Kazys Bradūnas: Poezijos analizė

Kazys Bradūnas (g. 1917 m.) - vienas iškiliausių XX amžiaus antros pusės lietuvių poetų, neabejotinai laikomas žemininkų kartos atstovu. Karui baigiantis, K. Bradūnas su šeima pasitraukė į Vakarus, kurį laiką gyveno Vokietijoje, o nuo 1949 m. įsikūrė JAV. Čia jis nepaprastai intensyviai kūrė, išleisdamas šešiolika knygų.

Lietuvių kultūros istorijoje svarbus K. Bradūno vaidmuo kaip bendrų darbų organizatoriaus ir telkėjo. Jis suredagavo antologiją „Žemė“, V. Mačernio „Poeziją“ ir yra vienas iš „Lietuvių egzodo literatūros 1945-1990“ redaktorių.

K. Bradūno biografijos faktai ir kūrybos bruožai

Žemininkų kartai priskiriamas poetas Kazys Bradūnas paliko gilų pėdsaką lietuvių literatūroje. Jis sugebėjo akcentuoti partizaninio judėjimo Lietuvoje svarbą ir reikšmę bei leisti skaitytojui pačiam prisiliesti prie to meto aktualijų, pajusti tų dienų nerimą beskaitant jo poeziją.

Labai taikliai poeto kelią yra nusakęs Bernardas Brazdžionis šiomis eilutėmis: "Aš iš saulėlydžių renku rytojaus ugnį, / Aš iš vidurnakčių šviesias žvaigždes renku". Poezija, kaip skelbė Faustas Kirša, yra regėjimas tamsoje. Dėl to lietuviuose pasilieka platus susidomėjimas poezija, stipriai pasireiškiąs jau tradicija virtusiomis kas pavasarį Chicagoje rengiamomis Poezijos dienomis, sutraukiančioms daug poezijos mylėtojų, juo labiau kada pasitaiko toks stiprus paskaitininkas.

Šiemetinės Poezijos dienos Chicagoje buvo skirtos paminėti "Žemės" antologijai, pasirodžiusioje 1951 m., susitelkusiai poetų grupei. Kazys Bradūnas yra pagrindinis tų Poezijos dienų organizatorius. Savo žodyje jis pabrėžė, kad buvo norėta išgirsti žemininkų pastangų ir jų užmojo vertinimą iš žmogaus, esančio šalia jų sąjūdžio.

Tomas Venclova savo paskaitoje pasireiškė kaip gilus, įžvalgus kūrybos analitikas, sugebąs ne vien išlukštenti žemininkų kūrybos gilesnę prasmę, bet ir paryškinti jų turėtas įtakas ir jų poveikį net ir pačioje Lietuvoje. Jis taikliai žemininkų poeziją įstatė, po Maironio-Jakšto, po Putino-Sruogos, į trečios kartos rėmus, visų pirma pravesdamas paralelę tarp ankstesnio B. Brazdžionio pasisakymo "Žemės" eilėraštyje ("Mes už tavo pėdą žūsim") ir tarp naujos kartos žodžio apie žemę.

"Žemės" antologijoje pasireiškė penki poetai: V. Mačernis, J. Kėkštas, K. Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas ir H. Nagys. Žemininkai turėjo savo atramą Lietuvos žemėje, nors būdami nublokšti toli nuo jos. Bet jie žvelgė ir į pasaulio literatūrą, einančią net iki egzistencializmo. Pasijutę izoliacijoje, ėmė kurti iš naujo. Dabar žemininkai jau iš avangardistų tampa lyg klasikais.

Žemininkai buvo laikomi pavojingais, neminėtinais. O vis dėlto per studentų rankas pradėjo plisti nusirašytieji žemininkų eilėraščiai, o vėliau (apie 1960 m.) net ir pro geležinę uždangą prasmukę rinkiniai. Tai buvo pirmoji mūsų literatūros savilaida Lietuvoje. Jų neperrašinėta, o žemininkų poezija plito rankraščių kopijose.

Žemininkai dėl savo likimo įgavo ir eksliteratūrišką dimensiją. Jie išjudino sustabarėjusias poetines kalbos formas. Vis dėlto jie buvo srovė, kuri savaime niveliuoja atskirus talentus. Juose nėra ironijos. Viskas rimta. Žemininkai gana plačiai pasinaudojo pasaulinės literatūros kontekstais: vokiečių romantikais, prancūzų naujesniais kūrėjais.

