ir kitos viešos erdvės, buvo marginamos neprofesionaliais šūkiais ir plakatais. Ekspresyviai ranka ar trafaretais išpurkšti paveikslai, užrašai - vienas būdų atkreipti dėmesį į socialines visuomenės problemas. Tokia išraiškos forma parodo savanorišką, pilietišką žmonių susirūpinimą padėtimi, net jei jis išreiškiamas nepilietinėmis priemonėmis.

2005-aisiais žinia apie meno kūrinius, vaizduojančius kitą sienos pusę, ėmė mirgėti visoje žiniasklaidoje, ir net tie, kuriems pasaulio politika nerūpėjo, žaibiškai sužinojo apie padėtį Palestinoje. Banksy pasisako prieš vartojimą, karą ir turtingos visuomenės dvasinį skurdą. Politinė Banksy dailė - eksterjerų dailė. Visi dailininko darbai - socialiai ir politiškai iškalbingi. Kodėl kūrinys „eksponuojamas“ būtent ten, ant sienos Gazos ruože? Grafičiai yra žinutė visuomenei ir politikams.

Atmetę vieną dalį iš trijų, prarasime kūrinio vientisumą ir gebėjimą „kalbėti“. Tai paprastas, bet šokiruojantis ir aktualus menas, prieinamas ir suprantamas visiems. Kalbant apie Palestiną ir Izraelį skiriančios sienos grafičius, aptarti vieną objektą būtų netikslinga. Reikėtų analizuoti grupę darbų, nes visas minimas projektas ir sudaro vieningą konceptualų kūrinį. Didžioji dalis Banksy Palestinos sienos meno vizualiai griauna ribą tarp „ten” ir „čia”.

Palestinos realybė ir iššūkiai

Palestina nėra tik Gazos ruožas, tačiau ir Vakarų Krantas. Vakarų Krantas yra skirstomas į skirtingas zonas: A, B ir C. A zonas išskirtinai valdo tik Palestina, B zonas valdo Izraelis kartu su Palestina, C zoną visiškai valdo Izraelis, nors armija gali vykdyti reidus bet kur ir bet kada, tačiau visos jos yra Vakarų Krante. Iškalbingas faktas yra ir tai, kad C zonoje, už kurios infrastruktūrą ir saugumą atsako išskirtinai tik Izraelio vyriausybė, naujakurių skaičius per paskutinį dešimtmetį padidėjo beveik tris kartus - nuo 110 tūkst. Iki 300 tūkst.

E1 zona Jeruzalėje

E1 zonos projektas yra viena didžiausių tarptautinės bendruomenės kritikos Izraeliui priežasčių. Bet grįžtant prie E1 projekto, jo paskirtis yra vienintelė: atkąsti gabalą Vakarų Krantų žemės ir ją apgyvendinti, taip dirbtinai sukuriant didelę buferinę zoną tarp Jeruzalėje gyvenančių palestiniečių ir Vakarų Kranto palestiniečių. Izraeliečių naujakuriai įsiterptų tarp palestiniečių panašiai kaip Lietuva įsiterpia tarp Kaliningrado ir Rusijos. Bėda ta, jog šis projektas prieštarauja tarptautinei teisei ir gerokai peržengia Jeruzalės municipaliteto ribas, nekalbant jau apie tai, kad visa E1 zona yra būtent Vakarų Kranto teritorijoje. Atitinkamai ir milžiniška betono siena, kuria šiandien atitveriamas Vakarų Krantas, į Izraelio teritoriją inkorporuotų ir visą E1 zoną.

Kad būtų galima atsakyti į šį klausimą, pirma reikia susipažinti su palestiniečių, gyvenančių rytų Jeruzalėje, realybe. Tai žmonės, kurie gyvena ten, dirba ten, moka mokesčius ten, kuria šeimas ten ir taip daugybę metų. Dauguma jų netgi turi teisę balsuoti administraciniuose rinkimuose, net jei ta teisė yra daugiau butaforija - Jeruzalės klausimas praktiškai išskirtinai yra sprendžiamas parlamento lygiu ir miesto administracija daugiau teatlieka vykdomąją funkciją.

Gyvenimas rytų Jeruzalėje

Nuvažiavus į Jeruzalę iškart pamatysit milžinišką prarają tarp rytų ir vakarų bloko. Mokyklos, ligoninės, apskritai visa infrastruktūra yra rūpinamasi išskirtinai tik vakarinėje dalyje. Rytinė dalis greičiau primintų trečiojo pasaulio valstybes, nei judėjo krikščioniškosios civilizacijos lopšį. Geriausiai situaciją iliustruojantis faktas yra tai, kad net ir turėdami savo žemės palestiniečiai ten negali statyti namų be leidimo.

Jei kalbėti apie palestiniečius, siekiančius atsikelti į rytų Jeruzalę, tai tiesiogine šio žodžio prasme yra tiesiog neįmanoma. Pasistatyti savo būstą kainuoja praktiškai dvigubai brangiau, nei Izraelio piliečiams toje pačioje teritorijoje, o ir apskritai palestiniečiams įvažiuoti į Izraelį arba, kalbant konkrečiai, į Jeruzalę, sąlygos labai sudėtingos.

Šitaip stengiamasi išgyvendinti palestiniečius lauk iš Jeruzalės sudarant jiems nepakeliamas sąlygas ir mėginant juos palaužti. Žinoma, mokyklų stoka, fiktyviai kuriant neraštingą jaunimą ir panašūs veiksniai yra kita medalio pusė. Bet sąlygos palestiniečiams ten yra itin sudėtingos, o tai sukuria dar vieną precedentą iš jų pasipelnyti.

Situacija Jeruzalės senamiestyje

Kontraversiški dalykai dedasi ir pačiame Jeruzalės senamiestyje, kur Izraelis lygiai taip pat siekia vis labiau įtvirtinti savo pozicijas panašiais metodais. Tradiciškai, pats senamiestis aptvertas didele siena buvo padalintas į keturias dalis. Šioje teritorijoje šiaurės-rytų blokas tradiciškai priklausė krikščionims, šiaurės rytų - musulmonams (jis, beje, užima ir didžiausią senamiesčio dalį), pietryčių - žydams ir pietvakarių - armėnams.

Šiandien ten mėginama griežtai įtvirtinti būtent Izraelio piliečius. Palestiniečiai (ir ne tik - su panašiomis problemomis susiduria ir Egipto koptikai (krikščionys), ir armėnai) gali labai lengvai prarasti savo būstą senamiestyje. Kaip mums paaiškino vietiniai gyventojai, jie mano, kad Izraelis nori apgyvendinti savo piliečius aplink visą krikščionių/musulmonų senamiesčio dalį, taip vėlgi suformuojant savotišką buferinę zoną pačioje senamiesčio širdyje.

Yra ir daugiau tiesiog absurdiškų istorijų, kai Izraeliui statant sieną aplink Vakarų Krantą, pasirinkta trajektorija keistai atskyrė daugybę ūkininkų nuo jų žemdirbystės plotų. Šitaip stengiamasi išgyvendinti palestiniečius lauk iš Jeruzalės sudarant jiems nepakeliamas sąlygas ir mėginant juos palaužti.

Kelionė į Betliejų ir gyvenimas pabėgėlių stovykloje

Atstumas tarp Ramalos ir Betliejaus yra tikrai nedidelis - vos 22 km, sakytum, nuo Vilniaus iki Trakų, tačiau kelionė užtrunka ilgiau nei valandą. Nausėdijas apvažiuojame ne dėl kokio principo, o dėl to, kad važiuojame su palestinietiškais mašinos numeriais, o keliai yra skirtingi - vieni skirti tik Izraelio piliečiams, turistams, užsieniečiams, o kiti - tik palestiniečiams.

Prie pat stovyklos vartų yra jaunimo centras LAJEE (Liadžy), dirbsime jame: iš dešinės - karinė bazė (Izraelio), iš kairės - įėjimas į pabėgėlių stovyklą. Pro centro langus galime matyti niūrią betoninę sieną, skiriančią Vakarų Krantą ir Izraelį - galvojame apie vaikus ir suaugusius, kurie čia užaugo. Kaži, kiek ta siena blokuoja galimybes, mąstymą, požiūrį?

Lajee centro darbuotojai pasakoja, kad vakar jie buvo įstrigę savo būstinėje ir negalėjo išeiti keturias valandas, nes veiksmas vyko labai įtemptai. Betliejus mums žinomas iš Biblijos, bet, kaip Loreta sakė, šis miestas skalbtas ir perskalautas krauju nuo senųjų amžių, tad matyti nieko nežinančius turistus, kurie tik atvyko pabučiuoti Kristaus gimimo vietos, yra mažų mažiausiai keista. Būti tam tikroje vietoje ir neišmanyti konteksto?