Lietuvoje jau išleisti Mačernio, Kėkšto rinkiniai. Bradūnas, Nagys, Niliūnas nėra spausdinami Lietuvoje, bet ten veikia jų literatūrinių nuotaikų įtaka. Labiausiai skaitomas ir sekamas Lietuvoje yra Bradūnas. Jo intelektualinės pozicijos ribotesnės, žodynas ir gramatika ne tokie sudėtingi. Žemininkai pasistengė išvesti mūsų poeziją iš provinciališkumo.

Dėkodamas prelegentui, Bradūnas pažymėjo, kad Venclova padarė tokią žemininkų poezijos analizę, kokios po dr. Girniaus dar niekas nėra padaręs. Pabrėžęs poezijos ryšį su daina, Bradūnas pranešė, kad buvo pakviesta E. Sakadolskienė sudaryti muzikinę programą žemininkų poezijos temomis.

Žemininkų poezijos skaitymas

Antros Poezijos dienos vakaras buvo skirtas žemininkų poezijos skaitymui. Su nuoširdžiu įsijautimu, su menišku perteikimu tai atliko poetas Kazys Bradūnas. Visų pirma jis išryškino žemininkų grupės genezę. Tai antrame nepriklausomybės dešimtmetyje išryškėję poetai. Jie jau laisvosios Lietuvos auklėtiniai.

Jei ankstyvoji poetų karta buvo daugiausia išsimokslinusi Rusijos aukštosiose mokyklose, tai žemininkų karta jau buvo veidu į Vakarus. Tai buvo naujasis literatūrinis avangardas, pradėjęs reikštis gimnazijos aukštesnėse klasėse ir tapęs itin aktyvus Kauno ir Vilniaus universitetuose.

Šie poetai gėrėdamiesi ankstesniųjų pasiektu lygiu, jautė, kad eidami ta pačia kryptimi, jie anų nepralenks. Reikėjo ieškoti naujų krypčių ir naujų reiškimosi būdų. Siekdamas tobulintis anglų kalboje ir palinkęs į filosofinę mintį, jis su savimi nešiodavosi anglišką Šv. Raštą, dažnai jį skaitydamas. A. Nyka-Niliūnas buvo studijavęs prancūzų literatūrą ir susidomėjęs jų poetų darbais.

Parinkęs iš "Žemės" antologijos ryškesnius kurinius, Bradūnas paskaitė po pluoštą iš kiekvieno kūrybos, įjungdamas ir savo interpretacijas, atskleisdamas kai kurių eilėraščių gimimo aplinkybes. Apskritai, Poezijos dienos praėjo su pasigėrėtinu pasisekimu. Svečiai apžiūrinėjo knygų parodoje išdėstytą pilną žemininkų poezijos knygų rinkinį. Daugelis įsigijo jų kūrinių.

K. Bradūno kūrybos kontekstas

Pristatydamas „Literatūros lankuose“ (1957, Nr. 7) K. Bradūno „Devynias balades“, H. Nagys rašė: „Jei kas anksčiau dvejojo Bradūno poezijos pajėgumu įforminti būties problemas, jei kas anksčiau Bradūno rinkiniuose terado lyrines miniatiūras, jei kas anksčiau Bradūno poetiniame žodyje užtiko tik mūsų senesnės „sentimentinės“ lyrikos variantus, - dabar turi progos savo teigimus reviduoti“.

K. Bradūnas - žemiškiausias žemininkas. Jam rūpi „suimti visą žemės daiktų kvapą, paragauti jų skonio, ranka paliesti - pajusti tomis juslėmis, kurios žmogų ir medžiagą suveda į tiesioginį kontaktą, nepalikdamos vietos sąmonės įsiterpimui“ (V. Skrupskelytė). Žemės darbai virsta ritualinėmis apeigomis.

Už būties aktoriaus, epizodinio vaidmens atlikėjo stovi Lėmėjas - „Meisteris / Garsiųjų Gardino dirbtuvių, / Kuris užtikrintai ir neskubėdamas, / Stiklą tirpina“ (ciklui užsisklendžiant, „atpūsdamas rankas, / Stiklą sudaužo“). Motina, pratęsusi gyvybę, grįžta į besotį juodžemį. Gyvenimas blyksteli „Kaip skeveldra mano gimto krašto, / Skambanti užgautu noragu“.