Lietuvių specialistai Betliejaus mieste esančioje pabėgėlių stovykloje vykdo projektą, kurio metu bando Palestinos vaikams padėti išmokti pažinti save ir susitvarkyti su savo emocijomis.

Vis dėlto Artimųjų rytų politinės suirutės kontekste, sunku išlikti objektyviam. Ir dar gerokai anksčiau, tik pradėjus giliau analizuoti ten susiklosčiusią situaciją, ypatingai iš istorinės retrospektyvos, neformaliose diskusijose ne kartą teko išgirsti tokį argumentą „Tu ten nebuvai, todėl nieko nesupranti“. Šis kartu su „Gaza pirma iššovė“ buvo du dažniausiai naudojami argumentai prieš bet kokią kritiką Izraelio atžvilgiu. Na, šitai ir klasikinis kaltinimas antisemitizmu.

Šventoji žemė: istorija ir tikėjimas

Šventojoje žemėje, atrodo, jokia siena nėra tik siena, jokia gatvė - tik gatvė. Šventojoje žemėje atsirado krikščionybė ir judaizmas. Ten gimė, gyveno ir mirė Jėzus Kristus. Šventa ji ir islamui. Tūkstančius metų į ten traukia minios dešimčių skirtingų religijų piligrimų, ir visi atranda kažką sau, kai kurie pasilieka su visam. Todėl ritualai švenčiausiose vietose niekuomet nenutrūksta.

Jeruzalė - neabejotinai gražiausias, įdomiausias ir švenčiausias Šventosios žemės miestas. Miesto simbolis - musulmoniškas auksinis Uolos kupolas (1021 m.), kylantis virš tvirtais mūrais įrėminto senamiesčio. Jis stovi ant Šventyklos kalvos, kur Abraomas vedė paaukoti savo sūnų, o iki 70 m. po Kr. stovėjo švenčiausioji judėjų Šventykla. Ta pati, kurioje paskutinę savaitę prieš savo nukryžiavimą pamokslavo Jėzus Kristus.

Panašių istorijų, kai viena ir ta pati vieta “daugiau nei šventa” daugybei tikėjimų Jeruzalėje - pilna. Net ir tuomet, kai vieta svarbi vien krikščionims, dėl teisės ją prižiūrėti šimtmečius konkuruoja ištisa eilė skirtingų krikščionybės atmainų. Dar XVIII a. Osmanų Imperijos valdžia, kuriai tada buvo pavaldi Jeruzalė, labai tiksliai padalino visų jų teises ir pareigas: kam priklausys kurie altoriai, kas kada laikys mišias. Garsiausia tarp tokių padalintų “bažnyčių” - Šventojo kapo bažnyčia, pastatyta vietoje, kurioje buvo nukryžiuotas ir palaidotas Jėzus Kristus.

Tačiau nuo katalikų atskilusiems protestantams visi keisčiausi senoviniai ritualai su auksiniais smilkytuvais ir senovinėmis giesmėmis atrodė keisti ir bereikalingi. Jų nuomone, tamsūs puošnūs Kristaus kapo bažnyčios koridoriai menkai teperteikė tą laikmečio prieš 2000 metų, kai, supamas tik artimiausių pasekėjų, skurdžiai gyveno ir mirė Kristus, atmosferą. Todėl jie sukūrė savą šventą vietą: Kapą sode, dabar prižiūrimą anglikonų.

Šventos vietos ir ginčai dėl Jeruzalės

Beje, beveik visos šventos vietos Izraelyje - nemokamos (išsilaiko iš aukų). Krikščionių vienuolių ginčai dėl šventųjų bažnyčių yra juokingi, palyginti su žydų ir arabų ginču dėl pačios Jeruzalės. Pagal 1948 metų Jungtinių Tautų planą, miestas turėjo tapti nepriklausomu ir neutraliu. Tačiau vakarinę jo pusę tada užėmė žydai (Izraelis), rytinę, kartu su visu senamiesčiu ir švenčiausiomis vietomis - arabai. 1967 m. Iki šiol Rytų Jeruzalė - labiau arabiška (palestinietiška), nors žydai ten siunčia gyventi savo naujakurius, kas pagal tarptautinę teisę yra nelegalu.

Jeruzalės palestiniečiams pasisekė. Izraelis jiems pasiūlė pilietybę. 4 milijonai palestiniečių, gyvenančių žemėse, okupuotose 1967 m., neturi net to. Izraelis vieną po kitos nusavino jų žemes, kirto jiems brangius alyvmedžius. Dauguma gyventojų pamažu suvaryti į vos 10% Šventosios žemės ploto, tankius “arabiškus miestus”. Prieš dešimtmetį tuos miestus Izraelis aptvėrė tvoromis ar milžiniškomis betoninėmis sienomis, palyginus su kuriomis Berlyno siena atrodo buvusi mažytė.

Centrinė Betliejaus Ėdžių aikštė - vietoje, kur stovi bažnyčia priešais, gimė Jėzus Kristus. Kadaise Betliejus buvo krikščioniškas miestas. Neapsikentę okupacijos sąlygų ir užmezgę ryšius su piligrimais, daug krikščionių emigravo, o likusiuosius Izraelis “atskiedė” iš kitur suvarytais musulmonais. Šiandien dauguma betliejiečių išpažįsta islamą.

O ten, kur neužstoja Siena, betliejiečiai nuolat regi vis plečiamus žydų naujakurių miestelius. Juose gyvenimas geras, tenykščiai žmonės turi pilietybę ir laisvę judėti po Šventąją žemę.

Šventos Kalėdos Betliejuje

2022 m. gruodžio 25 d. vidurnaktį šv. Mišias Kristaus Gimimo bazilikoje aukojo Lotynų Jeruzalės patriarchato apaštališkasis administratorius arkivyskupas Pierbattista Pizzaballa OFM, aukščiausio rango Katalikų Bažnyčios pareigūnas Artimuosiuose Rytuose. Auga norinčiųjų patekti į Kristaus Gimimo baziliką eilės, gatvėse atgyja spėtas primiršti šurmulys, o viešbučių administratoriai kelioliktą kartą per dieną skambinančiųjų mandagiai atsiprašo nebeturintys vietų nakvynei - po dvejų metų pertraukos piligrimai iš užsienio ir vėl sutiko šv. Kalėdas Betliejuje.

Atvykstančiųjų nestabdė ir tebesitęsiantys Palestinos ir Izraelio susirėmimai. Jie šiais metais pareikalavo daugiausia aukų nuo pat 2006-ųjų. Skaičiuojama, kad nuo metų pradžios žuvo 150 palestiniečių ir 31 Izraelio pilietis. Tarp praradusiųjų gyvybę buvo ir 30 paauglių. Daugumai palestiniečių turizmas - pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Kadangi bazilika yra seniausia bažnyčia Šventojoje Žemėje ir viena seniausių pasaulyje, į ją įsimena atvykusiesiems vedančiomis Nuolankumo durimis.

Nerimavimai dėl šventės

Ruošiantis šv. Kalėdoms buvo kilę neramumų tarp palestiniečių. Dar šių metų lapkričio 24 d. Palestinos vadovybės prezidentinis bažnyčios reikalų komitetas (angl. Higher Presidential Committee of Churches Affairs) kvietė vietos ir užsienio žurnalistus į spaudos konferenciją, kurioje buvo informuota apie Betliejuje ir kitose Vakarų Kranto vietose vyksiančias šv. Kalėdas. Visgi Palestinos vadovybė nusprendė, kad šiais metais ši spaudos konferencija turėtų vykti Palestinos sostinėje Ramaloje.

Tai papiktino Betliejaus gyventojus ir jame įsikūrusias krikščioniškas organizacijas. Jų teigimu, tokiu būdu Palestinos vadovybė siekia sumenkinti miesto, kuriame gimė Jėzus, svarbą, jos tikino, kad toks įvykis galbūt žeistų ne tik Betliejaus, bet ir viso pasaulio krikščionis. Šis Palestinos vadovybės sprendimas buvo krikščionių jautriai priimtas ne tik dėl Betliejaus miesto reikšmės galimo sumenkinimo ar kylančios grėsmės tradicijoms.

Vietinių gyventojų teigimu, Palestinos vadovybė stengiasi, kad tokios naujienos nepasiektų žiniasklaidos - antraip grius jos - krikščionių mažumos saugumą garantuojančios institucijos - įvaizdis. O taip nutikus kiltų grėsmė prarasti iš Europos ir kitų šalių gaunamą paramą. Tiesa, reikia pripažinti, kad, matydama policijos neveiksnumą, pagalbos bijo kreiptis ir krikščionių bendruomenė.