Jau „Pėdomis arimuos“ (1944) K. Bradūnas apibrėžė likiminę lyrikos erdvę - kaip ir neoromantikai atribodamas saugančius namus nuo pavojingos begalybės: „Ten širdys - akmenys apžėlę, / Pritvinę kraujo ir garbės - / O čia kiekvienas akmenėlis / Per naktį guosis ir kalbės“.

Po simbolistų kosminių tolių ir graudžios neoromantikų nostalgijos K. Bradūnas ieško atramos amžių sanklodose. Sielos vertikalė - kaip po dviejų dešimtmečių S. Gedos „Pėdose“ - kreipiama į gylį. Savo pėda dedama į senolių pėdas, sodybų inkarai išmesti „į pat žemės gelmes“.

„Pėdų arimuos“ nuostatą nuosekliausiai pratęsė „Morenų ugnys“ (1958) ir „Sidabrinės kamanos“ (1964) - knygos, padariusios Lietuvos poetams stiprų įspūdį. Jose sąmoningai gaivinami baltiškieji kultūros pradmenys. Pastoviuosius tautos būsto pamatus simbolina Mindaugo Voruta.

„Pokalbiuose su karalium“, su Vilniaus įkūrėju, atvėrusiu savo karalystę kiekvienam geros valios žmogui, ginčijasi poetas, „pasilikęs dainose“. Gedimino siūlomą pasitikėjimo sutartį atmeta XX a. politinių suokalbių liudytojas: „Ir gruzda po slenksčiu papilta žarija - / Karaliau, grįžk! Neperženki ribos!“.

Tremtis apverčia ankstesnįjį erdvėvaizdį. Dabar jau ten, tėvynėje, žmogus sutaria su žeme. Čia, tuštėjančioj buity, žemę pakeičia akmuo, bloko siena, prie kurios „kaip medžiai, tylūs, išrauti“ sėdi ūkininkai tremtiniai.

Kondensuotas K. Bradūno žodis turi epinių ambicijų aprėpti visas tris rekonstruojamos prabaltiškos bendruomenės funkcijas: sakralinę, politinę ir ekonominę. Jas K. Bradūno poezijoje reprezentuoja trys teminiai leitmotyvai - kūryba, valstybė, žemė. Trijuose rinkiniuose - trys simbolinės figūros: Čiurlionis, Gediminas, Donelaitis.

Laiko tėkmė, sustabdyta nustebusio pasaulio, virsta veiksmu be pabaigos („skalbia, skalbia ir skalbia“). Milžinkapių Lietuvai prilyginama pokario rezistencija. Nuo sodybos ąžuolo - tradicinės atramos - kraujo laštakis veda į miško gilumą („Partizanų baladė“). Apvaisinantis kraujo lašas atskiriamas nuo bergždžio gyvųjų gailesčio: „Jeigu tu brolio kraują / Palietusi neverksi, / Būsi vaisinga“ („Kraujo vestuvės“).

Maldos ir poezijos žodis K. Bradūnui - taip pat rezistencijos apraiška. Apvilta ir apiplėšta „žemė nemiršta badu - / Maitinasi savo vardu“ („Lietuva“). Poetas iš senobinių pasakų, iš pamirštų dainų lieja aukso eilėraštį, iš požemių šalčio - urną, skambančią Velykų griaustinio džiaugsmu („Alchemikas“). Kūryba suartina priešybes: dunksintį į grabo dangtį gruodą ir plaukiančius per lygumas debesis („Dirvožemis ir debesis“).

Mažą kaip ašara žinojimą K. Bradūno poezijoje gaubia „didelis kaip visata tikėjimas“. Viešpaties mintis švyti ne vien maldininkų minioje ar katedrų bokštuose: „Gal ji buvo tik lauko lelijos? / Gal Komunijai sėti kviečiai?“ („Adoratio rustica“).

Keliskart K. Bradūno poezijoje kartojasi evangelinis Emauso motyvas - pasakojimas apie gyvąjį Dievą, atpažintą kasdienybės migloje. Evangelijos motyvams K. Bradūno poezijoje antrina lietuvių sakmės. Bėga ir mano skruostu. Duonos ir kraujo simbolika pašventina žodžio auką: „Žodį, kaip ostiją, pakeliu / Ir įdedu į burną. / Tebūnie jis mano / Kūnas ir kraujas“ („Eilėraščio pradžia“).

K. Bradūno žodis žengia sunkiapėdžiu ritmu. Tarsi elementarūs silabotoniniai metrai prisodrinami sąskambių, primenančių, pasak V. Skrupskelytės, „ne muzikinės gaidos pasikartojimą, bet greičiau raumenų įsitemimą“ - žmogaus pėdos ar šliaužiančio pagoniško žalčio sąlytį su žeme.

Kazys Bradūnas, kaip ir kiti, išeivijos poetai, jau seniai turėjo Lietuvoje ištikimų savo skaitytojų. Atėjo metas skaitymo įspūdžius įvardyti. Tai tikriausiai pakeis visos lietuvių poezijos - ir ten, ir čia parašytos - vaizdą.

K. Bradūnas - savo kartos telkėjas

Kazys Bradūnas - vienas žymiausių XX amžiaus antros pusės lietuvių poetų, priklausęs garsiajai karo metų studentų ateitininkų „šatrijiečių“ kartai, karo išblokštai iš Lietuvos į emigracijas, prarastai partizaninėse kovose, nutildytai Sibire. Poetas yra šios kartos likimų liudininkas, ištikimybę jai saugojęs visą gyvenimą.

Emigracijos dešimtmečiais reiškęs ilgesį ir prieraišumą savo žemei, žadėjęs grįžti, kai tik Lietuva bus laisva, pažadą ištesėjo - 1995 metais sugrįžo gyventi į Lietuvą. Bradūnas - savo kartos telkėjas, įreikšmintojas, įsipareigojęs įsipareigojusiems (Mačerniui, Broniui Krivickui, Indriliūnui); jis - ir vienas svarbiausių emigracijos kultūrininkų, leidinių telkėjų, medžiagos jiems rinkėjų, redaktorių.

1944 metais pasitraukęs iš sovietų okupuojamos Lietuvos į Vokietiją, DP stovyklų laikotarpiu dirbo vieno svarbiausių lietuvių kultūrinio žurnalo „Aidai“ redaktorium; nuo 1949 metų telkė literatūrinį gyvenimą JAV: sudarė savo kartos poetų kūrybos antologiją „Žemė“ (1951) ir tapo savotišku žemininkų ideologu, parengė jaunystės draugo Mačernio poezijos rinktinę „Poezija“ (1961), redagavo svarbiausią, programinį, savo, t.y. tuo metu jaunosios kartos laikraštį „Literatūros lankai“ (1951-1959), daugelį metų redagavo laikraščio „Draugas“ kultūrinį priedą, straipsnių rinkinius apie lietuvių literatūrą, sudarė antologiją „Lietuvių poezija išeivijoje“ 1945-1971 (1971), rašė straipsnius Lietuvių enciklopedijai, kartu su profesorium Rimvydu Šilbajoriu sudarė ir redagavo egzodo kritikų parašytą didžiulę knygą „Lietuvių egzodo literatūra“ (1992). Visa esybe buvo kultūros žmogus. Kuklus ir tarsi nepastebimas, jis kantriai ir kruopščiai dirbo taip reikalingus emigracinei kultūrai darbus, nedaug apie save kalbėjo.

Poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas dienoraščiuose rašo, kad Bradūnas jam primena mažą vabalą. Šį vaizdingą pastebėjimą galime perkelti į metaforos sritį - kukliu buvimu, kantriu kultūros darbu Bradūnas išties primena darbščiąją skruzdėlę, bitę, taikiąją boružę, Dievo vabalėlį.

K. Bradūno poezija

Bradūno poezija yra pagrindinė gija, siejanti Maironio, simbolistų, neoromantikų ir žemininkų poetines programas. Ankstyvoji jo kūryba auga iš simbolistinės ir neoromantinės poezijos lauko - iš Salomėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio gražiausiųjų posmų. Bradūno eilėmis kaip lieptu galime pereiti nuo neoromantikų kranto į žemininkų krantą - į savo kartos idėjas, temas, stilių.