Statistika ir emigracija

Betliejų ir Jeruzalę skiria 9 m aukščio, 45 km ilgio betono barjeras. Įdomu tai, kad 1950-aisiais net 86 proc. Betliejaus ir jį supančių kaimų gyventojų buvo krikščionys. Visgi bėgant metams šis skaičius smarkiai sumažėjo. Viena pagrindinių krikščionių skaičiaus mažėjimo ne tik Betliejuje, bet ir visoje Palestinoje priežasčių - emigracija.

Vietos gyventojų teigimu, emigruoti renkamasi ne dėl diskriminacijos ir gąsdinimų, apie kuriuos užsiminiau kiek anksčiau, bet ir dėl darbo vietų stygiaus (27 proc. darbingo amžiaus Palestinos gyventojų neturi darbo, o 44 proc. kas turima omenyje, įvardinant sudėtingas gyvenimo sąlygas? Pavyzdžiui, Izraelio okupuotoje teritorijoje asmuo su savimi neturėdamas asmens dokumento negali išeiti iš namų - turi suprasti, kad gali būti bet kada paprašytas pareigūnų pagrįsti savo tapatybę. Be to, negali kada panorėjęs išvykti. Dar visai neseniai krikščionys galėjo laisvai vykti į Kristaus Kapo baziliką Jeruzalėje, o šiandien tam reikalingas specialus leidimas. Palestiniečiai liūdnai ironizuoja sakydami, kad jų kasdienybė panaši į gyvenimą zoologijos sode, kuriame tėra vienas įėjimas, vienas išėjimas ir daug prižiūrėtojų.

Gyventojų nuomonės

2021 m. Palestinoje atlikta vietos gyventojų apklausa atskleidė, kad 40 proc. apklaustųjų mano, jog okupaciją galima nutraukti tik jėga. 50 proc. apklaustųjų palaiko palestiniečių sunitų islamo fundamentalistinę organizaciją, kuri Europoje yra priskiriama teroristinėms organizacijoms, o 34 proc. 70 proc. apklausoje dalyvavusių krikščionių baiminasi dėl ginkluotų grupių Palestinoje veiklos, todėl galima numanyti, kad nepalaiko konfliktų sprendimo smurtu.

Situacijos apibendrinimas

Tokios drastiškos Jungtinių Tautų išvados, kaip ir daug kartų apkalbėta situacija su specifine E1 zona Jeruzalėje, apie ką dar 2000-aisiais metais Izraelyje kalbėjo JAV prezidentas Bilas Klintonas, vis dažniau tarptautinei bendruomenei bado akis ir vis daugiau vietos užima vakarų žiniasklaidoje.

Žvelgiant iš šono, sunku tikėtis pokyčių Jeruzalėje, ypač kai trintis tarp ten reziduojančių žmonių kasdien vis labiau įgauna religinį atspalvį. Kol kas, bent jau išoriškai, šitai buvo daugiau politinių iniciatyvų rezultatas.

Belieka tik laukti ir tikėtis, kad Jeruzalė galėtų tapti kažkuo panašiu į vos už 7 km esantį Betliejų, kur taikiai sugyvena įvairiausių krikščionybės atšakų atstovai su musulmonais. Kitą vertus, panašūs dalykai dedasi ir pačiame Vakarų Krante, o Izraelis vos prieš mėnesį atvirai atsisakė bendradarbiauti su Jungtinėmis Tautomis, netgi atsisakė įleisti į Izraelį vieną iš jų žurnalistų, tačiau apie patį Vakarų Krantą ir Betliejų - kitąkart.

Metai	Krikščionių dalis Betliejuje ir aplinkiniuose kaimuose
1950	86%
2007	22%

žymės: #Gime

Panašus:

• Neįtikėtina Kristaus Gimimo Bazilikos Betliejuje Istorija: Atrask Paslaptis ir Įdomius Faktus!
• Kaip Pasidaryti Vaikišką Laipiojimo Sienelę: Lengvi Patarimai ir Kūrybiškos Idėjos
• Vaikiška Laipiojimo Sienelė – Smagus Ir Lavinantis Žaidimas Jūsų Vaikui!
• Vaikiškos Kuprinės Pigu.lt: Didelis Pasirinkimas ir Geros Kainos!
• Stilingos vaikiškos šukuosenos berniukams: karščiausios tendencijos ir nepakeičiami patarimai