Brandžiosios kūrybos rinkiniuose poetas vis labiau gręžiasi į paliktąją kultūrą, namų aplinką. Rašytojo meninei pasaulėjautai būtina sąsaja su namais, gimtąja žeme, savo žemės kaip savos būties centro jutimas. Jis ypač ryškus laikysenos ir vaizduotės lygmenyse.

Bradūnui žemė nėra abstraktas, o, visų pirma, labai konkreti vieta: ne tiek namų ar sodybos erdvė (kaip Mačerniui) ar jos vidaus daiktai, saugantys praeitį (kaip Nykai-Niliūnui), o geografiškai konkreti erdvė: Alvito parapija, Alvito bažnyčios šventorius, parapijos kapeliai ir juose gulintys protėviai, Sūduvos kraštas, Donelaičio žemė.

Alvito bažnytėlėje girdėti pamokslai, atlaidai, ritualinė švenčių liturgija, gamtojautos patirtys - visa tai lieka kaip pirminiai meninio pasaulio įspaudai. Ypač stiprus protėvių jausmas, nepalaužtos, stiprios šiaurės genties, kartų sąsajumo idėja.

Bradūno poetinės vaizduotės centre atsiduria piliakalnis ar parapijos kapeliai, kurie yra ir peizažo erdvės dalis, ir nuoroda į istoriją, į protėvių buvimo vietą. Piliakalnis - šventa, kraujo ryšiu susietos genties vieta, apipinta legendomis, mitais.

Svarbus fizinės sąsajos su sava žeme aspektas: einama tais takais, kuriais ėjo protėviai, stovima ant piliakalnio suvokiant, kad čia, po tavo kojomis yra tavo istorija - buvę gyvenimai, likimai, kovos ir žūtys, kad mirusieji protėviai yra čia pat, arti tavęs. Poetui svarbi ne tik geografiškai apibrėžta erdvė (horizontalė), bet ir vertikalė, susiejanti piliakalnių požemius ir vėlių suolelius dausose.

Vienas svarbiųjų Bradūno pasaulėvokos matmenų - žemdirbių kultūra. Ji siejama su taikiu, ramiu gyvenimu. Kaip tikras žemdirbys poetas kalba apie konkrečius žemės darbus, žemdirbio įrankius. Kita vertus, minimos detalės yra ir simboliai, ritualo ar apeigos instrumentai.

Kaip sako Viktorija Skrupskelytė, „Bradūnas stengiasi žemę ir artojo darbą paversti į mistišką apeigą“, įvykdyti „tikrovės metamorfozę“. Cikle „Apeiginė“ rugio sėja, auginimas, brandinimas interpretuojami mitologiniu Žemynos darbų motyvu, kurį kalbantysis perkoduoja į žemdirbio rūpesčio arba istorijos neteisingumo temą - žmogus, jo gentis, tauta istorijoje patiria tuos pačius išbandymus kaip grūdas žemdirbystės cikle.

Šis gestas yra nuoseklus Bradūno poetikos principas. Taip krosnyje kepama duona, uždirbtos vakarienės laukimas primena ne tik agrarinės kultūros nulemtą gyvenimo būdą, bet ir svarbiąsias asmens gyvenimo patirtis, ir krikščioniškosios kultūros matmenis (komunija, dievo stalas, paskutinė vakarienė).

Ugnis poeto vaizduotėje - net tik gamtinė stichija, ji yra ir degantis gamtmeldžių laužas, ir namų ugnelė Gabija, ir Pilėnų laužas. Įsižiūrėjus į ugnies šviesą fantazuojamos mitinės ir istorinės figūros. Tautos istorijos įvykius ir genties dalyvavimą juose Bradūnas taip pat stengiasi suprasti kaip savos rūšies apeigą.

Bradūno poezijoje laikas nėra istoriškai konkretus, - jis teka pirmyn ir atgal, laiko atkarpos klojamos viena ant kitos, paradoksaliai supainiojamos; laikas čia pat ir istorinis, ir mitinis, praeinantis ir amžinas. Eilėraščių cikle „Mindaugas“ Natangų mūšyje dalyvauja kalbančiojo tėvai.

Gentis ir žemė ne tik susijusi kraujo ryšiais, ji ir pašventinta ją gynusių krauju. Istorinėje fantazijoje kalbantysis regi, kaip pilkapiuose greta karžygių guli ir XX amžiaus istorijos dalyviai - „miega visi, jauni ir gražūs, su rūtomis prie kepurės,/ susižiedavę su mirtimi“.

Bradūno poezijos pasaulyje nėra beprasmybės, bauginančios gelmės, destrukcijos, absurdo. Nes žodžio šermenyse ateina Donelaitis ir uždeda ant peties ranką, nes piliakalniuose tebegyvena žuvusieji, nes Dievas saugo visatos harmoniją, nes sušaudytieji visi prisikelia ir eina Vilniaus vieškeliu.

Bradūno pasaulėjautos esmę sudaro būties žemiškumo ir sakralumo dėmenys, istoriškumo ir būties amžinumo dermė. XX amžiaus antroje pusėje retas žmogaus vienovės su visata jausmas susieja Bradūną su mūsų klasika - Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, Vincu Mykolaičiu-Putinu.

Modernizmo nuvarginta skaitytojo sąmonė keistai sutrinka prieš Bradūno poezijos žodį, kuris gimsta iš pasitikėjimo pasaulio sandara, gyvenimo prasme ir šventumu. Reikia, kad kas nors apie tai kalbėtų, primintų, ritualizuotų mūsų chaotišką kasdienybę. Yra didieji matmenys, kurie turi laikyti žmogų. Svarbu ne tik „ardyti“, „modernizuoti“, bet ir tausoti, saugoti pasaulėjautos pagrindus, būties raiškos formas.

Bradūno pasaulėjauta kristalizuojasi iš mūsų istorinės ir egzistencinės patirties, tikėjimų, ritualų, geografinės ir kultūrinės savivokos. Poeto kūryba nuolat primena, kad priklausom krikščioniškajai Europos kultūrai, o greta jos esame genuose išlaikę ir ikikrikščioniškos kultūros pėdsakus.

Pats poezijos rašymas Bradūnui yra savitas kompensacinis veiksmas praradus gimtuosius namus ir kultūrinę aplinką. Poezijos kalbantysis mintyse kantriai kalbina paliktosios kultūros figūras (ugnelę Gabiją ir šventą Joną, kunigaikščius ir Pilėnų gynėjus, teatro kaukes ir…), provokuoja buvusią būtį tęstis įvairiais - dabarties, istorijos, mito ir folkloro, literatūros ir kultūros artefaktų - pavidalais. Ir užrašo ją, ištaria ją, įamžina.

Įtaka lietuvių poezijai

Bradūno poezija savo laiku darė didžiulės įtakos lietuvių sovietmečio poezijai. Ypač panašią meninę laikyseną autorė mato Bradūno ir Justino Marcinkevičiaus kūryboje: „Abu šie poetai priklauso artimai poetinei paradigmai, kurią metaforiškai galima apibrėžti kaip meilės savo žemei (vienintelei meilės vietai), savo genčiai, savo kalbai, kaip moralinio įsipareigojimo poeziją“.

Apie egzodo poetų darytą įspūdį užsimena ir jaunesniosios kartos, vadinamojo „tyliojo modernizmo“ poetai Tomas Venclova, Marcelijus Martinaitis.

Pagrindiniai K. Bradūno kūrybos bruožai

Bruožas	Apibūdinimas
Žemiškumas	Glaudus ryšys su žeme, gamta, žemdirbių kultūra.
Sakralumas	Būties šventumo pajautimas, religiniai motyvai.
Istoriškumas	Tautos istorijos, protėvių atminimo įprasminimas.
Tautosaka ir mitologija	Folkloro ir mitologinių elementų naudojimas kūryboje.
Rezistencija	Pasipriešinimas sovietinei ideologijai, tautinio identiteto išsaugojimas.

žymės: #Kudiki

Panašus:

• Neįtikėtini patarimai tėvams: Kaip užauginti laimingus ir sėkmingus 6-11 metų vaikus!
• Kaip Paprastai Paaiškinti Vaikams Kas Aš Esu ir Kodėl Tai Svarbu!
• Atpažink ir sustabdyk: dažniausios mane žeminančios frazės, kurios gadina savivertę!
• Juokingiausi Vaikų Momentai, Kuriuos Turi Pamatyti Kiekvienas – Neįtikėtinas Linksmybių Srautas!
• Nepraleiskite! Balandžio 2-oji – Magiška Tarptautinė Vaikų Knygos Diena, Pilna Stebuklų